lietùvių antropològinis tpas. Apie lietuvių išvaizdą šiek tiek žinių yra 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje keliautojų, geografų, etnografų ir statistikų veikaluose. Pirmuosius lietuvių antropologinius tyrimus 1882 atliko latvių gydytojas I. Brensonas (ištyrė 100 Zarasų apylinkių gyventojų: 60 vyrų ir 40 moterų). 1892 Gardino, Kauno, Minsko, Suvalkų ir Vilniaus gubernijose lietuvius tyrė J. Talko-Hryncewiczius, Alytaus apylinkės gyventojus – V. Olechnowiczius. Tautinio atgimimo laikotarpiu (19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje) Lietuvos įvairių vietų gyventojus tyrė P. Avižonis, J. Baronas, D. Bukantas, R. Šliūpas, P. Višinskis. Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–40) J. Žilinskas su bendradarbiais antropometriškai matavo naujokus karius (šių tyrimų lietuvių antropologinio tipo charakteristikai nepakako). 1952–55 SSRS Mokslų akademija surengė kompleksinę Baltijos šalių ekspediciją, kuri 14 rajonų ištyrė po 100 vyrų (1322 žmones), tyrimų duomenis lygino su gretimų regionų tyrimo rezultatais. Buvo nustatyta, kad didžiojoje Lietuvos dalyje – Žemaitijoje, Klaipėdos kr., Užnemunėje ir Vakarų Aukštaitijoje (daugiausia Nevėžio ir Neries baseinuose) – gyvenantys žmonės yra aukštesni negu vidutinio ūgio (vyrų ūgis 169–171 cm), plaukai pilkšvi arba kaštoniniai, rečiau – geltoni, šiek tiek banguoti, akys daugiausia šviesios (žydros), žalsvos, pilkos (rudos labai retos), veidas ir kūnas gana plaukuoti, galvos smegeninė dalis plati (brachicefališka), kakta statoka, veidas siauras (leptoprozopinis), nosis ilgoka, smarkiai išsišovusi, tiesi ar su kuprele, tarpuakis aukštas, skruostai į plotį nuolaidūs. Tokios išvaizdos žmonės t. p. gyvena Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir Vokietijos pietrytinėje dalyje, priklauso Vidurio Europos antropologiniam tipui.
Rytų Aukštaitijos (ir Dzūkijos) gyventojų išvaizda šiek tiek kitokia: ūgis mažesnis (vyrų 168–169 cm), plaukai tamsesni, dažniau kaštoniniai, akys šviesios (kaip ir kitų lietuvių; šiek tiek tamsėlesnės tik Ukmergės ir Šalčininkų apylinkių gyventojų). Galva pailgesnė (ne tokia brachicefališka), veidas siauras. Toks fizinių požymių derinys, anot Baltijos šalių ekspedicijos dalyvių, susidarė sumišus dviem antropologiniams tipams (jie vyrauja gretimose teritorijose): Rytų Baltijos tipui, paplitusiam Karelijoje, Suomijos pietryčių, Estijos rytų dalyse bei Latvijoje, su Valdajaus tipu (pavadinimas kilęs iš Valdajaus aukštumų, kur šio tipo žmonės dažniausi).
Pietryčių Lietuvos (Varėnos ir Šalčininkų) gyventojų išvaizdai, matyt, įtakos bus turėję glaudūs ryšiai su rytų ir pietų kaimynais – Naugardo srities, Baltarusijos šiaurinės dalies, Dniepro aukštupio gyventojais. Šių Lietuvos vietovių gyventojų akys ir plaukai tamsesni, veidas siaurėlesnis, galvos proporcijos grakštesnės negu šiauresnių kaimynų. Šį požymių derinį antropologai vadina Ilmenio-Dniepro tipu. Gydytojas A. Kazlauskas, 1940 tyręs Lietuvos mokinių akių spalvą, nustatė, kad Rytų Lietuvos gyventojų akys dažniau esti tamsesnės.
Šiaurės vakarų Lietuvoje, daugiausia Kretingos ir Mažeikių rajonuose, greta daugumai lietuvių būdingų savybių, Baltijos šalių ekspedicija nustatė ir tokių požymių: aukštą ūgį (vyrų daugiau kaip 172 cm), labai šviesias akis ir plaukus, stambius galvos matmenis, grubokas galvos ir veido proporcijas, nuožulnią kaktą, ryškius antakių lankus ir tarpantakį, smarkiai išsišovusią, dažniausiai kumpą, nosį; tai Vakarų Baltijos antropologinis tipas, vyraujantis Baltijos jūros pakrantėse, Estijos ir Latvijos pajūryje, Šiaurės Vokietijoje.
Pagrindinis lietuvių antropologinis tipas – Vidurio Europos ir Valdajaus bei Ilmenio-Dniepro tipas (šių tipų įtaka jaučiama Rytų ir Pietryčių Lietuvoje) – priklauso tarpinei Europos šatenų juostai, jos kraštiniams (šiauriniams) variantams. Baltijos antropologiniam tipui priklausantys lietuviai priklauso Šiaurės Europos mažajam tipui; šio tipo bruožai vyrauja Latvijoje ir Estijoje.
20 a. 10 dešimtmetyje, A. Adomaičio duomenimis, vidutinis Lietuvos gyventojų ūgis buvo: vyrų 178,9 cm, moterų 166,3 cm, kaimo gyventojų atitinkamai 178,6 cm ir 164,9 cm, vilniečių studentų – 179,3 cm ir 167,8 cm.
I. Balčiūnienė, 1975–81 ištyrusi 44 Lietuvos rajonų 106 kaimo vietovių 5421 vaiko dantų morfologines ypatybes ir kramtomųjų paviršių raštą, nustatė, kad lietuviams yra būdingas Vidurio Europos odontologinis tipas su visai mažomis kitokio tipo priemaišomis Lietuvos pakraščiuose; tai leidžia manyti, kad lietuvių formavimuisi turėjo įtakos gretimų pietvakarinių teritorijų antropologiniai tipai.
921