Lietuvių kalbos atlasas (3 t. 1977–91)
„Lietuvių kalbos atlasas“, lietuvių arealinės kalbotyros veikalas. Sudaro: t. 1 – leksika (1977), t. 2 – fonetika (1982), t. 3 – morfologija (1991), 379 žemėlapiai; juose parodyta daugiau kaip 560, o kartu su komentarais (kiekvieno tomo žemėlapiai turi komentarų knygą) – kelių tūkstančių lietuvių kalbos reiškinių (kaimo buityje vartojamų žodžių, pavadinimų, terminų, tarmių garsyno, žodžių kaitybos ir darybos ypatybių) įvairavimas ir paplitimas. Duomenys pradėti rinkti 1950 suorganizavus pirmąją dialektologinę ekspediciją į Prienų rajoną. 1951 Lietuvių kalbos institutas išleido Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą, kurios 4 skyriai – leksika, sintaksė (sudarė J. Balčikonis, prisidėjo B. Larinas), fonetika ir morfologija (J. Senkus) – apėmė 370 (ir apie 750 smulkesnių) klausimų.
Iš visų numatytų (daugiau kaip 700 pagrindinių ir apie 200 papildomų) gyvenamųjų punktų kalbos duomenys buvo renkami (rinko apie 600 žmonių) iki 20 a. 8 dešimtmečio; užrašyta duomenų ir iš senųjų lietuviškų etninių vietų už dabartinės Lietuvos ribų (Apso, Azierkų, Breslaujos, Gervėčių, Kamojų, Lazūnų, Pelesos, Rodūnios, Varanavo, Zietelos) ir kitų apylinkių Baltarusijoje ir Lenkijoje. Duomenis (apie 1 mln. vienetų) papildo informacija apie tirtą vietą ir užrašyti tekstai. Lietuvių kalbos atlasas yra svarbus lietuvių kalbos ir tautos kultūrai, santykių su kitomis tautomis istorijai, tarmių sąveikai pažinti ir tirti, bendrinės kalbos praktikai, baltistikai ir indoeuropeistikai.
Svarbiausiems Lietuvių kalbos atlaso sudarytojams ir redaktoriams (E. Grinaveckienei, A. Jonaitytei, J. Lipskienei, K. Morkūnui, B. Vanagienei, A. Vidugiriui) 1994 paskirta Lietuvos Respublikos mokslo premija. Prie Lietuvių kalbos atlaso rengimo spaudai t. p. prisidėjo S. Ambrazas, Gražina Belickienė, M. Razmukaitė, Z. Zinkevičius ir kiti.
303