Lietuvõs architektūrà

Liaudies architektūra

Liaudies architektūra priskiriama Šiaurės rytų ir Vidurio Europos arealui. Dėl skirtingų Lietuvos regionų gamtinių, kultūrinių, socialinių ir ekonominių sąlygų susiklostė savitos gyvenviečių struktūros (bajorkaimiai, gatvinis kaimas, kupetinis kaimas, padrikasis kaimas, sodžius, vienkieminis kaimas) ir trobesių tipai, kurie skiriasi tūriais, proporcijomis, statybinėmis konstrukcijomis, technologijomis ir puošyba.

Žemaitijos sodyba (19 a., Žemaičių muziejus Alka)

Tradicines sodybas sudarė gyvenamasis namas (numas, pirkia, stuba, troba), ūkiniai (daržinė, jauja, klėtis, svirnas, kluonas, pirtis, tvartas), kartais ir gamybiniai (kalvė, malūnas) pastatai, smulkiosios architektūros statiniai ir įrenginiai: avilys, karvelidė, koplytėlės, koplytstulpiai, kryžiai (lietuvių kryždirbystė kartu su kryžių simbolika 2001 UNESCO paskelbta Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru), lipynė, stogastulpiai, šulinys, tvora. Pastatų statyboje dažniausia naudota mediena, akmuo, šiaudai, skiedros, molis; sienoms taikyta stulpinė, karkasinė ir rentininė, stogams – pėdinė konstrukcija, sijinė ir gegninė konstrukcija. Puošyboje išsiskiria lėkiai, kiaurapjūvis. Liaudies architektūros formos būdingos smuklėms, medinei dvarų ir sakralinei architektūrai.

lietuvių liaudies architektūra

Ikigotikinė architektūra

Po ledynmečio į dabartinę Lietuvos teritoriją pradėję keltis medžiotojai gyveno laikinose stovyklose ir būstuose. Neolito laikotarpiu statyti antžeminiai nesudėtingo plano mediniai būstai su atvirais židiniais. Nuo bronzos amžiaus (16–5 a. pr. Kr.) plitę metaliniai kirviai naudoti statinių sienoms ręsti, didesniems būstams taikyta karkasinė pėdinė konstrukcija (Samantonių būstas, Ukmergės rajono savivaldybė, 2 tūkstantmetis prieš Kristų).

1 tūkstantmetyje pr. Kr. pradėta kurti piliakalnius (jų Lietuvoje išliko apie 860–900, daugiau nei kitose Baltijos šalyse), juose nuo 1 tūkstantmečio po Kr. pabaigos statytos pilys tvirtovės, arba medinės pilys. Prie miškingose ir pelkėtose vietose įkurtų piliakalnių būdavo įrengiamos kūlgrindos, didesnių piliakalnių pagrindinio pylimo vidinį šlaitą dažnai stiprindavo 0,5–0,8 m storio siena (gulsčių rąstų arba 3 eilių akmenų, sutvirtintų išilginiais rąstais arba moliu konstrukcija, ji laikoma ankstyvąja mūro architektūros užuomazga Lietuvoje).

Nuo 13 a. antros pusės statytos ankstyvosios mūrinės pilys – aptvarinės pilys (Kauno pirmoji, Vilniaus Žemutinė, Senųjų Trakų, Medininkų, Lydos, Krėvos, visos 13 a. antra pusė–14 a. pirma pusė), jų konstrukcijoje naudota baltiškasis mūras. Svarbiausias ir didžiausias ikigotikinės mūro architektūros statinys – Žemutinė pilis Vilniuje.

Lietuvos seniausių laikų architektūra

Gotika

14 a. pabaigoje užsimezgę Lietuvos pastovūs ekonominiai, prekybiniai, kultūriniai ryšiai su Vidurio Europos valstybėmis sudarė sąlygas gotikos – pirmojo stiliaus Lietuvoje – plitimui. Lietuvos gotikai būdinga senosios vietinės mūro statybos, Vidurio Europos vėlyvosios gotikos įtaka, ji turi renesanso ir iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių žemių perimtų bizantiškosios architektūros bruožų.

Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis Vilniuje (16–19 a.)

Skiriama gotikos raidos ankstyvasis (14 a. pabaiga–15 a. pirma pusė) ir brandusis (15 a. antra pusė–16 a.) etapai. Ankstyvosios gotikos pastatų sienos (ir kontraforsai) masyvios, fasadai sunkių proporcijų, brandžiosios – kompozicija sudėtingesnė, proporcijos grakštesnės (naudotos profiliuotos plytos), formos puošnesnės. Naudota kiautinio mūro konstrukcijos, gotikiniu būdu rištų plytų mūras (eiles sudaro pakaitomis sumūryti plytų ilgainiai ir trumpainiai), įvairių rūšių (cilindriniai, kryžminiai, žvaigždiniai, tinkliniai, krištoliniai) skliautai. Pastatyta raiškių sakralinių pastatų (Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje, Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, apie 1500; Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Zapyškyje, 16 a. pirma pusė).

Gyvenamieji namai ir visuomeniniai pastatai (Kauno rotušė, pradėta 1542, Rotušės aikštė; Vilniaus rotušė, abi vėliau perstatytos; Perkūno namai Kaune) išsiskiria puošniais fasadais. Gotikinių pilių architektūra monumentali, asketiška (Aukštutinė pilis Gardine, 14–15 a., Trakų salos pilis, 15 a. antra pusė).

gotika Lietuvos architektūroje

Trakų pilys

Renesansas

Siesikų dvaro sodybos pilis‑rūmai (1493–1517)

Skiriama ankstyvasis (16 a. pradžia–1550), brandusis (1550–1625) ir vėlyvasis (1625–55) renesanso laikotarpiai. Manoma, renesanso stiliaus požymių turėjo po 1530 gaisro rekonstruota Vilniaus katedra (Vilniaus katedra ir varpinė). Statyta rotušės (Nesvyžiaus, apie 1584), rūmai (Siesikų, 17 a. pirmas ketvirtis), pilys (Raudonės, 16 a. pabaiga, Panemunės pilis), susiklostė turtingo miestiečio mūrinis gyvenamasis namas (Pilies gatvėje 32 Vilniuje) su nauju elementu – atiku. Būdingiausias renesanso architektūros paminklas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Vertingiausi renesanso sakralinės architektūros statiniai – kryžminio plano katalikų Šv. Stepono bažnyčia Vilniuje (1612, rekonstruota apie 1820) ir Šv. Petro ir Pauliaus katedra Šiauliuose. Evangelikų reformatų bažnyčioms būdinga gynybinės architektūros elementai (Kamojų, Vitebsko sr., apie 1606), kai kurioms pirmą kartą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje panaudotas centriškasis planas (Smurgainių, Gardino sr., 1612).

Kiti žymesni renesanso architektūros paminklai: renesanso bruožų po 17 a. pradžios rekonstrukcijos įgavusi Vilnius mūrinė gynybinė siena, gotikos ir renesanso Myriaus pilis (Gardino sr., apie 1550, Pasaulio paveldo paminklas, nuo 2000), Gardino Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (vadinamoji Vytauto parapinė, 1587), gotikos, renesanso ir ankstyvojo baroko Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje, gotikos ir baroko Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia (1631–53). Pradėjus vykdyti Valakų reformą (1557) pagal renesanso principus taisyklingai suplanuota Kaunas, Jurbarkas (abu 1540), Virbalis (1561), Nesvyžius (1584), Biržai (16 a. pabaiga), Kretinga (1607), Kėdainiai (17 a. pirmoje pusėje).

renesansas Lietuvos architektūroje

Barokas

Baroko suklestėjimą skatino katalikybės pergalė prieš reformaciją, aukštuomenės ir Katalikų Bažnyčios glaudūs ryšiai su Italija. Statybas dažniausia organizuodavo baroko estetines nuostatas plėtojančios vienuolijos.

Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia Pažaislyje (1667–1712, architektas G. Frediani ir kiti)

Skiriama ankstyvasis (1600–50), brandusis (1650–1695) ir vėlyvasis (1695–1790) baroko laikotarpiai. Pirmąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės barokine bažnyčia laikytina Dievo Kūno bažnyčia Nesvyžiuje (1586, architektas G. M. Bernardoni, kupolas 1601, architektas G. Brizio). Ankstyvojo laikotarpio svarbiausi pastatai: Vilniuje – Šv. Kazimiero koplyčia (1623–36, rekonstruota 1692; pirmasis iš akmens pastatytas pastatas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje), Šv. Teresės bažnyčia (1650; Šv. Teresės bažnyčia ir vienuolynas), Šventosios Dvasios cerkvė ir vienuolynas. Radvilos pasistatydino ir rekonstravo pilių, perplanavo Biržus, Kėdainius, Nesvyžių. Brandžiuoju laikotarpiu Pacų, Sapiegų, Sluškų šeimų užsakymu ir lėšomis pastatyta raiškių pastatų – Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis Kaune, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia su vienuolynu, Sluškų (1694), Sapiegų (1697) rūmai (visi Vilniuje).

Vėlyvojo baroko stiliaus plėtrai įtakos turėjo vienuolynų praturtėjimas ir plėtimasis, Vilniaus baroko mokyklos susikūrimas (Viešpaties Jėzaus bažnyčia Antakalnyje,1694–1717, Šv. Kotrynos bažnyčia ir benediktinių vienuolynas). Jėzuitų bažnyčių architektūroje atsisakyta kupolo, laikytasi stačiakampės dvibokštės bažnyčios tradicijos (Šv. Rapolo bažnyčia Vilniuje, 1709, Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia Kaune, 1698–1726); būdinga grakštūs bokštai, karpyti frontonai, banguojantys fasadai. Gražiausia jėzuitų bažnyčia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje laikoma Šv. Jonų bažnyčia Vilniuje. Barokas reiškėsi ir medinių bažnyčių architektūroje.

barokas Lietuvos architektūroje

Klasicizmas

Nuo 18 a. 8 dešimtmečio klasicizmo plitimą lėmė Šviečiamojo amžiaus idėjos, kultūriniai ryšiai su Lenkija, Italija, Prancūzija. Daug statyta turtingų didikų Radvilų, Tyzenhauzų, Sapiegų, Chreptavičių, Bžostovskių, Oginskių, Valavičių, Masalskių užsakymu. Lietuvos klasicizmo architektūra, palyginti su kitų Europos šalių klasicizmo architektūra, buvo šiek tiek mažesnio mastelio, jai būdinga saikingesnės formos, kuklesnė puošyba.

Rotušės aikštė ir rotušė (1785–99, architektas L. Gucevičiaus) Vilniuje

Skiriami klasicizmo 2 laikotarpiai: pirmuoju (1770–95) plito ankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795–1860) – vėlyvasis klasicizmas; tarp jų ryškios chronologinės ribos nėra. Nuo 19 a. 3 dešimtmečio klasicizmui susipynus su romantizmu susiklostė vadinamasis romantinis klasicizmas (reiškėsi iki 1860). Ankstyvojo klasicizmo pastatų suprojektavo J. Mattekieris (Kauno rotušės rekonstrukcija, 1771–80), C. Spampani, M. Knakfusas (Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Troškūnuose, 1774–88), P. de Rossi (Taujėnų dvaro rūmai, apie 1785), A. Kosakauskas, J. S. Beckeris, K. Kamieńskis, G. de Sacco. Brandžiausios klasicizmo formos būdingos architekto L. Gucevičiaus kūrybai (Vilniaus rotušė, Vilniaus katedra, Vilniaus katedra ir varpinė).

Vėlyvuoju laikotarpiu pagal tipinius projektus pastatyta pašto stočių, karinių sargybų kelio užkardų, kalėjimų, sargybinių; reiškėsi architektai M. Knakfusas (Verkių dvaro sodybos oficinos, abi 18 a. pabaiga), A. Kosakauskas, K. Podčašinskis, J. Poussier, V. Stasovas (Prezidento rūmų ansamblis; ryšku rusiškojo ampyro bruožai), M. Šulcas, T. Tišeckis. 1793 Vilniaus universitete įkurtoje Architektūros katedroje dėstė M. Knakfusas (1773–77), L. Gucevičiaus (1793–94 ir 1796–98), M. Šulcas (1798–1812), K. Podčašinskis (1816–17 ir 1819–32).

klasicizmas Lietuvos architektūroje

Romantizmas

Rasų kapinių didžioji koplyčia Vilniuje (1838–50, architektas T. Tišeckis)

Romantizmas kilo tarp 1831 ir 1863 sukilimų, labiausiai pasireiškė sakralinėje ir dvarų architektūroje. Susiklostė šios stilistinės romantizmo kryptys: romantinis (arba avangardinis) klasicizmas, romantinė (romantizmo) neogotika, romantinis (romantizmo) neobarokas, arkadų stilius, itališkųjų vilų stilius. Raiškių sakralinių pastatų suprojektavo K. Gregotovičius (evangelikų liuteronų bažnyčia Tauragėje, 1843), H. Marconi (Šv. Antano Paduviečio bažnyčia Gižuose, 1850), T. Tišeckis (Rasų kapinių Vilniuje Didžioji koplyčia, 1838–50), dvarų sodybų rūmų (sodybose paplito angliškieji parkai) – T. Tišeckis (Astravo, 1841–62), F. Rimgaila (Pagryžuvio, 1859), C. L. Anichini (Žiežmarių, apie 1857), G. von Schachtas (Lentvario, 1855); architektūroje naudotas akmens mūras.

romantizmas Lietuvos architektūroje

Lietuvos kraštovaizdžio architektūra

Istorizmas

Istorizmas (pagrįstas praeities stilių formų kartojimu) Lietuvos architektūroje plito iš Vakarų Europos tiesiai arba per Rusiją, susiklostė veikiamas romantizmo idėjų.

Skiriami 3 istorizmo laikotarpiai: ankstyvasis (1850–75), brandusis (apie 1875–1900) ir vėlyvasis (1900–30). Visuomeniniams pastatams buvo taikoma neorenesanso, neobaroko, neoklasicizmo formos, sakralinei architektūrai – romanika, gotika. Daugiausia statyta didžiuosiuose miestuose, juose atsirado naujų pastatų tipų (geležinkelio stoties rūmai, pramoniniai statiniai, bankai, mokyklos, prekybos halės, teatrai). Po draudimo statyti katalikų bažnyčias (1864–97) panaikinimo jų daugiausia pastatyta provincijoje.

Polesės geležinkelio valdybos rūmai Vilniuje (1901, architektas T. Rostworowskis, dabar bendrovės Lietuvos geležinkeliai administracinis pastatas)

Raiškesni istorizmo visuomeniniai pastatai – miesto teatras Kaune (1892, architektas J. Golinevičius; dabar Kauno muzikinis teatras; pirmasis teatrui skirtas pastatas lietuviškose gubernijose), Polesės geležinkelio valdybos rūmai Vilniuje (1901, architektas T. Rostworowskis; dabar bendrovės Lietuvos geležinkeliai administracinis pastatas), sakraliniai – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia Kaune, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Palangoje (1897–1907, architektas K. E. Strandmannas), Švenčiausiosios Trejybės Vidžiuose (1913, architektas V. Michnevičius), kenesa Vilniuje (1911, architektas M. Prozorovas), gyvenamieji – gydytojo H. Raduškevičiaus Vilniuje (1894–1900, architektas J. Januševskis ir kiti, dabar Architektų sąjungos būstinė).

19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje suprojektuota parkų (architektas E. F. André), dvaro sodybų (Užutrakio, 1901, architektas J. Hussas, Palangos, 1897–1902, architektas F. H. Schwechtenas).

istorizmas Lietuvos architektūroje

Lietuvos kraštovaizdžio architektūra

Modernas

V. Michnevičiaus kotedžas J. Tumo‑Vaižganto gatvėje 4 Vilniuje (1913)

Modernas Lietuvoje plito apytiksliai nuo 1900 iki I pasaulinio karo. Skiriami 2 laikotarpiai: ankstyvasis (būdinga plastiškos formos, augalinis dekoras) ir vėlyvasis (būdinga racionalumas, geometrinė stilizacija). Daugiausia moderno pastatų pastatyta Vilniuje, išsikiria gyvenamieji namai (įkurta gyvenamųjų namų kolonijų). Ankstyvojo laikotarpio raiškiausias statinys – architekto A. Filipovičiaus‑Duboviko vila (1903), vėlyvojo – architekto V. Michnevičiaus kotedžas (1913; abu Vilniuje). Kiti svarbesni pastatai: pirklių klubas (1913, architektas M. Prozorovas, rekonstruotas 2012), turgaus halė (1906, architektas V. Michnevičius, abu Vilniuje), Marijampolės geležinkelio stotis (1924, architektas E. A. Frykas). Išsiskiria architekto A. Vivulskio (pirmasis architektas iš Lietuvos, po 1863 studijavęs Vakarų Europoje) kūryba (Trijų Kryžių paminklas Vilniuje, 1916, 1989 atstatytas). 20 a. pradžioje moderno ir neoromantizmo veikiamos plito įvairios architektūros pakraipos: modernizuotas plytų, arba medžiagų, stilius, dvarelių stilius, Zakopanės stilius, vadinamasis tėvynės stilius.

modernas Lietuvos architektūroje

20 amžiaus pirma pusė

Lietuvos banko rūmai Kaune (1928, architektas M. Songaila)

Atkūrus Lietuvos valstybę daugiausia statyta laikinojoje sostinėje Kaune: 3 dešimtmečio visuomeninėje architektūroje vyravo retrospektyvizmas (neoklasicistiniai Lietuvos banko rūmai, 1928, architektas M. Songaila), 3–4 dešimtmetyje ieškota tautinio stiliaus (kooperatyvo Tulpė gyvenamasis namas, 1926, architektas A. Macijauskas), reiškėsi modernizmas (rūmai – bendrovės Pienocentras, 1934, architektai V. Landsbergis‑Žemkalnis, K. Reisonas, dabar Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultetas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, 1936, architektai V. Dubeneckis, K. Krikščiukaitis, K. Reisonas, Kristaus Prisikėlimo bazilika). Žymiausias urbanistikos (ji beveik neplėtota) pavyzdys – danų architekto M. Frandseno (su architektu A. Jokimu, 1923) sudaryta Kauno plano schema, iš dalies įgyvendinta Žaliakalnyje. Lenkijos okupuotame Vilniuje architektūra plėtota menkai (mokykla Liepkalnio gatvėje, 1939, architektas R. Guttas).

Lietuvos architektūra 1918–1940

Lietuvos miestų planavimas

Sovietmetis

Po II pasaulinio karo SSRS okupuotos Lietuvos architektūrai būdinga retrospektyvinės architektūros pompastiškų formų statiniai (Žaliasis tiltas, 1948–52, architektas V. Anikinas, inžinierius E. Popovas, kino teatras Pergalė, 1955, architektas Dž. A. Ripa, dabar pramogų centras Pramogų bankas), šiuo laikotarpiu padaryta urbanistinių klaidų – išplatinta Vokiečių gatvė Vilniuje.

Kompozitorių sąjungos rūmų Vilniuje interjeras (1966, architektas V. E. Čekanauskas)

Modernistinės architektūros raiškesni 20 a. antros pusės pastatai: Vilniuje – kavinė (1959) ir viešbutis (1960) Neringa (architektai A. Nasvytis ir V. Nasvytis), Šiuolaikinio meno centras (buvusieji Dailės parodų rūmai, 1967, architektas V. E. Čekanauskas), Sporto (1971, architektai E. Chlomauskas, Z. Liandzbergis, J. Kriukelis), Operos ir baleto teatro (1974, architektė E. N. Bučiūtė), Lietuvos kooperatyvų sąjungos (1977, architektas J. Šeibokas) rūmai, viešbutis Lietuva (1983, architektai A. ir V. Nasvyčiai; dabar Radisson Blu Hotel Lietuva), Kaune – Pramoninės statybos projektavimo institutas (1965, architektai A. A. Sprindys, V. Stauskas), M. Žilinsko galerija (1986, architektai E. Miliūnas, K. Kisielius, S. Juškys), Balneologijos ir fizioterapijos gydykla Druskininkuose (1980, architektai A. Šilinskienė ir R. Šilinskas; po 2005–06 rekonstrukcijos – Druskininkų vandens parkas, architektai K. Kisielius, V. Kančiauskas, G. Klimavičius).

7–9 dešimtmetyje miestuose pagal tipinius projektus vykdyta masinė surenkamųjų stambiaplokščių gyvenamųjų namų statyba – miestai suvienodėjo, miestų architektūra sumenko; išsiskiria Žirmūnų (1962–67, architektai B. Kasperavičienė, B. Krūminis ir kiti), Lazdynų (1974, architektai V. E. Čekanauskas, V. Brėdikis ir kiti) gyvenamieji rajonai Vilniuje, Kalniečiai Kaune (1983, architektai G. O. Miškinienė, A. Krasilnikova, A. P. Steponavičius).

Lietuvos architektūra 1945–1990

Lietuvos miestų planavimas

Po nepriklausomybės atkūrimo

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pastatyta naujo tipo pastatų (prekybos kompleksų, biurų), daugiau statyta privačių gyvenamųjų namų. 9 dešimtmečio architektūroje yra postmodernizmo bruožų (bankas Hermis Vilniuje, dabar SEB bankas, 1996, architektai K. Pempė, G. Ramunis).

Vilniaus universiteto biblioteka Saulėtekio alėjoje Vilniuje (2012, architektai R. Palekas, A. Palekienė, B. Puzinas, M. Zemlickaitė, J. Garšvaitė, V. Bavarskis)

Nuo 10 dešimtmečio gausiai naudojama šiuolaikinės statybinės medžiagos: Kaune pastatyta įmonės Kraft Foods Lietuva administracinio ir laboratorijos pastatų kompleksas (2001, architektai A. Kančas, G. Kančaitė, L. Kazakevičiūtė, L. Savickas), Žalgirio arena (2011, architektai E. Miliūnas, A. Bublys ir kiti), Kauno technologijos universiteto Santakos slėnis (2013, architektė G. Janulytė‑Bernotienė ir kiti), Vilniuje – pramogų centras Forum Palace (2003, architektai G. Čaikauskas, R. Palekas, M. Szejnickij), oro uosto keleivių naujasis terminalas (2007, architektai L. Vaitys, R. Kučinskas), Vilniaus universiteto biblioteka (2012, architektai R. Palekas, A. Palekienė, B. Puzinas, M. Zemlickaitė, J. Garšvaitė, V. Bavarskis), meno ir edukacijos centras Rupert (2013, architektai A. Ambrasas, A. Adomonytė, M. Reklaitis).

Suprojektuota didelių prekybos ir pramogų centrų, aukštybinių pastatų didžiuosiuose miestuose (Helios City Vilniuje, 2007, architektas L. Merkinas ir kiti), bažnyčių (Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos Nidoje, 2003, architektai R. Krištapavičius, J. A. Zaviša), turizmui pritaikytų rekreacinės architektūros statinių (Lajų takas prie Anykščių, 2015, Birštono apžvalgos bokštas, 2019). Pagal individualius projektus originalių, modernios architektūros individualių gyvenamųjų namų suprojektavo D. Adomonienė, E. Adomonis, A. Prikockienė, G. Prikockis, G. Natkevičius. Architektai ir inžinieriai rengiami Vilniaus dailės akademijoje (nuo 1944, 1972–95 rengti ir kraštovaizdžio architektai), Kauno technologijos universitete (nuo 1950), Vilniaus Gedimino technikos universitete (nuo 1971), kraštovaizdžio architektai – Klaipėdos universitete (nuo 1991). Pasaulio paveldo paminklai: Vilniaus istorinis centras (nuo 1994), Kuršių nerija (nuo 2000), Kernavės archeologinė vietovė (nuo 2004), Struve’s geodezinis lankas (nuo 2004, eina dar per 9 valstybes).

MO muziejaus pastatas (2018, architektas D. Libeskindas)

Lietuvos architektūra po 1990

Lietuvos kraštovaizdžio architektūra

Lietuvos miestų planavimas

2271

Lietuvos kultūra

Lietuva

Lietuvos valstybės herbas

Lietuvos valstybės vėliava

Lietuvos geografinė padėtis

Lietuvos gamta

Lietuvos gyventojai

Lietuvos religijos

Lietuvos konstitucinė santvarka

Lietuvos partijos ir profsąjungos

Lietuvos socialinė apsauga

Lietuvos sveikatos apsaugos sistema

Lietuvos ginkluotosios pajėgos

Lietuvos ūkis

Lietuvos istorija

Lietuvos užsienio politika

Lietuvos švietimas

Lietuvos literatūra

Lietuvos dailė

Lietuvos muzika

Lietuvos choreografija

Lietuvos teatras

Lietuvos kinas

Lietuvos žiniasklaida

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką