Lietuvos gyventojų genocidas

Lietuvõs gyvéntojų genocdas, Lietuvos žmonių žudynės ar kankinimai, jos gyventojų deportavimas ir kita nusikalstama veikla, padaryta SSRS okupacijos ir aneksijos laikotarpiu (1940–41 ir 1944–1990 03) ir 1941–44 nacių valdomos Vokietijos. Atitinka tarptautinės teisės normų apibrėžiamus genocido nusikaltimo požymius. 2000 09 26 priimtame Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse teikiamas platesnis genocido apibrėžimas. Genocidu nusikalto tas, kuris, siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą arba prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.

Genocido veiksmų įvykdyta 1939 09 SSRS kariuomenės užimtame Vilniaus krašte. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvos Respubliką, komunistinė totalitarinė valdžia, siekdama sovietizuoti šalį, jau 1940–41 ėmėsi genocido veiksmų – buvo suimta, žiauriai kankinta, teisiama, nužudyta žmonių už 1918–40 veiklą, Lietuvos Respublikoje eitas pareigas, socialinę padėtį. 1940 07 07 patvirtintas Valstybės saugumo departamento (direktorius A. Sniečkus) pagal Maskvos instrukcijos parengtas Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kitų vadovaujančių veikėjų likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planas, imta sudarinėti suimtinų asmenų sąrašai. Iki 1941 05 į juos įtraukta 28 600 suimtinų vadinamųjų antisovietinių ir socialiai svetimų elementų; planuota įtraukti daugiau kaip 320 000 žm., bet dėl 1941 06 prasidėjusio SSRS–Vokietijos karo nespėta.

Dar iki Liaudies seimo rinkimų ir per juos 1940 07 11–19 buvo suimta 504 žm., dažniausiai uždraustų Lietuvos partijų vadovai ir veikėjai, buvę aukšti policijos pareigūnai ir valdininkai, t. p. lenkų pogrindžio organizacijų nariai. 1940 09 Lietuvos kalėjimuose kalinta daugiau kaip 4100 žm., 1941 04 – 6200; iš viso žinoma 6606 asmenys, suimti iki 1941 06 trėmimo, didelė jų dalis – už vadinamąją antisovietinę veiklą. Daug nuteistųjų buvo išvežta iš Lietuvos į SSRS kalėjimus (Lietuvos gyventojų kalinimas). Įgyvendinant Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto ir SSRS Liaudies komisarų tarybos 1941 05 16 nutarimą Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo resupublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos, birželio 14–18 buvo įvykdytas pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Į tremtinių sąrašus iš anksto įtraukta 21 214 žm., iš jų iki SSRS–Vokietijos karo pradžios (1941 06 22) spėta ištremti 17 600 (Lietuvos gyventojų trėmimai). Prasidėjus karui traukdamasi SSRS kariuomenė ir saugumo institucijų praeigūnai įvykdė genocido veiksmų – Rainiuose (Rainių žudynės), Panevėžyje, Pravieniškėse (Pravieniškių žudynės) bei kitur nužudė ir nukankino daugiau kaip 1000 žm. (politinių kalinių, suimtųjų, tarp jų ir dėl nesumokėtų mokesčių suimtų ūkininkų, t. p. keletą kunigų, medikų, kitų profesijų asmenų).

Genocido vienas baisiausių veiksmų – masinės Lietuvos žydų žudynės per nacių Vokietijos okupaciją 1941–44 (Holokaustas). Manoma, 1941–44 buvo išžudyta apie 190–200 tūkst. iš 1941 Lietuvoje gyvenusių apie 210 000 žydų (95 %). Jų žudynes organizavo nacių okupacinė administracija, bet į šį nusikaltimą buvo įtraukta dalis vietos gyventojų ir institucijų (vadinamoji lietuvių savivalda, policijos batalionai). Per holokaustą Lietuvoje (ir kitose Vidurio rytų Europos šalyse) buvo beveik sunaikinta žydų etninė grupė litvakai. Prie genocido t. p. priskirtina nacių okupacinės valdžios vykdytos lietuvių ir kitų tautų žmonių (nužudyta daugiau kaip 5000) žudynės, kankinimas, kalinimas, apie 60 000 asmenų prievartinis išvežimas dirbti į Vokietiją.

Sovietinė politika (Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas) ir represijos buvo atnaujintos Sovietų Sąjungai vėl okupavus Lietuvą 1944 antroje pusėje–1945 pradžioje – siekta sudaryti sąlygas sovietizuoti visuomenę ir palaužti Lietuvos pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui. Apie 60 000 lietuvių ir apie 120 000 klaipėdiečių 1944, bijodami sovietinių represijų, nuo artėjančio fronto ir SSRS kariuomenės pasitraukė arba buvo evakuoti į Vokietiją ir tapo karo pabėgėliais.

Genocidas buvo vykdomas pagal SSRS centrinių institucijų nurodymus; jam vadovavo Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto Lietuvos biuras (veikė 1944 11–1947 03; VKP(b) CK Lietuvos biuras), Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas (LKP Centro komitetas), Lietuvos sovietinė administracija ir kuriama partinė nomenklatūra (nomenklatūra). Genocidą tiesiogiai vykdė į Lietuvą perkeltos arba čia sudarytos SSRS saugumo ir vidaus reikalų institucijos, veikusios įvairiais pavadinimais (NKVD, Valstybės saugumo liaudies komisariatas, Vidaus reikalų ministerija, Valstybės saugumo ministerija, KGB ir kiti), buvo panaudotos SSRS ginkluotosios pajėgos, t. p. ir specialūs kariniai junginiai (pvz., po II pasaulinio karo vidaus kariuomenės 4 divizija), sukarinti daliniai – stribai, milicija, sovietiniai aktyvistai.

Ypač žiaurių represijų ir genocido veiksmų įvykdyta baigiantis II pasauliniam karui ir iškart po jo (sovietinėje Lietuvoje karo meto padėtis buvo atšaukta tik 1946). Baudžiamosioms operacijoms buvo sutelkiama net kelių divizijų daliniai, apsupami keli valsčiai, suiminėjami, net dėl menkiausios dingsties žudomi įtariamieji. 1944 12, Kūčių vakarą Alytaus, Kauno ir kitose apskrityse buvo sudeginta mažiausiai valstiečių 144 ūkiai, nužudyta 265 lietuviai (kai kurie sudeginti savo namuose). Vien NKVD 4 divizijos baudėjai 1944 12 13–1945 03 31 nužudė daugiau kaip 1800 žmonių. Pasak sovietinės valdžios oficialių ataskaitų, NKVD daliniai 1944–45 nužudė daugiau kaip 12 200 Lietuvos gyventojų, iš jų 5000 galėjo būti civiliai. 1944–45 ilgam buvo įkalinta apie 54 000 žm., apie 32 000 jų išvežta į SSRS lagerius. Pagal sovietinio teismo nuosprendžius 1944–47 ir 1950–53 (1947–50 mirties bausmė buvo panaikinta) Lietuvoje nužudyta daugiau kaip 1000 kalinių, dauguma jų – politiniai.

Stalinizmo laikotarpiu Lietuvoje (1940–41 ir 1944–53) itin didelės masinės represijos įvykdytos 1944–45 ir 1948–50, kai siekta susilpninti partizanų pasipriešinimą, vėliau – įvykdyti prievartinę kolektyvizaciją. Nuo represijų ir genocido labiausiai nukentėjo apie 300 000 gyventojų. 1940–41 ir 1944–52 buvo įkalinta daugiau kaip 150 000 žm., daugiau kaip 80 000 jų – politiniai kaliniai; iš esmės ir didelė dalis kitų kalinių buvo įkalinta dėl politinių motyvų – mokesčių nemokėjimo, prievolių nevykdymo, kaip pasipriešinimo dalyvių artimieji. Manoma, sovietiniuose lageriuose žuvo daugiau kaip 16 000 žmonių.

Kita genocido rūšis buvo trėmimai, atnaujinti iškart po II pasaulinio karo pradėjus įvesti sovietinį okupacinį režimą. Didelės masinio trėmimo operacijos įvykdytos 1948–51 – sovietinė valdžia siekė visiškai nuslopinti ginkluotą pasipriešinimą, įbauginti gyventojus, pirmiausia ūkininkus, ir įgyvendinti kolektyvizaciją, todėl daugiausia tremta ūkininkų šeimos ir asmenys, įrašyti į vadinamųjų buožių sąrašus. 1948 05 22–23 per trėmimo operaciją Vesna (Pavasaris) ištremta 11 350 šeimų (40 000 žm.), per 1949 03 25–30 trėmimo operaciją Priboj (Bangų mūša 8800 šeimų (28 981 asmuo), per 1951 10 02–03 trėmimo operaciją Osen (Ruduo 4000 šeimų (16 150 žm.). Per šias ir kitas trėmimo operacijas (jų 1944–53 iš viso buvo 34) daugiausia į atšiaurias Sibiro, Rusijos šiaurės ir Tolimųjų Rytų sritis buvo ištremta daugiau kaip 132 000, arba daugiau kaip 5 %, Lietuvos gyventojų. Politiniai kaliniai ir tremtiniai buvo vežami dirbti nemokamą ar menkai mokamą darbą taigoje, rūdynuose ir kitur, ten, kur reikėjo pigios darbo jėgos. Kalinta ir tremta dažnai ištisos šeimos su vaikais; apie 67 % tremtinių buvo moterys (daugiau kaip 50 000) ir vaikai (daugiau kaip 39 000). Dėl atšiauraus klimato, bado, menkos medicininės priežiūros daugiau kaip 28 000 tremtinių žuvo, daug buvo suluošinta.

Mirus J. Stalinui (1953) viešų masinių represijų atsisakyta. SSKP Centro komiteto I sekretoriumi tapus N. Chruščiovui (tas pareigas ėjo 1953–64), prasidėjo vadinamasis atšilimas, dauguma politinių kalinių ir tremtinių buvo paleista į laisvę (paskutiniai tremtiniai – 1963) ir galėjo išvykti iš tremties vietų, dažniausiai be teisės iš karto sugrįžti į Lietuvą. To meto LSSR vadovybės iniciatyva buvo parengtas ir su Maskva suderinus paskelbtas LSSR Aukšiausiosios Tarybos prezidiumo nutarimas, draudžiantis daliai buvusių politinių kalinių ir tremtinių (apie 50 000 žm.) grįžti į Lietuvą. Per genocidą ir dėl karo pabėgėlių Lietuva prarado daugelį intelektualų ir geriausių įvairių sričių specialistų, ūkininkų.

Genocidas Mažojoje Lietuvoje

Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų, mažlietuvių; Prūsijos lietuviai) veikėjai 1933–45 Vokietiją valdant naciams buvo represuojami (kalinami koncentracijos stovyklose, tremiami, kai kurie nužudyti); Mažosios Lietuvos daugiau kaip 50 % lietuviškų vietovardžių (etnonimų) ir vandenvardžių (hidronimų) buvo pakeista vokiškais.

Sovietinis genocidas prasidėjo, kai SSRS kariuomenė 1945 01 13 Rytų Prūsijoje visu frontu pradėjo pulti nacių Vokietijos kariuomenę. Daug Mažosios Lietuvos gyventojų mirė nuo bado, ligų, kankinimų SSRS lageriuose, dalis buvo ištremta į Rusijos gilumą. Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado sritis) iš 1945 pradžioje buvusių apie 430 000 gyventojų 1945 09 01 užregistruota apie 139 000 Vokietijos piliečių, 1946 05 01 – apie 129 000. 1947–49 apie 102 000 Karaliaučiaus kr. gyventojų prievarta buvo deportuoti (ištremti) į SSRS okupacinę zoną Vokietijoje. Dėl sovietinio genocido Karaliaučiaus krašte žuvo tūkstančiai gyventojų, dalis jų buvo lietuviai, lietuvių arba prūsų kilmės. Sovietinė valdžia krašte įvykdė etninį valymą, pakeitė rusiškais visus Mažosios Lietuvos vietovardžius.

Š: Lietuvos gyventojų genocidas t. 1–4 Vilnius 1998–2014. L: A. Anušauskas Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais Vilnius 1996; Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas / sud. D. Bakanienė Vilnius 1996; Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1998) / sud. I. Ignatavičius Vilnius 1999.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką