Lietuvõs florà
Savaiminiai induočiai augalai
Lietuvos savaiminių induočių yra apie 1350 rūšių. Priklauso 5 skyriai: pataisūnai, asiūklūnai, šertvūnai, pušūnai ir magnolijūnai. Pataisūnų yra 7, asiūklūnų – 8, šertvūnų – 24, pušūnų – 3 rūšys. Magnolijūnų skyrius yra didžiausias – apie 1300 rūšių. Iš visų augalų šeimų didžiausia rūšių įvairove išsiskiria astrinių (Asteraceae), miglinių (Poaceae), viksvuolinių (Cyperaceae), erškėtinių (Rosaceae) šeimos. Savaiminę florą sudaro autochtoninės ir alochtoninės rūšys. Autochtoninių rūšių yra nedaug, jos atsirado poledynmečiu ir vadinamos neoendemais. Jiems priskiriama baltijinė linažolė (Linaria loeselii), baltijinis pūtelis (Tragopogon heterospermum), Gorskio pūtelis (Tragopogon gorskianus), didžioji kelerija (Koeleria grandis). Dauguma kitų savaiminių augalų rūšių iš kitų regionų pateko nuslinkus ledynams, t. y. vėlyvojo pleistoceno arba holoceno įvairiais laikotarpiais.
Tokios rūšys vadinamos alochtoninėmis. Nemažai skirtingiems holoceno laikotarpiams būdingų augalų rūšių dėl klimato pokyčių išnyko, bet kai kurios rūšys, vadinamos reliktinėmis, liko ir aptinkamos iki šiol. Arktinio klimato laikotarpio reliktai yra beržas keružis (Betula nana) ir pelkinis vikšris (Juncus stygius), borealinio klimato laikotarpio reliktai – ežerinė slepišerė (Isoetes lacustris), ežerinė lobelija (Lobelia dortmanna), pražangiažiedė plunksnalapė (Myriophyllum alterniflorum). Šių rūšių augalų aptinkama Lietuvos šiaurinėje dalyje ir šiaurės rytuose. Šilto subborealinio klimato laikotarpio reliktų, pvz., stačioji dirsuolė (Bromopsis erecta), randama tik Lietuvos pietinėje dalyje. Augalų geografijos požiūriu svarbios augalų rūšys, kurių paplitimo ribos eina per visą teritoriją. Lietuvoje žinoma apie 30 rūšių, kurių pagrindinė arealo dalis plyti kalnuose.
Gorskio pūtelis
paupinė usnis
Prie kalninių rūšių priskiriama paupinė usnis (Cirsium rivulare), paplitusi tik Lietuvos pietinėje dalyje, kalninė arnika (Arnica montana) aptinkama pietryčių pakraštyje, menturinė baltašaknė (Polygonatum verticillatum) – tik vakarinėje dalyje. Dėl žmogaus poveikio aplinkai kinta rūšių įvairovė. Didžiausią įtaką augalijos pokyčiams turi buveinių pažeidimas. Labiausiai pastebimas spartus kai kurių vietinių augalų plitimas ir dideli jų užimti plotai, pvz., upių slėniuose, pievose, ganyklose išplito krūminis builis (Anthriscus sylvestris).
849
Archeofitai
paprastoji dedešva
Lietuvoje archeofitų užregistruota apie 100 rūšių. Jie pradėjo plisti holocene kartu su žmonėmis iš pietinių regionų ir yra susiję su žemdirbystės raida, todėl nemažą dalį sudaro dirbamų laukų piktžolės. Archeofitai yra kilę iš Viduržemio jūros regiono ir Pietvakarių Azijos. Ankstyvaisiais žemdirbystės raidos laikotarpiais dalis jų galėjo būti auginami kaip maistiniai, pvz., paprastoji dedešva (Malva neglecta). Savitą archeofitų grupę sudaro specializuotosios kultūrinių augalų piktžolės. Jų sėklos dažnai labai panašios į atitinkamų kultūrinių augalų sėklas, pvz., ruginės dirsės (Bromus secalinus) grūdai panašūs į sėjamojo rugio (Secale cereale) grūdus. Tokios piktžolės plito kartu su atitinkamų kultūrinių augalų grūdais, nes buvo sunkiai išvalomos priemaišos. Prie specializuotųjų piktžolių t. p. galima priskirti dirvines rauges (Agrostemma githago), dirvines svidres (Lolium arvense).
ruginė dirsė
849
Svetimžemiai augalai
Sosnovskio barštis
Lietuvoje jų užregistruota daugiau kaip 550 rūšių. Pagal patekimo būdą galima suskirstyti į 2 grupes: atsitiktinai patekusius ir žmonių įvežtus auginti, bet vėliau sulaukėjusius. Atsitiktinai iš tolimų kraštų patenkančių augalų sėklų atvežama su grūdais arba kitais augalininkystės produktais, su iškasenomis, kailiais ir vilnomis, prikibusių prie daiktų ir drabužių. 19 a. ir 20 a. pradžioje nemažai sėklų patekdavo su balastiniu laivų gruntu. Svetimžemių augalų buvo aptinkama Klaipėdoje prie uosto, kai kurie iš jų natūralizavosi ir išplito (pvz., siauralapis šatreinis). Užregistruota augalų, kurių sėklos pateko su kriauklėmis, akmens anglimis, kultūrinių augalų sėklomis. Su kriauklėmis iš Kaspijos jūros regiono 20 a. pabaigoje pateko smulkioji drignė (Hyoscyamus pusillus) ir sibirinė arguzija (Argusia sibirica). Labai daug augalų sėklų patekdavo ir iki šiol patenka su importuojamais grūdais.
Iš Šiaurės Amerikos atsitiktinai buvo įvežta, pvz., dagišlapė grūstė (Cyclachaena xanthiifolia), kietinė ambrozija (Ambrosia artemisiifolia), triskiautė ambrozija (Ambrosia trifida). Didžiausią dalį įvežtų sulaukėjusių ir savaime plintančių svetimžemių augalų sudaro dekoratyviniai žoliniai augalai, krūmai ir medžiai, pvz., dygliavaisis virkštenis (Echinocystis lobata), bitinė sprigė (Impatiens glandulifera), uosialapis klevas (Acer negundo), raudonasis ąžuolas (Quercus rubra). Mažesnę dalį sudaro sulaukėję vaistiniai, techniniai, pašariniai, maistiniai ar kitų grupių augalai. Kelių rūšių sulaukėję augalai, pvz., smulkiažiedė sprigė (Impatiens parviflora), rasotasis puikūnas (Mimulus guttatus), buvo auginami botanikos soduose. Ypač sparčiai plintantys svetimžemiai augalai vadinami invaziniais. Žinoma apie 70 rūšių invazinių augalų.
blakstienotoji galinsoga
Vieni jų, pvz., kanadinė konyza (Conyza canadensis), įsitvirtina tik pažeistose buveinėse, vėliau, atsikuriant augalų bendrijoms, išnyksta, aplinkai beveik nepadarydami žalos. Dauguma invazinių augalų įsikuria įvairiose buveinėse, jas labai pakeičia arba net visai sunaikina. Aplinkai labai pavojingais arba pavojingais laikomi apie 30 rūšių invaziniai svetimžemiai augalai, pvz., Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi), gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus). Kai kurie svetimžemiai augalai išplito per trumpą laiką ir tapo įkyriomis pasėlių piktžolėmis, pvz., smulkiažiedė galinsoga (Galinsoga parviflora).
uosialapis klevas
849