lichenològija (gr. leichēn, kilm. leichēnos – kerpė + logos – mokslas), mikologijos šaka, tirianti kerpių sandarą, cheminę sudėtį, fiziologiją, ekologiją, sistematiką, paplitimą. Lichenologijos pradininkas E. Acharius (1757–1819, Švedija) paskelbė kerpių sistemą. 19 a. viduryje susiklostė dvi kerpių taksonomijos mokyklos. Vienos mokyklos atstovai (G. de Notari, A. Massalongo, abu Italija) rėmėsi mikroskopinių struktūrų, ypač aukšliasporių, kitos (W. Nylanderis ir E. A. Vainio, abu Suomija; W. A. Leightonas, Didžioji Britanija) – gniužulo charakteristikomis. Šią mokyklą rėmė ir A. Zahlbruckneris (Austrija), paskelbęs naują kerpių sistemą ir jų katalogą. 1867 S. Schwendeneris (Vokietija) įrodė, kad kerpę sudaro du organizmai – grybas ir dumblis, todėl kerpės priskiriamos grybams. 1951 R. Santessonas (Švedija) pasiūlė atsisakyti kerpių kaip atskirų organizmų sistematikos ir įtraukti jas į grybų sistemą. 20 a. pradžioje O. Hesse ir W. Zopfas (Vokietija) pradėjo kerpių cheminės sudėties tyrimus. Jų darbus tęsė J. Asahina (Japonija) ir W. L. Culbersonas (Jungtinės Amerikos Valstijos), kurie sukūrė plonasluoksnės chromatografijos standartinius metodus. Nuo 21 a. pradžioje daugiausia tiriami kerpių taksonomijos, filogenijos, sandaros, fiziologijos, paplitimo, fotobiontų sistematikos įvairūs aspektai, kerpes parazituojantys grybai.

Lietuvoje pirmieji duomenys apie kerpes aptinkami J. E. Gilibert’o ir S. B. Jundzilo darbuose. Iki 20 a. vidurio kerpės daugiausia buvo minimos tik bendrose botaninėse apžvalgose (A. Kisinas, E. Purvinas, V. Žvironaitė, K. Paul), pavieniuose darbuose (A. Ohlert, G. Lettau, A. Michalski). 1963 A. Minkevičius sudarė pirmąjį Lietuvos kerpių sąvadą. Nuo 7 iki 9 dešimtmečio floristinius ir cenologinius kerpių tyrimus vykdė T. Rudzinskaitė, kuri sudarė antrąjį Lietuvos kerpių sąvadą (1982), 1983 su kitais išleido Vadovą Lietuvos kerpėms pažinti. Nuo 9 dešimtmečio vidurio kerpes tiria J. Motiejūnaitė. Ji sudarė trečiąjį Lietuvos kerpių sąvadą (1999), išleido Lietuvos krūmiškųjų ir lapiškųjų kerpių florą (2002). Epifitinių kerpių cenologiją tiria I. Prigodina Lukošienė, kerpių panaudojimą aplinkos kokybei vertinti – N. Jucevičienė.

1700

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką