lietùvių liáudies mùzika, lietùvių ètninė mùzika
Anykščių krašto dainininkės M. Pūkenienė ir J. Kairienė (19 a. pabaiga–20 a. pradžia)
Lietuvių liaudies muziką sudaro vokaliniai, instrumentiniai ir vokaliniai instrumentiniai kūriniai. Liaudies muzikos kilmė ir raida labai sena, chronologiškai sunkiai apibrėžiama. Ji yra sinkretiškai susijusi su liaudies poezija, choreografija, dažnai su teatru, cirku, taikomąja dekoratyvine daile, architektūra ir kitomis liaudies meno šakomis. Vokalinę muziką sudaro šūksniniai signalai, garsų pamėgdžiojimai, oliavimai, raliavimai, raudos (lietuvių liaudies raudos; t. p. verkavimai), sutartinės, dainos (lietuvių liaudies dainos), pasakų dainuojamieji intarpai, religinės ir elgetų, padegėlių, kitos giesmės (lietuvių liaudies giesmės).
Instrumentinė muzika aprėpia darbo (medžioklės, žūklės, gyvulininkystės, augalininkystės, amatų, transporto ir kita), buities (sueigų, pirties, sargdinimo ir laidotuvių, gaisro ir stichinių nelaimių, tremties, užpuolimų, kitų pavojų), kalendorinių, religinių ir šeimos apeigų, karo signalus, instrumentinius garsų pamėgdžiojimus, raliavimus ir tirliavimus, instrumentines ir instrumentais griežiamas vokalines sutartines, įvairias improvizacijas, žaidimų, ratelių ir šokių muziką, maršus (karinius, vestuvinius, laidotuvių, žygeivių ir kitus), griežiamas dainų, giesmių melodijas. Vokalinę instrumentinę muziką sudaro įvairiais instrumentais griežiamos ir dainuojamos arba giedamos (tuo pačiu metu arba atskirai, ištisai arba intarpais) tradicinės ir naujoviškos dainos, sutartinės, šokiai (su talalinių ar kitų dainų intarpais), laidotuvių, mirusiojo paminėjimo, gavėnios, gegužinės, bažnytinių švenčių, atlaidų giesmės ar jų ciklai (Kalvarijos kalnai, Dovydo psalmės, Graudūs verksmai, Valandos, Rožinis ir kiti), klajojančiųjų muzikantų, cirkininkų (ir lokininkų), kai kurios elgetų ir moralistinės dainos.
Švenčionių krašto muzikantai J. Belejūnas (armonika) ir F. Lopinys (cimbolai)
Lietuvių liaudies muzikos bruožai
pirmoji lietuviška melodija (1634 užrašė Karaliaučiaus universiteto studentas F. Gedkantas)
Lietuvių liaudies muzikai būdinga sandaros ir atlikimo tradicijų stabilumas, diatoninis pagrindas (diatonika), vienbalsės ir daugiabalsės paralelinės bei polifoninės (polifonija) muzikos formos, melodikos tipų įvairovė, dainose išplitusi posminė ir neposminė (vaikų, ganymo dainos, raudos) forma, nereguliarus (seniausiojoje muzikoje) ir reguliarus nesudėtingas ritmas, pastovūs ar kintami 2, 3 dalių ir sudėtiniai 5 ir 3, 4 ir 5 dalių metrai.
Labiausiai paplitęs dainos žanras. Instrumentinė muzika žanriniu ir stilistiniu atžvilgiu nevienalytė. Originalūs yra instrumentiniai signalai, garsų pamėgdžiojimai, raliavimai, tirliavimai, skudučių, ragų sutartinės. Šokių, žaidimų, maršų muzika energinga, pagrįsta kvadratinės sandaros melodijomis, daugiausia mažoro derme, akcentiniu ritmu, jos metras 2 arba 3 dalių. Muzikai (ypač dainoms) būdinga lyriškumas. Vokalinei ir instrumentinei muzikai būdinga siaura melodijų apimtis, rečitatyvinis ritmas (susijęs su darbo, šokio ar kitų judesių ritmika), dažni kalbos ir šūksnių elementai vokalinėje muzikoje.
Lietuvių etninė muzika gyvuoja nerašytiniu būdu. Atlikimo tradicija dainuojant, giedant ar griežiant muzikos instrumentais tiesiogiai perteikiama iš kartos į kartą. Toks muzikos perteikimo būdas lėmė gausių variantų, versijų atsiradimą, kiekybinę ir kokybinę atranką. Lietuvių liaudies muzikos kūrybos, jos pateikimo procesą labiausiai veikė talentingi dainininkai, pasakotojai. Yra išlikę lietuvių etninės muzikos užrašymo sistemų arba jų pradmenų. Skudučių ar ragų pūtėjai nuo seno žymėjo savąjį instrumentą ranteliais, pagal juos įvardydavo savo instrumentą, ritmo formulę. Suvalkiečių kanklininkai (daugiausia mokydami pradedančiuosius) žymėjo stygas skaičių seka, o pagal ją užrašydavo ir kankliuojamas melodijas.
Tarptautinis folkloro festivalis Skamba skamba kankliai (Vilnius, 2007)
Lietuvių liaudies muzikos raida
Chr. Bartscho lietuvių liaudies dainų rinkinys Dainų balsai (tomas 1 1886)
Lietuvių etninės muzikos ištakos glūdi senovės baltų kultūroje ir siekia gentinės gimininės visuomenės laikus. Senoji muzika turėjo apeiginę, maginę (ir apotropėjinę), sakralinę, terapinę, meditacinę, darbinę, signalinę, vėliau ir estetinę paskirtį. Klostėsi signalai, garsų pamėgdžiojimai, sutartinės, raudos, senųjų darbų (medžioklės, bitininkystės, žvejybos, ganymo, žemdirbystės, malimo), kalendorinių ir šeimos apeigų, apeiginių šokių, žaidimų, ratelių dainos. Naudoti įvairūs muzikos instrumentai. Skaidantis gentinei visuomenei atsirado profesionalių arba pusiau profesionalių liaudies muzikos kūrėjų ir atlikėjų. Nusistojusiuose prūsų pagoniškų apeigų ritualuose giedodavo, rečituodavo apeigų žyniai tulisonys ir ligašonys.
Vėliau ėmė rastis ir kitų profesionalių muzikantų, dainininkų, giedotojų grupių – valdovų ir didikų rūmų ceremonialų (dažniausiai muzikantų), dainių (manoma, ir keliaujančiųjų), kariuomenės (mušė būgnus, katilbūgnius, pūtė trimitus, šalamajas), kapelų muzikantų, varpininkų, religinių apeigų giedotojų ir muzikantų, raudotojų. Nuo senovės laikų liaudies muzika šimtmečiais kurta daugiausia kaimo žmonių, ilgainiui klostantis miesteliams ir miestams atsirado ir miestietiškos kilmės etninė muzika. Muzika sudarė reikšmingą pagoniškųjų apeigų dalį; pagonybės reliktų lietuvių liaudies muzikoje išliko net iki 20 amžiaus. Išliko sutartinės, darbo, kalendorinės, vestuvių, karinės istorinės dainos, baladės, raudos. Vėlesnės kilmės (nuo 16–19 a.) liaudies muzika ne tokia savita, turi daugiau tarptautinių bruožų. Vietinės kilmės muzikos instrumentų, senųjų muzikos žanrų gyvavimo tradicijos 19–20 a. nyko, prarado pirminę funkciją. Plėtojosi ar atsirado naujų liaudies muzikos žanrų, formų su ryškiais naujoviškumo požymiais – talalinės, literatūrinės kilmės, emigrantų, romanso tipo dainos. Išplito kitų tautų ir tarptautinės kilmės muzikos instrumentai – smuikas, basetlė, klarnetas, įvairaus tipo armonikos, lėkštės, trikampis. Nuo 20 a. 3 dešimtmečio meistrai pradėjo modifikuoti kankles, skudučius, birbynes, skrabalus, lamzdelius, ragus, daudytes, ožragius, tabalus, džingulius, kelmus.
Lietuvių liaudies muzika gyvuoja Lietuvoje, lietuvių gyvenamuose Šiaurės rytų Lenkijos (Palenkės vaivadija), Vakarų Baltarusijos, Latvijos (Pietryčių Latgalos Sėlpilio apylinkės) regionuose, t. p. Airijos, Argentinos, Austrijos, Australijos, Belgijos, Brazilijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Gruzijos, Italijos, Kanados, Kazachijos, Kolumbijos, Moldavijos, Norvegijos, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos, Švedijos, Šveicarijos, Ukrainos, Urugvajaus, Venesuelos, Vokietijos ir kitų šalių lietuvių gausiau gyvenamose vietose.
21 a. lietuvių etninė muzika gyvuoja įvairiomis formomis. Tebėra gyvybingos kai kurios senosios muzikinio folkloro tradicijos; jas puoselėja senieji liaudies dainininkai, muzikantai. Rekonstruotą lietuvių liaudies muziką atlieka folkloro ansambliai (Lietuvoje 20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje jų buvo apie 900), tradicinės kaimo kapelos, stilizuotą – mėgėjų ir profesionalų dainų ir šokių ansambliai, kaimo kapelos, modifikuotų liaudies muzikos instrumentų orkestrai, chorai, solistai. Lietuvių liaudies muzikos elementai naudojami profesionaliojoje kūryboje.
Lietuvių liaudies muzikos variantiškumas
Lietuvos etnografinių sričių muzikai, be bendrumų, būdinga ir saviti stiliai (vadinamieji muzikos dialektai): daugmaž skirtingi ar nevienodai išplitę vokalinės ir instrumentinės muzikos rūšys, žanrai, melodikos tipai, atlikimo intonavimo būdai (skirtumai ryškiausi vokalinėje muzikoje), muzikos instrumentai, gyvavimo tradicijos. Pietryčių Lietuvoje paplitusios vienbalsės darbo (daugiausia rugiapjūtės), kalendorinės ir šeimos (daugiausia vestuvių) apeigų dainos, raudos, yra daug melodikos tipų (nuo archajiškų iki išplėtotų melodijų), atlikimo būdų, dermių, būdinga improvizacinis dainavimas, įvairi intonavimo ornamentika, laisvasis ritmas. 20 a. pradžioje plito ir daugiabalsis dainavimas. Skrabalais, džinguliu, ožragiu, kerdžiaus trimitu buvo atliekami apeigų ir darbo signalai; kaimo kapelos tebenaudoja cimbolus, smuiką, būgnelį (kanklių Pietryčių Lietuvoje nebūta). Užnemunėje išliko vienbalsės ir daugiabalsės paralelinės dainos, suvalkietiškosios kanklės (pagal jas konstruotos modifikuotosios). Šiaurės Aukštaitijoje polifoninių (vokalinių ir instrumentinių) sutartinių kultūra, monodiniai signalai, garsų pamėgdžiojimai, darbo dainos (dažniausiai ganymo) gyvavo kartu su daugiabalsėmis paralelinio stiliaus dainomis, didelė instrumentinės muzikos žanrų, instrumentų įvairovė. Žemaitijoje paplitusios daugiabalsės paralelinio stiliaus dainos, atliekamos tęsiamu ritmu, su ornamentine išdaila, yra ir vienbalsio dainavimo. Buvo paplitę kapelos (2–3 smuikai, basetlė, būgnas, vėliau dar ir armonikos), tabalai, skrabalai, trimitai. Mažojoje Lietuvoje išplito vienbalsio stiliaus dainos; griežta kanklėmis, birbynėmis ir tarptautinės kilmės instrumentais – būku, skersine fleita, dūdmaišiu, cimbolais.
Lietuvių liaudies muzikos tyrinėjimai
Lietuvių etninė muzika sudaro savitą Europos muzikinio folkloro dalį. Ji turi retų ir net unikalių rūšių ir žanrų (savičiausios sutartinės), regioninių gyvavimo ypatumų, susijusių su apeigomis, magija, mirusiųjų kultu, darbais. Etniniai, kultūriniai ir istoriniai ryšiai, panašios socialinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo sąlygos lėmė nemažą lietuvių liaudies muzikos bendrumą, skolinius ir tapatumą su kaimyninių tautų (daugiausia baltų, slavų, finougrų) muzikiniu folkloru. Reikšmingų tiesioginių ir hipotetinių duomenų apie lietuvių etninę muziką ir jos ištakas teikia archeologiniai muzikos instrumentų radiniai (seniausi iš antro tūkstantmečio prieš Kristų) ir kiti baltų instrumentai. Seniausių formų vokalinė ir instrumentinė muzika (signalai, garsų pamėgdžiojimai, sutartinės, raudos, darbo, kalendorinės ir kitos dainos), pasakojamoji tautosaka, kalendorinės, šeimos, darbo apeigos atspindi gentinės gimininės visuomenės žmonių pasaulėjautą.
Pirmosios (fragmentiškos) rašytinės žinios teikia duomenų apie lietuvių etninės muzikos (dainų, raudų, žaidimų) reikšmę pirmo tūkstantmečio pabaigoje–antro tūkstantmečio pradžios baltų genčių (jotvingių, prūsų) laidojimo apeigose, dainavimą, rečitavimą apie žuvusių didvyrių žygius (keliautojo Vulfstano 9 a. ir vienuolio Kanaparijaus 10 a. pasakojimai, 13 a. Eiliuotoji Livonijos kronika), mini senuosius (dažniausiai karinės paskirties) lietuvių muzikos instrumentus ir instrumentinę muziką (nuo 12 a. lietuvių, lenkų, rusų kronikos). Išsamesnių duomenų apie lietuvių liaudies muzikos instrumentus yra 16–18 a. istoriniuose šaltiniuose ir veikaluose, teisynuose, kelionių po Lietuvą aprašymuose.
Pirmasis lietuvių liaudies (dainos arba giesmės) melodiją 1634 užrašė Karaliaučiuje F. Gedkantas. Lietuvių etninės muzikos rinkiniai (daugiausia dainynai) leidžiami nuo 19 a. pirmos pusės. Vokalinės ar instrumentinės muzikos užrašymų (kartais ir rinkinių) ar žinių apie ją, muzikos instrumentus, kartais ir aprašomojo arba lyginamojo pobūdžio, paskelbta 19 a.–20 a. pradžioje. Chr. Bartschas (1886) tyrė lietuvių liaudies dainų ritmiką, metrą, pabrėžė melodijų savitumą. L. Nastas (1893) atkreipė dėmesį į lietuvių dainų melodijų ir poetinio teksto santykį, dainavimo ir muzikos instrumentų sąveiką. M. K. Čiurlionis apibūdino kai kuriuos lietuvių liaudies dainų melodijų bruožus. A. Sabaliauskas pirmasis aprašė sutartinių giedojimo pagrindinius būdus, jų muzikos instrumentus. Dainų melodijų dermes, ritmą tyrė T. Brazys. Lietuvių muzikos instrumentus, jų muziką rinko ir tyrė J. Žilevičius, Z. Slaviūnas, S. Paliulis, J. Švedas. J. Čiurlionytė nustatė lietuvių etnografinių sričių vokalinės muzikos stiliaus ypatybes, raidos bruožus, apibūdino melodijų tipus, dermes, ritmiką, formą. Z. Slaviūnas nustatė sutartinių giedojimo būdus, tyrė jų poeziją, muziką, choreografiją.
19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje lietuvių liaudies muzikos instrumentus ir medžiagą apie juos rinko (kartais ir skelbė) Lietuvių literatūros draugijos, Rusijos geografų draugijos Šiaurės vakarų skyriaus nariai, bendradarbiai. 20 a. pradžioje lietuvių etninės muzikos rinkimo, leidimo ir tyrimo centras buvo Lietuvių mokslo draugija (įkurta 1907). 1909 fonografo velenėlyje įrašytos 3 skudučiuojamos vokalinės sutartinės – pirmasis lietuvių liaudies muzikos garso įrašas. Po I pasaulinio karo lietuvių etninės muzikos sistemingam rinkimui, leidimui ir tyrimui vadovavo Tautosakos draugija (įkurta 1930), Komisija tautos melodijoms rinkti (įkurta 1934), vėliau Lietuvių tautosakos archyvas (įkurtas 1935).
Liaudies muzikos rinkimui vadovauja Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vilniaus universitetas. Rengiami sisteminiai dainų melodijų ir poetinių tekstų katalogai. Nuo 1972 leidžiamas lietuvių liaudies dainų katalogas, nuo 1980 – akademinis sisteminis dainų sąvadas Lietuvių liaudies dainynas (iki 2011 išėjo 23 tomai). G. Četkauskaitė sukūrė lietuvių liaudies dainų melodijų tipologinės klasifikacijos principus, kuriais remiantis sudarytas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Lietuvių liaudies dainų melodijų tipologinis katalogas. Šį metodą G. Četkauskaitė taikė rengdama lietuvių liaudies dainų rinkinį Dzūkų melodijos (1981), teoriškai pagrindė ir apibendrino monografijoje Lietuvių liaudies dainų melodijų tipologija (1998). Ji t. p. parengė lietuvių liaudies dainų plokštelių leidinius: Lietuvių liaudies dainų antologija (6 plokštelės 1966 21968), Lietuvių liaudies muzika (dalis 1 Dzūkų dainos, 4 plokštelės su melodijomis ir tekstais, 1974; dalis 2 Aukštaičių dainos. Šiaurės rytų Lietuva, 3 kompaktinės plokštelės, 3 audiokasetės su melodijomis ir tekstais, 1998), Dzūkų dainininkė Marija Kuodžiūtė-Navickienė (1976), Lietuvos TSR liaudies muzika (2 plokštelės, 1986, serija Muzykal′noje tvorčestvo narodov SSSR), Lietuvių liaudies muzika (kompaktinė plokštelė, 1995).
Muziejai renka lietuvių liaudies muzikos instrumentus. 1983–2013 Kaune veikė Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejus (dabar Kauno miesto muziejaus skyrius). Etnomuzikologus nuo 1949 rengia Lietuvos muzikos ir teatro akademija (iki 1992 Lietuvos konservatorija, 1992–2004 Lietuvos muzikos akademija; nuo 1989 veikia Etnomuzikologijos katedra); 1948 čia buvo įkurtas Liaudies muzikos kabinetas (1973 pavadintas Lietuvių liaudies muzikos laboratorija, dabar Mokslo centro Etnomuzikologijos skyrius; renka, tiria muzikinį folklorą, rengia publikacijas, mokslines konferencijas).
L: A. Niemi Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai / Mūsų tautosaka 1932 t. 6; J. Čiurlionytė Lietuvių etnografinės muzikos apžvalga / Tautosakos darbai 1938 t. 5, Liaudies melodijų klasifikacijos sistema / Tautosakos rinkėjo vadovas Kaunas 1940, Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai Vilnius 1969; Z. Slaviūnas Lietuvių etnografinės muzikos bibliografija / Tautosakos darbai 1938 t. 5; Lietuvių liaudies melodijos / parengė J. Čiurlionytė / Tautosakos darbai 1938 t. 5; S. Stanevičius Dainos žemaičių Vilnius 21954; A. Juška Lietuviškos dainos 3 t. Vilnius 21954, Lietuviškos svotbinės dainos 2 t. Vilnius 21955; Lietuvių liaudies dainos / parengė J. Čiurlionytė Vilnius 1955; L. Rėza Lietuvių liaudies dainos Vilnius 1964, Sutartinės / sudarė ir parengė Z. Slaviūnas 3 t. Vilnius 1958–59; Lietuvių liaudies instrumentinė muzika: pučiamieji instrumentai / sudarė ir parengė S. Paliulis Vilnius 1959; D. Sauka Tautosakos savitumas ir vertė Vilnius 1970, Lietuvių tautosaka Vilnius 1982; R. Mikėnaitė Harmonizuota lietuvių liaudies daina Vilnius 1972; L. Sauka Tikra ir netikra liaudies kūryba Vilnius 1983; M. Baltrėnienė, R. Apanavičius Lietuvių liaudies muzikos instrumentai Vilnius 1991; R. Apanavičius Baltų etnoinstrumentologija Vilnius 1992, Etninė muzika. Teorijos klausimai Kaunas 2001; R. Ambrazevičius Etninės muzikos notacija ir transkripcija Vilnius 1997; G. Četkauskaitė Lietuvių liaudies dainų tipologija Vilnius 1998; Chr. Bartsch Dainų balsai / parengė L. Burkšaitienė ir V. Daniliauskienė Vilnius 2000; D. Vyčinienė Sutartinių atlikimo tradicijos Vilnius 2000; D. Urbanavičienė Lietuvių liaudies choreografija Vilnius 2001; G. Kirdienė Smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje kultūroje Vilnius 2002; R. Žarskienė Skudučiavimas Šiaurės rytų Europoje Vilnius 2003; Suvalkijos dainos ir muzika Vilnius 2003; Aukštaitijos dainos, sutartinės ir instrumentinė muzika Vilnius 2004; Žemaitijos dainos ir muzika Vilnius 2005; Dzūkijos dainos ir muzika Vilnius 2005; visas sudarė ir parengė A. Nakienė ir R. Žarskienė.
1352
lietuvių tautos kilmė ir raida