lietuvių kalbos morfonologija

lietùvių kalbõs morfonològija

Morfonologija tiria morfemų fonologinę sandarą ir fonologinių elementų (fonemų ir prozodemų) kaitas morfemose. Pagrindinis lietuvių kalbos šaknų struktūros modelis yra CVC (priebalsis–balsis–priebalsis, pvz., be-ti, kàs-ti, pėd-à, rãt-as, sót-us), daug retesnės vienskiemenės VC tipo šaknys (ak-s, ár-ti, õš-ti, k-as). Prieš vienskiemenės šaknies balsį gali būti iki 3 priebalsių (plàk-ti, snùk-is, spãl-is – CC-; skrõbl-as, spjáu-ti, stropùs – CCC-), po balsio – iki 4 (éng-ti, kakt-à, lzd-as, spránd-as, šarm-à – -CC, aštr-ùs, vabzd-ỹs, varšk- – -CCC, gagžd-as, vnkšn-a – -CCCC); balsiu formaliai gali baigtis tik veiksmažodžių šaknys (d-ti, gri-ti, kló-ti), bet ir jas galima interpretuoti su galiniu -/j v/, netariamu prieš priebalsį: d-ti ← {d·j-}-{-ti}, dži-ti ← {v-}-{-ti} ir kiti. Vardažodžiuose pasitaiko ir dviskiemenių (žuol-as, gãbal-as, kdik-is) ar (ypač retai) triskiemenių (dẽdervin-ė, kankórėž-is, lagamn-as) šaknų; neskiemeninės (vieno priebalsio šaknys) būdingos tik įvardžiams ir jų vediniams (j-s, k-às, š-s, t-às). Afiksų (priešdėlių, galūnių, priesagų) sandara gerokai paprastesnė negu šaknų, jie turi labai nedaug fonemų.

Morfonologinė kaita

Lietuvių kalbos morfonologinė kaita nuo fonologinės skiriasi tuo, kad priklauso ne vien nuo garsų fonetinės, bet ir nuo morfologinės padėties, todėl turi išimčių. Jos yra kelių tipų. Svarbiausias – šaknies balsių kaita, arba apofonija (plẽčia : pltė : platùs : plõtis, riẽčia : rato, skrdo : skradė : skrỹdis, daũžia : dùžo : džis). Panašus yra galūnės trumpojo balsio pailginimas prieš einantį po jos enklitinį sangrąžos ar įvardžiuotinės formos afiksą - → -/ — {enkl.} (gerà → geró-ji, geràs → gers-ias, nẽšame → nẽšamė-s, neš → neše-s(i), gerù → gerúo-ju); prie šio reiškinio šlyja [i] įterpimas tarp žodžio kamieno galinio priebalsio ir sangrąžos afikso (kns : kns-i-s, nèš : nèš-i-s, sùkant : sùkant-i-s, sukmas : sukmas-i-s, drbęs : drbęs-i-s). Galima ir vadinamoji automatinė kaita: ilgojo balsio trumpėjimas prieš balsingojo (sklandžiojo) ir trankiojo (nebalsingojo) priebalsio junginį (R → R/ — C, plg. septyn- → septiñ-tas, púol-ė → pùl-ti, kl-ė → kùl-ti, br-ė → be-ti, kór-ė → kár-ti, grióv-ė → griáu-ti, bet plg. šl-sta, tõl-sta, septyn-mẽtis, kortà [ko·rtà], morkà [mo·rkà], Mõrkus, Mortà [Mo·rtà]); junginių [i-j], [u-v] virtimas ilgaisiais panašiomis sąlygomis ([i-j] → [i·] / — C ir kiti, plg. gj-o → gý-ti, griùv-o → gri-ti; čia galima įžvelgti ir 2 krypčių reiškinį – [i·] ⇄ [i-j], [u·] ⇄ [u-v]); dvigarsių balsis + [n] keitimas ilguoju balsiu prieš balsinguosius ir trankiuosius pučiamuosius priebalsius (Vn →  / — {RS}, pvz., sán-kaba : sstatas (ir slytis, srašas), kándo : (kánd-snis →) kánsnis → ksnis, skleñd-ė : (skleñd-ti →) skleñsti → sklsti, liñdo : (liñd-ti →) liñsti → lsti, siuñtė : (siuñt-ti →) siuñsti → sisti, enantį : (enant-s →) enans → enąs (ir eins), mýlintį : (mýlint-s) → mýlins → mýlįs (ir myls), šãlo : ša-ñ-la (-n- – intarpas) → šla, klẽro : kle-ñ-ra → klra, klo : ki-ñ-la → kỹla, spùro : spu-ñ-ra → spra – plg. rãdo : ra-ñ-da, gẽdo : ge-ñ-da, švto : švi-ñ-ta, bùdo : bu-ñ-da, bet benznas, planšètė, gyvénti : gyveñs, pasénti : pasénsiu, tnti : tnsta, skánskoniai, šùnsnukis, vns. kilm. akmeñs, šuñs); kirčiuoto trumpojo balsio [a e] išlaikymas bendratyje ir iš jos padarytose formose, veiksmažodžių priešdėliuose ir kai kuriais kitais atvejais, pvz., šlàpti, nèšti, šlàpdavo, nèšdavo, šlàpsiu, nèšiu, šlàptų, nèštų, šlàpsiąs, nèšdamas (bet rãstas, nẽštas), àt-veda, nè-neša, tebè-guli, tè-neša, trèpsi, sàpalioti, šlèptelėti, aukštèsnis, geràsis, màno, tàvo, sàvo, anàpus, šiàpus, arba išimtinis jų pailginimas žodžio gale (kasmẽt, kasnãkt, pernãkt).

Priebalsių morfonologiniai pokyčiai

Svarbiausi lietuvių kalbos priebalsių morfonologiniai pokyčiai yra disimiliacija (met-+-ti → mèsti, žaid-+-da → žaizdà), kontrakcija (riš-+-siu → ršiu, mėž-+-slas → mšlas), metatezė (drskė → drksti, mẽzg-a → mègz-damas, čiškia → čirkšlỹs), eliminacija – priebalsio išmetimas šaknies ir afikso sandūroje (met-+-siu → mèsiu, juod-+-svas → juõsvas), kontrakcija – [t]+[] junginio sutraukimas į afrikatą // = [[formule]] priešdėlio ir sangrąžos afikso sandūroje (atsisakýti = [a[formule]isa i], atsitráukti = [a[formule]itrá.uki]). Priebalsių neautomatinė kaita, funkciškai primenanti šaknies balsių kaitą, yra palatalizacija (minkštinimas) ir, rečiau, depalatalizacija (kietinimas), plg. gera : geriaũ = vėla : vėliaũ = bloga : blogiaũ, širds [iȓs] : širdùžė, šlãpias : šlapùmas; ypatingesne palatalizacijos rūšimi laikytina afrikacija, kuri morfonemas { } pakeičia alveolinėmis (žvarbiosiomis) afrikatomis prieš galūnių ir priesagų užpakalinius balsius ({ } → [ ] / — Vᵘ), plg. aukštai → aukš{}-aũ → aukščiaũ, juoda → juo{}-iáusias → juodžiáusias. Tai morfonologiniai reiškiniai, nes juos sukelia tam tikri afiksai: pvz., priebalsis visada minkštinamas prieš aukščiausiojo laipsnio priesagą (gẽras → geriáusias, tištas → tirš{}áusias → tirščiáusias), visada kietinamas prieš būdvardinių daiktavardžių priesagą -umas (žãlias, plg. žãlio, žali → žalùmas, plókščias (= plókš{}as) → plokštùmas). Lietuvių kalbos morfonologijai priklauso ir kirčiavimas.

L: W. U. Dressler Morphonology: The Dynamics of Derivation Ann Arbor 1985.

1824

lietuvių kalba

lietuvių kalbos kilmė

lietuvių bendrinė kalba

lietuvių rašomoji kalba

lietuvių kalbos rašyba

lietuvių kalbos fonologija

lietuvių kalbos morfologija

lietuvių kalbos leksika

lietuvių kalbos sintaksė

lietuvių kalbos tarmės

lietuvių kalbos studijos užsienyje