Lietuvos bažnytinė muzika

Lietuvõs bažnýtinė mùzika, Lietuvõs sakrãlinė mùzika. Lietuvoje, spėjama, krikščioniškos bažnytinės giesmės anksčiausiai galėjo skambėti 11 a. pradžioje. Manoma, kad jos turėjo būti giedamos ir 13 a. viduryje per Mindaugo karūnavimą, kuriame dalyvavo magistras Andreas von Stirlandas ir tikriausiai keli vyskupai, bet šių apeigų aprašymų ar kitų duomenų apie to meto krikščioniškąsias liturgines apeigas Lietuvoje neišliko. Valdovų sugrįžimas į pagonybę Lietuvoje sustabdė ne tik bažnytinės muzikos, bet ir krikščionybės raidą. Tik 14 a., kai įsikūrė daugiau vienuolijų ir ypač po pakartotino Lietuvos krikšto (1387), atsivėrė galimybės bažnytinės muzikos plėtrai. To meto vietinės kilmės muzikos rankraščių neišliko (seniausi Lietuvoje saugomi bažnytiniai giesmynai ar jų fragmentai atkeliavę iš svetur), tačiau istoriniai šaltiniai rodo, kad buvo ir vietinių bažnytinių giesmynų (pirmojo Vilniaus vyskupo Andriaus testamente minimas notuotas mišiolas). Įvairūs 15–16 a. fundaciniai raštai ir bajorų testamentai vienuolius bei kunigus neretai įpareigodavo ne tik skaityti, bet ir giedoti mišias už fundatorių, jo artimuosius. To meto bažnytinės muzikos svarbiausi centrai buvo Vilniaus katedra ir kai kurie vienuolynai (pirmiausia pranciškonų, vėliau bernardinų, dominikonų). 1407 Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Vilniaus katedros muzikantams skyrė lėšų iš savo tėvonijos. Kiek vėliau katedroje giedojo 12 klierikų kantorių choras (kitas tokio dydžio choras buvo tik Gniezne; Krokuvos katedroje giedojo 10 klierikų). Iš ankstyvojo laikotarpio išliko vieninteliai Vilniaus pranciškonų grigališkojo choralo giesmynai. Jie ir kiti šaltiniai rodo, kad to meto vyraujanti bažnytinė muzika buvo grigališkasis choralas. 16–18 a. Lietuvoje buvo vartojami Lenkijoje ir Italijoje spausdinti grigališkojo choralo giesmynai. Lietuvoje buvo perrašomi ir vieno žymiausių 17 a. prancūzų vienbalsių choralinių giesmių kūrėjo G. G. Nivers’o kūriniai. Gausėjo liaudiškų bažnytinių neliturginių giesmių, buvo leidžiami jų giesmynai. Nors grigališkasis choralas ilgą laiką buvo pagrindinė bažnytinės muzikos rūšis, nuo 16 a. vidurio Lietuvos bažnyčiose vis dažniau buvo giedamos daugiabalsės giesmės, skambėjo instrumentiniai kūriniai. Tuo metu ypač aktyviai reiškėsi protestantai (remiami kai kurių žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų), tarp jų kompozitoriai Vaclovas Šamotulietis, K. Bazilikas, dirbę Mikalojaus Radvilos Juodojo dvare. Mažojoje Lietuvoje bažnytine muzika rūpinosi M. Mažvydas, parengęs pirmuosius lietuviškus giesmynus su natomis. Katalikų muzikinė veikla suaktyvėjo, kai į Lietuvą atvyko jėzuitai ir prasidėjo kontrreformacija. Ž. Liauksminas parengė ir 1667 išspausdino tris grigališkojo choralo teorijai ir praktikai skirtus darbus. Vilniaus katedroje dirbo garsūs muzikai A. Pesenti, S. Brzezny, J. Wirzbowskis. Vilniuje nuo 1580 veikė ir Šv. Onos brolija. Jai priklausė daug muzikų – ilgametis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikos prefektas kompozitorius K. Klabonas, Vilniaus katedros kantoriai J. Ramnas, J. Kampimas, vargonininkas Mikalojus Sarna ir kiti. Baroko laikotarpiu bažnytinės apeigos tapo puošnesnės ir iškilmingesnės, plito įvairios procesijos, per kurias grodavo net pučiamųjų orkestrai. Išlikusios vargonų tabulatūros su užsienio autorių kūriniais ir jų perdirbiniais bei įvairios pratybos liudija apie vargonų svarbą. 17–18 a. Lietuvoje pagausėjo originalios bažnytinės muzikos. Vilniuje kurį laiką gyveno ir, manoma, muzikinių kūrinių parašė jėzuitai M. Kreczmeris, J. Brantas, S. Berentas. 18 a. Lietuvoje dirbo kompozitoriai J. Kozłowskis, J. Deszczyńskis, F. Bobrowskis, Lenkijoje kūrė iš Lietuvos kilęs A. Milvydas. Vilniuje 1840–58 vargonininkavo ir kūrė S. Moniuszko, kuris, be operų, operečių ir kitų pasaulietinės muzikos kūrinių, parašė mišių chorui, solistams ir vargonams (keletas jų su styginių kvintetu), Requiem solistams, chorui ir orkestrui, 4 Aušros vartų litanijas bei keletą smulkesnių bažnytinės muzikos kūrinių.

19 a. viduryje bažnytinėje muzikoje atsirado tam tikrų nuosmukio tendencijų, kurias skatino Rusijos antikatalikiška politika. Dėl profesionalių muzikų stygiaus daugelyje bažnyčių ėmė dirbti savamoksliai vargonininkai. Tai lėmė naujosios lietuvių profesionaliosios muzikos raidos ypatybes. Padėtis ėmė keistis 19 a. antroje pusėje drauge su lietuvių religiniu tautiniu sąjūdžiu. Tuo metu pirmąsias lietuviškas mišias chorui su vargonais sukūrė Kauno katedros vargonininkas J. Kalvaitis, savo veiklą pradėjo ir bažnytinę muziką reformavo kompozitoriai J. Naujalis, Č. Sasnauskas, kunigas T. Brazys ir kiti. 19 a. pabaigoje gausėjo lietuviškos bažnytinės muzikos, imta geriau rengti muzikantus (svarbūs J. Naujalio 1894 Kaune įkurti vargonininkų kursai, 1911 pertvarkyti į mokyklą). J. Naujalio ir T. Brazio pastangomis gaivintas grigališkasis choralas (jį vėl imta dėstyti Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijose), atsirado nemaža pajėgių mėgėjų chorų. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo toliau plėtojamos bažnytinės muzikos tradicijos, suklestėjo bažnytinių giesmių kūryba. Jas rašė beveik visi to meto lietuvių kompozitoriai: S. Šimkus, J. Bendorius, J. Kačinskas, K. Kaveckas, J. Gaubas ir kiti; A. Kačanauskas su kunigu J. Židavičiumi (Seirijų Juozu) leido giesmynėlius. Sovietų okupacijos metais iš bažnyčių pasitraukė daug profesionalių muzikų, o profesionali bažnytinės muzikos kūryba buvo uždrausta. Bažnyčiose ilgainiui neliko ne tik pajėgių chorų, bet ir sumenko muzikinis repertuaras. Tuo metu bažnytinių giesmių chorui parašė V. Kurklinskas, P. Sližys, P. Beinoris, G. Šukys ir kiti (jų kūryba nebuvo labai originali). Ankstesniąją lietuvių bažnytinės muzikos tradiciją toliau plėtojo į Vakarus emigravę muzikai, remdamiesi ir prieškario išeivijos tradicijomis (dar 1938 Čikagoje buvo išleistas A. Pociaus parengtas didelis katalikiškas giesmynas). Jungtinėse Amerikos Valstijose bažnytinių kūrinių sukūrė J. Strolia, J. Gaidelis, V. Jakubėnas, B. Budriūnas ir kiti. 1989 Telšių vyskupijoje atkurta Šv. Cecilijos draugija (Lietuvoje veikė 1924–40). Atkūrus nepriklausomybę daugelyje bažnyčių susibūrė pajėgūs chorai, susirūpinta profesionalių bažnyčios muzikų rengimu. Iš dalies atgimė profesionalių kompozitorių susidomėjimas bažnytine muzika. Mišių sukūrė J. Kačinskas, A. Remesa, F. Bajoras, V. Bartulis, K. Vasiliauskaitė ir kiti, giesmių – A. Klova, L. Abarius, V. Miškinis. Naujoji muzika, nors ir išsaugodama religinę dimensiją, sunkiai pritampa liturgijoje. Bažnyčiose dažniau skamba J. Naujalio ir jo kartos kompozitorių muzika arba visai bendruomenei giedoti skirtos paprastesnės, meniniu atžvilgiu menkavertės giesmės. Profesionalių kompozitorių sudėtingos faktūros giesmės ar pagal religinius ir liturginius tekstus sukurti stambesnės formos kūriniai dažniausiai atliekami koncertuose. Nuo 1990 rengiami tarptautiniai bažnytinės muzikos festivaliai (1978–90 senosios muzikos festivaliai Šiauliuose).

bažnytinė muzika

L: Ž. Liauksminas Ars et praxis musica / parengė V. P. Jurkštas Vilnius 1977; Z. Ivinskis Liaudies ir liturginis giedojimas Lietuvoje XVI–XVII a. / Rinktiniai raštai t. 4 Roma 1987; J. Trilupaitienė Jėzuitų muzikinė veikla Lietuvoje Vilnius 1995, Martynas Mažvydas: Pirmųjų lietuviškų knygų giesmės Vilnius 1998.

2752

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką