Lietùvių fonològijos mokyklà apibendrina 20 a. skirtingų lingvistinių mokyklų kalbos tyrimų idėjas ir metodus. Koncepcija grindžiama klasikinės fonologijos principais ir yra artima Prahos lingvistų būreliui. Veikiama deskriptyvinės kalbotyros, daug reikšmės teikia fonologinių elementų nustatymo technikai. Plėtodama Kopenhagos (glosematikos) mokyklos principus, fonemų ir jų diferencinių požymių skirstymo pagrindu laiko ne paradigminius, o sintagminius jų santykius ir neutralizaciją. Kopenhagos mokykla ir lenkų kalbininko J. Kuryłowicziaus darbai paskatino išplėtoti kalbos elementų izomorfizmo ir neutralizacijos postulatus. Nuo generatyvinės fonologijos, kuri laikoma sumoderninta morfonologijos atmaina, ir Londono prozodinės mokyklos atsiribojama. Fonologijos sąvokos ir fonologinių elementų nustatymo bei skirstymo principai aiškinami daugiausia remiantis lietuvių kalbos ir jos tarmių faktais. Lietuvių fonologijos mokyklos išskirtinis bruožas – rėmimasis gyvosios kalbos, daugiausia tarmių, savarankiškų ir kruopščių stebėjimų bei eksperimentinių tyrimų rezultatais.
Fonologiniai tyrimai Lietuvoje pradėti 20 amžiaus 7 dešimtmetyje. Jų pradininkas J. Kazlauskas pirmasis aprašė bendrinės lietuvių kalbos garsų diferencinių požymių sistemą, savo veikla skatino fonologinius tyrimus. Svarbiausi J. Kazlausko istorinės fonetikos tyrimai pagrįsti diachroninės fonologijos principais. Lietuvių fonologijos mokyklos kūrėjas ir vadovas – A. Girdenis. Jis parašė svarbių teorinių veikalų, daug straipsnių, išugdė >30 mokslo daktarų, daugiausia lietuvių ir latvių kalbų tarmių fonologijos, fonetikos ir morfonologijos tyrėjų; iš jų minėtini: R. Bacevičiūtė, G. Kačiuškienė, V. Kardelis, V. Karosienė, A. Kazlauskienė, A. Leskauskaitė, D. Markus, L. Murinienė, E. Trumpa, A. Sarkanis ir kiti. Diachroninės fonologijos teorines koncepcijas daugiausia plėtoja A. Steponavičius.
2036