lietùvių mitològija. Lietuvių mitų tyrinėjimo pradininkai – pirmieji lietuvių senosios religijos elementų ir mitų užrašinėtojai.

Mitų tyrinėjimai Renesanso epochoje

Mitus ir senają religiją tyrinėti bandė J. Długoszas (laikė artimais senovės romėnų kultūrai). Beveik visi Renesanso epochos autoriai (J. Długoszas, M. Strijkovskis, J. Łasickis, M. Pretorijus ir kiti), aprašinėdami lietuvių senąją religiją ir mitus, rėmėsi ne tik senaisiais rašytiniais šaltiniais, bet ir to laikotarpio žmonių papročiais, tikėjimais, todėl jų darbai reikšmingi ne tik kaip pirmieji bandymai aprašinėti ir tirti lietuvių mitus bei religiją, bet yra ir jų šaltiniai.

Šviečiamojoje epochoje mitologijos studijos buvo nutrūkusios.

Mitų tyrinėjimai romantizmo laikotarpiu

18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje atgaivintas domėjimasis mitologija. Šiuo laikotarpiu tyrinėjimų atliko D. Poška, J. Lelewelis, K. J. Nezabitauskis-Zabitis.

Mitų tyrimų romantinės krypties pradininku laikomas T. Narbutas, paskelbęs studiją Lietuvių mitologija (Mitologia litewska), kuri sudaro jo Lietuvos istorijos (Lietuvių tautos istorija 10 t. 1835–41) pirmąją dalį. Mitologiją T. Narbutas, kaip ir kiti romantikai (J. Jaroševičius, S. Daukantas, J. I. Kraszewskis, jų tyrimai priskiriami mitologinės mokyklos krypčiai), laikė svarbiu kiekvienos tautos kultūros rodikliu, istorijos mokslo dalimi. T. Narbuto studija (nors joje yra netikslumų ir pramanytų dalykų) padarė didelę įtaką tolesnei lietuvių mitų tyrimo raidai, ji atkreipė įvairių šalių mokslininkų dėmesį į lietuvių mitus. Romantikai siekė atkurti viską apimantį, antikinių tautų pavyzdžiu sudarytą mitų ir religijos vaizdą, dažnai nekritiškai naudojosi šaltiniais, kartais neskirdavo lietuvių ir kitų baltų tautų mitų, nemoksliškai aiškino dievų vardus ir funkcijas.

S. Daukantas daugiau negu kiti šios krypties tyrėjai panaudojo to meto folklorinės bei etnografinės medžiagos, sulietuvino iš rašytinių šaltinių apie prūsus paimtus dievų vardus. Romantinės krypties lietuvių mitų tyrėjai darė nepagrįstų sprendimų, laikėsi nekritiško požiūrio į šaltinius, pernelyg laisvai juos interpretavo.

Į tyrimus įsitraukę kalbininkai lietuvių mitus tyrinėjo filologiniu aspektu. Aiškino, kurie senuosiuose šaltiniuose ir naujesniuose tyrimuose minimi dievų vardai yra taisyklingi, sudaryti pagal lietuvių kalbos dėsnius, ir kurie netaisyklingi, iškreipti, pramanyti. Remdamiesi dievų vardų etimologija, bandė aiškinti pirminę dievų ir kitų mitinių personažų esmę. S. T. Stanevičius studijoje Lietuvių mitologijos aiškinimas (parašyta apie 1838, išleista 1967) kalbiškai išanalizavo T. Narbuto panaudotuose šaltiniuose minimų dievybių vardus. T. Narbuto veikale paminėtų dievų vardus analizavo A. Schleicheris (1853), M. Akelaitis (1863), T. Grinbergeris (1896). Visi jie kritiškai vertino pirmųjų romantinės krypties lietuvių mitų tyrėjų darbus.

Mitologija 19 a. pabaigoje

Kritiškumas sustiprėjo 19 a. pabaigoje, mitų tyrimuose įsitvirtinus antropologinei mokyklai. Šios mokyklos idėjų veikiami buvo dauguma 19 a. antros pusės tyrėjų – W. E. J. Mannhardtas, J. Lippertas (1839–1909), E. Volteris, A. Mierzyńskis, H. Useneris (1834–1905), A. Brückneris. Jie naudojosi kalbine, etnografine ir tautosakine medžiaga, kritiškai vertino romantinės krypties atstovų tyrimus. Antropologinės mokyklos atstovai daug dėmesio skyrė mitologijos šaltiniams, jų ir pačių mitų tyrimo metodologijai. Jie surado, įvertino ir paskelbė (su istoriniais, tekstologiniais, mitologiniais komentarais) daugelį šaltinių, patikslino juose minimų dievybių vardus ir funkcijas, atmetė daugelį senųjų rašytinių šaltinių autorių ir vėlesnių tyrinėtojų pramanytų dievų ir mitų apie juos, sukūrė griežtesnius šaltinių vertinimo principus, metodologiją. A. Mierzyńskio Lietuvių mitologijos šaltiniai (Źródła do mytologii litewskiej 2 t. 1892–96) ir W. E. J. Mannhardto Latvių ir prūsų mitologija (Letto-Preussische Götterlehre 1936) yra vienos svarbiausių šaltinių publikacijų, nors daugelis komentarų pasenę.

19 a. pabaigoje stiprėjant tautinio išsivadavimo judėjimui išleisti J. Basanavičiaus mitologinių sakmių ir pasakų rinkiniai (Lietuviškos pasakos 2 t. 1898–1902); jis sukūrė savitą lietuvių mitų tyrinėjimo metodologiją.

Mitologija 20 amžiuje

20 a. lietuvių mitus tyrinėjo V. Pisani, J. Puhvelis, V. Ivanovas, V. Toporovas (pastarieji tyrinėjo lietuvių mitus indoeuropiečių mitų struktūroje). Išskirtina Z. Slaviūno studija Liaudies papročiai ir mitiniai įvaizdžiai Mažvydo raštuose, paskelbta rinkinyje Senoji lietuviška knyga (1947). Tautosakoje išlikusius lietuvių mitų fragmentus tyrinėjo N. Vėlius (knyga Mitinės lietuvių sakmių būtybės 1977), B. Kerbelytė (straipsnis Sakmės ir padavimai apie pasaulio kilmę knygoje Žmogus ir religija 1977), N. Laurinkienė (knyga Mito atšvaitai kalendorinėse dainose 1990). 1996–2006 išleisti Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai (4 t.), juose skelbiami visi W. Mannhardto, A. Mierzyńskio ir kitų, daugiausia lietuvių mokslininkų (J. Lebedžio, A. Nikžentaičio, J. Tumelio, E. Ulčinaitės, N. Vėliaus ir kitų) surasti šaltiniai, kurie apima laikotarpį nuo 5 a. pr. Kr. iki 18 a. pabaigos.

Lietuvių mitų tyrimus 20 a. antroje pusėje stipriausiai veikė ne mokslo raida, o ideologija, okupacija, sovietizacija ir emigracija. Dauguma emigravusių mokslininkų buvo atskirta nuo šaltinių, bet jiems buvo prieinamos naujausios mokslinės metodologijos, jie turėjo akademinę laisvę. 1954 paskelbtas P. Skardžiaus straipsnis Lietuvių mitologiniai vardai. V. J. Bagdanavičius, remdamasis Vienos etnologinės istorinės mokyklos metodais, parengė knygą Kultūrinės gelmės pasakose (3 d. 1966–83) ir kitų veikalų, A. J. Greimas taikė struktūralistinį semiotinį metodą, M. B. Gimbutienė sukūrė metodą, vadinamą archeomitologija (knyga Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija 1985).

Mitologija 20 a. pabaigoje–21 amžiuje

G. Beresnevičius nurodė, kad dėl šaltinių nepakankamumo negalima atkurti lietuvių mitų visumos, nes remiamasi tik fragmentais. Pagal religijų istorijos reikalavimus atkuriama religija su mitais joje, o išliko tik elementų, bet ne darni sistema. Išlikęs Sovijaus mitas bei kelios etiologinės sakmės neteikia pagrindo mitų visumai atkurti. Anot G. Beresnevičiaus, galima atkurti mitinius vaizdinius (jie negali būti laikomi atkurtais senovinių mitų sistemos segmentais, tai tik vaizdiniai apie vaizdinius, kurie subjektyviu požiūriu atkuriami pagal turimus ir per interpretuotus šaltinius) ir religinius procesus (13–14 a. funkcionavusios religinės sistemos pėdsakus, 15–17 a. vykusį dviejų religijų sinkretizmą ir senosios tradicijos dekonstrukciją 18–19 amžiuje).

Š: Lietuvių mitologija / sudarė N. Vėlius, G. Beresnevičius 3 t. Vilnius 1995–2004; N. Vėlius Baltų mitologija iš sakalo skrydžio / sudarė P. Vildžiūnas Vilnius 2013; Lietuvių mitologija: Iš Norberto Vėliaus palikimo / sudarė R. Vėliuvienė 3 t. Vilnius 2013–15. L: A. J. Greimas Tautos atminties beieškant Vilnius–Čikaga 1990; Mitologija šiandien / sudarė A. J. Greimas, T. M. Keane Vilnius 1996; G. Beresnevičius Religijotyros įvadas Vilnius 1997, Lietuvių religija ir mitologija Vilnius 2004.

mitologija

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką