liáudies universitètas, neformaliojo švietimo įstaiga, skirta tęstinėms suaugusiųjų studijoms. Sudaromos sąlygos lavintis visiems norintiems, būsimiesiems studentams nekeliami akademiniai ar kiti reikalavimai, nėra formalių atrankos procedūrų (priimami visi, neatsižvelgiant į išsilavinimą), neribojama mokymosi laikas, sparta, besimokančiojo amžius.
Studijos būna įvairių formų – ilgalaikiai arba trumpalaikiai kursai (įvairių mokslų, kalbų, dailės, muzikos, etninės kultūros, sveikos gyvensenos ir kiti), seminarai, paskaitų ciklai.
Istorija
Liaudies universitetai pradėti kurti 19 a. viduryje. Pirmąjį liaudies universitetą (aukštesnioji liaudies mokykla), skirtą suaugusiųjų švietimui, 1844 įkūrė danų rašytojas, pedagogas, istorikas N. F. S. Grundtvigas Røddingo (Danija) kaime. 1864 liaudies universitetų įkurta Norvegijoje, 1868 – Švedijoje.
1867 Didžiosios Britanijos Kembridžo ir Oksfordo universitetų dėstytojai parengė liaudies universiteto nuostatus; jais rėmėsi ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos, Belgijos liaudies universitetai. Prancūzijoje liaudies universitetai buvo organizuojami kaip diskusijų klubai.
Liaudies universitetai Lietuvoje
Lietuvoje liaudies universitetai pradėti kurti 19 a. pradžioje.
1915 Vokietijai okupavus Lietuvą lietuviai, žydai ir lenkai ėmė steigti kursus Vilniuje tikėdamiesi, kad iš jų išsiplėtos aukštoji mokykla. 1916 Lenkų profesinių sąjungų draugijos iniciatyva buvo įsteigtas A. Mickevičiaus liaudies universitetas. 1924 Lietuvos švietimo Vinco Kudirkos draugija (įkurta 1923) Kaune įsteigė V. Kudirkos liaudies universitetą. Jame buvo skaitomos gamtos, istorijos, medicinos, literatūros, psichologijos, meno ir kitos paskaitos. Jas skaitė Lietuvos universiteto profesoriai (P. Augustaitis, V. Biržiška, T. Ivanauskas, V. Lašas, A. Purėnas, K. Sleževičius, J. Vabalas-Gudaitis, Z. Žemaitis ir kiti), gydytojai, mokytojai, studentai ir kiti mokslininkai, menininkai ir visuomenės veikėjai. Į paskaitas susirinkdavo 400–500 klausytojų. Lietuvių katalikų jaunimo federacija „Pavasaris“ 1924 pradėjo steigti M. Valančiaus liaudies universitetus Kaune, Leipalingyje, Šiauliuose, Šilalėje, Tauragėje, Telšiuose ir kitur. Prie jų veikė raštingumo kursai.
Liaudies universiteto klausytojai prie Šiaulių Aušros muziejaus (1925; © Rokiškio krašto muziejus)
Knygų leidybos ir kultūros bendrovė Kultūra (įkurta 1920) steigė įvairius kursus, organizavo mokslo populiarinamąsias paskaitas, 1926 įsteigė P. Višinskio liaudies universitetą Šiauliuose. Kultūros būreliai 1925–1926 organizavo liaudies universitetus kituose miestuose (Pasvalyje, Pilviškiuose, Tauragėje ir kitur). Jų veikloje daugiausia dalyvavo mokytojai. Po 1927 Gruodžio septynioliktosios perversmo liaudies universitetai buvo uždaryti.
1927 įkurta Lietuvių mokytojų tautininkų J. Basanavičiaus sąjunga 1928 pradėjo steigti J. Basanavičiaus liaudies universitetą.
1937 buvo 56 liaudies universitetai (turėjo daugiau kaip 160 000 klausytojų). 1937 pradėjo veikti ir Darbo rūmų (įkurti 1936) organizuojami kursai (įvairioms specialybėms įgyti ar kvalifikacijai kelti), jie 1938 išsiplėtojo į liaudies universitetą (lankė daugiau kaip 3000 darbininkų).
1940–1941 veikė 8 liaudies universitetai (Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Mažeikiuose, Tauragėje, Vilkaviškyje, Kėdainiuose ir Lazdijuose); buvo socialinių ir ekonomikos mokslų, gamtos, agronomijos, literatūros ir meno skyriai. Juos lankė apie 6000 studentų, dirbo 170 lektorių. 1941 liaudies universitetai organizuoti naujais pagrindais. Jų veiklai vadovavo Švietimo liaudies komisariato Suaugusiųjų švietimo valdyba.
1941 Lietuvą okupavus nacių Vokietijai liaudies universitetai uždaryti.
Liaudies universitetai vėl pradėti steigti 1958. Kultūros ministerijos įsteigtuose liaudies universitetuose buvo skaitomos paskaitos, daugiausia literatūros, meno, marksizmo-leninizmo temomis. 1960 patvirtinti respublikiniai liaudies universiteto nuostatai. Jų darbą kontroliavo Respublikinė liaudies universitetų taryba (įkurta 1964 prie Žinijos draugijos valdybos). 1964 Vilniuje įsteigta 18 bazinių liaudies universitetų, kurie teikė metodinę medžiagą kitiems liaudies universitetams. Miestuose ir rajonuose veikė po vieną liaudies universitetą su tam tikrais fakultetais (valstybės ir teisės, ateizmo, sveikatos apsaugos, pedagogikos, literatūros, meno, žemės ūkio, karinio patriotinio auklėjimo, buities kultūros ir kiti). Įmonėse, įstaigose, kaimo vietovėse buvo steigiami fakultetų filialai. Paskaitos truko 1–3 m. (2 kartus per mėnesį).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę liaudies universitetai uždaryti, vietoj jų mokslo, kultūros ir visuomenės organizacijos, muziejai, bibliotekos organizuoja edukacinę veiklą, paskaitas, seminarus, konferencijas. 1992 įsteigta Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija (turi regioninius suaugusiųjų švietimo informacijos centrus Alytuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Tauragėje, Telšiuose, Utenoje, Vilniuje), ji kartu su Lietuvos liaudies buities muziejumi 2000 įsteigė Rumšiškių muziejaus dvaro akademiją.
1995 Vilniuje įkurtas Trečiojo amžiaus universitetas, pavadintas M. Čoboto vardu, jame veikia Chorinio dainavimo, Dvasinio tobulėjimo, Kraštotyros, Literatūros, Religijos studijų, Sveikatos, Tautodailės, Turizmo fakultetai. Turi filialus Dotnuvoje, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Panevėžyje, Prienuose, Šiauliuose, Telšiuose, Ukmergėje, Visagine).