Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Lietuvõs centrnis valstýbės archỹvas, įstaiga, sauganti 1918–1940 ir nuo 1990 Lietuvos Respublikos, taip pat 1940–1990 Lietuvoje buvusių okupacinių institucijų, įstaigų ir organizacijų rašytinius dokumentus bei vaizdo ir garso dokumentus nuo 19 amžiaus 6 dešimtmečio iki šių dienų. Yra Vilniuje.

Veikla ir struktūra

Lietuvos centrinio valstybės archyvo pastatas

Lietuvos centrinis valstybės archyvas kaupia, saugo, restauruoja, kopijuoja dokumentus, garantuoja visuomenės priėjimą prie jų, organizuoja edukacinius renginius moksleiviams. Veikia Bendrųjų reikalų, Dokumentų restauravimo, Dokumentų sklaidos, Dokumentų techninės priežiūros, Fotodokumentų, Garso ir videodokumentų, Informacijos ir apskaitos, Kino dokumentų (yra Valstybės kino metraščio poskyris), Kopijavimo ir mikrofilmavimo, Rašytinių dokumentų, Skaitmeninių dokumentų, Ūkio skyriai. Yra Rašytinių dokumentų ir Vaizdo ir garso dokumenų skaityklos.

Fondai

Archyve saugomas 2171 rašytinių dokumentų fondas, apie 3,5 mln. bylų, 8541 kino dokumentas, 385 039 fotodokumentai, 19 620 garso dokumentų, 3098 videodokumentai (2019).

Rašytinių dokumentų fondą sudaro rinkiniai: Lietuvos Respublikos įstaigų 1918–1940 dokumentai (Lietuvos Valstybės Tarybos, Ministrų Kabineto, Prezidento kanceliarijos, ministerijų ir jų departamentų, diplomatinių atstovybių užsienyje, kariuomenės įstaigų ir dalinių, apskričių viršininkų įstaigų, savivaldybių, mokslo, kultūros, švietimo įstaigų, visuomeninių organizacijų, politinių partijų ir kiti fondai); Klaipėdos krašto įstaigų dokumentai (nuo 19 amžiaus pradžios), Pietryčių Lietuvos (1919–1939 Lenkijos įstaigų Vilniaus krašte fondai), nacių okupacinės valdžios dokumentai (okupacinės administracijos ir lietuvių savivaldos fondai), sovietų okupacinės valdžios dokumentai (Ministrų Tarybos, komisariatų, ministerijų, valstybinių komitetų, valdybų, profsąjungų ir kiti fondai).

Yra asmenų (visuomenės veikėjų, mokslininkų) fondų rinkinys.

Į mikrofilmų kolekciją perkelti 20 amžiaus Latvijos, Lenkijos, Rusijos archyvų dokumentai.

Kino dokumentų kompleksą sudaro lietuvių kino filmai nuo 20 amžiaus 2 dešimtmečio.

Fotodokumentų kompleksas apima nuotraukos, negatyvai, stiklo plokštelės, albumai, vinjetės, skaidrės, skaitmeninės nuotraukos. Seniausi fotodokumentai – 1860 įvairiose fotostudijose daryti portretai, šaukiamų į caro kariuomenę Vilniaus gubernijos žydų tautybės jaunuolių, 1900–1915 fotostudijų portretų kolekcija.

Garso dokumentų kompleksą sudaro 20–21 amžiaus garso įrašai plokštelėse, magnetinėse juostose, kasetėse, kompaktinėse plokštelėse.

Videodokumentai apima nuo 1988 kaupiamus vaizdo įrašus.

Istorija

1924–1940 archyvas buvo įsikūręs buvusiose Septintojo forto kareivinėse (1933)

Oficialia valstybės archyvo įkūrimo data laikoma 1921 10 19. 1921–1940 Kaune veikė Centralinis valstybės archyvas, per SSRS okupaciją 1940–1941 ir 1944–1990 vadintas LSSR centriniu valstybiniu (1941 pradėtas perkelti į Vilnių), nacių okupacijos metais (1941–1944) vadintas Vilniaus valstybiniu archyvu. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo skyrių susikūrė kiti archyvai: LSSR centrinis valstybinis kinofotodokumentų (nuo 1959, nuo 1990 Lietuvos vaizdo ir garso, 2002 vėl prijungtas su Lietuvos centrinio valstybės archyvo), Lietuvos centrinis valstybinis literatūros ir meno (įkurtas 1968, iki 1990 – LSSR). 1957 senieji fondai (iki 1918) atskirti nuo Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir perduoti įkurtam LSSR centriniam valstybiniam istorijos archyvui.

Centralinio valstybės archyvo vedėjas Konstantinas Andrejevas arhyvo saugyklose (1933)

Kaune ir Šiauliuose 1964–1978 veikę Lietuvos centrinio valstybės archyvo filialai pertvarkyti į centrinius valstybinius archyvus, Alytuje, Marijampolėje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Raseiniuose, Švenčionyse, Telšiuose, Ukmergėje 1964–1993 veikę filialai pertvarkyti į apygardų archyvus; visuose buvo saugomi SSRS okupacijos laikotarpio dokumentai. 1974–1989 Archyvų valdyba leido Lietuvos TSR valstybinio archyvo fondų trumpą žinyną (išėjo 14 sąsiuvinių).

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 03 11, archyvas pavadintas Lietuvos centriniu valstybiniu archyvu, 1990 07 25 – Lietuvos valstybiniu archyvu, 1993 05 28 tapo Lietuvos centriniu valstybės archyvu. 1994 visi archyvo fondai buvo išslaptinti.

2007 01 archyve buvo saugoma 2116 rašytinių dokumentų fondų (tarp jų aštuonios mikrofilmų kolekcijos), daugiau kaip 3,2 mln. bylų, 18 560 saugojimo vienetų garso, 368 072 – fotodokumentų, 39 940 – kino, 1738 – videodokumentų, 1 888 867 kadrai mikrofilmų.

Vadovai

Archyvo direktoriai: K. Oleka (1921–1922), Konstantinas Andrejevas (1922–1935), J. Stakauskas (1935–1940 ir 1941 07–1944), J. Stonkus (1941), I. Pabrinkytė (1941 06), T. Semionova (1945), Ch. Salimovas (1945–1952), O. Kalinina (1952–1953), H. Deksnys (1953–1957), G. Valinskienė (1959–1960), Vanda Daunienė (1962–1986), Alfonsas Piliponis (1986–1997), R. Čepas (1997–2001), Dalius Žižys (nuo 2001).

1483

Valstybės centrinis archyvas; Centrinis valstybės archyvas; Lietuvos vaizdo ir garso archyvas; Lietuvos valstybinis archyvas; LCVA; Centralinis valstybės archyvas

2271

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką