liceñcija (lot. licentia – leidimas), valstybės institucijos išduodamas oficialus tam tikrą teisę suteikiantis ar patvirtinantis dokumentas. Licencijos būtinumas, išdavimo tvarka ir išduodančioji valstybės institucija nustatoma teisės aktais. Licencija reikalinga norint verstis ginklų ir jų dalių, šaudmenų, sprogstamųjų medžiagų, sprogmenų, pirotechnikos priemonių gamyba ir prekyba, ginklų taisymu, vaistų, narkotinių, psichotropinių bei vaistinių medžiagų gamyba ir prekyba, alkoholio produktų gamyba ir prekyba, sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, mokymo veikla (jei baigusiems tokį mokymą išduodami valstybės pripažinti išsilavinimo pažymėjimai), valstybinės žemėtvarkos, geodeziniais, topografiniais darbais, krovinių ir keleivių vežimu tarptautiniais maršrutais, tabako ir jo gaminių gamyba, didmenine prekyba jais, spalvotųjų metalų ir jų lydinių laužo supirkimu, azartiniais lošimais, antspaudų ir spaudų gamyba, audito, draudimo veikla ir kita.
Vyriausybė tvirtina kiekvienos licencijuojamos veiklos rūšies licencijavimo taisykles, jei įstatymai nenustato kitaip. Licencijos išdavimo, registravimo, sustabdymo, panaikinimo ir kontrolės teisę turi valstybinės institucijos – ministerijos, departamentai, tarnybos, inspekcijos, komisijos ir kita. Licencijos išduodamos neterminuotam laikui. Atsisakymas išduoti licenciją negali būti grindžiamas veiklos netikslingumu ir turi būti motyvuotas. Informacija apie licencijas kaupiama įvairiuose registruose, pvz., Juridinių asmenų, Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų praktikos licencijų ir kituose.