lietuvių kalbos sintaksė

lietùvių kalbõs siñtaksė

Lietuvių kalba geriausiai iš indoeuropiečių gyvųjų kalbų yra išlaikiusi sintetinę sakinio sandarą. Sintaksiniai ryšiai joje daugiausia reiškiami tarp savęs santykiaujančiomis žodžių formomis.

Sakinio dalys

Lietuvių kalbos sakinio dalių sintaksinių ryšių viršūnė yra tarinys. Tipiška jo forma – veiksmažodis. Su tariniu tarpusavio sąsajos (abipusio priklausymo) ryšiu siejamas veiksnys, kurio tipiška forma – daiktavardžio ar įvardžio vardininkas (Vaikai dainavo; Jie buvo grįžę). Tam tikrais atvejais veiksniu gali eiti ir bendratis (Rūkyti draudžiama) ar padalyvis (Pro langą buvo girdėti dainuojant). Veiksniu einantis 1 ar 2 asmens įvardis dažniausiai pasakomas pačia veiksmažodžio atitinkamo asmens forma (Einu ir nežinau, į kur nueisiu; Čia liksite ir ilgai gyvensite). Tarinio savarankiškumą rodo ir dažnai vartojami beasmeniai sakiniai (Sninga ir pusto; Šulinyje pritrūko vandens). Papildinys ir aplinkybės priklauso nuo tarinio. Jo valdomu papildiniu dažniausiai eina daiktavardžių ar įvardžių galininkas (Matau mišką; Pakvietėme ir juos), rečiau – kilmininkas (Lauksime svečių); juo gali eiti ir veiksmažodžio bendratis (Atnešiau užkąsti) ar padalyvis (Girdėjome šaudant). Kai veiksmažodis eina su neiginiu, jo valdomas papildinio galininkas keičiamas neiginio kilmininku (plg. Statau namus ir Nestatau namų). Kilmininko formą gauna ir papildinys, reiškiantis daikto dalį ar neapibrėžtą daiktų kiekį (plg. Pasėjom rugius ir Pasisėjom rugių). Kai veiksniu ar papildiniu eina neigiamasis įvardis (niekas, nė vienas, joks, nė koks), tarinys irgi vartojamas su neiginiu (dvigubas neiginys: Nė vienas namo negrįžo; Nieko ten nemačiau). Aplinkybės šliejamos prie tarinio. Jų tipiška forma yra prieveiksmiai, bet dažnai jomis eina ir vieni ar prielinksnių valdomi daiktavardžių linksniai (Kaimynas parvažiavo naktį; Ilgai ėjom pamariu; Grįžk į tėviškę). Dvejybinius sintaksinius ryšius – su tariniu ir kartu su veiksniu ar papildiniu – sakinyje turi tarininiai pažyminiai, arba predikatyvai (Gandras parlėkė linksmas; Radom arklį negyvą). Tariniu eina ir vardažodžiai (Višta ne paukštis; Genys margas, gyvenimas dar margesnis); su jais dažnai siejamos pagalbinio veiksmažodžio būti formos (Tėvas yra / buvo / bus mokytojas).

sakinio dalys

Žodžių junginiai

Lietuvių kalbos žodžių formos, siejamos su sakinio dalimis, tiesiogiai priklausomomis nuo tarinio, sudaro įvairių tipų žodžių junginius. Lietuvių kalbai būdingi vardažodiniai žodžių junginiai su kilmininku, reiškiantys priklausymą kam nors (klevo lapas, paukščio sparnas), daikto santykį su medžiaga (aukso žiedas), paskirtimi (duonos miltai), vieta (vandens augalas), laiku (rudens gėlė), kiekiu (minių minios) ir pavadinimu (eglės medis, Velykų šventė). Junginiuose su veiksmažodiniais daiktavardžiais kilmininkas gali reikšti veikėją (žmonių darbas, tavo rašymas) ir veiksmo objektą (tavęs laukimas, laiško rašymas). Daiktų ar asmenų požymiams reikšti vartojami įnagininko formos junginiai (eglė nulinkusiomis šakomis, vyras aukšta skrybėle). Savitus junginius sudaro priesagos -inas, -a veiksmažodiniai būdvardžiai su objekto reikšmės įnagininku (motina vaikais vedina, senis maišu nešinas).

žodžių junginys

Bendraties ir dalyvių konstrukcijos

Lietuvių kalbos sintaksinei sistemai būdingos bendraties ir dalyvių konstrukcijos dažniausiai eina šalutiniais sakiniais. Bendratis, išriedėjusi iš veiksmažodinių daiktavardžių naudininko, yra gerai išlaikiusi pirminę tikslo ir paskirties reikšmę (plg. atsikėlėm čia gyventi / gyvenimui). Ji dažnai siejama su daiktavardžio ar įvardžio naudininku, kuris gali reikšti bendraties veiksmo atlikėją (Įpyliau pieno kačiukams užlakti) ir jo objektą (Atvežiau kárčių tvorai tverti). Kai veiksmažodis reiškia judėjimą ar būsenos kitimą, bendratis siejama su kilmininku (Atėjom rugių kirsti). Netekusi linksnio reikšmės bendratis sudaro glaudžius junginius su modaliniais ir faziniais veiksmažodžiais (turiu / galiu eiti, noriu miegoti, pradedu / baigiu rašyti ir kitais). Dalyvių vardininko konstrukcijos dažniausiai atstoja laiko šalutinius sakinius (Išėję iš miško pamatėme ežerą), rečiau žymi priežastį (Jaunystėje sunkiai dirbęs, jis pasidarė taupus), sąlygą (Tavimi dėtas būčiau kitaip pasielgęs), nuolaidą (Dešimtmečius persekioti, jie nesuklupo), veiksmo pobūdį (Motina raudojo rankas užlaužusi). Šias funkcijas turi ir padalyviai, su veikėjo ar būsenos turėtojo naudininku sudarantys absoliutinio (savaiminio) naudininko konstrukciją (Saulei leidžiantis / nusileidus pasukome namo). Aiškinamojo sakinio funkciją turi nuo jutimo, suvokimo, sakymo veiksmažodžių priklausomas vardininkas su dalyviu (Brolis jautėsi / sakė sergąs) ir galininkas su dalyviu arba (dažniau) su padalyviu (nujaučiau jį sergantį / sergant). Neveikiamųjų dalyvių bevardės giminės formos su veikėjo kilmininku gali reikšti netiesiogiai ar netikėtai patirtą, iš rezultatų numanomą veiksmą (Čia žmonių gyvenama; Per kelią vilko bėgta; Jo susidėta daiktai ir išvažiuota).

bendratis

dalyvis

Sudėtiniai sakiniai

Jie su jungiamaisiais žodžiais skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius. Sujungiamųjų sakinių yra kelios grupės: sudedamieji su jungtukais ir, ir…ir, nei…nei, tai…tai, gretinamieji ir priešpriešiniai su jungtukais o, bet, tačiau, tik, vis dėlto, vis tiek, skiriamieji su ar(ba), ar(ba)…ar(ba), paremiamieji su tai, taigi, tad, nes ir santykiniais prieveiksmiais todėl, dėl to, užtat. Prijungiamieji sakiniai, kurių šalutinis dėmuo priklauso nuo kurio nors pagrindinio dėmens žodžio, skirstomi į aiškinamuosius (veiksnio ar papildinio) sakinius su jungtukais kad, jog arba santykiniais įvardžiais (Visiems atrodė, kad netrukus lis; Sužinok, ką jie daro), pažymimuosius su santykiniais įvardžiais kuris, -i, koks, -ia, katras, -a ir kitais (Gavau žinią, kurios ilgai laukiau) ir nusakomuosius su jungtukais kad, jog, koreliuojamais su pagrindinio dėmens įvardžiais toks, -ia, tas, ta, prieveiksmiais taip, tiek (Šulinys toks gilus, kad dugno nematyti; Jis atsakė taip, jog niekas nesuprato). Prijungiamieji sakiniai, kurių šalutinis dėmuo siejamas su visu pagrindiniu dėmeniu, skirstomi į laiko (su jungtukais kai, kada, kol, iki, ligi), priežasties (su kadangi, kad), sąlygos (su jei(gu), kad, nebent), nuolaidos (su nors, kad ir, tegul), tikslo (su kad, idant), vietos (su kur) ir lyginamuosius sakinius (su kaip, lyg, tartum, it, negu, juo…juo). Sudėtinių sakinių dėmenys gali būti siejami ir be jungiamųjų žodžių (Toli kaime lojo šuo, paskui sužvingo arklys). Sujungiamųjų, prijungiamųjų ir bejungtukių sakinių dėmenys, įvairiai santykiaudami tarp savęs, sudaro mišriojo tipo sudėtinius sakinius.

sudėtinis sakinys

Žodžių tvarka

Lietuvių kalboje žodžių tvarka yra variacinio tipo; tai sudaro sąlygas ją taikyti aktualiajai sakinio skaidai ir išskirti vyraujančius bei žymėtus (inversinius) modelius. Bendrinėje lietuvių kalboje vyrauja polinkis veiksnį pasakyti prieš tarinį, papildinį – po tarinio (modelis SVO; S – veiksnys, V – tarinys, O – papildinys). Tam tikrais atvejais papildinys dažniau eina prieš tarinį (Kiškis visų bijojo; Darbas darbą veja – SOV). Kai sakinyje nenorima atskirti žinomos informacijos nuo naujos (pvz., pasakojimo pradžioje), tarinys eina prieš veiksnį (Gyveno trys broliai), bet tęsiant toliau – po jo (Jie turėjo mažą trobelę). Netiesioginio papildinio įprastinė (neutrali) vieta – prieš tiesioginį (Motina atleido mums visus prasižengimus). Labiau apibrėžta daugelio vardažodinių žodžių junginių dėmenų tvarka. Juose priklausomasis dėmuo dažniausiai eina prieš pagrindinį (obels žiedai, srauni upė, pirmieji metai). Aplinkybėmis einančius prieveiksmius irgi linkstama pasakyti prieš veiksmažodį (Ten gyvenom trejus metus); visada pradinę vietą turi klausiamosios dalelytės ir neiginys. Prielinksniai beveik visada eina prieš valdomą linksnį (prie namų, į jūrą, su draugais). Polinkis nukelti priklausomąjį junginio dėmenį po pagrindinio pastebimas ir lyginamuosiuose posakiuose (didesnis už kalną, baltas kaip sniegas).

žodžių tvarka

L: J. Jablonskis Lietuvių kalbos sintaksė Sejny 1911; J. Balkevičius Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė Vilnius 1963; V. Labutis Lietuvių kalbos sintaksė 2 d. Vilnius 2002; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika Vilnius 42005;V. Ambrazas Lietuvių kalbos istorinė sintaksė Vilnius 2006; L. Tesnière Éléments de syntaxe structurale Paris 1959; W. R. Schmalstieg Lithuanian historical Syntax Columbus 1987.

2352

lietuvių kalba

lietuvių kalbos kilmė

lietuvių bendrinė kalba

lietuvių rašomoji kalba

lietuvių kalbos rašyba

lietuvių kalbos fonologija

lietuvių kalbos morfonologija

lietuvių kalbos morfologija

lietuvių kalbos leksika

lietuvių kalbos tarmės

lietuvių kalbos studijos užsienyje

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką