Lietuva politinio atšilimo ir stagnacijos laikotarpiu (1953–1987)

Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos pirmojo numerio (1972) atsklanda (1 tomas, Čikaga, 1974, dailininkas P. Jurkus)

Lietuvà poltinio atšilmo ir stagnãcijos laikótarpiu (1953–1987)

Politinė padėtis destalinizacijos metais

Po J. Stalino mirties (1953 03) prasidėjus jo bendražygių kovoms dėl valdžios, SSRS vidaus reikalų ministras L. Berija bandė remtis sovietinėmis respublikomis, pradėjo atšaukti iš Lietuvos kai kuriuos iš SSRS atsiųstus pareigūnus rusus, skyrė lietuvius, inspiravo SSKP Centro komiteto 1953 05 26 nutarimą, kuriame LSSR administraciją kritikavo dėl nacionalinių kadrų, lietuvių kalbos ignoravimo, nesugebėjimo sunaikinti antisovietinius partizanus. Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto (LKP Centro komitetas) I sekretorius A. Sniečkus laviruodamas pasmerkė savo ir LKP klaidas ir ėmė įgyvendinti L. Berijos kursą. Motyvuojant lietuvių kalbos nemokėjimu, menku išsilavinimu, kompetencijos stoka iš Lietuvos į Rusiją buvo atšaukta daugiau kaip 3000 iš SSRS atsiųstų sovietinės administracijos darbuotojų. Į jų vietą buvo priimami jauni lietuviai su aukštuoju išsimokslinimu – kūrėsi nauja nomenklatūrinių darbuotojų karta (nomenklatūra). LKP vadovai netrukus prisidėjo prie L. Berijos smerkimo kampanijos, kai šis 1953 06 26 buvo nušalintas nuo valdžios, bet ir toliau iš dalies vykdė lietuvinimo politiką.

Naujojo SSKP Centro komiteto I sekretoriaus N. Chruščiovo iniciatyva buvo vykdoma vadinamoji atšilimo politika – nutraukti masiniai suėmimai, trėmimai ir kitos represijos, 1956 02 per SSKP XX suvažiavimą pasmerkta J. Stalino diktatūra (stalinizmas). Tai buvo ne sovietinės sistemos pasmerkimas, bet dalinis jos pertvarkymas: nutrauktas masinis teroras, režimui bandyta suteikti teisinį pagrindimą. Sovietinės valdžios totalitarinis pobūdis išliko – ji liko vienpartinė su privaloma oficialiąja ideologija (marksizmas‑leninizmas), valstybės uždarumu, visuotiniu gyventojų sekimu, pasipriešinimo režimui slopinimu. Kovodama dėl valdžios ir ieškodama būdų spartinti ūkio raidą SSRS vadovybė atšilimo laikotarpiu respublikų vadovams suteikė ribotą veikimo laisvę, bet vėliau ją vis labiau varžė viso SSRS gyvenimo centralizavimas.

Žmonių gyvenimas Sovietų Sąjungoje pakito, bet režimo liberalizavimas nepakeitė sovietinės sistemos, centralizuotos imperinės SSRS pagrindų. Nepakito ir aneksuotos Lietuvos politinė padėtis. LSSR valdžios institucijos ir toliau vykdė tik administravimo funkcijas. Visa politinė valdžia priklausė SSKP, LKP buvo jos teritorinis padalinys, turintis srities partinės organizacijos teises. Partija visiškai kontroliavo valstybės institucijų, įmonių, ūkių, visuomeninių organizacijų ir draugijų veiklą. Dėl N. Chruščiovo destalinizacijos kurso didesnių LKP vadovybės pakeitimų neįvyko, bet keitėsi partijos sudėtis: 1952 iš 34 000 narių lietuvių buvo 12 000, 1958 iš 44 000 – 23 000. LKP svarbiausiuose postuose daugumą sudarė komunistai ortodoksai. Dėl dažnų po II pasaulinio karo į Lietuvą iš SSRS atsiųstų rusų skundų 1959 SSKP Centro komiteto nutarimu Dėl LKP Centro komiteto darbo su kadrais buvo pasmerktos prolietuviškos politikos apraiškos, nuo kritikos apsaugoti valdininkai rusai. 6 dešimtmečio pabaigoje aukštus postus LSSR administracinėse valdymo ir represinėse institucijose vis dar užėmė atsiųsti kitataučiai, dažniausiai rusai, todėl daugelyje respublikos institucijų vyravo raštvedyba rusų kalba. Svarbų LKP Centro komiteto II sekretoriaus, tvarkiusio ir kadrų reikalus, postą nuolat užėmė SSKP Centro komiteto atsiųsti pareigūnai: V. Aronovas (1952–56), B. Šarkovas (1956–61), B. Popovas (1961–67), V. Charazovas (1967–78), N. Dybenka (1978–86), N. Mitkinas (1986–88). Jų, vietos žmonių (ir net lietuvių nomenklatūrininkų) dažniausiai vadinamų tiesiog generalgubernatoriais, nurodymais Lietuva buvo rusinama, persekiojama tautinė kultūra, į pareigas skiriami sovietinei valdžiai paklusnūs asmenys (Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas).

Demografinė būklė

Iki 6 dešimtmečio vidurio Lietuvos demografinė būklė blogėjo: prie nacių okupacijos, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui laikotarpiu, trėmimų padarytų nuostolių 1945–46 ir 1956–58 prisidėjo 250 000 Lietuvos lenkų repatrijacija į Lenkiją. 1950 Lietuvoje gyveno 2,57 mln., 1959 – 2,71 mln. žmonių, 38,6 % jų – miestuose, 79,3 % buvo lietuviai, po 8,5 % – lenkai ir rusai, 0,9 % – žydai, 0,4 % – vokiečiai. Palyginti su 1939–40, lenkų sumažėjo 2, žydų ir vokiečių – 10 kartų, rusų padaugėjo 3,5 karto. Panaši gyventojų sudėtis liko iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (1990). Net ir griežto sovietinio okupacinio režimo sąlygomis Lietuvoje klostėsi lietuviams palankesnė nei Latvijoje latviams arba Estijoje estams demografinė situacija; tai lėmė didesnis gimstamumas, racionalesnė miestų ir pramonės plėtra, vietinių darbuotojų panaudojimas, ginkluotas pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui ir neigiamas Lietuvos įvaizdis Sovietų Sąjungoje (į partizaninio karo apimtą Lietuvą rusai vyko nenoriai), vienkiemių naikinimas (vienkiemis) ir kaimo gyventojų kėlimasis į miestus. Imigracijos iš SSRS neskatino ir daugiausia iš Lietuvos kilusi faktiškai lietuviška vietinė sovietinė administracija. 1959–89 Lietuvoje lietuvių padaugėjo 773 000 (36 %). Imigracija į Lietuvą sustiprėjo nuo 7 dešimtmečio vidurio, kai buvo pereita prie centralizuoto ūkio valdymo. 1960–1989 iš SSRS į Lietuvą gyventi atvyko 733 000 (beveik visi rusakalbiai, dauguma jų apsigyveno Vilniuje, Klaipėdoje ir Visagine), išvyko 525 500 žmonių. 6–7 dešimtmečiais į Lietuvą grįžo apie 60 000 tremtinių ir apie 20 000 politinių kalinių, bet dėl SSRS valdžios nuostatų ir LSSR vadovybės požiūrio daugelis jų ir jų vaikų buvo ir toliau KGB persekiojami, sovietinės valdžios diskriminuojami: neregistruojami, nepriimami į darbą, jiems nebuvo leidžiama mokytis, apsigyventi ankstesnėse vietose. Apie 50 000 tremtinių LSSR valdžios iniciatyva pagal su Maskva suderintus LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nutarimus ilgai arba visai nebuvo leidžiama grįžti į Lietuvą.

Dvasinė priespauda ir priešinimasis jai po J. Stalino mirties

Dvejopą dvasinį gyvenimą gyvenančios didelės visuomenės dalies atsparumą sovietiniam režimui, jo vykdomai propagandai mažino nesėkmingi bandymai priešintis sovietinei priespaudai Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (1953; Berlyno sukilimas), Vengrijoje (1956; Vengrijos revoliucija), Čekoslovakijoje (1968; Prahos pavasaris), Lenkijoje (1956, 1980–81; Poznanės darbininkų sukilimas), bet didino pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui judėjimas (Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui). Jis stiprėjo, kai nuo 1955 ėmė grįžti buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, kunigai (pastarųjų 1954–60 grįžo apie 250). Vadinamuoju atšilimo laikotarpiu nė kiek nemažėjo SSKP pastangos kontroliuoti žmonių pasaulėžiūrą, slopinti jų tautinę, pilietinę, religinę sąmonę. 1958 A. Sniečkus LKP X suvažiavime reikalavo įtikinamiau demaskuoti Katalikų Bažnyčios vaidmenį lietuvių tautos istorijoje. 1953–85 uždarytos 42 katalikų bažnyčios. Iki 1956 nebuvo leidžiama legali religinė literatūra. Labai varžyta Kauno kunigų seminarijos veikla. Religinį gyvenimą, kunigus budriai sekė KGB ir LKP institucijų darbuotojai, t. p. Lietuvos Lenino komunistinė jaunimo sąjunga, prižiūrėjo Religijų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis. Dvasininkams drausta dalyvauti valstybės, kultūriniame, visuomeniniame gyvenime, imtis labdaros, organizuoti religinius būrelius, rengti susirinkimus, mokyti vaikus tikėjimo pagrindų. Kunigai negalėjo lankytis ligoninėse, mokyklose, jų pamokslus užrašinėdavo slaptieji agentai. 1957 nuo pareigų nušalinti ir išsiųsti į provinciją vyskupai T. Matulionis ir V. Sladkevičius, 1961 – J. Steponavičius. 1972 už vaikų katekizavimą nuteisti kunigai P. Bubnys, A. Šeškevičius, J. Zdebskis.

Ypač akylai buvo sekama kūrybinė inteligentija. Dėl režimo dalinio liberalizavimo vietoj atviros prievartos imtasi modernesnių, rafinuotesnių dvasinio gyvenimo pavergimo ir kultūros sovietinimo formų – vadinamojo dialogo, propagandinės demagogijos. Mokslininkai, rašytojai ir menininkai pasijuto saugesni – jau nebuvo naujų trėmimų, iš lagerių bei tremties po amnestijų grįžo rašytojai ir literatai A. Miškinis, K. Inčiūra, K. Jankauskas, J. Keliuotis, V. Gustainis, mokslininkai P. Juodelis, V. Sezemanas, P. Šalčius, valstybės ir visuomenės veikėjai P. Klimas, A. Stulginskis, Z. Toliušis, J. Tonkūnas ir kiti. 1955–60 KGB susekė keliasdešimt nelegalių antisovietinių organizacijų; vien 1955–58 buvo suimta ir nuteista 226 jų nariai. 1954–60 veikė 108 nelegalios jaunimo pasipriešinimo organizacijos ir grupės, kurios vienijo 700 narių. SSRS represinėms institucijoms 1953 sunaikinus partizanų organizuotą judėjimą, nelegalus neginkluotas pasipriešinimas, nors jam ir buvo ruoštasi, liko stichiškas, neorganizuotas visos Lietuvos mastu.

Viena svarbiausių lietuvių tautos pasipriešinimo peršamai sovietinei ideologijai, rusifikacijai priemonių išliko kalba. Prie tautos gyvybingumo išlaikymo prisidėjo nacionalinės kultūros ir mokslo raida. Sovietų ideologų peršama oficialioji kultūra turėjo būti socialistinė pagal turinį, nacionalinė pagal formą, bet kultūros kūrėjai dažnai peržengdavo sovietų valdžios nustatytas klasių kovos ir komunizmo kūrimo koncepcijų ribas, pabrėždavo bendražmogiškus bei tautinius principus.

1955 Kaune, 1956 Kaune ir Vilniuje, 1957 Kaune per Vėlines vyko pirmosios po ginkluoto pasipriešinimo nuslopinimo atviros protesto akcijos prieš sovietinį okupacinį režimą. Vilniaus universiteto rektorius J. Bulavas ir kitų aukštųjų mokyklų rektoriai nesutiko sovietų valdžios reikalavimu pašalinti akcijose dalyvavusius 285 studentus. Su panašiomis protesto apraiškomis ir vadinamaisiais nukrypimais nuo partijos linijos LKP vadovybė griežtai kovojo – 1958 už pastangas lietuvinti Vilniaus universitetą iš rektoriaus pareigų buvo atleistas J. Bulavas, 1961 dėl nemarksistinių tendencijų šio universiteto Lietuvių literatūros katedroje atleista jos vedėja M. J. Lukšienė, dėstytojos V. Zaborskaitė, I. Kostkevičiūtė, A. Rabačiauskaitė. Buvo draudžiami spektaklių pastatymai, stiprinama cenzūra. Ne vienam lietuvių kūrėjui ilgesniam ar trumpesniam laikui drausta leisti savo kūrinius, lietuvių literatūrai ir menui primesta vadinamojo socialistinio realizmo metodo reikalavimai.

Visose gyvenimo srityse brukta primityvaus materializmo ir karingojo ateizmo ideologija. Skelbdami kovą su vadinamaisiais buržuaziniais nacionalistais, vadinamuoju reakciniu klerikalizmu, t. y. su tradicine tautine ir krikščioniškąja kultūra, sovietų ideologai piršo lietuvių tautai nevisavertiškumo kompleksą, stengėsi tautą palikti be istorinės atminties, praeities paveldo. Bandymai ginti tautines vertybes būdavo vertinami kaip buržuazinis nacionalizmas. SSKP ir LKP buvo aukščiausioji mokslo, literatūros ir meno kritikė, kultūros paveldo vertintoja.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos pirmojo numerio (1972) atsklanda (1 tomas, Čikaga, 1974, dailininkas P. Jurkus)

Nihilistinį požiūrį į lietuvių tautos ir valstybės praeitį sovietiniai ideologai stengėsi formuoti per istorijos mokslą: klastota 19 a.–20 a. pradžios lietuvių tautinio judėjimo, Nepriklausomybės karo (1918–20), nepriklausomos Lietuvos valstybės (1918–40, nuo 1920 Lietuvos Respublikos), jos sovietinės okupacijos istorija, kiti įvykiai (Lietuvos istorijos mokslas).

Jau 5 dešimtmečio pabaigoje daugeliui Lietuvos gyventojų tapo aišku, kad sovietinio okupacinio režimo Lietuvoje greitai atsikratyti nėra vilties. Po J. Stalino mirties (1953) režimo liberalizavimas teikė vilčių, kad priešintis režimui galima ir legaliomis priemonėmis: rūpintis išsaugoti lietuvių kalbą, mokyklą dėstomąja lietuvių kalba, tautinius kultūros bruožus, religiją. Gyventojai slaptai ar pusiau slaptai šventė draudžiamas tautines, valstybines ir religines šventes, lankė bažnyčią, viešai dalyvavo religinėse apeigose, mokė vaikus religijos pradmenų, klausėsi Vakarų radijo stočių. Silpnėjant okupaciniam režimui nuo 7 dešimtmečio pabaigos atsirado naujų priešinimosi jam formų, aktyviau veikė Katalikų Bažnyčia. LSSR ir SSRS valdžiai siunčiamuose daugelio kunigų ir tikinčiųjų pasirašytuose memorandumuose buvo protestuojama dėl Katalikų Bažnyčios, dvasininkų ir tikinčiųjų persekiojimo. 1972 toks memorandumas (su 17 000 parašų) buvo pasiųstas Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui ir per jį – SSKP Centro komitetui.

Didžiausia ir geriausiai organizuota pasipriešinimo akcija buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidyba (1972–89). Iš viso 8–9 dešimtmečiais leista apie 20 nelegalių periodinių ir tęstinių leidinių: Aušra, Alma Mater, Laisvės šauklys, Lietuvių balsas, Lietuvos ateitis, Perspektyvos, Sietynas, Varpas, Vytis ir kiti. Nelegaliai buvo dauginama maldynai, katekizmai, kitos religinio turinio knygos, net A. Šapokos suredaguota Lietuvos istorija (1936). Ilgainiui imta palankiau žiūrėti į tautiškumą skleidžiančią kūrybą, dainų šventes, jei cenzūra jose neįžvelgdavo antisovietinių ir antirusiškų motyvų; taip buvo bandoma sklaidyti visuomenės nepasitenkinimą sovietine tikrove.

Lietuvos laisvės klausimą tarptautinėse organizacijose ir Vakarų šalių vyriausybėms nuolat kėlė lietuvių tautos dalies, atsidūrusios emigracijoje, politinės ir visuomeninės organizacijos: Lietuvos diplomatinė tarnyba, Amerikos lietuvių taryba (ALT), Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, Pasaulio lietuvių bendruomenė, Australijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir kitų šalių lietuvių bendruomenės. Jų iniciatyva vyriausybėms, Jungtinėms Tautoms įteikta memorandumų, tų šalių visuomenei paskleista atsišaukimų, surengta demonstracijų. Susitelkus į Amerikos baltų lygą, Baltų komitetą ir kitas organizacijas, veikta drauge su estais ir latviais. Antisovietiniam pasipriešinimo judėjimui naujų bruožų suteikė jau Vakaruose subrendusios kartos įsitraukimas į laisvinimo veiklą. Ši karta daug prisidėjo, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse 1982–91 būtų minima Baltų laisvės diena, 1985 Kopenhagoje įvyktų Baltijos tribunolas, kuris pasmerkė Baltijos šalių sovietinę okupaciją, 1985 būtų surengtas Baltijos taikos ir laisvės kruizas tai okupacijai priminti. Šios akcijos, t. p. lietuvių dvasinio pasipriešinimo nelegalių leidinių perspausdinimas, vertimas į anglų, ispanų, prancūzų ir kitas kalbas, jų medžiagos platinimas pasaulyje, skelbimas per Laisvosios Europos radiją / Laisvės radiją, Amerikos balso, Vatikano radiją ir kitas radijo stotis ne tik priminė tarptautinei visuomenei Baltijos šalių laisvės bylą, bet ir skatino pačių aneksuotų šalių gyventojų priešinimąsi sovietinei valdžiai (pasaulio lietuviai).

8 dešimtmečio pradžioje sovietinė valdžia Lietuvoje jau nepajėgė kontroliuoti Vakarų pasaulio jaunimo idėjas perimančių gausių neformalių jaunimo grupių. Po protestuojančio prieš sovietinę tikrovę susideginusio R. Kalantos laidotuvių 1972 05 18–19 Kaune kilo neramumų (jėga išvaikytos tūkstantinės demonstracijos, suimta ir nuteista jų dalyvių). Nelegalių antisovietinių grupių 7 dešimtmetyje mažėjo, bet politinis antisovietinis judėjimas darėsi įvairesnis, savo tikslus formulavo atsižvelgdamas į realią Lietuvos ir tarptautinę padėtį, užmezgė ryšius su Rusijos disidentais. 1976 įsikūrusi Lietuvos Helsinkio grupė pasiskelbė, kad, remdamasi 1975 Helsinkio baigiamuoju aktu (Helsinkio pasitarimas), kartu su SSRS disidentais stebi žmogaus teisių padėtį Sovietų Sąjungoje. 1978 A. Terleckas įkūrė Lietuvos laisvės lygą, kuri veikė slapta, siekė Lietuvos nepriklausomybės, skelbė tiesą apie 1939 Molotovo–Ribbentropo paktą, jo slaptuosius protokolus ir 1940 Lietuvos sovietinę okupaciją. Nuo 1972 kunigo S. Tamkevičiaus leidžiamoje nelegalioje Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje buvo registruojami sovietų valdžios nusikaltimai Bažnyčiai, tikinčiųjų teisių pažeidimai. Nuo 1975 Lietuvoje imta leisti ir daugiau įvairių srovių nelegalios antisovietinės spaudos. 1978–83 veikęs katalikų kunigų suburtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas skleidė informaciją apie Katalikų Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje, telkė tikinčiuosius ginti savo reikalų. Iki 1983 KGB beveik visas nelegalias grupes ir leidinius (išskyrus Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką) susekė, išsklaidė. 9 dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungoje, t. p. ir Lietuvoje, daugėjo neostalinizmo apraiškų, buvo vis labiau persekiojami kitaminčiai, 1984–85 beveik sunaikintas disidentų judėjimas. Daugelis nelegalios spaudos leidėjų, bendradarbių ir rėmėjų – P. Cidzikas, B. Gajauskas, G. Iešmantas, P. Pečeliūnas, V. Petkus, P. Plumpa, F. N. Sadūnaitė, J. Sasnauskas, V. Skuodis, A. Statkevičius, S. Stungurys, A. Terleckas, A. Žilinskas, kunigai A. Svarinskas, S. Tamkevičius – buvo represuoti: įkalinti arba ištremti.

Ūkio raida 6–9 dešimtmečiais

N. Chruščiovo bandymai greitinti SSRS ūkio raidą Lietuvoje iš pradžių apčiuopiamų rezultatų nedavė; kuriamai stambiajai pramonei trūko darbininkų, kolūkiai merdėjo dėl prievartinio darbo pobūdžio. Galimybių savarankiškiau ir efektyviau ūkininkauti ėmė rastis, kai SSRS pramonės ir statybos šakinis valdymas 1957–65 buvo pakeistas teritoriniu ir veikė LSSR liaudies ūkio taryba (liaudies ūkio tarybos).

iš melioruojamų kaimų atkeltų Dainavos kolūkio kolūkiečių gyvenvietė (Alytaus rajonas, 20 a. 8 dešimtmetis)

SSRS planų vykdymo būdus rinktasi vietoje, iš dalies sėkmingai bandyta stiprinti žemės ūkį, buvo apginta valstiečių teisė turėti 0,6 hektarų pagalbinį ūkį ir gyvulių. Dėl nenašaus priverstinio kolūkiečių darbo, nesuinteresuotumo jo rezultatais (piniginis atlyginimas kolūkiuose įvestas tik 1966, iki tol natūra – grūdais – dažniausiai mokėta simboliškai), ūkių vadovų nekompetencijos pagal pagrindinius rodiklius Lietuvos žemės ūkis prieškarinį lygį pasiekė tik 7 dešimtmečio viduryje (Lietuvos žemės ūkis, Lietuvos gyvulininkystė).

6 dešimtmečio pabaigoje kolūkiams perdavus mašinų ir traktorių stočių (mašinų ir traktorių stotis) žemės ūkio techniką, panaikinus valstybinius privalomuosius produktų pristatymus, elektrifikavus visus ūkius (1964) ir padidinus produkcijos supirkimo kainas, 7 dešimtmečio pabaigoje LSSR žemės ūkis pagal gamybos rodiklius vienam gyventojui pralenkė kitus SSRS regionus.

SSRS valdžia buvo suinteresuota pasinaudoti Lietuvos žemdirbių aukštesne gamybos kultūra, senomis gyvulininkystės tradicijomis: didelėmis dotacijomis Lietuvos žemės ūkį specializavo gaminti mėsą ir pieną. SSRS biudžetas finansavo melioraciją, gyventojų perkėlimą iš vienkiemių (vienkiemis) į gyvenvietes, rėmė tarybinius ūkius ir tarpūkinius susivienijimus, prisidėjo prie pramoninio tipo gyvulininkystės kompleksų statybos (pvz., 8 dešimtmetyje tam išleista 6 mlrd. rublių). Žemės ūkis buvo vis geriau aprūpinamas technika, trąšomis, cheminėmis augalų apsaugos priemonėmis, didėjo gamybos koncentracija, gerėjo veislininkystė ir selekcija. Stiprėjant dalies kolūkių ekonomikai (ypač nuo 8 dešimtmečio pradžios), kaime radosi didesnių pokyčių – pastatyta SSRS mastu gana modernių gyvenviečių, kultūros namų, klubų, bibliotekų, mokyklų, vaikų darželių, ambulatorijų, parduotuvių, kolūkiečių pensinis amžius sulygintas su tarnautojų ir darbininkų amžiumi.

Kaišiadorių paukštyno broilerių cechai (20 a. 8 dešimtmetis)

Keitėsi kaimo gyventojų socialinė struktūra – daugėjo išsilavinusių ir kvalifikuotų žmonių. 1984 vienam LSSR gyventojui gaminta 137 kg mėsos (skerdienos), 810 kg pieno. Tačiau didžioji dalis prekinės žemės ūkio produkcijos buvo išvežama į kitas SSRS vietas (Maskvą, Leningradą ir kitur), tiekiama sovietinei kariuomenei. Lietuvoje šios produkcijos, ypač mėsos produktų, dažnai trūkdavo. LSSR žemės ūkio produkcijos savikaina buvo didelė, kasmet iš Vakarų šalių, dažniausiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, buvo įvežama apie 1 mln. tonų pašarinių grūdų.

Nuo 9 dešimtmečio vidurio dėl bendros SSRS ūkio krizės kai kurie Lietuvos žemės ūkio gamybos rodikliai ėmė mažėti.

Visos LSSR vyriausybės – M. Gedvilo (1944–56), M. Šumausko (1956–67), J. Maniušio (1967–81), R. B. Songailos (1981–85) ir V. Sakalausko (1985–90) turėjo labai ribotą veikimo laisvę. Jos buvo nušalintos nuo užsienio politikos, gynybos, susisiekimo, energetikos, sunkiosios pramonės ir mašinų gamybos reikalų. Juos tvarkė sąjunginės ministerijos. Lietuvoje šeimininkavo sąjunginės‑respublikinės ministerijos (1954 iš 24 jų buvo 19). 1967 tik 5 ministerijos iš 25 priklausė LSSR kompetencijai. Tada SSRS pavaldumo įmonės gamino apie 60 %, 9 dešimtmečio viduryje – apie 90 % produkcijos. Dėl sąlyginio darbingų žmonių pertekliaus, melioracijos ir vienkiemių nukėlimo vajaus didėjo kaimiečių (1959 kaime gyveno 61 %, 1966 – 55,1 %, 1983 – 35,7 % Lietuvos gyventojų) migracija į miestus (juose 1970 buvo 50,2 %, 1989 – 68 % gyventojų), nyko ankstesnės ūkininkavimo ir valstietijos gyvensenos tradicijos. Vis dėlto Lietuvoje pavyko įgyvendinti šaliai svarbių priemonių. Nuo 7 dešimtmečio pagal LSSR administracijos parengtą regioninį ekonominės plėtros planą pramonė labiausiai buvo plėtojama ne didžiuosiuose, o provincijos miestuose (Jonavoje, Kėdainiuose, Marijampolėje, Mažeikiuose, Naujojoje Akmenėje, Tauragėje, Utenoje ir kitur). Čia buvo įdarbinami daugiausia iš kaimų atvykę lietuviai, nenorėjo kurtis rusakalbiai kolonistai. Atsikūrė per Antrąjį pasaulinį karą sunaikintas lietuviškasis miestiečių sluoksnis, lietuviškėjo net Vilnius ir Klaipėda. Lietuvių tautos išlikimui labai svarbūs buvo glaudūs naujosios miestiečių kartos ryšiai su kaimu. Kilo pramonės ir žemės ūkio gamyba, buvo plėtojamas mokslas (ypač kariniam pramoniniam kompleksui svarbūs taikomieji mokslai), bet Maskvoje planuojama Lietuvos pramonė, mokslas turėjo vis labiau tenkinti SSRS imperinius poreikius (kariniams tikslams buvo steigiami mokslo tyrimo institutai, statomos gamyklos).

Po A. Sniečkaus mirties (1974) LKP Centro komiteto I sekretoriai P. Griškevičius (1974–87) ir R. B. Songaila (1987–88) neįstengė bent šiek tiek ginti Lietuvos interesų, savarankiškiau administruoti šalį. SSRS centrines žinybas Lietuvoje viliojo palyginti gera socialinė infrastruktūra, geografinė padėtis, tinkama darbo jėga, aukštesnė nei kitur Sąjungoje gamybos kultūra, specialistus ir darbininkus iš kitų SSRS vietų – aukštesnis gyvenimo lygis, geresnės buities sąlygos. Dėl glaudžių ryšių su žaliavų tiekėjais, produkcijos realizavimo ribojimų Lietuvos pramonė tapo priklausoma nuo kitų SSRS regionų (Lietuvos pramonė 20 amžiuje (iki 1990 m.)).

gamybinis susivienijimas Azotas (1975, dabar bendrovė Achema)

Gana spartų pramonės augimą lėmė naujų įmonių statyba. Didelių įmonių pastatyta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, šiluminės elektrinės Elektrėnuose, Kaune. 8–9 dešimtmečiais pramonės plėtrą lėmė ne darbo našumo didėjimas, bet didelių objektų – Ignalinos atominės bei Kaišiadorių hidroakumuliacinės elektrinių, Mažeikių naftos gamyklos, kitų įmonių – statyba.

Į Lietuvą, ypač lengvosios ir vietinės pramonės įmonėms, siunčiama technika ir technologijos dažniausiai buvo atsilikusios nuo pasaulinio lygio, todėl gamybos planai nebuvo vykdomi, juos tekdavo nuolat tikslinti, dažniausiai mažinti, plito prirašinėjimai. Trūko prekių, jų kokybė buvo prasta. Dėl didelių įmonių (ypač chemijos) statybos ir gyventojų gausėjimo didžiuosiuose miestuose ėmė rastis ekologinių problemų. 9 dešimtmetyje SSRS, kartu ir Lietuvos, ūkio raida sulėtėjo. Industrializuojamoje Lietuvoje daugėjo darbininkų: 1960 jų buvo 490 000, 1970 – 850 000, 1980 – 1 031 000 (socialistinė industrializacija). Absoliuti dauguma darbininkų visiškai priklausė nuo darbdavio, t. y. valstybės (Sovietų Sąjungos), buvo valdžios ir administracijos kontroliuojami. Valstybės reglamentuota darbininkų socialinė padėtis mažai priklausė nuo jų pačių pastangų, iniciatyvos, kvalifikacijos, jų teisių negynė jokios organizacijos. Per visą Lietuvos okupacijos ir ankesijos laikotarpį SSRS vadovybė skatino rusų ir rusakalbių darbininkų migraciją į Lietuvą; daug jų apsigyveno Vilniuje, Klaipėdoje, Alytuje, Visagine ir kitur (Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas). Vis dėlto migraciją Lietuvoje labiau nei Latvijoje ir Estijoje stabdė iki 6 dešimtmečio vidurio trukęs ginkluotas pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui, 6–7 dešimtmečiais buvęs didelis natūralus gyventojų prieaugis, gana vėlyva industrializacija, sėkminga pramonės decentralizacija. Lietuvos kolonizacija neįgavo tokio masto kaip, pvz., Estijos ir Latvijos: 1990 lietuviai sudarė apie 80 % Lietuvos gyventojų.

Kultūros raida (1953–1987)

Po J. Stalino mirties (1953) prasidėjusio atšilimo laikotarpiu lietuvių kultūra plėtojosi idėjinių ir dorovinių kompromisų pagrindu. Kultūroje, kuri buvo bene vienintelis tautos saviraiškos būdas, pynėsi laisvėjimo iliuzijos, savarankiškumo siekiai, tautiškumas ir lojalumas valdžiai, kartu kultūra buvo svarbi okupacinio režimo dekoracija.

Didesni kultūros pokyčiai prasidėjo 6 dešimtmečio viduryje, kai imta palankiau vertinti kūrybinį palikimą – buvo reabilituotas V. Krėvė, išleista jo, J. Baltrušaičio, M. Katiliškio, F. Kiršos, V. Mačernio, V. Mykolaičio‑Putino, Maironio, B. Sruogos, J. Tysliavos, A. Vienuolio kūrinių, M. K. Čiurlionio kūrybos, tautodailės albumų. Po J. Stalino mirties tikėtasi, kad sovietų režimo kultūros politika bus laisvesnė. Vyresnieji rašytojai V. Mykolaitis‑Putinas, J. Grušas, J. Marcinkevičius, V. Sirijos Gira, vėliau jaunesnieji – J. Avyžius, A. Baltakis, K. Saja, M. Sluckis, P. Širvys ir kiti parašė su socialistinio realizmo ideologine doktrina mažiau susijusių kūrinių. Lietuvoje daugėjo pareigūnų lietuvių, ėmė rastis patriotizmo tendencijų, bet buvo išsaugota kultūros administracinė priežiūros sistema. Kūrybines organizacijas prižiūrėjo KGB, visi leidiniai buvo cenzūruojami (cenzūra). Bandymai siekti kultūrinės autonomijos valdžiai kėlė nerimą, todėl po 1956 Vengrijos revoliucijos ir Poznanės darbininkų sukilimo (1956) LKP vadovybė leido suprasti, kad kultūros kontrolės sistema iš esmės nesikeis.

kadras iš kino filmo Herkus Mantas (1972, režisierius M. Giedrys, priekyje Herkus Mantas – aktorius A. Šurna)

Tai 1958 02 patvirtino LKP X suvažiavimas, kai kurių kultūros darbuotojų, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros mokslininkų, nuo 6 dešimtmečio pabaigos stiprėjantis literatų, menininkų ideologinis puolimas. Daugėjo kaltinimų vadinamuoju buržuaziniu nacionalizmu (buržuaziniai nacionalistai), neigiama Vakarų įtaka. Nors LKP plenumuose ir suvažiavimuose kūrybinė inteligentija buvo barama, mokoma, bet 7 dešimtmetyje kultūros padėtis ir perspektyvos buvo palankesnės nei prieš dešimtmetį.

Kūrėjai vis dažniau atsiribodavo nuo socialistinio realizmo, nederindavo politikos ir propagandos su menu, ieškojo modernesnių literatūros, meno metodų ir formų. Su socialistiniu realizmu mažai ką bendra turėjo K. Sajos, J. Mikelinsko, R. Lankausko, J. Apučio, J. Grušo, J. Marcinkevičiaus, B. Radzevičiaus kūriniai.

Vis dėlto iki atgimimo liko galioti rašytojų, režisierių, leidėjų neretai apeinami pokario draudimai: nekritikuoti rusų, nesmerkti stribų, neužsiminti apie kalinimus ir trėmimus stalinizmo laikotarpiu, nepriklausomą Lietuvos valstybę, nespausdinti bažnyčių ir kryžių nuotraukų. Nusižengėliai 7 dešimtmetį dažniausiai buvo kaltinami formalizmu, modernizmu, abstrakcionizmu ir svetimomis koncepcijomis. Vėliau LKP labiau toleravo pastangas sumoderninti socialistinio realizmo principus atitinkančią kūrybą, leido vaizduoti realesnes visuomenės problemas.

moksleivių dainų šventės Šokių diena Žalgirio stadione Vilniuje (1977)

Lietuvos visuomenę ir jos kultūrinį gyvenimą labai veikė teatras. Nuolat susidurdamas su valdžios diktatu režisierių J. Miltinio, I. Bučienės, J. Jurašo, A. Ragauskaitės, J. Vaitkaus, H. Vancevičiaus, aktorių R. Adomaičio, D. Banionio, O. Juodytės, G. Karkos, H. Kurausko, A. Masiulio, J. Meškausko, M. Mironaitės, L. Noreikos, M. Rasteikaitės, A. Roseno, E. Šulgaitės, V. Tomkaus ir kitų dėka novatoriškas Lietuvos teatras Sovietų Sąjungoje tapo žinomas ir vertinamas.

Atšilimo laikotarpiu ideologizuojamą kultūrą bandyta susieti su kultūros tradicija ir LSSR kultūros pagrindu padaryti (ypač nuo 7 dešimtmečio) liaudies kultūrą: įsteigtas Liaudies buities muziejus Rumšiškėse (1966), įkurtos liaudies meno ir kraštotyros draugijos (kraštotyros draugijos), legalizuoti etnografiniai tyrimai, leista kurti folkloro ansamblius (folkloro ansambliai). Slapta plito naujasis folkloras – antisovietinių partizanų ir tremtinių dainos.

Po SSRS intervencijos į Čekoslovakiją (1968), ypač po 1972 neramumų Kaune per R. Kalantos laidotuves, imta varžyti kultūrinį gyvenimą, menininkams buvo priekaištaujama dėl kūriniuose vyraujančio pesimizmo, pakeisti leidyklų ir periodinių kultūros leidinių redaktoriai, kai kurie šios srities valdininkai. Ypač atkakliai buvo persekiojama nelegali spauda, griežtai baudžiami jos leidėjai (Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui). 7 dešimtmečio pabaigoje–8 dešimtmečio pradžioje LKP Centro komitete ir kitose ideologinės priežiūros institucijose pradėjus dirbti kvalifikuotesniems žmonėms (S. Šimkus, J. Bielinis, S. Renčys, L. Šepetys), formos modernizmas lietuvių literatūroje ir mene buvo faktiškai oficialiai pripažintas.

Nors Geležinė uždanga ir sovietinė cenzūra, Maskvos diktatas vertė ieškoti kompromisų, vienais geriausių lietuvių tautos identiteto reiškėjų tapo režisierių M. Giedrio, S. A. Grikevičiaus, R. Vabalo, V. Žalakevičiaus, A. Žebriūno sukurti kino filmai, kuriuose vaidino R. Adomaitis, D. Banionis, J. Budraitis, V. Tomkus ir kiti. Kaip sudėtinė lietuvių kultūros dalis, nevaržoma sovietinės priespaudos, nors atskirta nuo tautos daugumos, plėtojosi į Vakarus pasitraukusių menininkų kūryba (lietuvių literatūra 1940–1988, lietuvių literatūra 1988–2007, lietuvių išeivijos literatūra 1945–2007, Lietuvos architektūra 1945–1990, Lietuvos dailė 1945–1990, lietuvių išeivijos dailė, Lietuvos muzika, lietuvių išeivijos muzika, Lietuvos teatras 1945–1990, lietuvių išeivijos teatras, Lietuvos kinas 1940–1990, lietuvių išeivijos kinas).

Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus šventė (1979)

7 dešimtmečio viduryje pasibaigus N. Chruščiovo inspiruotam moderniojo meno puolimui, Lietuvos kūrėjai ėmė perimti Vakarų šalių kultūros ir meno metodus bei formas, į Lietuvą skverbėsi Vakarų masinė kultūra.

9 dešimtmečio pradžioje SSRS prasidėjo nauja viešojo gyvenimo ideologizavimo banga – imta griežčiau kontroliuoti teatrų repertuarą, labiau ideologizuoti kiną, reglamentuoti estradinės muzikos raidą. Bet ideologiniai varžtai, cenzūra ir kontrolė nesustabdė Lietuvos kultūros plėtros. Lietuvos menininkai turėjo palyginti daugiau laisvių negu kitų sovietinių respublikų kūrėjai. Partinė nomenklatūra vadovavo kūrybinių organizacijų veiklai, kišosi į kūrybą, bet Lietuvos mokslininkai (ypač lituanistai), rašytojai, menininkai, kompozitoriai, architektai ir kiti kultūros kūrėjai, neperžengdami sovietinės sistemos nustatomų ribų (daugelį varžė vidinė cenzūra, ne vieną – prisitaikymo prie sovietinės sistemos, arba vadinamojo homo sovieticus, sindromas), siekė turtinti tautinę kultūrą, puoselėti ir ginti lietuvių kalbą (lituanistika). Vis dėlto sovietinei adiministracijai Lietuvoje iš esmės pavyko atitraukti kūrybinę inteligentiją nuo antisovietinio pasipriešinimo judėjimo (Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui).

Sovietinės sistemos krizės apraiškos Lietuvoje

L. Brežnevo valdymo (1964–82), arba vadinamosios stagnacijos (stagnacija), laikotarpiu (iki 1985) vis labiau įsigalėjo grubi propaganda, neapykanta kitamaniams, visuotinis įtarumas, šnipinėjimas, buvo atgaivinami represiniai režimo priešų persekiojimo metodai. Visiškai nepriklausoma nuo kitų valdžios institucijų tapo KGB. Tariamas LSSR valstybingumas su išoriniais atributais ir institucijomis buvo fikcija, dangsčiusi realųjį aneksuotos Lietuvos statusą. Pagal Lietuvai primestas SSRS ir LSSR konstitucijas šalies gyventojų išrinkta aukščiausioji valdžios institucija LSSR Aukščiausioji Taryba Lietuvoje tik pritaikydavo SSRS įstatymus, formaliai priimdavo SSRS valdžios aprobuotus ūkinius planus, biudžetą. Tik 1957–65, kai veikė LSSR liaudies ūkio taryba (liaudies ūkio tarybos) ir Maskvai leidus veikti savarankiškiau, LSSR Aukščiausioji Taryba pati priimdavo metinius ūkinius planus, vietinės tarybos tvirtindavo savo biudžetus.

Šaltojo karo laikotarpiu Lietuva buvo paversta didžiule SSRS karine baze (daugiau kaip 400 karinių objektų – raketų bazių, karinių aerodromų, poligonų, ginkluotės ir kitų sandėlių). Sovietinei kariuomenei tiesiogiai buvo priskirta daugiau kaip 1 %, iš viso ji naudojo apie 6 % Lietuvos teritorijos. Lietuvoje dislokuoti SSRS kariniai junginiai ir į juos prievarta paimti Lietuvos gyventojai 1968 buvo pasiųsti agresijai prieš Čekoslovakiją (Prahos pavasaris), 1979–89 – Afganistaną (Afganistano karas), Černobylio atominės elektrinės avarijos (1986) likvidavimo darbams, net Lietuvoje (1972 per įvykius Kaune po R. Kalantos žūties).

LSSR vadovai (A. Sniečkus, Ma. Gedvilas, M. Šumauskas ir kiti) ištikimai tarnavo Sovietų Sąjungai stalinizmo laikotarpiu ir po J. Stalino mirties (1953), dažniausiai buvo visiškai priklausomi nuo SSRS valdžios, jos atsiųstų emisarų – LKP Centro komiteto II sekretorių ir kitų valdininkų. Lietuvos ūkio plėtrą varžė nesubalansuotas centralizuotas planavimas, prastas tiekimas. Net A. Sniečkus ir jo kartos sovietiniai veikėjai, veikdami kaip idėjiniai sovietų kolaborantai (kolaboravimas), kartais piktindavosi SSRS ir SSKP vadovais (dažniausiai buvusiais). Vis daugiau naujosios kartos LSSR vadovų ir valdininkų linko į konformizmą, kai kurie bandė pasinaudoti jo teikiamomis galimybėmis visuomenės ir tautos labui. Susidarė tik nedidelė visuomenės grupė manančiųjų, kad lietuvių tauta, susiliejusi, kaip buvo numatyta SSKP programoje, su rusų ir kitomis tautomis, turi sudaryti rusakalbę sovietinę liaudį (liaudis). Daugiau buvo Sovietų Sąjungai lojalių, jos interesus laikančių svarbiausiais, bet lietuvių tautos išnykimo nesiekiančių, daugiausia – sistemai išoriškai lojalių, bet viešai nerodomo lietuviškojo patriotizmo nuostatomis besivadovaujančių žmonių.

Lietuvos visuomenės opozicija sovietiniam okupaciniam režimui didėjo. 9 dešimtmečio viduryje SSRS ūkį ir visuomenę ištikusią krizę didino ir valdžios vykdoma nelanksti, agresyvi užsienio politika (Brežnevo doktrina). Krizės ištiktos sistemos pertvarkos ėmėsi 1985 SSKP Centro komiteto generaliniu sekretoriumi tapęs M. Gorbačiovas.

P: Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940–1990: dokumentų rinkinys / sud. J. R. Bagušauskas, A. Streikus Vilnius 2005. L: K. Meškauskas Lietuvos ūkis 1940–1990 m. Vilnius 1994; A. Anušauskas Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais Vilnius 1996; Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1998) / sud. I. Ignatavičius Vilnius 1999; J. R. Bagušauskas Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas Vilnius 1999; K. Kasparas Lietuvos karas Kaunas 1999; Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija Vilnius 2007.

449

2769

Lietuvos istorija

Lietuva ikivalstybiniu laikotarpiu

Lietuvos valstybė iki Krėvos sutarties (13 a. vidurys–14 a. pabaiga: ankstyvosios monarchijos laikai)

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nuo Krėvos sutarties iki Liublino unijos (14 a. pabaiga–1569: institucinės monarchijos laikotarpis)

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Liublino unijos (1569–1795)

Lietuva Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1914)

Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918)

Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas (1918–1920)

Lietuvos Respublika 1920–1940

Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija (1940–1941)

Lietuva Vokietijos okupacijos metais (1941–1944)

Lietuva stalininio režimo metais (1944–1953)

Lietuva pertvarkos ir Atgimimo sąjūdžio metais (1988–1990)

Lietuvos Respublika po 1990

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką