Lietuvõs ir Lénkijos téisių sulỹginimo ãktas (lot. Coaequatio iurium), koekvãcija, Abiejų Tautų Respublikos konstitucinis aktas, priimtas 1697 06 25 Elekciniame seime. Iniciatorius – Lenkijos karaliaus rūmai (tuo metu buvo bekaralmetis). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimeliai teisių sulyginimo akto neaptarė. Prasidėjus Seimui jį svarstyti ir patvirtinti pasiūlė Mstislavlio vaivadijos vėliavininkas Martynas Valavičius: jis įrodinėjo, kad aktas reikalingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinei sistemai sutvarkyti. Dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovų tam nepritarė, pasak jų, ir esama sistema gera. Aktui pritarė Lenkijai atstovaujantys Seimo nariai. Diskusijos kartais pereidavo į riaušes. Rengiant aktą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai susiskaidė į Sapiegų šalininkus (kartu akto priešininkus) ir jų opoziciją.
Teisių sulyginimo akto publikacija (1697 ?, Krokuva; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
06 20 sudaryta bendra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos komisija (po du atstovus nuo kiekvienos vaivadijos ir po vieną nuo apskrities arba žemės) įstatymo projektui parengti. Spaudžiant gausiai projekto rėmimo grupei 06 25 Seime jis buvo priimtas (Sapiegų šalininkų tuo metu nebuvo); pasirašė keliasdešimt komisijos narių, tarp jų vienas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir dešimt Lenkijos senatorių.
Aktas sulygino po Liublino unijos (1569) išlikusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kanclerių, etmonų, maršalų (maršalkų), didžiųjų iždininkų institucijų ir pareigūnų kompetenciją; griežtai nustatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės stovyklavimo žiemą skyrimo tvarką ir vietas (Gardino ekonomija, Brastos vaivadijos seniūnijos ir valstybiniai dvarai), nuo to atleido valdovo, Bažnyčios ir bajorų dvarus. Kariams paskirstyti Seimas skyrė komisarus – Sapiegų priešininkus (G. A. Oginskį, L. K. Pociejų, A. Valavičių). Teisių sulyginimo aktas t. p. nustatė karių algų dydį.
Išplėtė Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo kompetenciją – jo sprendimams dėl banicijos ir infamijos (garbės atėmimas per teismą) nebereikėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio pritarimo, Tribunolas turėjo svarstyti žemės teismų ir Pilies teismų apeliacijas, suvienodinta proceso tvarka; nustatyta, kad ateityje Tribunolo ir teismų sprendimai bus rašomi tik lenkų kalba. Lietuvių kalbai nesuteikta jokios administracinės funkcijos. Bausmė už teisių sulyginimo akto nesilaikymą – infamija.
Akto priešininkai (pasirašė Sapiegos ir Polocko vaivada Dominykas Mykolas Sluška) paskelbė Manifestą prieš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės teisių koekvaciją: aktas esąs neteisėtas, nes jo projektas nebuvo pateiktas svarstyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimeliams, oponentams buvo daromas spaudimas, per prievartą jį pasirašė Seimo maršalas. Svarbiausia – teisių sulyginimo aktas pažemino Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ji buvo priversta priimti įstatymą, kuris Elekciniame seime neturėjo būti net svarstomas, parodė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip jėga į Lenkijos karalystę inkorporuotą provinciją. Siūlymui aktą apsvarstyti seimeliuose ir priimti Abiejų Tautų Respublikos Karūnaciniame seime nebuvo pritarta.
Teisių sulyginimo aktas nepanaikino senųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisių ir tvarkos pagrindų, bet spartino jos valstybingumo tradicijų nykimą ir polonizaciją. Politiškai aktas, parengtas pagal Lenkijos koncepciją, buvo ne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų pergalė prieš savo didikus, bet didikų dviejų grupuočių kovos rezultatas.
2808