liepos karnų tinklo fragmentas (Šventoji, trečias tūkstantmetis prieš Kristų)
pagalvės mezginiai (Dievo Motinos gimimas, fragmentas, dailininkas Petras Jevsejevičius iš Golinco, 1649, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Baltarusijos valstybinis dailės muziejus)
vyriškų drabužių mezginiai (Aleksandro Ostrogiškio portreto fragmentas, dailininkas nežinomas, 1660–70, Lietuvos Didžioji Kunigakštystė, Baltarusijos valstybinis dailės muziejus)
perlais ir brangakmeniais papuošti nerti mezginiai. Galvos papuošalas (nežinomosios portreto fragmentas, dailininkas nežinomas, 17 a. pradžia, iš Nesvyžiaus Radvilų rinkinio, Baltarusijos valstybinis dailės muziejus)
lino ir metalo siūlų mezginiais papuošti drabužiai (Kotrynos ir Marijos Radvilienių portretų fragmentas, dailininkas J. Schretteris, 1646, Vilnius, Baltarusijos valstybinis dailės muziejus)
šeivelėmis pinti mezginiai. Pinikas (pirmaryčių marškos fragmentas, 19 a. antra pusė, Kupiškis, Kupiškio etnografijos muziejus)
vąšeliu nerto drobulės galo ir perdrobulio fragmentas (19 a., Gudeliai, Vilkaviškio apskritis)
metalo gijų mezginiai (galionėlio nuometo antkaktei papuošti fragmentas, apie 1885, Kupiškio etnografijos muziejus)
rankomis pinti pinikai ir siuvinėti mezginiai (prijuostės fragmentas, apie 1845, Kupiškio etnografijos muziejus)
vąšeliu nerto altoriaus užtiesalo fragmentas (19 a., Naujosios Žagarės bažnyčia)
lietùvių mezginia
Mezginių raida
Lietuvoje nuo seno rankomis – pirštais, megztuve (adata, šaudykle, šeivute), šeivelėmis, vąšeliu, virbalais – iš įvairaus pluošto suktų gijų, virvelių ir ašutų mezgami įvairios paskirties tekstilės dirbiniai (vąšeliu megzti mezginiai dažniausiai vadinami nėriniais, pinti – pinikais, rišti sudarant keturkampes kiaurymes – tinklais).
R. Rimantienės duomenimis, Lietuvos teritorijoje seniausi, datuojami trečio tūkstantmečio prieš Kristų viduriu, rasti Šventojoje (Palangos dalis, Šventosios gyvenvietės). Tai iš liepos karnų mazgų ir surištų žvejų mazgais tinklų fragmentai, ruoželiniu pynimu per vidurį ir ripsiniu pakraštyje pinto demblio dalis, pinto apdaro gabaliukas. P. Kulikauskas Medžionyse (4–5 a. pr. Kr.) rado vytinių vilnos juostelių fragmentų, Kurmaičių kapinyne (2 a. pr. Kr.–4 a.) – nenustatytos nertinės medžiagos. E. Pečeliūnaitės‑Bazienės tyrimų duomenimis, Bikavėnų kapinyne (apie 10 a.) rasta ašutinė juostelė buvo po juostele, nupinta iš vielučių. Rastos iš metalo pintos moteriškos kepurėlės pakraščiai buvo papuošti įvertais kabučiais. Akmenių kapinyne (16 a.) rasta tinklinio pynimo juosta iš šilko siūlų.
Renesanso laikotarpiu labiausiai Vakarų Europoje 16 a. plintančių balinto lino, balto ir spalvoto šilko, metalo gijų mezginiai drabužiams puošti, prabangos dalykų į Lietuvą parsiveždavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų jaunimas, studijuojantis Bolonijos, Heidelbergo, Ingolstadto, Krokuvos, Leipcigo, Leuveno, Miuncheno, Paduvos, Prahos, Wittenbergo ir kituose universitetuose. 17 a. prabangiais nėriniais buvo puošiami drabužiai, interjeras, patalynė, transporto priemonės. Mezgėjai tobulino mezginių raštus ir techniką, susiklostė mezgimo verslas. 1633 karaliaus Vladislovo Vazos patvirtintame Vilniaus apdailininkų (pasamonininkų) cecho statute nurodoma, kad privaloma gaminti ir parduoti tik aukščiausios kokybės dirbinius iš sidabro ir aukso vielelių, šilko, pusiau šilkinių siūlų. Prabangūs mezginiai (pintos juostelės, kutai) būdingi miesto ir dvaro kultūrai. Mezginiai, kuriais puošėsi moterys ir vyrai, buvo panašūs į paplitusius gretimuose kraštuose – balti arba spalvoti, su perlų ir brangakmenių intarpais. Jau 17 a. ėmė rastis mezgimo verslo apribojimų, draudimų įvežti tokius mezginius, kurie buvo mezgami Vilniuje (pvz., pardavinėti ne savo darbo nėrinius vingiuotais pakraščiais, vadinamąsias karunkas) ir kitus dirbinius. Buvo baudžiama už mezginių falsifikavimą – aukso, sidabro pakeitimą variu ir alavu. 17 a. antroje pusėje mezginiai ėmė plisti ir kaime, kai dėl Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Rusijos karo (1654–67) kilusios suirutės bajorai ir brangesnių, ir pigesnių mezginių be muitų galėjo įsivežti iš užsienio ir pardavinėti savo valdose. To laikotarpio mezginių raštų Lietuvoje išliko smulkių tekstilės dirbinių (nosinių, apykaklaičių) apdailoje, suvalkiečių etnografinio kostiumo dalimi tapo įvairiaspalvių karoliukų mezginiai galvai ir kaklui papuošti – karielinė.
19 a. viduryje Europoje vėl plintant balt mezginių madai Lietuvos kaime dar gyvavo lininių pinikų pynimo tradicija. A. Juškos sudarytame lenkų–lietuvių kalbų žodyne 19 a. pirmoje pusėje minimi megztiniai – kaptonai, paskelbtose dainose – moterų dėvimos megztos kepurėlės, mezginiai, kuriais puošiami nuometai ir galvos. Specialiomis lentelėmis arba šeivutėmis nupintais geometrinių raštų mezginiais dažniausiai buvo puošiami moterų drabužiai – prijuosčių pakraščiai ir pažemiai, nuometų, drobulių galai ir perdrobuliai, apeiginės pirmaryčių marškos. 19 a. antroje pusėje, po baudžiavos panaikinimo sumažėjus cechų įtakai, paklausūs balti mezginiai buvo itin paplitę Vilniaus mezgėjų tradicijų veikiamoje Dzūkijoje.
Iki 20 a. pradžios mezginiais su kutais buvo puošiami drobulių, nuometų, rankšluosčių, skarinių galai, mezginiais iš metmenų ir ataudų arba pridėtinių siūlų – skaros ir šalikai. Iki 20 amžiaus vidurio etnografiniai pinikų raštai išliko simetriški geometriniai. Komponuojamos kelios ar keliolika eilių kilpelių iš supintų ir sumazgytų siūlų pluoštelių, įvairaus dydžio sutankintų mazgelių rombai, pailgi stačiakampiai ažūriniame fone. Kartais pinikų raštas įvairinamas simetriją suardančiais išilginiais kontrastingos spalvos dryžiais. Pinikais iš audeklo galų buvo mazgomos moterų kepurėlės. Nuo 20 a. 8 dešimtmečio dėl verstinės literatūros įtakos šia technika neriama ne tik kai kurios dalys, bet ir visi dirbiniai: moterų krepšeliai, dirželiai, sienų papuošalai, plinta zoomorfinių ir augalinių motyvų, grubios faktūros erdvinės reljefinės pinikų kompozicijos. 21 a. pradžioje įgūdžių ir daug darbo reikalaujančius, bet nedaug kur pritaikomus pinikus dažniausiai pina tautodailininkai.
Vąšeliu nerti mezginiai
Iki 20 a. pradžios išliko seniausias kilpinis nėrimas vienu virbalu. Vakarų Lietuvoje vyrai nusinerdavo stamantrių storų kasdieninių kumštinių pirštinių. 19 a. pradžioje Lietuvoje būta vąšeliu nertų mezginių. Kaime jie paplito apie 1900 ir dėl nesudėtingos technikos išstūmė daug darbo reikalaujančius lininius pinikus, perėmė jų ir virbalais megztų mezginių raštų, Lietuvos bajorų herbų, krikščioniškų simbolių ir plintančių naujų modernių ornamentų motyvus. Paprastas kilpas derinant su stulpeliais, įvairaus ilgio pynelėmis, spurgeliais, ištemptų siūlų kilpomis buvo mezgamos staltiesės, puošnios skaros, drabužių elementai ir jų pakraščių apdaila. Dažniausiai mezgamas ažūrinis stačiakampių langelių tinklas su pasikartojančiu geometriniu, stilizuotu augaliniu arba zoomorfiniu ornamentu. Mezginiais pagal tradiciją buvo puošiami moteriški drabužiai, rankšluosčių, užvalkalų galai, iš po lovatiesės išleidžiami prielovių, paklodžių pakraščiai, neriami perdrobuliai, marškonės ir vilnonės kepuraitės.
20 a., ypač viduryje, tampa madingi rankomis įvairia technika neriami išmegztu arba išsiuvinėtu vienspalviu ar įvairiaspalviu raštu puošiami dekoratyviniai lininiai ir medvilniniai tinklai, iš kurių daromi interjero elementai (užuolaidos, lovatiesės, staltiesės ir kiti užtiesalai) arba jie gražinami. Vąšeliu dažniausiai buvo neriamos vienspalvės, rečiau margos, apskritos arba ovalios, kartais banguotais pakraščiais servetėlės, staltiesės, moteriški ir vaikiški drabužiai, jų apdailos detalės. Iki Antrojo pasaulinio karo dekoratyvinius mezginius populiarino mokyklos, mezgimo kursai, kuriuos 1926–40 rengė Lietuvos žemės ūkio rūmai, jų leidžiama spauda. 20 a. viduryje mezgami madingi smulkūs, lengvučiai, dažniausiai juodi mezginiai – moterų skrybėlaičių vualiams, grubesni, pastelinių spalvų tinkleliai – vyrų plaukams prilaikyti. Moterys kai kur ir po Antrojo pasaulinio karo iš pakulinių virvelių nusinerdavo kasdieninį apavą – čempes, 20 a. pabaigoje iš vilnonių siūlų – raštuotas šlepetes, minkštą, puošnų apavą kūdikiams, lininių pakabinamų kilimų, iš spalvotų skudurėlių – takelių.
Virbalais megzti mezginiai
Virbalais megzti mezginiai istoriniuose dokumentuose pirmą kartą paminėti 1684 pakartotinai duotoje privilegijoje (vietoj per 1654–67 karą su Rusija dingusios) – Vilniaus vengriškų kepurių (vadinamųjų magierkų), gelumbės gamintojų, kariškų drabužių siuvėjų ir kojinių mezgėjų cecho įstatuose nurodyta, kad meistras privalo mokėti trimis virbalais be klaidų numegzti raštuotas kojines, pirštines. Tik Vilniaus cecho meistrai turėjo teisę dirbti Vilniuje, Kaune, Gardine, Naugarduke, Minske, Polocke, Daugpilyje ir jų apylinkėse. Iki 19 a. pabaigos mezginiai buvo mezgami iš natūralios spalvos arba augaliniais dažais dažytų lininių, vilnonių, medvilninių, nuo 19 a. antros pusės – sintetiniais dažais dažytų verpalų. Vienspalviai, dvispalviai ir daugiaspalviai mezginiai mezgami įvairių spalvų eilutėmis, raštas neriamas įvairių spalvų siūlais arba pabrėžiamas faktūra: įvairiai neriamos akys arba jų grupės sujungiamos, pridedama akių, jos persukamos. Etnografiniuose regionuose virbalais megztų mezginių raštai šiek tiek skyrėsi.
Pirmosios rašytinės žinios apie Žemaitijoje mezgamus margus mezginius rodo, kad daugiaspalvis mezgimas pirmiausia paplito Vakarų Lietuvoje. Šiaurės Aukštaitijoje, Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje 16 a.–20 a. pradžioje raštuotos spalvingos pirštinės buvo gera dovana svečiams. Pirštinėse ir kojinėse virbalais buvo ratu išmezgami stilizuoti augaliniai ir zoomorfiniai ornamentai, kartais žodžiai, inicialai, datos. Viename raštuotame mezginyje derinama 2–3 arba daugiau pagrindinio rašto motyvų. Kumštinių pirštinių raštas ištisinis, nykštys mezgamas tuo pačiu arba smulkesniu raštu, pirštuotų pirštinių raštas smulkus, Mažojoje Lietuvoje jo fone viršuje per visą plaštaką mezgamas stambus ornamentas. Kojinių kulnas dvigubinamas išneriant kas antrą akį. Virbalais megzti megztiniai, liemenės, suknelės, šalikai labai paplito 20 a. viduryje. 3–5 dešimtmetyje jie su spalvotais juostų raštais, vėliau dažniausiai vienspalviai ažūriniai, megzti gerosiomis ir išvirkščiomis akimis, su vertikaliomis pynėmis, kitokios spalvos apvadais.
Mašinomis megzti mezginiai
19 a. ėmė plisti mašinomis megzti mezginiai. 1835 Vilniuje A. Mozelis įsteigė mezginių ir mechaninio siuvinėjimo manufaktūrą. 19 a. pabaigoje Lietuvoje pradėjo kurtis mezgimo fabrikai, steigėsi necentralizuotos kojinių mezgimo dirbtuvės, namudininkės mezgė supirkėjams. 20 amžiaus pradžioje atsirado ir rankinių mezgimo mašinų. Paplito mašininis apatinių ir viršutinių drabužių (megztinių, suknelių, moteriškų ir vaikiškų kostiumėlių) mezgimas. Atsirado sudėtingesnių vienspalvių raštų, gaunamų kaitaliojant mezgimo būdą.
Mezgimo tradicijų puoselėjimas
Megztų drabužių rūšys, formos, spalvos ir mezgimo technika glaudžiai susijusi su bendrąja drabužių mada, rankų darbo prestižu ir krašto ekonomine padėtimi. Lietuvių tautinio judėjimo laikotarpiu (nuo 19 a. 3 dešimtmečio) mezginiais siekta parodyti lietuvių kūrybingumą, per pasaulinę ekonominę krizę (20 a. 3–4 dešimtmečiai) – mažiau išlaidauti. Per Antrąjį pasaulinį karą, ypač pokariu, kai pasaulyje buvo populiarūs megzti drabužiai, o Lietuvoje stigo verpalų, moterys visai šeimai kasdieninius ir išeiginius drabužius mezgė iš išardytų dėvėtų drabužių, vilnonių antklodžių ir kitų siūlų. 21 a. mezgama norint turėti originalių drabužių, interjero detalių. Tautodailininkės E. Navickienė, R. Valdajevaitė (tradicinės pirštinės), I. F. Juškienė (riešinės), O. Boreišienė, M. M. Nainienė, L. Simanavičiūtė (drabužiai), J. Čekelienė, Z. Valiukevičienė, R. Žiagūnienė (lininės, medvilninės staltiesės ir staltiesėlės) stengiasi išsaugoti ir puoselėti mezginių etnografinių raštų tradiciją. Lietuvoje nuo 20 a. antros pusės mezgimas taikomas tekstilėje (V. Degenienė, J. Petruškevičienė, G. Razmienė, D. Valentaitė) ir scenografijoje (D. Mataitienė). Megztus drabužius kuria dizaineriai (I. Dovydėnaitė, Z. Gustienė, D. Serapinas, J. Statkevičius).
Mezginių, kaip ir kitų rankdarbių, gamyba ir prekyba 1930–40 rūpinosi tautodailininkų kooperatyvas Marginiai, turintis parduotuvių ir skyrius Kaune, Panevėžyje, Vilniuje, nuo 1944 – daugelyje didesnių miestų parduotuves turintis Lietuvos dailės fondas (veikė iki 1994), 1966–89 – Liaudies meno draugija. 1989 susikūrusi Lietuvos tautodailininkų sąjunga rengia mezginių parodas Lietuvoje ir užsienyje, savo parduotuvėse parduoda sąjungos narių gaminius. Žurnale Rankdarbiai plius Visažinis, Mezginių pasaulis skelbiami mezginių konkursai, brėžiniai, pavyzdžiai, aprašomi naujausi tautodailininkų kūriniai. Leidžiama mezgimo knygų.
L: A. Tamošaitienė Mezgimas Vilnius 1992; I. R. Merkienė, M. Pautieniūtė‑Banionienė Lietuvininkų pirštinės: Kultūrų kryžkelėje Vilnius 1998; R. Praninskienė Mezgimo menas Vilnius 2002; R. Rimantienė Akmens amžiaus žvejai prie pajūrio lagūnos: Šventosios ir Būtingės tyrinėjimai Vilnius 2005; R. Rutt A History of Hand Knitting Loveland 1987.
1995
trikotažas; -mezginiai; -lietuvių liaudies mezginiai