liáudies pedagògika, neformali ugdymo sistema, orientuota į tradicinių vertybių tęstinumą ir glaudžiai susijusi su ugdymo praktika; tautos materialinės ir dvasinės kultūros pagrindu istoriškai susiformavusi pedagoginių žinių, pažiūrų, idėjų, patyrimo, idealų visuma.
Liaudies pedagogikos esmė
Liaudies pedagogika atspindi tautos daugumos (paprastų, žemesnio arba vidurinio socialinio sluoksnių žmonių) pedagoginę kultūrą, iš kartos į kartą perduodamą ugdymo patirtį ir idėjas. Liaudies ugdymo praktika, išreiškianti visų tautos žmonių natūralų troškimą fiziškai ir dvasiškai tobulėti, gyvavo ne formaliomis, o natūraliomis gyvenimo sąlygomis, gamtoje, etninėje aplinkoje, veikiant tam tikroms elgesio normoms, tradicijoms, papročiams.
Kitaip nei mokslinė pedagogika, liaudies pedagogika neturi logiškos, griežtos sąvokų sistemos. Veiksnių, istorinėje raidoje nulėmusių vaikų ir jaunimo ugdymo įvairovę, liaudies pedagogikos savitumą, yra labai daug, todėl jos tyrimų tematika labai įvairi.
Tyrimų kryptys
Pagrindinės liaudies pedagogikos tyrimų kryptys: pedagoginė tradicija kaip kartų tęstinumo veiksnys; paprotinių veiksmų ilgalaikiškumas, kartojimas, patrauklumas; per tradiciją iš kartos į kartą perduodamas tautos dvasingumas, mentalitetas, tautinė savimonė; liaudies ugdymo struktūros (idealai, tikslai, veiksniai, metodai ir priemonės) tyrimai.
Ugdymo idealai (pagarba žmogui, dora, teisingumas ir kita) tiriami kaip universalūs vaiko asmenybės formavimosi procesai, tikslai – kaip ugdymo kryptis (dorinis, fizinis, protinis lavinimas ir mokymas, socialinis, estetinis ugdymas), taip pat tiriama svarbiausi ugdymo veiksniai (darbas, buitis, tradicijos, papročiai ir kita), metodai (pavyzdys, parodymas, pamokymas, pratinimas, įtraukimas į veiklą, aiškinimas, patarimas, užuomina, pasakojimas, liepimas, įtikinimas, skatinimas, ironija, draudimas, drąsinimas, bausmė ir kita).
Liaudies pedagogikos priemonės apima liaudies kūrybą, įvairių žanrų tautosaką (mitologiją, sakmes, pasakas, lopšines, dainas, priežodžius, patarles, mįsles, žaidimus), jos tiriamos kaip kiekvieno istorinio laikotarpio, epochos vaikų auklėjimo patyrimas ir laikotarpio idėjas atspindinti sistema.
Liaudies ir teorinės pedagogikos sąveika tiriama metodologiniu lygmeniu, siekiama nustatyti jos perimamumo principus, svarbiausius veiksnius, lemiančius ugdymo teorijos raidą, istorinį ugdymo teorijos virsmą praktika.
Liaudies pedagogikos tyrimai orientuoti į tautinio ugdymo pradmenis, tautinės savimonės ir tapatumo formavimosi ontologinius pagrindus. Šios tyrimo kryptys nusako tyrinėtojų lūkesčius: iš ilgaamžio pedagoginės kultūros palikimo atsekti dvasingo žmogaus ugdymo tradicinę patirtį, metodus, priemones, kuriomis būtų grindžiamas šiuolaikinis jaunimo ugdymas pakitusiomis visuomeninėmis sąlygomis.
Vaikų ir jaunimo istorinės ugdymo tyrimo kryptys ir sukauptos ugdymo patirties analizė dar vadinama tradicine pedagogika, tautos pedagogika, etnopsichologija, etnopedagogika, pedagogine antropologija, vaikų auklėjimo praktika šeimoje, ugdymo etnologija.
Liaudies pedagogika susijusi su etnografija, tautosaka, sociologija, liaudies filosofija.
Raida
Liaudies pedagogikos idėjos ir istorinė vaikų ugdymo praktika pradėjo formuotis gimininėje gentinėje bendruomenėje, vėliau plėtojosi tautoje, etninėje aplinkoje. Ankstyvojoje liaudies kultūroje vyravo sinkretinės vaikų religinio auklėjimo formos. Vaikų istorine ugdymo praktika susidomėta 19 a. antroje pusėje išsiplėtus etnologijos ir pedagogikos tyrimams, jiems diferencijuojantis ir didėjant paprastų žmonių vaidmeniui visuomenės gyvenime.
1864 liaudies pedagogikos terminą pirmasis pavartojo rusų pedagogas K. Ušinskis.
Pirmieji liaudies pedagogikos tyrinėtojai (rusų pedagogai K. Ušinskis, P. Kapteriovas, G. Vinogradovas) daugiausia rėmėsi tautosakos ir etnografijos šaltiniais, tyrė liaudies požiūrį į ugdymą ir praktines ugdymo priemones. 20 a. viduryje vaiko asmenybės brendimą tautos kultūroje tyrinėjo Jungtinių Amerikos Valstijų antropologai F. Boasas, M. Mead, M. J. Herskovitsas, J. Whitingas ir B. Whiting.
Liaudies pedagogika Lietuvoje
Lietuvoje 19 a. 7 dešimtmetyje M. Valančius kėlė vaikų ir jaunimo tradicinio ugdymo reikšmę, skleidė liaudies pedagogikos idėjas, pagrįstas dora, tikėjimu ir sveika nuovoka šeimoje.
Liaudies pedagogikos sampratą 1924 pirmasis pateikė J. Vabalas‑Gudaitis pavadindamas ją istorine pedagogika. Jis tyrė liaudies pedagogikos raidą nuo Kristaus gimimo iki krikščionybės įsigalėjimo Lietuvoje, ją lėmusius ekonominius, kultūrinius, religinius veiksnius, šeimos reikšmę vaikų ugdymui.
Tradicinio vaikų ir jaunimo ugdymo kultūros aspektus nagrinėjo P. Maldeikis, S. Yla, mįslių reikšmę ugdant vaikus – G. Gučienė, pasakų – M. Lazauskienė, skatinimo ir bausmių metodą – E. Adomavičienė, liaudies ugdymo funkcijas (vaiko ugdymo veiklą, jo socializaciją) – R. J. Vasiliauskas, liaudies pedagogikos idėjas ir patyrimą Žemaitės kūryboje – R. Vaivada, vaikų dorinį ugdymą kaimo bendruomenėje – I. Stonkuvienė.
142