Lietuvà Vokietjos okupãcijos mẽtais (1941–1944)
Jau per pirmąją SSRS–Vokietijos karo, prasidėjusio 1941 06 22, savaitę nacistinės Vokietijos kariuomenė užėmė Lietuvą (Antrasis pasaulinis karas). Pirmosiomis karo dienomis prasidėjo Lietuvių aktyvistų fronto parengtas antisovietinis Birželio sukilimas. 06 23 sukilėliai per Kauno radiją paskelbė, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė ir sudaroma Lietuvos laikinoji vyriausybė; taip duotas signalas sukilimą pradėti visoje Lietuvoje. 06 24 į Vilnių, 06 25 į Kauną įžengę Vokietijos kariniai junginiai miestus rado sukilėlių užimtus.
Vokietijos kariuomenė įžengia į Lietuvą (1941 06 22)
Vokiečių karinė vadovybė nepripažino sukilėlių sąjungininkais, nors jie lengvino Vokietijos kariuomenės puolimą – SSRS kariuomenei pasitraukus užėmė namažai Vidurio, Rytų ir Šiaurės rytų Lietuvos miestų bei miestelių, ardė SSRS kariuomenės komunikacijas ir ryšius, neleido naikinti tiltų ir kitų objektų.
Sukilėlius imta nuginkluoti, kai kurie jų net sušaudyti. Negalutiniais duomenimis, sukilime dalyvavo 16 000–20 000 sukilėlių, iš jų 600–650 žuvo. Per sukilimą nužudyta arba žuvo 3000–5000 sovietinių aktyvistų. Traukdamasi SSRS kariuomenė griebėsi teroro – Rainiuose (Rainių žudynės), Pravieniškėse (Pravieniškių žudynės), Panevėžyje ir kitose vietose nužudė daugiau kaip 1000 žm. (politinių kalinių, dėl nesumokėtų mokesčių suimtų valstiečių, keletą kunigų, medikų, kitų profesijų gyventojų).
iš Lietuvos besitraukiančios SSRS kariuomenės nužudytų Panevėžio cukraus fabriko darbininkų laidotuvės (1941 06)
Nacių Vokietijos vadų planuojamoje vadinamojoje Naujojoje Europoje Lietuvos valstybei vietos nebuvo numatyta. Vokietija Lietuvą traktavo kaip okupuotą SSRS dalį ir per visą karą vengė pažadų dėl Lietuvos valstybingumo. Jos vadai (A. Hitleris, H. Himmleris, A. Rosenbergas) Baltijos šalis įtraukė į vadinamąją vokiečių gyvybinę erdvę („Ost“ planas); tai reiškė, kad šias šalis planuota kolonizuoti – apgyvendinti vokiečius ir kitus vadinamosios germanų rasės žmones, didesnę vietos gyventojų dalį ištremti toliau į rytus (į Baltarusiją ir į Rusiją), o mažesnę (lietuvių apie 1/3) – suvokietinti. Baltijos šalių žydus ir čigonus (romus) numatyta sunaikinti. Laimėjus II pasaulinį karą, Baltijos šalys turėjo būti visiškai germanizuotos ir prijungtos prie Trečiojo reicho. Dalį šių strateginių nacių planų pradėta įgyvendinti jau prasidėjus SSRS–Vokietijos karui.
Pradėjus vykdyti Lietuvos kolonizaciją, gyventojai buvo iškraustomi iš savo ūkių ir butų, o į jų vietą atkeliami vokiečiai. Naciai planavo Vakarų Lietuvą paversti kolonizacijos tiltu tarp Rytų Prūsijos ir Latvijos. Vokietijos okupacijos laikotarpiu į Lietuvą buvo atkelta apie 30 000 vokiečių kolonistų, jiems stengtasi sudaryti geresnes negu vietos gyventojų gyvenimo sąlygas. Vokiečiai gaudavo didesnes maisto normas, geresnius ūkius ir butus, ūkinį inventorių, pinigines pašalpas. Žlugus vadinamajam žaibo karui Vokietijos okupacinė politika švelnėjo.
Vokiečių okupacinė administracija
Nacių okupacija Lietuvoje truko daugiau kaip 3 metus. Po pirmųjų SSRS okupacijos ir aneksijos metų (1940–41) sovietinimo ir teroro didesnė lietuvių tautos dalis draugiškai sutiko Vokietijos kariuomenę, bet J. Brazaičio (Ambrazevičiaus) vadovaujamą Lietuvos laikinąją vyriausybę vokiečiai ignoravo, o 1941 08 05 privertė nutraukti veiklą. Vietoj jos buvo įsteigta nacių kontroliuojama lietuvių savivalda su jos aukščiausiųjų pareigūnų generalinių tarėjų institucija.
Lietuvos laikinosios vyriausybės posėdis. Pirmininkauja J. Brazaitis (Ambrazevičius)
Okupacinė valdžia 1941 09 t. p. uždraudė Lietuvių aktyvistų frontą; lietuvių sukilėliai (Birželio sukilimo dalyviai) nuo 1941 06 pabaigos iš pradžių buvo nuginkluoti, vėliau iš dalies buvusių sukilėlių suformuoti vokiečiams pavaldūs ne mažiau kaip 26 pagalbinės policijos batalionai. Politinių partijų ir organizacijų veikla (išskyrus iki 1941 12 veikusią Lietuvių nacionalistų partiją) buvo uždrausta. Iki 1941 07 pabaigos Lietuvą valdė vokiečių karinė administracija (karo lauko ir vietos komendantūros), paskui buvo įvestas civilinis okupacinis valdymas (vokiečių kalba Zivilverwaltung). Lietuva pavadinta Lietuvos generaline sritimi ir tapo sudėtine Ostlando, arba Rytų krašto, reicho komisariato dalimi. Aukščiausiu Lietuvos okupacinės vokiečių valdžios pareigūnu (generalinis komisaras) paskirtas T. A. von Rentelnas ir generalinio komisaro įstaiga rezidavo Kaune.
Lietuvos generalinės srities teritorija buvo suskirstyta į 2 miesto (Kauno ir Vilniaus) ir 4 teritorines (vokiškai Landgebiet) apygardas (Kauno, Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio). Apygardų valdžios įstaigoms vadovavo apygardų komisarai (apygardos komisaras), pavaldūs generaliniam komisarui. Vilniaus apygardos komisaru buvo paskirtas H. Wulffas, Vilniaus miesto – Ch. H. Hingstas, Kauno apygardos – J. A. Lentzenas, Kauno miesto – H. Crameris, Šiaulių apygardos – H. Gewecke, Panevėžio apygardos – W. Neumas. Kiekviena apygarda apėmė 6–7 apskritis. Apygardų komisarų įstaigose dirbo vidutiniškai 10 vokiečių pareigūnų, keli vertėjai ir apie 10 žemės ūkio valdininkų. Apygardų komisarams buvo suteikta pavestos teritorijos vykdomoji, įsakymų leidžiamoji ir teisminė galia, jiems buvo pavaldi tvarkos policija ir žandarmerija.
SSRS–Vokietijos karo pradžioje (1941) susikūrusių lietuvių administracijos institucijų (vadinamosios lietuvių savivaldos) teisės buvo labai apribotos, faktiškai lietuvių administracija buvo paversta okupacinio režimo priedėliu.
Lietuvos gyventojų persekiojimas ir naikinimas
1941 okupavusi Lietuvą nacių Vokietija čia vykdė gyventojų išnaudojimo ir dalies jų masinio naikinimo politiką. Žiauriai persekiotos Lietuvos tautinės mažumos (ypač žydai, čigonai, t. p. lenkai). Pagal nacių planus ir ideologiją (nacionalsocializmą) žydus ir čigonus, kaip menkavertes ir kenksmingas rases, planuota visiškai sunaikinti.
Ypač tragiški šios genocido politikos padariniai buvo Lietuvos žydams (Holokaustas). Į jos vykdymą buvo iš dalies įtraukta ir vadinamoji lietuvių savivalda – lietuviškoji administracija (pirmiausia įvairių rūšių lietuvių policija ir policijos batalionai). Buvo nužudyta apie 175 000–200 000 (90–95 %) Lietuvos žydų (žml.). Didžioji dalis jų išžudyta iki 1941 12, kiti palikti laikinai gyventi ir dirbti getuose: Vilniaus (Vilniaus getas), Kauno (Kauno getas), Šiaulių (Šiaulių getas) ir Švenčionių (Švenčionių getas). 1943–44 getai buvo panaikinti, didžioji dalis juose kalintų žydų išvežta į nacių koncentracijos stovyklas Vokietijoje ir Lenkijoje.
į Kauno getą grįžtančių žydų darbininkų patikrinimas (apie 1943)
Iš Lietuvos generalinės srities į Vokietiją buvo išvežta apie 1000 čigonų, apie 500 jų nužudyta Kauno IX forte (Devintasis fortas), Paneriuose (Aukštųjų Panerių žudynių vieta ir kapai) ir kitur. Kitų tautybių žmonės buvo persekiojami dėl politinių priežasčių, t. y. dėl naciams priešiškos veiklos, pasipriešinimo (Lietuvos antinacinis pasipriešinimas) ir nepaklusnumo. Žiauriai buvo persekiojami komunistai, buvę sovietų pareigūnai, komjaunuoliai, pogrindininkai, sovietiniai partizanai ir diversantai, lenkų ir lietuvių tautinio (antinacinio) pasipriešinimo dalyviai. Iš viso buvo nužudyta apie 5000 tokių asmenų (lenkų, rusų, lietuvių). Dėl pasipriešinimo ir nepaklusnumo vokiečiams kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose buvo kalinama apie 30 000 įvairių tautybių Lietuvos gyventojų (Lietuvos gyventojų genocidas).
Už sovietinių partizanų (sovietiniai partizanai Lietuvoje) ir diversantų rėmimą 1942 viduryje naciai sušaudė daugiau kaip 400 Švenčionių apskrities gyventojų, 1943 sudegino Fermos, Lauciūnų, Miliūnų, 1944 – Pirčiupių (119 gyventojų sudegino) ir kitus kaimus. Dėl nepakeliamų kalinimo sąlygų (bado, ligų, šalčio) Lietuvoje žuvo apie 170 000–190 000 SSRS karo belaisvių.
https://s.vle.lt/maps/vle/?mapid=8_holokaustas-117501
Holokaustas Lietuvoje 1941–44
Lietuvos ūkis per vokiečių okupaciją
Nacių Vokietijos okupacinis režimas vykdė ne tik fizinio teroro, bet ir ekonominio išnaudojimo bei kultūros varžymo politiką. Lietuvos ūkis pirmiausia turėjo tenkinti Vokietijos karo ir Rytų fronto kariuomenės aprūpinimo poreikius. Normaliai galėjo dirbti ir išsilaikyti tik tos pramonės ir amatų įmonės bei įstaigos, kurios vykdė Vokietijos karinės ar civilinės valdžios užsakymus. Kitoms įmonėms žaliavų beveik nebuvo tiekiama.
Naciai nepanaikino sovietinių žemės nacionalizacijos įstatymų (nacionalizacija), Lietuvos ūkininkams skyrė dideles prievoles, už jų nevykdymą grėsė griežtos bausmės; vis dėlto vokiečių ekonominė politika nesugriovė Lietuvos žemės ūkio sanklodos ir pajėgumo atsikurti. Lietuvos ūkyje įsigalėjo vokiečių monopolinės bendrovės. Daugeliui svarbių įmonių buvo paskirti vokiečių valdytojai ir patikėtiniai. Gyventojų aprūpinimas maistu, pramonės ir kitomis prekėmis buvo labai varžomas, įvesta maisto kortelių sistema.
Ypač sunki buvo miesto gyventojų padėtis. Jiems nuolat trūko maisto ir kuro. Dėl menkų ir nuolat nuvertėjančių atlyginimų žmonės buvo priversti spekuliuoti, išparduoti savo daiktus, o okupacinė administracija persekiojo jos pačios sukurtą vadinamąją juodąją rinką. Dėl sunkių buitinių gyvenimo sąlygų, maisto, vaistų ir gydytojų trūkumo plito ligos ir epidemijos, didėjo gyventojų mirtingumas.
Nusižengdami tarptautinės teisės normoms naciai vykdė Lietuvos gyventojų darbo ir karo mobilizacijas. Į policijos ir karinius dalinius, manoma, buvo paimta apie 30 000 Lietuvos gyventojų, o prievartiniams darbams į Vokietiją išvežta apie 60 000–70 000, kitais duomenimis – 30 000–40 000 žmonių. 1943 planuota darbams į Vokietiją mobilizuoti apie 270 000–280 000 (10 %) Lietuvos gyventojų. Daugiausia dėl lietuvių antinacinio pasipriešinimo beveik visos karo ir darbo mobilizacijos buvo nesėkmingos, žlugo planai įsteigti Lietuvių SS legioną (SS).
Vokietijos vyriausybei ir okupacinei administracijai t. p. nepavyko joms leidus 1944 02 pradėtos formuoti Vietinės rinktinės išsiųsti kariauti iš Lietuvos. P. Plechavičiaus vadovaujamos rinktinės karių dauguma (apie 7500) 1944 05 viduryje su ginklais ir amunicija išsiskirstė (SSRS kariuomenei 1944–45 vėl užėmus Lietuvą, dalis karių dalyvavo pasipriešinime sovietiniam okupaciniam režimui), apie 80 karių naciai sušaudė Paneriuose, dalį išvežė dirbti į Vokietiją.
Antinacinis judėjimas
Lietuvoje nebuvo sąlygų sukurti bendrą antinacinį pasipriešinimo judėjimą (Lietuvos antinacinis pasipriešinimas). Jis buvo susiskaldęs pagal nacionalinį, partinį, valstybinį ir kitus požymius. Lenkijos valstybės ikikarinėmis sienomis (t. p. ir Lietuvoje, daugiausia Vilniaus krašte) veikusi Armija Krajova pripažino Lenkijos emigracinės vyriausybės valdžią, siekė atkurti Lenkiją ikikarinėmis sienomis, vėl užimti Vilnių ir Vilniaus kraštą, todėl negalėjo bendrai veikti su lietuvių antinacinio pasipriešinimo organizacijomis.
sovietinių diversantų Švenčionių apskrityje susprogdinto traukinio liekanos (apie 1944)
Sovietiniai partizanai ir diversantai ne tik ginklu kovojo su naciais, bet ir siekė Lietuvoje atkurti sovietų okupacinę valdžią, tad irgi negalėjo bendrai nei su lietuviais, nei su lenkais kovoti prieš Vokietijos okupacinį režimą (sovietiniai partizanai Lietuvoje). Pavieniui veikė ir žydų antinacinio pasipriešinimo organizacijos. Iš getų (getas) pabėgę jų nariai ir kiti žydai dažniausiai prisidėdavo prie sovietinių partizanų.
Lietuvos kultūra ir švietimas per vokiečių okupaciją
Nacių Vokietijos okupacinė valdžia mažiau kišosi į Lietuvos kultūros ir švietimo reikalus, II pasaulinio karo metais Lietuva iš pradžių turėjo ribotą kultūrinę autonomiją, bet ir čia buvo vykdoma vokietinimo politika. Buvo įvesta griežta spaudos, knygų, radijo laidų cenzūra. Sumažėjo grožinės literatūros leidyba, dažniausiai leistos vokiečių propagandinės brošiūros. Naciai stengėsi mažinti lietuviškų mokyklų (pradžios mokyklų padaugėjo) ir mokytojų seminarijų. Artėjant frontui daug mokyklų pastatų buvo užimta Vokietijos kariuomenės reikalams. Lietuvos mokyklose buvo stengiamasi stiprinti vokiečių kalbos mokymą ir skleisti nacių ideologiją (nacionalsocializmą).
Keršydama už Lietuvių SS legiono (SS) steigimo sužlugdymą Vokietijos okupacinė administracija 1943 03 uždarė Lietuvos universitetus ir kitas aukštąsias mokyklas, suėmė ir išvežė į Stutthofo koncentracijos stovyklą (Stutthof) 46 Lietuvos intelektualus (V. R. Jurgutį, kunigą A. Lipniūną, B. Sruogą ir kitus). Naciai apiplėšė daug muziejų, bibliotekų ir kitų kultūros įstaigų, vertingas knygų ir meno vertybių kolekcijas išvežė į Vokietiją.
per SSRS–Vokietijos karą 1944 vasarą sugriauta Vokiečių gatvė Vilniuje
1944 traukdamasi iš Lietuvos Vokietijos kariuomenė iš dalies vykdė vadinamąją išdegintos žemės taktiką. Daug svarbių pramonės įmonių, tiltų, geležinkelių buvo susprogdinta, įrenginiai ir inventorius, žaliavų ir prekių atsargos išvežtos į Vokietiją, miestuose ir kaimuose sugriauta tūkstančiai gyvenamųjų ir ūkinių pastatų. Nacistinės Vokietijos okupacija Lietuvai padarė sunkiai apskaičiuojamos materialios žalos ir neatlyginamų nuostolių dėl nužudytų žmonių. Lietuvių antinacinio pasipriešinimo neginkluotos kovos taktika iš dalies apsaugojo lietuvių tautą nuo masinių represijų ir dar didesnių žmonių nuostolių.
P: Lietuvos žydų žudynių byla: dokumentų ir straipsnių rinkinys / sud. A. Eidintas Vilnius 2001. L: L. Truska Lietuva 1938–1953 metais Kaunas 1995; A. Gražiūnas Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944 m. Vilnius 1996; A. Bubnys Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944) Vilnius 1998, Pasipriešinimo judėjimai Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais: lenkų pogrindis 1939–1945 m. Vilnius 2015; Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1988) / sud. I. Ignatavičius Vilnius 1999; Lietuvos žydų žudynių byla: dokumentų ir straipsnių rinkinys / sud. A. Eidintas Vilnius 2001; A. Eidintas Žydai, lietuviai ir holokaustas Vilnius 2002; Lietuva 1940–1990: Okupuotos Lietuvos istorija Vilnius 2007; Ch. Dieckmann, V. Toleikis, R. Zizas Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės Lietuvoje 1941–1944 Vilnius 2005; Ch. Dieckmannas, S. Sužiedėlis Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 metų vasarą ir rudenį: šaltiniai ir analizė Vilnius 2006; Lietuva Antrajame pasauliniame kare / sud. A. Anušauskas, Č. Laurinavičius Vilnius 2007; P. Freidheimas Lietuva Antrajame pasauliniame kare, 1939–1945: naujas požiūris į dramatišką istorijos tarpsnį Vilnius 2008; A. Dallin Deutsche Herrschaft in Russland 1941–1945: eine Studie über die Besatzungspolitik Düsseldorf 1958; S. Myllyniemi Die Neuordnung der baltischen Ländern 1941–1944 Helsinki 1973.
2171
Lietuva ikivalstybiniu laikotarpiu
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Liublino unijos (1569–1795)
Lietuva Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1914)
Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918)
Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas (1918–1920)
Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija (1940–1941)
Lietuva stalininio režimo metais (1944–1953)
Lietuva politinio atšilimo ir stagnacijos laikotarpiu (1953–1987)