Lietuvõs augalijà. Dabartinė Lietuvos augalija pradėjo formuotis pleistoceno epochos pabaigoje, baigiantis paskutiniam ledynmečiui. Vėlyvuoju ledynmečiu, iki pirmojo atšilimo, vadinamo biolingo laikotarpiu, tundra plytėjo tik Lietuvos pietinėje dalyje, ant kurios nebuvo užslinkęs ledynas. Tundroje vyravo prie žemės prigludę driados (Dryas) genties krūmokšniai. Biolingo laikotarpiu tundrą pakeitė miškatundrė – beržų arba beržų ir pušų retmiškiai. Vėliau vėl prasidėjo atšalimas – vidurinio driaso laikotarpis. Per antrąjį atšilimą – alerodo laikotarpį – ledynai atsitraukė iki Skandinavijos vidurio. Aleriodo laikotarpiu tundroje ėmė augti beržynai ir pušynai. Klimatas buvo sausas, todėl atviruose smėlynuose augo šviesomėgės žolės ir krūmai. Pietvakarių Lietuvoje atsirado šilumamėgių medžių ir krūmų: liepų, guobų, ąžuolų, lazdynų. Klimatui atšilus ir ištirpus daugiamečiam įšalui prasidėjo pelkėjimas. Pelkėse paplito žaliosios samanos, kiminai, susidariusiuose ežeruose ėmė augti vandens augalai. Maždaug prieš 11 tūkst. metų, vėl staiga atšalus, prasidėjo vėlyvasis driasas. Pradėjo vyrauti žoliniai augalai ir žemaūgiai krūmokšniai. Maždaug prieš 10 tūkst. metų prasidėjo iki šiol trunkanti šilto klimato epocha – holocenas. Pirmajam laikotarpiui buvo būdingas preborealinis klimatas. Tada ėmė gausėti pušų ir beržų, pradėjo augti alksniai. Dauguma prie šalto klimato prisitaikiusių augalų išnyko arba jų labai sumažėjo. Klimatas buvo palankus šilumą mėgstantiems medžiams, bet per tą laiką jie nespėjo išplisti. Borealinio klimato laikotarpis buvo šiltas ir sausas. Padaugėjo pušynų, juose įsigalėjo lazdynai, atsirado ąžuolų, guobų, baigiantis laikotarpiui ėmė augti liepos. Tinkamose buveinėse išplito šilumamėgiai augalai – lieknoji plukė (Anemone sylvestris), plaukuotasis drugišius (Oxytropis pilosa). Ežerų pakrantėse gausiai augo šakotoji ratainytė (Cladium mariscus). Atlantinio klimato laikotarpis buvo šiltas ir drėgnas, todėl išplito ir įsitvirtino plačialapiai medžiai – ąžuolai, liepos, guobos, uosiai, pamažu plito skroblai. Klimatas buvo palankus šilumamėgiams augalams. Vieni tuo metu klestėję augalai iki šių dienų jau išnykę, pvz., plūduriuojantysis agaras (Trapa natans), kiti dabar yra reti, pvz., miškinis eraičinas (Festuca altissima). Subborealinio klimato laikotarpiu buvo šilta ir gana sausa. Apie trumpus pasausėjimus sprendžiama iš durpių kloduose aptinkamų smarkiai susiskaidžiusių durpių sluoksnelių. Tuo metu ėmė sparčiai plisti eglės. Atlantinio klimato laikotarpio pabaigoje ir subborealinio klimato laikotarpiu augalijos raidai nemažai įtakos turėjo žmonių veikla. Pradėję deginti miškus jie sudarė sąlygas plisti atvirų ir sausų buveinių augalams. Durpių kloduose aptinkama kviečių ir miežių žiedadulkių, gausu miško kirtavietėms ir degvietėms būdingų augalų (viržių, gauromečių) žiedadulkių. Maždaug prieš 2500 m. prasidėjo ir iki šiol tęsiasi vėsesnis ir drėgnesnis subatlantinio klimato laikotarpis. Labai išplito eglės, susidarė mišrieji miškai. Žmonių apleistuose nualintuose laukuose pirmiausia augo pušys ir beržai. Subatlantiniam laikotarpiui būdingi ryškūs klimato svyravimai: kaitaliojosi sausesni ir drėgnesni, vėsesni ir šiltesni periodai, bet floros įvairovei, susidariusiai nuolat kintančio klimato sąlygomis, šie pokyčiai nebuvo svarbūs. Augalijos raidai vis didesnės įtakos turėjo žmonių veikla – žemdirbystė ir gyvulininkystė, nuo 20 a. vidurio – prasidėjusi gamtos pertvarka, pramonės ir žemės ūkio plėtra. Dabartinei floros raidai būdingas vietinių rūšių populiacijų nykimas ir spartus svetimžemių rūšių skverbimasis bei plitimas.
849