lietuvių kalbos tarmės

lietuvių kalbos tarmių žemėlapis

lietùvių kalbõs tamės

Lietuvių kalbos tarmės susidarė dėl per ilgus amžius vykusios kalbos vidinės raidos ir įvairių išorės veiksnių (politinės, administracinės, įvairių valdų, parapijų rbos, gamtinės kliūtys), trukdančių žmonėms bendrauti. Didesnių tarmių plotai beveik sutampa su pagrindinėmis etninėmis sritimis: sūduvių (kauniškių tarmė), dzūkų (pietų aukštaičių tarmė), rytų aukštaičių, žemaičių ir kitų. Lietuvių kalbos susiskaidymas į smulkesnes tarmes (patarmes, šnektas, pãšnektes), palyginti su kitomis kalbomis, gana didelis, nes dauguma Lietuvos gyventojų buvo kaimo žmonės, jie ilgą laiką gyveno sėsliai ir mažai bendravo su tolimesnių vietų žmonėmis. Iki atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę (1918) dar tvirtai nesusiformavusi ir ribotai vartojama bendrinė kalba tarmių raidai poveikio beveik neturėjo. Jos įtaka didėjo nuo 20 a. 3 dešimtmečio, suaktyvėjus žmonių bendravimui, dėl didelių ekonomikos, kultūros, švietimo pokyčių, kaimo ir žemės ūkio reformų. Daugelio, daugiausia ryškesnių, tarminių ypatybių pradėta vengti, tarmės ėmė sparčiai panašėti ir nykti.

lietuvių kalbos paplitimas Baltarusijoje 19 a. viduryje

Tarmių skirtumai

Lietuvių kalbos tarmės viena nuo kitos ir nuo bendrinės lietuvių kalbos skiriasi įvairiomis ypatybėmis: fonetikos, morfologijos, sintaksės, leksikos. Jas visas sieja ir daug bendrų bruožų: laisvasis kirtis, priegaidžių, ilgųjų ir trumpųjų balsių (bent kirčiuotoje galūnėje), kietųjų ir minkštųjų priebalsių prieš užpakalinius balsius opozicija, tos pačios gramatinės kategorijos, tas pats žodyno branduolys. Nedaug tarmių skiriasi priebalsiais; beveik visos jų turi tiek pat (be vienos kitos šnektos, neskiriančios s ir š, z ir ž). Daugiau skiriasi priebalsių tarimas tam tikrose pozicijose, pvz., l prieš e ir ė didelėje pietų ir rytų aukštaičių dalyje (į rytus nuo Daunoravos, Šiaulių, Josvainių, Babtų, Prienų, Simno, Rudaminos) tariamas kietai (łãdas, pełέda), kitur – minkštai (lẽdas, pelda). Kai kur, pvz., pietrytinėse šnektose (Leipalingis, Marcinkonys, Rudamina, Veisiejai), priebalsiai r, š, ž, č, , c, dz tariami kietai ir prieš priešakinės, ir prieš užpakalinės eilės balsius (rakia ‘reikia’, šaš ‘šeši’, šáudas ‘šiaudas’, vėža ‘vėžiai’). Pietryčių šnektose labai minkštai tariamos t, d ir k, g priebalsių poros neretai painiojamos, t. y. tariamos beveik vienodai (kvas ‘tėvas’, gẽga ‘dega’, ggė ‘dėdė’, rečiau tivis ‘kirvis’, delažnis ‘geležinis’). Ne visos tarmės vienodai vartoja afrikatas č, : į rytus ir pietus nuo Turmanto, Kirdeikių, Giedraičių, Vievio, Alytaus, Simno, Rudaminos jos pasitaiko tik garsažodžiuose (čẽža, džrkšt), skoliniuose (bačkà, česnãkas), kai eina po priebalsių š, ž (aukščiaũ, begždžias); kitais atvejais vietoj jų tariama c, dz (cià ‘čia’, dziaũgias ‘džiaugiasi’). Ten pat, išskyrus šiaurinę dalį (Dūkštas, Ignalina, Kaltanėnai), c, dz tariami ir vietoj bendrinės kalbos t, d prieš (v)i, (v)y, į, (v)ie (ck ‘tik’, cviñksta ‘tvinksta’, mẽdzį ‘medį’, dzvýlika ‘dvylika’). Žemaičiai vietoj senųjų junginių tja, dja taria te, de (svete / svètẽ ‘svečiai’, gaide / gadẽ ‘gaidžiai’), šiaurės vakaruose afrikatų prieš galūnę netaria ir kitais atvejais (jáutiôu ‘jaučiui’, mèdiôu ‘medžiui’). Daugiau tarmės skiriasi vokalizmo ir kirčiavimo ypatybėmis – balsių, dvibalsių, dvigarsių tarimu, kirčio vietos žodyje išlaikymu ar atitraukimu (kirčio atitraukimas, kirčio nukėlimas), priegaidžių sistema.

lietuvių kalbos paplitimas Baltarusijoje 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje

Tarmių skirstymas

Vokalizmo ir kirčiavimo įvairavimas dažniausiai yra pagrindinis lietuvių kalbos tarmių skirstymo kriterijus (rečiau vienos ar kitos tarmės skyrimo požymiu laikomos konsonantizmo ypatybės). Viena tarmė dažniausiai priešinama kitai ar kitoms tos pačios kalbos tarmėms. Tokį požiūrį į lietuvių kalbos tarmes išdėstė ir pirmosios lietuvių kalbos gramatikos (Grammatica Litvanica 1653), išleistos Karaliaučiuje, autorius D. Kleinas. Jis nurodė, kad vienokia yra kuršių, kitokia žemaičių ir klaipėdiškių ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių tarmė, iš šios dar išskyrė Vilniaus, Kėdainių ar Kauno krašto tarmes. Pirmiausia priešinamos dvi didžiausios, daugiausia skirtumų turinčios lietuvių kalbos tarmės: aukštaičių tarmė ir žemaičių tarmė. Didesnės tarmės dar skirstomos į patarmes, šios – į šnektas, pašnektes ir dar mažesnes atmainas, nors tokio jų skirstymo ne visuomet laikomasi – didesnės ir mažesnės teritorinės kalbos atmainos dažniausiai vadinamos tarmėmis.

Domėjimąsi lietuvių kalbos tarmėmis, jų visuma, klasifikacija paskatino 19 a. kalbotyroje pradėtas taikyti lyginamasis metodas (ypač buvo svarbūs gyvųjų kalbų duomenys). Vienas žymiausių šio metodo taikytojų indoeuropeistas A. Schleicheris pirmojoje mokslinėje lietuvių kalbos gramatikoje (Litauische Grammatik 1856) pagal nevienodą dvibalsių ie, uo, balsio o, senųjų junginių tj, dj tarimą išskyrė 2 pagrindines tarmes – aukštaičių ir žemaičių. Jis daugiausia tyrinėjo aukštaičių tarmę, paplitusią į pietus nuo Nemuno. J. Juška knygoje Kalbos lietuviško liežuvio ir lietuviškas statrašimas arba ortograpija (1861) pateikė kitokį skirstymą: pagal balsio e, dvibalsių ie, uo, ai, ei, dvigarsių an, en, junginių tj, dj, priebalsio l nevienodą tarimą jis skyrė 4 svarbiausias tarmes: žemaičių, Mažosios Lietuvos lietuvių, ariogališkių ir rytiečių. Daugiausia administraciniu ir geografiniu atžvilgiu tarmes skyrė F. Kuršaitis (Lietuvių kalbos gramatika / Grammatik der littauischen Sprache 1876): Rusijos imperijai anuomet priklausiusius lietuvius (Kauno ir Vilniaus gubernijos) laikė žemaičiais ir dalijo į vakarinius (į vakarus nuo Nevėžio) ir rytinius. Vakarinius jis dar skirstė į šiaurės vakarų (Kretinga, Salantai, Telšiai, Viekšniai) ir pietų vakarų (Raseiniai, Tauragė, Varniai), rytinius – į šiaurės rytų (Anykščiai, Kupiškis, Panevėžys, Zarasai) ir pietų rytų (Kaunas, Ukmergė, Vilnius). Daugiau ir tikslesnių duomenų sukaupęs iš lietuvių kalbos ploto įvairių vietų A. Baranauskas pateikė gerai pagrįstą lietuvių tarmių skirstymą (1898). Jis išskyrė 11 didesnių tarmių pažymėdamas jas raidėmis ir skaičiais: Žt – žemaičiai telšiečiai (Kretinga, Mažeikiai, Telšiai), Žr – žemaičiai raseiniečiai (Laukuva, Raseiniai, Užventis), Wž – vakariečiai žiemiečiai (siaurame ruože į šiaurę ir pietus nuo Šiaulių), Wp – vakariečiai pietiečiai (Jurbarkas, Seredžius, Skirsnemunė, buvusios Suvalkų gubernijos vakarinė ir Rytų Prūsijos dalis), R1ž – rytiečiai pirmieji žiemiečiai (Joniškis, Kėdainiai, Radviliškis, Šeduva), R1p – rytiečiai pirmieji pietiečiai (Upninkai, Vepriai, buvusios Trakų ir Vilniaus apskrities dalis ir buvusios Suvalkų gubernijos rytiniai pakraščiai), R2 – rytiečiai antrieji (Joniškėlis, Linkuva), R3 – rytiečiai tretieji (Biržai, Raguva, Ukmergė, Vabalninkas), R4 – rytiečiai ketvirtieji (Anykščiai, Balninkai, Kurkliai, buvusios Vilniaus gubernijos kai kurios apylinkės), R5 – rytiečiai penktieji (Kupiškis, Pandėlys, Skapiškis, Viešintos), R6 – rytiečiai šeštieji (Rokiškis, Švenčionys, Utena, Zarasai). A. Baranauskas pateikė daug svarbių kiekvienos tarmės fonetikos, kartais ir morfologijos, ypatybių, bet kuo jos skiriasi viena nuo kitos, aiškiai nenurodė. Daugiau duomenų turėjo apie rytų aukštaičius, mažiau – apie kitus aukštaičius ir žemaičius, šių labiau ir nedetalizavo. K. Jaunius, 1890–99 aprašęs kelias tarmes, savaip suskirstė ir visą lietuvių kalbos plotą. Pagal nevienodą senųjų junginių tja(i), dja(i) tarimą skyrė 2 pagrindines tarmes: aukštaičių (jáučiai / jáučei ‘jaučiai’, mẽdžiai / mẽdžei ‘medžiai’) ir žemaičių (jáutei / jáutê.., mẽdei / mèdê..). Svarbia skiriamąja ypatybe laikė ir balsių ė, o tarimą (aukštaičių dėm(e), brólis, žemaičių jediem, brúolis). Abi tarmes K. Jaunius suskirstė į 3 patarmes: aukštaičius į vakariečius (išlaiko dvigarsius an, am, en, em, priebalsį l prieš ė taria minkštai), viduriečius (dvigarsius išlaiko, l prieš ė taria kietai) ir rytiečius (neišlaiko dvigarsių ir l prieš ė taria kietai); žemaičius pagal dvibalsių ie, uo tarimą skirstė į pietų vakariečius (dėna ‘diena’, dona ‘duona’; donininkai), šiaurės vakariečius (dėina, douna; dounininkai) ir pietų rytiečius (dyna, dūna; dūnininkai). K. Jauniaus lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, pagrįstą aiškiomis skiriamosiomis ypatybėmis, savo gramatikose teikė J. Jablonskis, ja remiantis buvo skaitomos dialektologijos paskaitos aukštosiose mokyklose, ši klasifikacija t. p. naudota kalbos mokslo ir praktikos darbuose. Kiti kalbininkai K. Jauniaus tarmių skirstymą tikslino, papildė. K. Būga aukštaičius dalijo į vakariečius ir rytiečius; vakariečius pagal žodžio galūnės nekirčiuotų ė, o nevienodą tarimą skirstė į žiemių ir pietų vakariečius.

lietuvių tarmių žemėlapis. Parengė A. Salys (1933)

A. Salys vakarų aukštaičius skirstė dar smulkiau: į žiemiečius (taria kárve ‘karvė’, sãka ‘sako’), veliuoniečius (kárvi, sãku) ir pietiečius (kárvė, sãko). Pietiečių plote skyrė kapsų, zanavykų, baltsermėgių šnektas. Smulkiau suskirstytos aukštaičių rytiečių patarmės šnektas pavadino pagal tam tikrų žodžių (garsų) tarimą: žodžio pántis tarimą – pantininkai, pontininkai, puntininkai, žodžio rãtai – rotininkai, žodžio ddė – dadininkai, žõdis – žadininkai, žol – žalininkai. Atskira aukštaičių patarme laikė dzūkus ir skyrė rytų bei vakarų šnektų grupes. Šį lietuvių kalbos tarmių skirstymą, dažniausiai vadinamą tradiciniu, arba K. Jauniaus ir A. Salio, tikslino ir kiti kalbininkai. Skirstymo trūkumas – vienų tarmių (patarmių, šnektų) skyrimas pagal balsių, kitų pagal priebalsių tarimo ypatybes. Taip vienodos ar panašios balsių sistemos tarmės atskiriamos (pvz., vakarų ir vidurio aukštaičių), o skirtingos sujungiamos (rytų ir vakarų dzūkai).

A. Girdenis ir Z. Zinkevičius 1964, remdamiesi A. Baranausko lietuvių kalbos tarmių skirstymu, pasiūlė naują lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją (nuo 1965 ji pradėta taikyti mokslo darbuose ir mokymo programose). Tarmių skirstymo kriterijais buvo pasirinktas balsių, dvibalsių, mišriųjų dvigarsių tarimas, kartais ir kirčiavimo skirtumai, pravardiniai tarmių pavadinimai pakeisti teritoriniais. Aukštaičių ir žemaičių tarmių svarbiausia skiriamoji ypatybė – dvibalsių ie, uo tarimas. Kiekviena jų dalijama į 3 patarmes. Aukštaičiai (išlaiko žodžio kamieno kirčiuotus ie, uo) skirstomi į vakarų (taria bendrinės kalbos an, am, en, em, ą, ę; pagal kirčio atitraukimą dalijami į kauniškius ir šiauliškius; šiauliškių tarmė), pietų (dvigarsius išlaiko, balsius ą, ę verčia ilgaisiais ū, y; Alytaus, Prienų, Kaišiadorių rajono savivaldybės) ir rytų (dvigarsius ir balsius ą, ę verčia kitais dvigarsiais ir balsiais; dalijami į anykštėnus, kupiškėnus, panevėžiškius, širvintiškius, uteniškius, vilniškius; anykštėnų tarmė, kupiškėnų tarmė, panevėžiškių tarmė, širvintiškių tarmė, uteniškių tarmė, vilniškių tarmė) patarmes. Žemaičiai skirstomi į vakarų (vietoj dvibalsių uo, ie taria ilguosius vienbalsius o, ė; Klaipėdos, Priekulės, Šilutės rajono savivaldybės), pietų (vietoj uo, ie taria ilguosius balsius u, i; dar dalijami į raseiniškius ir varniškius; raseiniškių tarmė, varniškių tarmė) ir šiaurės (dvibalsius uo, ie taria ou, ei; dalijami į kretingiškius ir telšiškius; kretingiškių tarmė, telšiškių tarmė) patarmes.

lietuvių kalbos paplitimas Latvijoje 16–20 a.

Už Lietuvos Respublikos ribų išlikusios (baigia nykti ar išnykusios) šnektos yra pagrindinio lietuvių kalbos ploto (išskyrus pietų žemaičių, pietų panevėžiškių, anykštėnų, širvintiškių) tęsinys. Šiaurėje galima skirti Aknystos, Bauskės, Ciskodo, Daugpilio, Neretų, Uodegėnų, Skyronių, Vadaksties ir kitas (Latvijos pietinis pakraštys) negausias lietuvių kalbos šnektas. Jos yra šiaurinių lietuvių kalbos tarmių (žemaičių telšiškių, vakarų aukštaičių šiauliškių, rytų aukštaičių panevėžiškių, kupiškėnų, uteniškių) tęsinys. Į šiaurės rytus nutolusioje Ciskodo šnektoje nustatyta vilniškiams būdingų ypatybių. Rytuose esančios Apso, Gervėčių, Kamojų, Lazūnų (Baltarusija) šnektos yra vilniškių tąsa; pietryčiuose ir pietuose – Azierkų, Nočios, Pelesos, Varanavo, Punsko, Seinų šnektos – pietų aukštaičių tąsa; pietvakariuose Vižainio (Lenkija) ir išnykusios Mažosios Lietuvos šnektos (baltsermėgiai, striukiai) – vakarų aukštaičių kauniškių tąsa. Šiai šnektai artima ir Zietelos (Baltarusija) lietuvių šnekta.

lietuvių kalbos paplitimas Šiaurės Lenkijoje 21 a. pradžioje

Dalis lietuvių salų (Latvijoje Ciskodo, Neretų, Skyronių, Snikerių, Vadaksties, Baltarusijoje Kliukščionių, Lazūnų, Vidžių, Zietelos, Mažojoje Lietuvoje visos) išnyko 20 a. pabaigoje. Garšvinės, Indricos, Subatės, Uodegėnų (Latvija), Armanavičių, Azierkų, Kamojų, Nočios, Ramaškonių (Baltarusija), Eglinės–Vižainio (Lenkija) šnektos 21 a. pradžioje baigia nykti. Aknystos, Daugpilio (Latvija), Apso, Breslaujos, Rodūnios (Baltarusija) šnektomis kalba nuo 3 iki 30 žmonių, veikia lituanistinės mokyklos, Gervėčiuose, Pelesoje gali kalbėti apie 1000–2000 žmonių, yra mokykla, lietuvių kalba vyksta pamaldos (Baltarusijos lietuvių bendruomenė, Latvijos lietuvių bendruomenė).

Punsko–Seinų krašte veikia Lenkijos lietuvių bendruomenė, leidžiama lietuviška spauda. Už senojo etninio ploto ribų ilgiau ar trumpiau gyvavo Čiornos Padinos kaimo (Samaros sr., Rusija) ištremtų po 1863 sukilimo, Malkavos kaimo (Mogiliavo sr., Baltarusija) iš Linkmenų ir jų apylinkių 1885 atsikėlusių lietuvių šnektos.

Tarmių tyrinėjimas

Lietuvių kalbos atlasas (3 t. 1977–91)

Lietuvių kalbos tarmių duomenų rinkimą ir tyrinėjimą organizuoja ir atlieka Lietuvių kalbos institutas. Jame 2002 įkurtame Tarmių archyve sukaupta pagal specialias programas Lietuvių kalbos atlasui, Europos kalbų atlasui ir kitiems darbams surinkti duomenys, gyvosios kalbos įrašų magnetinėse juostose ir kompaktinėse plokštelėse. Saugomi išnykusių lietuvių kalbos tarmių pavyzdžiai iš dabartinės Baltarusijos, Latvijos teritorijų. Regionų tarmes tyrinėja aukštųjų mokyklų lituanistinės katedros, Šiauliuose įkurtas Dialektologijos centras. Aprašytos kai kurios aukštaičių, žemaičių ir už Lietuvos ribų esančios tarmės. Išleista apibendrinamųjų veikalų, tarmių žodynų, tekstų rinkinių. Nuo 19 a. pabaigos lietuvių kalbos tarmes ėmė tyrinėti, duomenis skelbti ir kitų šalių kalbininkai.

L: Z. Zinkevičius Lietuvių dialektologija: lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija Vilnius 1966, Lietuvių kalbos dialektologija Vilnius 1994; V. Grinaveckis Žemaičių tarmių istorija (fonetika) Vilnius 1973; Lietuvių kalbos atlasas 3 t. 1977–91; K. Morkūnas Pažintis su lietuvių kalbos tarmėmis Vilnius 1980; Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija Vilnius 2004; K. Garšva Lietuvių kalbos paribio šnektos: (fonologija) Vilnius 2005; G. Gerullis Litauische Dialektstudien Leipzig 1930.

303

lietuvių kalba

lietuvių kalbos kilmė

lietuvių bendrinė kalba

lietuvių rašomoji kalba

lietuvių kalbos rašyba

lietuvių kalbos fonologija

lietuvių kalbos morfonologija

lietuvių kalbos morfologija

lietuvių kalbos leksika

lietuvių kalbos sintaksė

lietuvių kalbos studijos užsienyje

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką