lietùvių vaik literatūrà
Vaikų literatūros ištakos
Lietuvių literatūros ištakos yra tautosaka. Iki rašytinės literatūros atsiradimo jos žanrai (dainos, pasakos, padavimai, lopšinės, įvairūs žaidinimai, garsažodžiai) buvo vaikų etinio ir estetinio ugdymo šaltinis. Tautosaka plėtė ir gilino kalbos garsų, sakinio prasmės ir intonacijų suvokimą, ugdė tautinę savimonę.
S. Daukanto Žemaičių pasakos (1941) iliustracija (dailininkas Kazys Šimonis)
Vaikams ir vaikų sukurta lietuvių tautosaka surinkta įvairių autorių ir išleista rinkiniais (S. Daukanto Pasakos masių, išleista pavadinimu Žemaičių pasakos 1940 61985, J. Basanavičiaus Lietuviškos pasakos 2 d. 1898–1902, Lietuviškos pasakos įvairios 4 d. 1903–05, išleista Čikagoje, Z. Slaviūno Maži piemenėliai, didi vargdienėliai 1958, L. Saukos Šepetys repetys 1965, K. Grigo Menu mįslę keturgyslę 1970 21984, P. Jokimaitienės-Aukštikalnytės Vaikų dainos 1980, B. Kerbelytės stebuklinės pasakos Gyvasis vanduo 1989 21990). Rašytojai tautosakos motyvais sukūrė literatūrinių pasakų, kurioms būdinga šiuolaikinės idėjos.
Vaikų literatūra 18–19 amžiuje
Rašytinė litetatūra vaikams atsirado iš religinių raštų (Biblija, giesmynai, šventųjų gyvenimų aprašymai, katekizmai, elementoriai, spausdinti šventųjų paveikslai mitinėmis temomis). Elementoriuje Mokslas skaytima rašto lękiško del mažu vaykialu (1763 21766) išspausdintas pirmasis religinis eilėraštis Kaledaytis del mažu vaykielu. Pirmąją knygą vaikams su 23 paveikslėliais parengė K. Vizgirda (Bibliie diel vayku lenkiškai yr letuviškay 1823). Vėliau A. Strazdas, Maironis, A. Jakštas (Dambrauskas), M. Grigonis parašė sakralinių, transcendentinių, meditacinių giesmių ir eilėraščių.
K. R. Nezabitauskio‑Zabičio elementoriaus (1824) iliustracijos
Pirmoji Europoje iliustruota knyga vaikams (J. A. Komenskio Juntamųjų daiktų pasaulis paveiksluose / Orbis sensualium pictus 1658) turėjo įtakos K. R. Nezabitauskio‑Zabičio elementoriaus Naujas mokslas skaytima diel mažū vaykū Žemayčiu yr Lietuvos su 51 paveykslays (1824) struktūrai, iliustracijoms ir turiniui. J. Šulcas išleido pirmąją pasaulietinio turinio knygą lietuvių kalba – Ezopo pasakėčios (1706). Pasirodė pirmosios pasakėčios, artimos kaimo vaikams (knyga Šešes pasakas Symona Stanevičes žemayče yr antras šešes Kryžža Donalayčia lituvynynka prusa 1829). Originalių pasakėčių, vertimų, perpasakojimų, kuriems būdinga Ch. Perrault pasakų motyvai, paskelbė A. Tatarė (Pamokslaj išminties ir tejsibes, išguldineti priliginimajs galvočiu visu amžiu del Lietuvos vajkielu 1851).
S. Daukantas išleido elementorių Abeciela lijtuviu, kalnienų ir žiamajtių kalbos (1842), kuriame įtraukta smulkiosios tautosakos – patarlių, priežodžių, mįslių ir užduočių saviugdai, t. p. išvertė Fedro pasakėčių (Pasakas Phedro 1846).
Originalių ir iš vertimų sulietuvintų pasakėčių parašė V. Kudirka, P. Arminas‑Trupinėlis ir kiti. Pasakėčių pobūdis (trumpi, lengvai skaitomi tekstai) skatino fabulinę vaikų literatūrą. Pasaulietinė vaikų literatūra pradėjo klostytis 19 amžiuje. Ji buvo didaktinės krypties. Didaktinės literatūros pradininkas M. Valančius sukūrė išraiškingų portretų, dialogų, humoristinių situacijų (pasakos Guvus Vincė, Mikė melagėlis ir kitos). Jis naudojo vaikui suvokiamas, įtaigias literatūrinės raiškos priemones, knygelės išsiskyrė puošniomis spalvotomis iliustracijomis (Vaikų knygelė: Su abrozdėliais 1868).
M. Valančiaus apsakymo Mikė melagėlis iliustracija (Vaikų knygelė 1868)
Vaikų literatūra iki 1940
9 a. pabaigoje–20 a. pradžioje pasirodžiusiose mokslo populiarinamosiose apybraižose plito scientizmo idėjos, kurios skatino vaikų fantaziją, ugdė pozityvius idealus, mokė įveikti sunkumus (P. Vileišio biografinė apybraiža Jurgis Stefensonas 1877). P. Mašiotas suformulavo esminius reikalavimus vaikų literatūrai: estetinė kūrinio vertė, pažintinis, dorovinis pradas, aukšta kalbos kultūra (Varpas 1894 nr. 1). Jo įtvirtinti principai ilgainiui tapo vaikų literatūros tradicija, nors ne visada sutapo su bendrosios literatūros normomis. Gausi P. Mašioto kūryba išleista 40 tomų (grožinė proza, biografinės apybraižos, istorijos, kultūros, mokslo, ekologijos, kelionių vaizdeliai). Vaikų literatūros rašytojas A. Giedrius (1944 pasitraukė iš Lietuvos, nuo 1959 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose) išleido literatūrinių pasakų, poezijos, pjesių vaikų scenai, beletrizuotų atsiminimų, vertimų. Laikydamiesi vadinamųjų pedagoginių normų vaikams rašė Žemaitė (Rinkinėlis vaikams 1904), K. Sakalauskas‑Vanagėlis (Dovanėlė 1909, Vaikų šaltinėlis 3 t. 1918–26), Vaižgantas (Mikutis gamtininkas 1926). M. Grigonio Kvietkelis (1913) – pirmasis eilėraščių rinkinys vaikams. 20 a. pirmoje pusėje leisti periodiniai leidiniai vaikams Šaltinėlis, Žiburėlis, Žvaigždutė, Vyturys, Moksleivių varpai, Mokslo dienos, Skautų aidas ir kiti.
laikraščio Žiburėlis viršelis (1923, nr. 14)
4 dešimtmetyje vaikų literatūra nuo didaktikos, moralizavimo ir informatyvumo krypo į psichologizmą. Vaizduota vaiko veržimasis į fantazijos ir nuotykių pasaulį. Eilėraščiuose atsirado modernizmo poetikos – ardomi simetriniai posmai, kaitaliojamas ritmas, vietoj gamtos onomatopėjų vartojami technikos garsažodžiai, aliteracijos (P. Babicko eilėraščių rinkinys Tra-ta-ta 1930). Ištobulinta silabotoninė eilėraščių forma (B. Brazdžionio, L. Žitkevičiaus, K. Jakubėno eilėraščių rinkiniai). Išleistos pirmosios nuotykių apysakos (J. Babicko Nuostabi Jonuko kelionė 1930, Murziukas 1933). Prozoje atkuriami vaikystės įspūdžiai, vaiko sieloje ieškoma humanistinių idealų (A. Vaičiulaičio Vakaras sargo namely 1932, S. Zobarsko Ganyklų vaikai 1934 22002, L. Dovydėno Kelionė į pievas 1936), į gyvenimą žvelgiama smalsiomis vaiko akimis (P. Cvirkos lyrinių apsakymų rinkinys Cukriniai avinėliai 1935). Sunkioje buityje vaikai vaizduojami kupini sumanymų ir energijos (B. Buivydaitės apysaka Auksinis batelis 1936 31984). D. Čiurlionytės‑Zubovienės prozos kūrinėliams (pasakos Šuniukas Padauža ir sumanioji Aldutė 1936 21937, Kiškis Piškis baltasis bajoras 1940 21990) būdinga žaismingumas, tautosakiniai motyvai, harmoningas gamtos pasaulio vaizdavimas. Pasirodė ekologijos humanizmo kūrinių, kuriuose apie žmogų sprendžiama iš jo santykio su gamta (V. Tamulaičio, K. Bajerčiaus, J. Mackevičiaus‑Nord kūriniai). Vaikų literatūros kūrinių stiliui, kaip ir vaiko prigimčiai, būdinga nuotaikų ir emocijų kaita, minties šuoliai, vaikiškos fantazijos ir įspūdžių prisodrintas pasakojimas. Plačiau: lietuvių išeivijos vaikų literatūra.
B. Binkio poemos Kiškių sukilimas (1937) viršelis (dailininkė D. Tarabildienė; © LATGA, 2020)
Sukurtos pirmosios pjesės vaikų teatrui (K. Binkis, B. Sruoga, S. Kymantaitė‑Čiurlionienė, B. Buivydaitė), epinės poemos pasakos (S. Nėries Eglė žalčių karalienė 1940). Į lietuvių kalbą išversta žymių pasaulinės vaikų literatūros kūrinių. Antikos, Rytų ir vidurinių amžių motyvų į lietuvių vaikų literatūrą atėjo per Ch. Perrault, W. Hauffo, brolių Grimmų pasakas, 20 a. pradžioje pasirodė D. Defoe Robinzono Kruzo, J. Swifto Guliverio kelionių, H. Chr. Anderseno pasakų adaptacijų, perpasakojimų, sulietuvinimų. Vidurinių amžių didikų medžioklės parodijų maniera rašė K. Binkis (poemos Meškeriotojas 1935 51992, Kiškių sukilimas 1937 102019). Populiarius antikos literatūroje gyvulių ir žmogaus teismo, padavimų apie miestų įkūrimą motyvus plėtojo B. Sruoga (pjesė Aitvaras teisėjas 1935, poema Giesmė apie Gediminą 1938).
Vaikų literatūra 1940–1989
SSRS okupacijos laikotarpiu Lietuvoje kurta literatūra vaikams turėjo prievarta primestą kitą vertybių sistemą, pagrįstą komunistine ideologija. Krikščioniškąjį humanizmą pakeitęs vadinamasis socialistinis humanizmas aukščiausiu kūrybos etalonu laikė klasinį principingumą. Žmonės suskirstyti į išnaudotojus ir išnaudojamuosius. Rašytojai privalėjo atsisakyti tautinės vaikų literatūros tradicijos ir priimti svetimą tautos ir pasaulio vaizdavimo sampratą. Komunistinei ideologijai nepriimtina vaikų literatūra buvo laikoma disidentine, jos autoriai smerkiami ir stumiami iš literatūrinio gyvenimo. Politinis dogmatizmas vaikų literatūroje ypač įsigalėjo 5 dešimtmetyje. Įsitvirtino vaizdavimo stereotipai – persekiojantys imperialistų agentai, buržuaziniai nacionalistai, kolūkius žlugdantys buožės. Vaikai vaizduoti socializmo statytojais – dalyvauja kaimo kolektyvizacijoje, kviečia žmones kovoti už taiką, išduoda pionieriams kenkiančius bendraamžius. Dviejų vaikysčių antitezės principu pieštas nelaimingas vaikų gyvenimas Vakaruose ir laiminga vaikystė SSRS. Vyravo oratorinė, lozunginė stilistika, moralizavimas.
Atšilimo laikotarpiu (1956–59) vaikų literatūroje ėmė formuotis metaforinis realizmas – rašytojai atsigręžė į savo tautos etnokultūrą. Pasirodė stilizuotų lietuvių liaudies pasakų rinkinių (K. Borutos Dangus griūva 1955 41997, A. Liobytės-Paškevičienės Gulbė karaliaus pati 1963 31986, Nė velnio nebijau 1964 21988, Pasaka apie narsią Vilniaus mergelę ir galvažudį Žaliabarzdį 1970 21985, M. Sluckio apysakos pasakos Milžinai nenorėjo karaliais būti 1958 22004, J. Avyžiaus apysaka Aštuonetas iš Trepsės namų 1967 42005, pasakų rinktinė Juodažvaigždis arkliukas 1980). Išpopuliarėjo anksčiau apolitiškumu kaltinti kūriniai (E. Mieželaičio Kastantas muzikantas 1948 31984, Zuikis puikis 1949 102001, A. Matučio eilėraščių rinkiniai Grok, žiogeli, smuikeliu 1948 21983, Genių kalvė 1948 31978, K. Kubilinsko eiliuota pasaka Oželis kvaišelis 1951 32005).
S. Daukanto knygos Žemaičių pasakos (1985) iliustracija (dailininkė A. Surgailienė; © LATGA, 2020)
Atsinaujinusioje vaikų literatūroje mažėjo politinės retorikos, kito kūrinių tematika, gilėjo problematika, plėtėsi žanrai, meninė raiška. Vaikai buvo pratinami prie sudėtingesnės poezijos (Just. Marcinkevičius eilėraščių rinkinys Utititi, šalta 1969 21998, poemėlės Grybų karas 1958 72004, Greitoji pagalba 1968 32001). B. Brazdžionio ištobulintą klasikinio eilėraščio tradiciją, suteikdami individualių niuansų, tęsė jaunesnės kartos poetai – K. Kubilinskas (Pumpurėliai 1956, Su žilvičio dūdele 1957 21987, Stovi pasakų namelis 1957 31985, Varlė karalienė 1962 42004, pjesės pasakos Strakaliukas ir Makaliukas 1958 21986, Vėjo botagėlis, Molio Motiejukas, abi išleistos ir pastatytos 1963), A. Matutis (gamtos poemėlės Girios televizorius 1973 21979, Drevinukas 1974), M. Vainilaitis (eiliuota pasaka Ežio namas 1967 42002, eilėraščių rinkinys Mano volungėlė 1975 42002). V. Reimeris keldamas etines vertybes parašė buitinių retorinių eilėraščių, vėlesnei jo kūrybai būdinga personifikacijos, fantazija, garsų žaismas (eiliuotas pasakojimas Kodėl daiktai prašneko piktai 1964, poemėlės Ciksi-tiksi 1969). Poezijoje gausėjo miesto tematikos, kultūros ženklų (R. Skučaitės eilėraščių rinkiniai Kiškių troleibusai 1970, Susiradom smuiko raktą 1980). J. Vaičiūnaitės sukurtas lyrinys subjektas gyvena uždaroje, ankštoje namų erdvėje, neretai vienišas (eilėraščių rinkiniai Spalvoti piešiniai 1971, Balkonas penktame aukšte 1976, Karuselės elnias 1981). V. Palčinskaitės kūrybai būdinga išraiškingų kaukių veidais personifikuotas daiktų pasaulis (eilėraščių rinktinė Namai namučiai 1977 21984). Etninių realijų A. E. Puišytės‑Grigaliūnienės poezija garsino nykstančią Lietuvos kaimo dvasinę ir materialiąją kultūrą (eilėraščių rinkiniai Ledo mergelės 1974, Sidabro varpelis 1976, Po lino žiedu 1981). Vaikams eilėraščių parašė P. Širvys (eilėraščių rinkinys Vyturėliai dainorėliai 1965 21975 ), A. Baltakis (eilėraščių rinkinys Vabaliukų balius 1972), Jonas Lapašinskas (1923–97), Eduardas Selelionis (1928–93), V. Rudokas, V. Giedra, J. Nekrošius, R. Girkontaitė, V. Skripka, A. Karosaitė ir kiti. Plėtėsi nuotaikų ir patirčių įvairovė – džiaugsmas ir liūdesys, vienatvė ir kančia, noras padėti kitiems ir užuojautos ieškojimas, gėrio, grožio, tėvų meilės ilgesys. Pagausėjo kauzalinių eilėraščių, dažniausiai prasidedančių klausimu kodėl? Iš vaikų literatūros išstumtus religinius, transcendentinius motyvus keitė meditacinė lyrika – viena moderniojo sakrališkumo formų (J. Degutytės, R. Skučaitės kūryba). Vaikų literatūra perėmė visos literatūros patirtį ir kūrybos principus. Įsivyravo asociatyvūs vaizdai, aforistiškas sakinys, ekspresyvus stilius. Poezijoje kito eilučių simetrija, ritmika, aliteracijos, refrenai. E. Mieželaičio verlibro poemos Dainos dienoraštis (1973 21983) meninio vaizdo branduolys – apibendrintas filosofinis vaiko mąstymas, kurį K. Jaspersas vadino pirminiu, amorfišku, fragmentišku, paradoksaliu.
S. Gedos knygos Mėlynas autobusiukas (1980) iliustracija (dailininkė R. Dočkutė)
Vaikų literatūra modernėjo, atsirado poetinių pasaulio ir Visatos suvokimo interpretacijų. Remdamasis Biblija S. Geda sukūrė simbolišką pasakų personažą bernaitį žygūną Nieką – kosmoso, vandenynų, žemės, civilizacijos ir kultūros kūrėją. S. Gedos poezijoje vaikams ikibiblinė tuštuma užpildoma prasme – iš negera pasidaro gera, iš gamtos pereinama į mokslą, kultūrą, žmogiškąjį pasaulį (eilėraščių rinkiniai Užmigę žirgeliai 1970, Baltojo Nieko dainelės 1977, Mėlynas autobusiukas 1980). Polinkis atgaivinti savyje vaikišką žvilgsnį atsispindi V. Kukulo eilėraščių rinkinyje Tamsos didžiulis katinas (1988). Baltų mitologijos įvaizdžiais įprasmintos lietuvių kosmogonijos dievybės L. Gutausko (eilėraščių rinkinys Dangaus kalvis Perkūnas 1980), M. Vainilaičio (Bruknelė 1991 21996) kūryboje. Kreipdami žvilgsnį į transcendenciją poetai ugdė vaikų pojūčius ir mąstymą.
Toliau plėtota ekologijos humanizmo literatūra vaikams. Priešindamiesi civilizacijos technologijoms ir bedvasiam materializmui rašytojai rėmėsi archajiškais lietuvių tautos kultūros savimonės klodais (Kazio Maruko, 1921–92, J. Avyžiaus, J. Mikelinsko, Aneliaus Markevičiaus, 1923–2010, V. A. Misevičiaus, V. Dautarto, E. Liegutės, V. Petkevičiaus, A. Pociaus, V. Žilinskaitės, R. Sadausko, B. Vilimaitės kūriniai). Suklestėjo literatūrinės pasakos apysakos, kuriose vaizduojama lietuviška gyvensena, jaukus stilizuotas pasaulis, gyvenimo prasmės ieškantys veikėjai (K. Sajos Ei, slėpkitės! 1971 31999).
K. Sajos knygos Ei, slėpkitės! (1971) viršelis (dailininkė M. Ladigaitė-Vildžiūnienė; © LATGA, 2020)
Pasitelkdami alegoriją rašytojai kėlė skaudžias gyvenamojo meto dorovines, socialines ir tautines problemas. Pasakų veikėjai dėl savo ydų ar visuomenės atstūmimo įvairiais magiškais būdais patenka į despotiškų valdovų viešpatiją, patiria sunkių išbandymų, susiduria su kraugeriais, savimylomis, išpuikėliais, ordinais apsikarsčiusiais valdovais, bukapročiais, savanaudžiais rūmų valdiniais (K. Sajos apysaka Už nevarstomų durų 1978). V. Žilinskaitė satyrinėse pasakose neužgauliai pašiepia vaiko ydas (Melagių pilis 1968 21974), lyrinėms pasakoms būdinga melancholija ir susimąstymas (Kaktuso paslaptis 1973), sumaterialėjusio žmogaus gyvenime iškeliamas dvasinis pradas (Robotas ir peteliškė 1978 21985). V. Petkevičius sukūrė lietuvių vaikų literatūroje pirmąjį romaną legendą Molio Motiejus – žmonių karalius (1978 32005), apimantį kelis tautos egzistencijos ir kovų su grobikais amžius. V. Bubnys sukūrė bekompromisės paauglių psichologiją atspindinčios literatūros (apysakos Arberonas 1969 21972, Baltas vėjas 1974 21978). K. Kauko tragikomiškoje dilogijoje (Musei geriau 1988, Musei vis dar geriau 1993) profesinio išsilavinimo nepajėgiantys įgyti paaugliai svajoja, blaškosi, valkatauja, svaiginasi narkotikais, pasiduoda juodajai magijai, mistinei lemčiai, sunkiai nugali neviltį ir amžiaus problemas. Asmenybės vertės suvokimas, atkaklumas, daugelis moralės kategorijų žlunga A. Zurbos vaizduojamų paauglių sąmonėje (romanai Šimtadienis 1975 31985, Integralas 1981 21983). V. Račickas išpopuliarėjo apysaka Zuika padūkėlis (1985 42006), kurioje sulaužė vaikų literatūros tabu – vaizdavo visuomenės atstumto paauglio savižudybės socialines priežastis. SSRS okupacijos laikotarpiu leistas iliustruotas vaikų žurnalas Genys, laikraštis Lietuvos pionierius, žurnalas Žvaigždutė, paauglių žurnalas Moksleivis.
K. Kubilinsko pasakos Oželis kvaišelis (1951) viršelis (dailininkas J. Vilutis)
E. Mieželaičio knygos Kastantas muzikantas (1976) iliustracija (dailininkė A. Makūnaitė; © LATGA, 2020)
Vaikų literatūra po nepriklausomybės atkūrimo
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsirado komercinės verstinės literatūros vaikams ir primityviai parašytų originalių, skirtų spalvinimui, žaislinių, taikomojo pobūdžio knygelių. Daugelio jų turinys ir spaudos kokybė neturėjo meninės vertės (neredaguotos, lėkšto turinio). Knygų kokybė pasikeitė, kai patiems mažiausiems skaitytojams ėmė rašyti profesionalūs rašytojai. J. Liniauskas išleido antropomorfizuotų veikėjų knygeles (Margučių pasaka, su Aušra Jonikaite 1992, Vandenų abėcėlė 1993, papildytas leidimas 2003, Oranžinis čiulptukas, arba Mano pirmasis sandėris 2002). Vaikų poeziją atnaujino R. Skučaitė, jos knygų veikėjas su vaiku kalbasi intymiai, jausmus ir mąstymą aktyvina vaizduose paslėptu klausimu kodėl? (rinkiniai Lopšinė ešeriukui 1993, Laiškas sekmadieniui 1998, Vaikams vanagams: Knygelė skaityti ir mąstyti 1999). V. Kukulas išleido eilėraščių rinktinę Vėjo birbynė (2000). Nusistovėjusioje tradicinėje vaikų poezijoje neįprastos buvo J. Erlicko knygos (eilėraščių knygos Bilietas iš dangaus 1990, Bobutė iš Paryžiaus 1995); jo kūrybai būdinga pašaipa, satyra, pasaulis vaizduojamas ne idiliškas, labiau dramatiškas, kupinas skausmo, vaiko kančios, alogiškas, apverstas, tėvų meilės aktas ar vaiko gimimas vaizduojamas atvirai, supoetintai. Sąjūdžio laikotarpiu rašytuose J. Erlicko eilėraščiuose (Žalias pareiškimas 1992) didžiausia antivertybė yra sovietų ideologija, jai pašiepti pasitelkiama satyra, ironija, juodasis humoras, oratorinio stiliaus poetika. M. Vainilaitis parengė eilėraščių rinktines Žydras povas povinėja (1995), Juokų maišelis (išleista 2006), tęsė mitologijos (pasakų, sakmių, padavimų, burtų, užkeikimų) stilizaciją įvairioms būtybėms suteikdamas lietuviškų bruožų (eiliuotos pasakos Sidabrinė kultuvėlė 2002, Nykštukas Kilipštukas 2004, Akivarų tiltas, Margaspalvė uodega, abi 2006).
Vaikų literatūros kūrėjų organizacijos
SSRS okupacijos metais lietuviai vaikų literatūros rašytojai ir literatūrologai ryšius su užsienio institucijomis galėjo palaikyti tik per SSRS rašytojų sąjungos Vaikų literatūros tarybą. 1989 Maskvoje vykusiame Pasaulio vaikų rašytojų ir literatūros tyrinėtojų kongrese Baltijos šalių delegatai, kurie galėjo dalyvauti tik SSRS sudėtyje, kartu su Šiaurės šalių valstybėmis įsteigė nuolatinį Baltijos šalių vaikų literatūros forumą kaip alternatyvą SSRS rašytojų sąjungos Vaikų literatūros tarybai. Forumai vyko Sankt Peterburge (1991), Nidoje (1992), Osvencime (1993), Tamperėje (1994), Stokholme (1995). Pirmajame Lietuvos kultūros kongrese (1990 Vilnius) iškelti svarbiausi vaikų literatūros uždaviniai nepriklausomos Lietuvos kultūroje, priimta rezoliucija Dėl vaikų ir jaunimo knygų centro (instituto) įsteigimo (Lietuvos kultūros kongresas 1991). 1991 Kaune įkurtas Vaikų literatūros muziejus. 1994 Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros skyrius pertvarkytas į Vaikų literatūros centrą. 1992 įsteigtas Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygų tarybos (IBBY) Lietuvos skyrius, kuris telkia vaikų rašytojus, knygų iliustratorius, literatūrologus, bibliotekininkus, pedagogus tirti, atrinkti ir skleisti literatūrą vaikams, leidžia žurnalą Rubinaitis (nuo 1994) apie vaikų knygas, bendradarbiauja su užsienio šalių institucijomis. 1994 įsteigta Pasaulio lietuvių vaikų literatūros asociacija. 1998 atkurta Lietuvos rašytojų sąjungos Vaikų literatūros sekcija. Švietimo ir mokslo ministerija 2003 įsteigė dvi kasmetines premijas (rašytojui ir literatūrologui ar bibliotekininkui) už vaikų literatūrą ir jos sklaidą.
Vaikų literatūra 21 a. pradžioje
21 a. pradžioje vaikų literatūroje ryškėjo postmodernizmo poetikos bruožai. Išleistos S. Gedos (Aukso karietaitė) ir V. Landsbergio (Čia rimtai vaikai, abi 2006) knygos. Jose dekonstruojama B. Brazdžionio ištobulinta vaikų eilėraščio poetika, laužoma tematikos tabu, tradiciniai vaiko pasaulėvaizdžiai. S. Gedos vaizduojamas pasaulis neturi laiko ir erdvės ribų, knygoje yra tuščių lapų. V. Landsbergio eilėraščiuose vyrauja laiko ir erdvės, daiktų, reiškinių ir vertybių alogiškas, prisodrintas lyrizmo, humoro ir ironijos reikšmių supainiojimas. Knygoje nėra vaikų literatūrai įprastų sisteminių vaizdų, stabilių teisinių, religinių, dorovinių vertybių, vaizduojami ne vaikai, bet jų buvimo ženklai, iš kurių skaitytojas gali atpažinti save. Gilesnės pasaulio įžvalgos, jų įprasminimas naujomis meninės raiškos priemonėmis būdinga ir jaunesnės kartos rašytojams. Sigitas Poškus (g. 1957) eksperimentavo su pirmaprade vaiko kalba, jos garsais (Trumpos pasakaitės apie žiurkėną Vidą ir jo draugus 1995 22003, eilėraščių rinkiniai Nebaigta pasaka 1998, Dovilės albumas 2004, pasakos Su varna Barbora 2007). L. Degėsys išleido dviejų formatų ir spalvų, iš abiejų pusių skaitomą eilėraščių rinkinį Žolynas. Žvėrynas (2006). A. Karosaitė daugiausiai rašė ikimokyklinio amžiaus vaikams žaismingus proginius eilėraščius apie gyvūnų pasaulį (eilėraščių rinkiniai Mikė, Milda ir Matilda 1997, Asilėlis 1999, Gero elgesio pradinė 2003, Baltoji viešnia 2004, Sakyk, motule, Kačiukų ABC, abi 2005, Šuniukų ABC 2006). J. Nekrošius išleido eilėraščių rinkinius Gyvūnų pasaulyje (2004), Mieli bičiuliai, arba Gyvenkim geruoju (2004 22007). Vaikams po keletą eilėraščių knygų parašė A. Drilinga, J. Juškaitis, Zita Gaižauskaitė (g. 1951), M. Karčiauskas, A. E. Puišytė‑Grigaliūnienė, Paulina Žemgulytė (g. 1942), Joana Danutė Žilaitytė‑Juškaitienė (1932–2009). Leidykla Gimtasis žodis serijoje 33 eilėraščiai išleido B. Brazdžionio rinkinį Šimtą metų aš gyvensiu (2006). Pasirodė S. Nėries, A. Matučio, K. Kubilinsko ir kitų vaikų poezijos klasikų knygelių.
J. Ivanauskaitės prozai vaikams būdinga idėjų ir siužetų originalumas, stiliaus ir poetikos individualumas, brandi kalba (pasaka apysaka Stebuklinga spanguolė 1991, fantastinė apysaka Kaip Marsis Žemėje laimės ieškojo 2004). Kino režisierius, dramaturgas, kritikas V. V. Landsbergis – vienas produktyviausių vaikų literatūros kūrėjų – pasižymi vaiko psichologijos pažinimu, novatoriškais ieškojimais, subtilia menine raiška (Rudnosiuko istorijos 1993 52014, Obuolių pasakos 1999 22005, Angelų pasakos 2003 42014, Arklio Dominyko meilė 2004 32015, pastatyta 2005, Pelytė Zita 2005, Kiaušinių pasakos, Tinginių pasakos, abi 2006). Daug vaikams rašo V. Račickas. Daugelyje jo apysakų vaizduojamas paauglys iš nedarnios šeimos, pasakojimui būdinga aktuali gyvenimo problematika, intriga, komiškos ir drastiškos situacijos (apysakos Zuika dar gyvas 1997 22002, Nauji Zuikos nuotykiai, arba Tikrasis džiaugsmas 2001, Šlepetė 1996 52006, Kita šlepetės istorija 1998 32003, Šlepetė-3 2000 32007, Seni pažįstami, arba Ketvirtoji šlepetė 2004, Nippė nori namo 2004 22007, apsakymų rinkinys Stebuklingas portfelis 2005). Vyresnės kartos rašytojos V. Žilinskaitės alegorinėse apysakose atsispindi socialinė problematika, ji su humoru pavaizdavo Džingų pelių visuomenės, 50 m. kentusios žiurkių priespaudą, sambrūzdį, naujus valdžios rinkimus, sukūrė dviveidės Liukės Tiputapės (deputatės) satyrinį portretą (Tiputapė 1996). Nijolė Kepenienė (g. 1957) rašo įvairiomis temomis, jos kūrybai būdinga individuali kalba (muzikali apysaka Tititatos užburti 2002, apysaka Išgelbėk mane 2 dalys 2003–05, fantazijų knyga Baltosios žąsytės pasakos 2006, pagoniškus Lietuvos laikus vaizduojantis romanas Vėjų rožė 2007).
Sukurta keletas romanų paaugliams. Skurdo, elgetavimo, agresijos, nusikaltimo vaizdai būdingi K. Sajos romanui …kurio nieks nemylėjo (2005 22007). E. Liegutės romane Dešimtokai (2005) vaizduojama jaunų žmonių kančia, narkomanų brutalumas, nešvankybės, herojai ilgisi gražesnio pasaulio. A. Zurbos jaunuolių meilės romane Melnragės akmenys (2005) vyrauja gėris, grožis, Lietuvos pajūrio romantika. R. Černiauskas parašė apysakaitę Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams (2003), novelių romaną Samdomo žudiko išpažintis (2004). J. Kunčino apysaka Baltųjų sūrių naktis (1995 22006) turi postmodernizmo bruožų.
Išėjo meninių biografijų, jose bandoma atskleisti kūrybos paslaptis ir meno dėsnius (P. Palilionio, nuotykių apysaka Kelionė į Autorių šalį 2005, G. Adomaitytės pasakojimai apie rašytojus Sparnuotos iškabos 2002, Kelio dulkės, baltos rožės 2003, Avis artistė 2005, Gražuolės vaikai 2006). Išleista literatūrologo S. Žuko knyga Uodas (2005), kurioje savita kalba kuriami ekspresyvūs vaizdai ir charakteriai. Vaikų literatūroje t. p. tęsiama P. Cvirkos, K. Borutos ritminės prozos tradicija (Laimono Inio, g. 1938, Saldus miegelis voro lopšyje 2005). Pakartotinai leidžiama vaikų literatūros klasika.
929
Paveikslėlių knygos
Vis svarbesnę vietą pasaulio vaikų literatūroje užimančios paveikslėlių knygos išpopuliarėjo ir Lietuvoje. Paveikslėlių knygų kūrėjo, rašytojo ir iliustruotojo K. Kasparavičiaus kūryba pasižymi temų ir žanrų įvairove, kaip ir akvarelinėms iliustracijoms, tekstams būdinga jaukūs tonai, švelnus humoras, žaismė, kartais nonsenso stilistika (Kvailos istorijos 2005 22006, Dingęs paveikslas 2007 22008, Sodininkas Florencijus 2007 22018, Kiškis Morkus didysis 2008 22010, Apie gyvūnus 2014 52017, Kaimynė už kampo 2016, Dryžuota istorija 2018). Nuotykių paveikslėlių sukūrė L. Šalčiūtė (Nykštuko kepurėlė 2005), tautosakos motyvais paremta G. Beresnevičiaus knygų serija apie kaukus (Kaukučiai ir varinis šernas 2007, Kaukų šeimynėlė 2009, abiejų iliustratorė L. Dūdaitė). Sudėtingesnę – apie Visatos klausimus – paveikslėlių knygą sukūrė Tomas S. Butkus (g. 1975; Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas 2012).
Paveikslėlių knygos dažniausiai yra animalistinės, jose vyrauja antropomorfizuoti veikėjai, svarbu draugystės motyvas, kitokio sutvėrimo pažinimas ir priėmimas (K. Navako Udo ir Dra niekaip nesusikalba, iliustratorė Marija Smirnovaitė, 2012, Giedrės Rakauskienės, g. 1982, Dramblys ir antis, iliustratorė Jurga Šulskytė, 2016, Mariaus Marcinkevičiaus Draugystė ant straublio galo, iliustratorė A. Kiudulaitė, 2017 22019, Sivužas, iliustratorė L. Dūdaitė, 2018). Didaktinio, ugdomo pobūdžio knygų apie vaikų kasdienybę sukūrė V. V. Landsbergis (serija Pūkio pasakos, iliustratorė Dalia Karpavičiūtė, nuo 2013), E. Daciūtė (Drambliai ėjo į svečius, iliustratorė Inga Dagilė, 2015 32018), Benas Bėrantas (Riešutortas, iliustratorė Vilija Kvieskaitė, 2017).
Aušros Kiudulaitės iliustracija knygai Laimė yra lapė (2016)
Lietuvoje ir užsienyje išpopuliarėjo L. Žutautės serija Kakė Makė apie mažos mergaitės Kornelijos kasdienybę (Kakė Makė ir netvarkos nykštukas 2010 82018 ir kitos), E. Daciūtės alegorinė knyga apie berniuko ir lapės draugystę Laimė yra lapė (iliustratorė A. Kiudulaitė, 2016 42019). Vyresniesiems vaikams skirta beletrizuota Monikos Vaicenavičienės (g. 1991) pažintinė paveikslėlių knyga Per balas link Aušros: Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus (2018). Apie vaiko potyrius tremtyje sukurta grafinė Jurgos Vilės apysaka Sibiro Haiku (iliustratorė Lina Itagaki, 2017 42018).
Poezija
Naujų eilėraščių rinkinių išleido vaikų literatūros klasikai: R. Skučaitė (Takelis iš naujo 2001, Gražiu savo žaidžiu žodžiu: Mokomės lietuvių kalbos 2004, Aš esu – kas? 2006, Jei nereikėtų skubėti 2009), V. Palčinskaitė (Karalius pamiršo raidyną 2007 32018, Eilėraščiai iš namų 2017), M. Martinaitis (Drakonas ir upė. Seno smuikininko dainelės 2010), A. Karosaitė (Asilėlis Benas svajonių žirgyne 2013, Lapės paso paieška 2014). Moderni žaismė, forma ir poetinė kalba būdinga V. Kukulo (Kaminas ir katinas 2007), V. Braziūno (Uosio kuosos 2007, Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai 2011) kūrybai, ironija pasižymi energingi siužetiniai Antano Šimkaus (g. 1977) eilėraščiai (Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt. 2012). Eksperimentai, lingvistiniai žaidimai, tautosakiniai motyvai būdingi Sigito Poškaus poezijai (Amalgama 2007). R. Stankevičius lietuvių mitologinių sakmių motyvais parašė eiliuotą pasaką Pūgos durys (2014). D. Čepauskaitės debiutiniame rinkinyje vaikams Baisiai gražūs eilėraščiai (2017) kalbama apie poezijos prasmę, vaikų egzistencinius ir kasdienius išgyvenimus, baimes. Lengvas žaismingumas, ritmingumas, sekimas lietuvių vaikų literatūros klasika būdingas ir Norberto Černiausko (g. 1984), Mariaus Marcinkevičiaus poezijai vaikams.
Literatūrinės pasakos
Prozai vaikams būdinga žanrinė ir teminė įvairovė. Gausu originalių literatūrinių pasakų – jų išleidžiama žymiai daugiau nei realistinės literatūros. V. V. Landsbergio išplėtotą nonsenso ir komišką literatūrą tęsė T. Dirgėla (Apie raganą Šokiątokią 2014, detektyvinė serija apie Domą ir Tomą Dingusios šluotos byla 2016 22018, Lukas Šiaudelis deda iš viršaus 2018). V. V. Landsbergio kūryboje humoras derinamas su pamokymais, moralais, T. Dirgėlos kūrybai labiau būdingas siekis juokinti. Nonsenso stilistika ryški ir Aido Jurašiaus (g. 1979; Akmenukų pasakos 2015, Pypas ir jo nutikimai 2017), Nijolės Kepenienės (g. 1957; Pupytė ir jūra, ir sriuba 2007), R. Černiausko (Slieko pasaka 2007), Virginijaus Šidlausko (g. 1982; Ulfas ir stebuklinga barzda 2017 32018), R. Šerelytės (serija apie krakatukus, 6 knygos 2007–18). Nuotykinių pasakų parašė Raminta Baltrušytė (g. 1970; Kalvėnų miesto paslaptis 2014), L. Žutautė (Ferdinandas ir Pū 2012 42015), Kęstutis Jašinskas (Grigiškių katino raštai 2014), pastarosiose dviejose knygose svarbus ir komiškasis dėmuo. Pasirodė maginės fantastikos knygų: N. Vaitkutės trilogija Vaivorykščių arkos (2013), J. Žilinsko Kaukas Gugis ir kerų karas (2017 22018). Lyrinių ir alegorinių, romantinio pasaulėvaizdžio pasakų parašė G. Adomaitytė (Karuselė 2007), Urtė Uliūnė (Maskuliūnaitė, g. 1989; Miegančios boružės 2007), I. Zarambaitė (Emilio laiškas 2015), S. Paltanavičius (Velniukas ir vieversiukas 2005 22007, Maži ežiuko sapnai 2015 42019).
Realistinė proza
Realistinėje prozoje vaikams ir jaunesniesiems paaugliams padaugėjo įvairių problemų tematikos. Vilė Vėl iškėlė emigrantų ir socialiai pažeidžiamų vaikų problemas (Parašyk man iš Afrikos 2003, Kaip mes išgarsėjome 2012 42019), emigracijos tema aktuali ir N. Marčėnaitės knygai Lėlė (2011 22012), paauglių problemos gvildenamos K. Sajos apysakoje Septyni miegantys broliai (2009), Onos Jautakės (Jautakienės, g. 1957) apysakoje Kai aš buvau Kleo (2009), apie įvaikinimą kalbama Gajos Gunos Eklės knygoje Brolis, kurio nereikėjo (2016), apie neįgalių vaikų draugystę rašoma Neringos Dangvydės (Mikalauskienės, 1975–2020) knygoje Vaikas su žvaigžde kaktoje (2016), vaiko ryšys su žaislu ir sudėtingi šeimos santykiai nagrinėjami N. Vaitkutės knygoje Neišduosiu tavęs (2017). Pasirodė keletas šviesaus turinio knygų apie vaikų kasdienybę: Ramunės Savickytės apsakymų serija Adelės dienoraštis (3 dalys 2014–18), Kazimieros Kazijevaitės Mano sesė ir aš (2018).
Įvairia menine kalba aktualizuojamos istorinės temos: V. V. Landsbergio apysakoje Varlė bunkeryje (2010 42013) kalbama apie pokarį ir partizanus, Ernesto Parulskio (g. 1963) nuotykių apysakoje Žiemos atostogų tankas (2015) – apie Sausio tryliktąją, R. Una apysakoje Aš esu Tomas, seklys (2016) aprašoma vaiko kasdienybė sovietmečio kaime.
Pasirodė vadinamojo sąlygiškojo realizmo kūrinių. Realizmo ir fantazijos, magiškojo realizmo dermė būdinga G. Morkūno kūrybai. Jo knygose nestinga humoro ir žaismės, eseistikos, kvestionuojami autoritetai, daug kasdienio gyvenimo kritikos, į vaikus žvelgiama romantiškai, su didele pagarba ir pasitikėjimu (Vasara su katšuniu 2005 22015, Grįžimo istorija 2007 22016, Blusyno pasakojimai 2008 32018). Sąlygiškojo realizmo knygą su tautosakos elementais parašė ir G. Adomaitytė (Laumių stalas: Ryčio ir Vakarės nuotykiai 2011).
Fantastinio žanro literatūra
Vakarų literatūroje paaugliams išpopuliarėjus fantastiniams žanrams, jie išplito ir Lietuvoje (N. Vaitkutės trilogija Tamsa, kuri prabudo 2014, Miestas be padangės 2015, Devynetas tamsos nešėjų 2016, R. Šerelytės alegorinis romanas Rebekos salos 2014 22015, R. Unos distopija Atjunk 2015 32016). Dažniau kūriniuose derinama realistinė ir fantastinė, mistinė plotmė (K. Gudonytės Ida iš šešėlių sodo 2012 22016, Jie grįžta per pilnatį 2015, I. Ežerinytės Sutikti eidą 2016 22017, Skiriama Rivai 2018). Lietuvių tautosaka paremta K. Zylės kūryba (romanas Sukeistas 2019, pasakojimų knyga Siela sumuštinių dėžutėje 2021 22022). Išleista vadinamosios problemų prozos, arba naujojo realizmo, knygų: piktų, nelaimingų paauglių personažus sukūrė V. Žilinskaitė (apysaka Kintas 2006), K. Gudonytė (apysaka Blogos mergaitės dienoraštis 2009 22011). Švelnesni, daug neteisybės patiriančių paauglių paveikslai atskleisti G. Morkūno knygoje Iš nuomšiko gyvenimo (2010 42017), I. Ežerinytės apysakoje Verksnių klubas (2017).
Kotrynos Zylės knyga Siela sumuštinių dėžutėje (2021)
Atsakomybė už save ir kitus net sudėtingiausiose situacijose pabrėžiama D. Opolskaitės kūryboje (apysakos Eksperimentas gyventi 2015, Ir vienąkart, Riči 2016 32018, Užraktas 2018). V. Račickas nagrinėja narkotikų temą romane Baltos durys (2010 22015), Unė Kaunaitė (g. 1991) parašė romaną patyčių tema (Laiškai Elzei 2016), Laura Varslauskaitė (g. 1986) – apie Downo sindromą turinčio paauglio patirtis apysakoje Mano didelis mažas Aš (2016 22017). Pramoginių kūrinių apie paauglių mergaičių kasdienybę parašė Aistė Ptakauskė (Ptakauskaitė, g. 1979; apysaka Nerealios atostogos 2008), Edita Milaševičiūtė (romanas Įsimylėjėlių stovykla 2008 22009), A. Cicėnaitė (romanai Viskas apie mano šeimą 2009, Kengūrų slėnio paslaptis 2014).
Išleista keletas istorinių kūrinių paaugliams. J. Žilinskas fantastiniame romane Mano Vilnius mano (2015) aktualizavo Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų, A. Cicėnaitė romane Niujorko respublika (2015 22016) parašė apie Lietuvos nepriklausomybės pradžią, K. Gudonytė knygoje Jie grįžta per pilnatį (2015) – apie Lietuvos Renesansą.
Vaikų literatūros leidybos skatinimas
Naujų autorių atėjimą į vaikų literatūrą remia labdaros ir paramos fondo Švieskime vaikus 2013 pradėtas Nacionalinis vaikų literatūros konkursas (debiutavo I. Ežerinytė, Aidas Jurašius, I. Zarambaitė ir kiti). Vyresniųjų paauglių literatūrą skatina leidyklos Alma littera organizuojamas Paauglių ir jaunimo literatūros konkursas (Rebekos Unos, I. Ežerinytės, D. Opolskaitės ir kitų kūryba).
3186
lietuvių literatūra vaikams; -Lietuvos vaikų literatūra; -Lietuvos literatūra vaikams; -vaikų lieratūra
L: V. Auryla Lietuvių vaikų literatūra Vilnius 1986; Vaikų literatūros patirtis Kaunas 1995; K. Urba Literatūra vaikams ir paaugliams / Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002) Vilnius 2003, Auginančioji literatūra: XX a. lietuvių vaikų literatūros tyrimai Vilnius 2015; V. Auryla Children’s Literature in Totalitarian and Post-totalitarian Society / Reflections of Change: Children’s Literature Since 1945 Westport–Connecticut–London 1997.