Lietuvõs galvijininkỹstė. Lietuvoje galvijininkystė labiau plėtoti pradėta 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje. Iš dvarų ir stambių ūkių bandų atrenkami produktyvesni galvijai buvo mišrinami su Olandijos juodmargiais ar Danijos žalaisiais.
1902 išleista pirmoji Lietuvos galvijų kilmės knyga. 1911 įsteigti pirmieji galvijų kergimo punktai. Nepriklausomoje Lietuvoje kūrėsi sąjungos ir draugijos, kurios rūpinosi vietinių galvijų veislių gerinimu, t. p. tuo rūpinosi Žemės ūkio rūmai, bendrovė Pienocentras.
Lietuvos galvijininkystė nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą (sumažėjo galvijų ir jų produktyvumas). 1949 patvirtintos Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų veislės. 1951 pradėta planingai šiuos galvijus veisti, įsteigti galvijų veislynai. Nuo 1956 karvės sėklinamos. 1958 įsteigtos rajoninės veislininkystės stotys, vėliau pertvarkytos į tarprajonines. Veislininkystės inspekcija kontroliavo karvių sėklinimą, bandų reprodukciją, produktyvių veislinių gyvulių auginimą, jų įtraukimą į kilmės knygą, bulių vertinimą ir tikrinimą pagal palikuonius.
1990 Lietuvoje buvo 2422 tūkst. galvijų. Atkūrus nepriklausomybę ir sunykus kolūkiams bei tarybiniams ūkiams, sumažėjo auginamų gyvulių. Mėsinių veislių galvijai sudarė apie 0,2 % visos bandos. 2002 pradžioje buvo 751,7 tūkst. galvijų, iš jų 441,8 tūkst. karvių, 2001 iš karvės primelžta po 3903 kg pieno. Lietuvos juodmargiai sudarė 68 %, Lietuvos žalieji – 30 % bandos. Juodmargiai galvijai auginami šalies pietinėje, vakarinėje ir vidurinėje dalyje, žalieji – šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyje. Lietuvos galvijininkystė yra pieninė (pieninės karvės sudaro 55–58 % visų galvijų, Europos Sąjungos šalyse – apie 25 %). 2019 pradžioje buvo 653,5 tūkst. galvijų, iš jų apie 256,2 tūkst. melžiamų karvių, 2018 iš karvės primelžta po 5 934 kg pieno. 2018 per metus pagaminta apie 49,5 tūkst. t jautienos ir veršienos (skerdenos).
661