lietuvių liaudies skulptūra

lietùvių liáudies skulptūrà

Ankstyviausių lietuvių liaudies skulptūros pavyzdžių esama iš 18 a., daugiausia išliko iš 19 amžiaus. Tradicinės liaudies skulptūros prototipai – bažnytinis menas, maldaknygių iliustracijos, šventi paveikslėliai, jos siužetų šaltiniai – pamokslai, šventųjų gyvenimo aprašymai, liaudies giesmės. Iš liepos, rečiau – ąžuolo skulptūras droždavo savamoksliai drožėjai – dievdirbiai. Skulptūros dažniausiai būdavo polichrominės, ryškių, kontrastingų spalvų, joms būdinga masių pusiausvyra, lakoniškos apibendrintos formos. Tradicinėje liaudies dailėje vyrauja Jėzaus Kristaus, Švč. Mergelės Marijos, šventųjų statulėlės bei skulptūrinės grupės, jų gausu ant kryžių, koplytėlėse, koplytstulpiuose, yra kaimo bažnyčiose, koplyčiose.

Švč. Mergelės Marijos skulptūra Rietavo bažnyčios šventoriuje (medis, polichromija, 19 a. nežinomas autorius)

koplytstulpis Antkantų senosiose kapinaitėse (Telšių rajono savivaldybė; medis, polichromija, 19 a. pabaigos–20 a. pradžios nežinomas autorius)

Jėzus Kristus daugiausia vaizduotas kaip Nukryžiuotasis (vadinamoji Kristaus Kančia, Mūka, Mūkelė). Paplitę ir Jėzaus Kristaus kiti atvaizdai: Jėzus Nazarietis, Rūpintojėlis, Jėzus Kristus, nešantis kryžių, retesnės nuplaktojo Jėzaus, vainikavimo erškėčiais, guldymo į karstą skulptūrinės grupės. Jėzaus Nazariečio (kartais aprengto medžiaginiais drabužiais), Jėzaus Kristaus, nešančio kryžių, skulptūros būdavo įkurdinamos mūrinėse pakelių koplytėlėse ir koplytstulpiuose, Žemaitijos koplytėlėse jos dažniausiai statytos itin didelės (1–1,5 m aukščio). Rūpintojėlio skulptūrėlės dažniausiai nedidelės (20–31 cm aukščio), daugiausia plito 19 a. antroje pusėje, itin išpopuliarėjo 20 a. antroje pusėje. Išsiskiria skulptūrinės kompozicijos Paskutinės vakarienės tema, yra savitų Kristaus guldymo į karstą liaudiškų interpretacijų, kuriamos ir Prisikėlimo, laiminančio Jėzaus Kristaus skulptūros. Vienas naujausių siužetų – Švenčiausiosios Jėzaus Širdies. Savitą liaudies skulptūros grupę sudaro prakartėlės, jų kurta nedaug, bažnyčiose dažniausiai naudotos atvežtinės (miestiečių namuose atsirado 20 a. pirmoje pusėje).

Dažnos Švč. Mergelės Marijos skulptūros. Žemaitijoje (kai kurios gerbiamos kaip stebuklingos) jos rengiamos medžiaginiais drabužiais, puošiamos karoliais, girliandomis. Vieni dažniausių yra Švč. Mergelės Marijos Maloningosios, Pietos, Sopulingosios, Skausmingosios siužetai.

Į stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles dedamoms šventųjų statuloms suteikiama simbolinė apsauginė reikšmė. Šventųjų figūros lakoniškos, statiškos, vaizduojami tik būdingiausi atributai, vaizduojamųjų charakterio vidinę ekspresiją perteikia poza, vietinio tipažo veido išraiška. Šventųjų apranga turi liaudiškos dėvėsenos bruožų. Nuo gaisrų gelbstinčios šv. Florijono, šv. Agotos skulptūros keltos į aukštus koplytstulpius kaimuose ar miestelių centruose, rečiau – sodybose. Šv. Jono Nepomuko (iki 1 m aukščio) ir šv. Jono Krikštytojo statulos, saugančios nuo nelaimių vandenyje, buvo dedamos į koplytėles ir koplytstulpius prie vandens telkinių. Vienos populiariausių – šv. Antano (šv. Antanas su Kūdikiu, šv. Antanas su monstrancija) skulptūros. Kiti dažnai vaizduoti šventieji: Jurgis, Izidorius, Juozapas, Rokas, Petras, Barbora, Ona, Veronika, Apolonija, Kazimieras. Savitą vietą liaudies skulptūroje užima angelų paveikslai. Jie vaizduojami kartu su šventaisiais arba Švč. Mergelės Marijos gyvenimo, Jėzaus Kristaus nukryžiavimo siužetuose, neturi individualizuotų bruožų, kartais aprengiami ministranto drabužiais. Aiškius ikonografinius bruožus turi arkangelai – dažniausiai vaizduojami Mykolas ir Gabrielius. Žymesni 19–20 a. skulptoriai: A. Potockis (1852–1945), V. Svirskis.

V. Svirskio koplytstulpis Šv. Jonas Krikštytojas (medis, polichromija, 19 a. antra pusė, Kėdainių kraštotyros muziejus)

I. Užkurnio skulptūra Šv. Mykolas (medis, 1989)

SSRS okupacijos metais drausta sakralinė ir net tautinė tematika, todėl kurtos pasaulietinio turinio skulptūros. Daugelis jų buvo skirta negatyviems reiškiniams (daugiausia girtuoklystei, tinginystei) pasmerkti, naudoti folkloriniai velnio, raganos paveikslai; antiklerikalinės tematikos skulptūros drožtos kaip skulptūrinė karikatūra. 20 a. 7–8 dešimtmetyje susiklostė nauji siužetai ir tematika: senųjų kaimo darbų motyvai (šienpjoviai, sėjėjai), to meto darbo realijos (melžėjos, darbininkai), abstrakčios idėjos (taikos, motinystės), sovietinio kario paveikslai, tautiniais rūbais aprengti berneliai, mergelės; sumažėjo humoristinių skulptūrų. Atkūrus nepriklausomybę tautodailininkai grįžo prie tradicinių siužetų. Ypač išpopuliarėjo Rūpintojėlis, Jėzus Nazarietis, Nukryžiuotasis, Pieta, Maloningoji, šventųjų (šv. Jurgio, šv. Jono Nepomuko, šv. Antano, šv. Roko, šv. Florijono, šv. Kazimiero) atvaizdai.

Dažniausiai sekama ne bažnytinio meno pavyzdžiais, bet tradicinėmis senomis skulptūrėlėmis, būdinga originali interpretacija ir savita raiška. Tai ryšku išpopuliarėjusiame angelo paveiksle – kitaip nei tradicinėje skulptūroje (čia angelas dažniausiai buvo skulptūrinės kompozicijos dalis), jis tapo savarankišku personažu, simboliu, naudojama jam nebūdinga atributika (vaizduojamas atverta širdimi, su avinėliu, paukščiu ar lubinų žiedais). Žymesni 20 a. antros pusės–21 a. pradžios drožėjai: R. Butkuvė, G. Dudaitis, A. Mockus, A. Puškorius, S. Riauba, A. Skiesgilas, K. Striaupa, L. Šepka, A. Teresius, I. Užkurnys.

tautodailė

lietuvių liaudies tapyba

lietuvių liaudies grafika

lietuvių liaudies karpiniai

lietuvių liaudies tekstilė

lietuvių liaudies keramika

lietuvių liaudies juvelyrika

lietuvių liaudies medžio dirbiniai

lietuvių liaudies metalo dirbiniai

lietuvių liaudies pintieji dirbiniai

lietuvių liaudies paprotinė dailė

kryždirbystė

L: P. Galaunė Lietuvių liaudies menas: Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai Kaunas 1930; Lietuvių liaudies menas: Skulptūra 2 kn. 1963–65, Mažoji architektūra 3 kn. 1970–92 (visi Vilniuje); I. Končius Žemaičių kryžiai ir koplytėlės Chicago 1965; I. Kostkevičiūtė Vincas Svirskis Vilnius 1966; J. Grinius Lietuvos kryžiai ir koplytėlės / LKMA metraštis t. 5 Roma 1970; Z. Žemaitytė Lionginas Šepka Vilnius 1984.

1819

tautodailė

lietuvių liaudies tapyba

lietuvių liaudies grafika

lietuvių liaudies karpiniai

lietuvių liaudies tekstilė

lietuvių liaudies juvelyrika

lietuvių liaudies medžio dirbiniai

lietuvių liaudies metalo dirbiniai

lietuvių liaudies pintieji dirbiniai

lietuvių liaudies paprotinė dailė

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką