lietuvių liaudies dainos

lietùvių liáudies danos.

Žanrai, tipai, variantai

Dainos yra gausiausia lietuvių dainuojamosios tautosakos dalis. Joms būdinga tekstų ir melodijų variantų gausa, tai atspindi dainavimo tradicijos tęstinumą ir jos kaitą. Atsižvelgiant į keletą požymių dainos grupuojamos į žanrinius skyrius. Skiriami įvairių žanrų dainų tipai, versijos bei variantai. Žinoma keliolika tūkstančių dainų ir apie 50 0000 variantų. Pagal sąsajas su apeigomis skiriamos apeiginės ir neapeiginės dainos. Apeiginės dainos turi aiškią funkcinę paskirtį, tai vestuvių, krikštynų, kalendorinės ir iš dalies darbo dainos. Teminiu pagrindu skiriamos vaikų dainos, šeimos dainos, jaunimo dainos, meilės dainos, karinės istorinės dainos, vaišių dainos. Baladės išsiskiria ryškesniais dramatiniais siužetais, talalinės – raiškos lakoniškumu bei komiškumu, humoristinės dainos – vaizdavimo būdu, šokių, žaidimų, ratelių dainos – poetinio teksto, melodijos ir choreografinio judesio darna. Diachroniškai dainos skirstomos į klasikines ir naujoviškas. Senųjų, klasikinių, dainų poetika ir muzikinė struktūra susiklostė, manoma, 16–17 amžiuje. Naujoviškos liaudies lyrikos – romansų, literatūrinių, didaktinių dainų ir dainų apie gamtą – atsiradimą bei plitimą paskatino 19–20 a. literatūrinė kūryba, kuri turėjo įtakos dainuojamosios tautosakos stiliui, papildė tautosaką naujomis temomis. Pagal tematiką ir funkcijas prie dainų priskiriamos ir sutartinės.

Vestuvių dainos

Vestuvių dainos – vienos gausiausių lietuvių liaudies dainų. Jos buvo atliekamos per pagrindines vestuvių apeigas. Vienos vestuvių dainos labiau susijusios su senųjų vestuvių papročiais, kitos, naujesnės, atsirado įsigalėjus krikščioniškajai santuokai. Vestuvių dainoms būdinga savita poetika, vainikėlio, rūtos, žiedo, marių ir kitokia simbolika, įvairiai plėtojama vedybų tematika (merginos ir vaikino padėties bendruomenėje pasikeitimas, būsimosios šeimos ekonominis pagrindas, jos narių santykiai). Nykstant tradicinėms vestuvių apeigoms dalis vestuvių dainų virto paprastomis lyrinėmis dainomis.

vestuvių dainos

Krikštynų dainos

Krikštynų dainos dainuotos gimtuvių laikotarpiu – per palankynas ir krikštynas. Jos išsiskiria simboliniu ir tiesmuku erotiškumu. Metaforiškai apdainuojamas vaiko pradėjimas, gimimas, kūmų santykiai, išvaizda, vaišinimasis.

krikštynų dainos

Kalendorinės dainos

Kalendorinės dainos būdavo atliekamos per kalendorines šventes. Kasmetinių apeigų ir ūkinės veiklos pobūdis lėmė kalendorinių dainų tematikos įvairovę: vienose ryškiau atsispindi švenčių bei apeigų turinys, geresnio derliaus, vaisingumo siekis, kitose vyrauja vedybinė, meilės tematika ir simbolika. Daugelis jų pasižymi savita poetika – komponuojamos iš savarankiškų gamtos ir žmogaus gyvenimo paralelių, dažna ritualinė dialogo forma, būdingi specifiniai refrenai, mitologiniai elementai.

kalendorinės dainos

Darbo dainos

Darbo dainos paplitusios visoje Lietuvoje, bet kai kurios būdingesnės tam tikriems regionams (rugiapjūtės dainos buvo paplitusios Pietų, Pietryčių, Rytų Lietuvoje, linų ir kanapių darbų dainos – Rytų Aukštaitijoje, šienapjūtės valiavimai – Žemaitijoje ir Šiaurės vidurio Lietuvoje). Daugelyje darbo dainų darbo tema tėra fonas žmonių tarpusavio santykiams vaizduoti, darbas, jo ritmas neatsispindi.

darbo dainos

Šeimos dainos

Šeimos gyvenimas apdainuojamas ir vaikų, šeimos, jaunimo ir meilės dainose. Jos nesaistomos apibrėžtos funkcijos, atlikimo laiko ir vietos, dainuojamosios tautosakos žanrinėje sistemoje išskiriamos teminiu pagrindu. Šios dainos nevienodos kilmės – greta klasikinės poetikos kūrinių gyvuoja naujoviški tekstai, sukurti individualios poezijos pavyzdžiu.

Vaikų dainas kūrė suaugusieji ir patys vaikai. Šios dainos skirstomos į lopšines, žaidinimus, gyvūnijos apdainavimus, erzinimus.

Prie šeimos dainų priskiriami kūriniai apie šeimos narių ir giminių (tėvų ir vaikų, marčios ir anytos, vyro ir žmonos, brolių ir seserų) santykius, t. p. mirties, našlystės ir našlaičių tematikos dainos. Šios temos šeimos dainos siejasi su vestuvių, darbo, meilės, didaktinėmis dainomis, daugelis našlaičių dainų motyvų artimi laidotuvių raudoms.

Jaunimo dainose vaizduojama nerūpestingas jaunų žmonių gyvenimas tėvų namuose, jaunimo tarpusavio santykiai, mergelės rūpinimasis rūtų darželiu, bernelio – žirgeliu, konkrečiai nevaizduojant meilės ir vedybų.

Meilės dainose apdainuojama meilės ilgesys, susitikimai, vilionės, įsimylėjusiųjų apkalbos, priekaištai, išsiskyrimas, mirtis. Dauguma meilės dainų neturi ryškaus siužeto, jos laisviau plėtojamos, būdinga ištisų posmų ar motyvų perėmimas, susipynimas su kitų žanrų dainomis. Nėra atvirai reiškiamų jausmų, meilės scenų. Tuo jos skiriasi nuo naujoviškų meilės dainų – romansų.

šeimos dainos

vaikų dainos

jaunimo dainos

Karinės istorinės dainos

Lietuvių liaudies karinėse istorinėse dainose atskleidžiamas požiūris į įvairius istorinius įvykius ir visuomeninio gyvenimo reiškinius nuo kovų su kryžiuočiais laikų iki 20 a. antros pusės. Senosioms, klasikinėms, šio žanro dainoms būdinga apibendrintas pasakojimas, dažniausiai nesusijęs su konkrečiais istoriniais faktais. Pagrindinės temos – išvykimas į karą, žiniõs apie kario žūtį perdavimas namiškiams, žuvusiojo gedėjimas. Vėlesnėse minima daugiau konkrečių istorinių įvykių. Joms būdingesnis realistinis mūšių, kareivių buities vaizdavimas, yra natūralistinių detalių. Vėlyviausiomis karinėmis istorinėmis dainomis laikomos 20 a. kovų dėl nepriklausomybės, Vilniaus vadavimo, II pasaulinio karo ir pokario metų dainos.

karinės istorinės dainos

Vaišių dainos

Lietuvių liaudies vaišių dainos buvo dainuojamos įvairiomis progomis – per darbų pabaigtuves, kalendorines bei šeimos šventes, kaimynų suėjimus. Jų pagrindinė tema – vaišių, vaišinimo ar vaišinimosi apdainavimas.

vaišių dainos

Baladės

Baladėse vaizduojami nekasdieniški, tragiški įvykiai: priešiški šeimos narių (vyro ir žmonos, tėvo ir dukters, marčios ir anytos, brolio ir sesers) santykiai, įvairios šeimos nelaimės, tragiškai pasibaigę mylimųjų konfliktai, dramatiškas kario gyvenimas. Jose linkstama išryškinti gyvenimo reiškinių kraštutinumus, iškelti moralines normas; būdinga lyriškumas. Dauguma baladžių siužetų yra tarptautiniai. Baladžių atlikimo nesaistė apeigos, bet dėl dramatiško turinio, dažnų tragiškų motyvų baladės, daugiausia Dzūkijoje, dainuotos per gavėnią.

baladė

Talalinės

Talalinėms – trumpoms, lengvo ritmo, nesudėtingos melodijos, improvizacinio pobūdžio dainoms, daugiausia kurtoms ir dainuotoms jaunimo, – būdinga komiškas turinys. Šiais kūriniais su lengva pajuoka ar ironija vertinami aplinkos reiškiniai ir žmonės. Talalinės neturi ryškesnio siužeto, jų tematika gana įvairi, aprėpianti buities detales, dorovės reiškinius, visuomeninius ir intymius dalykus. Gausią grupę sudaro obsceniškos talalinės, kuriose gausu atvirų intymaus gyvenimo detalių, būdinga suvulgarinta kalba. Tai vėlyvos kilmės dainos, suklestėjusios apie 19 amžių.

talalinės

Humoristinės dainos

Lietuvių liaudies humoristinės dainos išsiskiria pabrėžtu komizmu. Jose vaizduojant bet kuriuos reiškinius ar įvykius sudaromos juokingos situacijos, išryškinami komiški jų bruožai. Humoristinių dainų tematika įvairi: apdainuojami vyro ir žmonos santykiai, jaunimo meilės ir vedybiniai rūpesčiai, žmonių ydos, elgsena, išvaizda. Jos nesusijusios nei su apeigomis, nei su kokiomis nors buitinėmis tradicijomis ir buvo dainuojamos per įvairias sueigas, pasilinksminimus.

Romansai

Romansai įsitvirtino 19 a. antroje pusėje–20 amžiuje. Tai liaudies ar individualios kūrybos lyrinės dainos, jų atsiradimas siejamas su didėjančia miesto kultūros įtaka. Romanso pagrindinė tema – laiminga arba nelaiminga meilė – konkretizuojama apdainuojant įsimylėjėlių svajones, susitikimus, ilgesį, išsiskyrimą, meilės kančias, išdavystę. Gausią grupę sudaro vadinamieji žiaurieji romansai. Tai siužetinės dainos, turiniu artimos baladėms. Jų svarbiausias motyvas – nužudymas ar nusižudymas iš meilės.

romansas

Literatūrinės dainos

Literatūrinėmis dainomis laikomi poetų kūriniai, kurie, pritaikius melodiją, ima gyvuoti kaip liaudies dainos. Literatūrinėmis dainomis virto kai kurie 19–20 a. lietuvių originaliosios poezijos kūriniai ir kitų tautų poetų vertimai. Autoriniai tekstai buvo perimami ir keičiami pagal atlikėjų supratimą ir skonį.

Didaktinės dainos

Lietuvių liaudies didaktinės dainos sietinos su 19 a.–20 a. pradžios didaktinio turinio literatūra. Jos išsiskiria tiesmuku pamokslavimu, pamokomu turiniu, ironija, griežtu požiūriu į žmonių dorą, etines vertybes, siekiu įvertinti kultūros ir socialinės tikrovės reiškinius. Tai nuo tradicinių dainų stiliaus itin nutolę kūriniai, tarpiniai tarp dainos ir eilėraščio žanro.

Dainos apie gamtą

Lietuvių liaudies dainų apie gamtą tiesioginis vaizdavimo objektas – gamta ir jos grožio keliami jausmai. Peizažo, žmonių buities ir ūkinės veiklos tam tikrų situacijų, gyvūnijos ir augalijos gyvenimo apdainavimus tiesiogiai veikė individuali poetinė kūryba. Kai kurių dainų siužetų ir atskirų motyvų atitikmenų ištakos yra lietuvių senojoje raštijoje, pasakojamojoje tautosakoje, t. p. viduramžių pabaigos ir Renesanso literatūroje.

Žaidimų, šokių, ratelių dainos

Lietuvių liaudies žaidimų, šokių, ratelių dainos išsiskiria teksto, melodijos ir judesio (apie tai lietuvių liaudies choreografija) sinkretiškumu. Jų tematika įvairi: apdainuojama jaunimo santykiai, buitis, ūkinė veikla, gamtos pasaulis. Dalis šių dainų temiškai ir funkciškai artimai susijusios su kitais dainų (kalendorinių apeigų, darbo, vestuvių, karinių istorinių) žanrais, o kartais įsiterpia į šių žanrų dainas. Kai kurios šių dainų turi talalinių, lyrinių ir humoristinių dainų bruožų. Šokiai, žaidimai ir rateliai skiriasi paskirtimi (rateliai yra pramoginės, o kai kurie šokiai ir žaidimai buvo apeiginės, kultinės paskirties ir tik vėliau įgijo pramoginę funkciją).

Sutartinės

Sutartinės – archajiško dainuojamosios tautosakos stiliaus dainų grupė, pasižyminti savitomis poetinėmis ir muzikinėmis raiškos priemonėmis. Pagal atlikimo būdą skiriamos vokalinės ir instrumentinės (ragais, skudučiais, kanklėmis atliekamos) sutartinės. Tai polifoninės sandaros kūriniai: atliekant sutartinę skamba du skirtingi tekstai arba melodijos. Skiriami trys pagrindiniai vokalinių sutartinių dainavimo būdai: dvejinės, trejinės, keturinės. Pagal paskirtį ir tematiką vokalinės sutartinės yra įvairių žanrinių grupių: darbo, kalendorinės, vestuvių, karinės istorinės, šeimos ir kitos. Sutartinių tematika artima ištisinėms dainoms, bet nuo jų skiriasi specifiniais priedainiais ir garsažodžiais, gausiomis stereotipinės grandininės posmų konstrukcijomis, teksto fragmentiškumu, kalbos lakoniškumu, kartojimais. Sutartinėms būdinga sinkretizmas (muzikos, žodžio ir judesio ryšys); daugiausia dainuotos Šiaurės rytų Aukštaitijoje, 20 a. antroje pusėje jų beveik nebeužrašoma.

sutartinės

lietuvių dainuojamoji tautosaka

lietuvių liaudies raudos

lietuvių liaudies giesmės

lietuvių liaudies muzika

daina

P: Sutartinės: Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos 2 t. / parengė ir sudarė Z. Slaviūnas Vilnius 1958; Lietuvių tautosaka t. 1 Dainos / parengė V. Barauskienė, B. Kazlauskienė, B. Uginčius Vilnius 1962, t. 2 Dainos, raudos / parengė V. Barauskienė, B. Kazlauskienė, B. Uginčius Vilnius 1964; Lietuvių liaudies dainynas 23 t. Vilnius 1980–2011. L: A. Juška Lietuviškos svotbinės dainos 2 t. Vilnius 1955; D. Krištopaitė Lietuvių karinės-istorinės dainos Vilnius 1956; P. Jokimaitienė Lietuvių liaudies vaikų dainos Vilnius 1970; Lietuvių liaudies dainų katalogas 6 t. Vilnius 1972–86; N. Laurinkienė Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose Vilnius 1990.

2811

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką