Lietuvõs knas 1940–1990. 1940 SSRS okupavus Lietuvą kinas buvo paverstas svarbia propagandos priemone. Suvalstybinta kino pramonė, uždrausta rodyti iki okupacijos sukurtą kino kroniką, Kaune įkurta Lietuvos kino kronikos studija. Iki SSRS–Vokietijos karo pradžios joje buvo sukurta apie 40 propagandinių kino žurnalų (filmavo S. Uzdonas, S. Vainalavičius, iš SSRS atsiųsti režisieriai). Per SSRS–Vokietijos karą studijos veikla nutrūko, 1944 atkurta kaip kino korespondentų punktas, 1945 pavadinta Kino kronikos studija (iki 1956 veikė įvairiais pavadinimais), 1949 perkelta į Vilnių, nuo 1956 Lietuvos kino studija. Iki 1989 joje buvo sutelktas visas profesionalusis kinas. Lietuvoje įsigaliojo SSRS kino filmų kūrimo, finansavimo, platinimo ir rodymo sistema. Vaidybiniams, animaciniams ir daugeliui dokumentinių filmų finansavimas iš SSRS biudžeto buvo skiriamas tik patvirtinus paraišką kurti filmą ir jo scenarijų Valstybiniame kinematografijos komitete Maskvoje. Lietuvos biudžetas finansavo kino žurnalą Tarybų Lietuva, Lietuvoje skirtus rodyti dokumentinius filmus, dalį užsakomųjų dokumentinių filmų. Filmai daugiausia rodyti SSRS (kai kurių rodymas ribotas ir SSRS). Per metus (iki 9 dešimtmečio pabaigos) buvo sukuriama vidutiniškai 7 vaidybiniai, 40 dokumentinių ir 2 animaciniai filmai.
5 dešimtmečio antroje pusėje kino raidą stabdė politinė kontrolė, kinematografininkų ir kūrybinės patirties stoka – kai kurie kinematografininkai emigravo, kiti (J. Linartas) buvo ištremti, toliau kūrė tik S. Uzdonas ir S. Vainalavičius (vėliau abu represuoti, jiems uždrausta filmuoti). Kurta dokumentinės apybraižos, kronikinis kino žurnalas Tarybų Lietuva (nuo 1946 reguliariai; svarbiausi režisieriai: L. Maculevičius, N. Liubošicas, V. Starošas, B. Pajėdienė, A. Pavlova), mokomieji, mokslo populiarinamieji, propagandiniai dokumentiniai filmai (Petras Cvirka 1947, režisieriai L. Maculevičius ir I. Krovčiunovskis, Skambėk, laisvoji daina! 1948, režisierius S. Uzdonas, Veterinarijos akademija 1954, režisierius N. Liubošicas ir V. Starošas), kuriuose šlovinti socializmo laimėjimai. Kino kronika paįvairinta teminiais kino žurnalais Lietuvos pionierius, Menas, Sportas. 1947 Maskvos kino studijoje Mosfilm sukurtas vadinamasis nacionalinės tematikos vaidybinis filmas Marytė (režisierė V. Strojeva, kuriant filmą dalyvavo ir lietuvių menininkai). 1951 pagal visoms SSRS respublikoms privalomą standartą sukurtas ilgametražis spalvotas dokumentinis filmas Tarybų Lietuva (režisieriai J. Poselskis, L. Maculevičius). Su kino studijomis Lenfilm ir Mosfilm sukurta vaidybinių filmų pagal socialistinio realizmo metodą (Aušra prie Nemuno 1953, režisierius A. Faincimeris, Ignotas grįžo namo, pagal A. Gudaitį‑Guzevičių, režisierius A. Razumnas, Tiltas, režisierius B. Šreiberis, abu 1956), juose šlovinta socialistinė santvarka, tendencingai vaizduota šalies istorija.
Atšilimo laikotarpiu atsinaujino dokumentinis kinas. Režisierius G. Chnkojanas plėtojo neįprastą lietuvių kinui marinistinę temą (Prie Kanados krantų 1956, Atlanto platybėse 1959). Dokumentinių filmų režisavo operatorius L. Tautrimas (Neringa 1957, Yra šalis 1959, Kodėl akmenys netyli? 1963). Daugelio to laikotarpio dokumentinių filmų scenarijus parašė rusų kinematografininkas L. Braslavskis. Jo dramaturginiai gebėjimai labiausiai atsiskleidė režisieriaus V. Starošo dokumentinėje trilogijoje Jie kauniečiai (1958), Mano draugai (1959), Svajos ir likimai (1961) ir viename brandesnių to meto dokumentinių filmų Nenusimink, Virginijau! (1962), kurio raiškus literatūrinis tekstas, įvairių likimų sugretinimai, lankstus montažas plėtojo žmogaus ir laiko temą.
1957 režisierius V. Mikalauskas sukūrė filmą vaikams Žydrasis horizontas, tai buvo pirmasis Lietuvos kino studijos savarankiškai sukurtas vaidybinis filmas. Režisieriaus V. Žalakevičiaus vaidybinis filmas Adomas nori būti žmogumi (1959, pagal V. Sirijos Girą) pasižymėjo daugiaplaniais psichologizuotais charakteriais. 1960 lietuvių kinui pirmąjį tarptautinį apdovanojimą – Karlovy Varų kino festivalio pagrindinį prizą ir 2 diplomus – pelnė 4 novelių filmo Gyvieji didvyriai (1960, režisieriai M. Giedrys, B. Bratkauskas, A. Žebriūnas ir V. Žalakevičius) 3 pirmosios novelės. Šio filmo novelių stilistika ir tematika nužymėjo režisierių kūrybos tolesnes kryptis: socialinę buitinę plėtojo M. Giedrys (Svetimi 1962), intelektualinę – V. Žalakevičius (Vienos dienos kronika 1963), poetinę – A. Žebriūnas (Paskutinė atostogų diena 1964, pagal J. Nagibiną, užsienyje rodytas pavadinimu Mergaitė ir aidas, Locarno kino festivalio, Filmų jaunimui tarptautinių susitikimų Kanuose Didysis prizai, abu 1965; Gražuolė 1969).
režisieriaus A. Žebriūno vaidybinio filmo Paskutinė atostogų diena kadras (1964; Vika – L. Braknytė)
režisieriaus R. Vabalo vaidybinio filmo Laiptai į dangų kadras (1966; Indriūnas – V. Blėdis, Motina – I. Garasimavičiūtė)
režisieriaus V. Žalakevičiaus vaidybinio filmo Niekas nenorėjo mirti kadras (1966; iš kairės: Juozapas‑Aitvaras – L. Noreika, Bronius – B. Oja, Vaitkus – D. Banionis)
Tos pačios kartos režisierius R. Vabalas plėtojo psichologinę dramatinę kryptį (Žingsniai naktį 1962). 7 dešimtmetyje svarbiausiu vaidybinio kino bruožu tapo savitas temos interpretavimas, asmeninis požiūris į tikrovę, filmuose pradėta gilintis į prieštaringą žmogaus vidinį pasaulį, sustiprėjo psichologizmas, vaizdo simboliškumas, metaforiškumas, asociatyvi poetika. Savitumu išsiskyrė sąlygiško pasakojimo politinė satyra su grotesko elementais Marš, marš, tra‑ta‑ta! (1964, režisierius R. Vabalas), filosofinė pasaka Mažasis princas (1966, pagal A. de Saint‑Exupéry, režisierius A. Žebriūnas), vesterno principais grįstas filmas Niekas nenorėjo mirti (1966, režisierius V. Žalakevičius), kuriame vaizduojamos kovos Lietuvos kaime po II pasaulinio karo. Sudėtingą tautos likimą šiuo istoriniu laikotarpiu, asmeninę pasirinkimo dramą vėliau siekė atskleisti režisieriai R. Vabalas (Laiptai į dangų 1966, pagal M. Sluckį), M. Giedrys (Vyrų vasara 1970), A. Kundelis (Sužeista tyla 1979, pagal J. Požėrą). Skirtingą šių filmų konceptualumą ir meniškumą lėmė laiko pokyčiai, menininko mąstymas ir dorovinė atsakomybė, būtinybė atsižvelgti į ideologinę istorinio vyksmo interpretaciją.
7 dešimtmetyje susiklostė lietuvių dokumentinio kino mokykla (vadinama poetine dokumentika), kuriai pradžią davė režisieriaus R. Verbos filmai (Senis ir žemė 1965, Vincas Svirskis 1967, Čiūtyta rūta 1968, Šimtamečių godos 1969, Šventėn 1970, Paskutinė vienkiemio vasara 1971), juose vaizduojama kaimo gyvenimas, tautos tradicijos, sukurti emocionalūs ir psichologiniai žmonių portretai. Poetinių raiškios plastikos dokumentinių filmų sukūrė debiutuojantys režisieriai A. Dausa (Naktį prieš parodos atidarymą 1963, su A. Tumu, Korko kino festivalio prizas 1964, M. K. Čiurlionis 1965, Ten, už durų 1966), A. Grikevičius (Saulės pasakos 1964, Korko kino festivalio prizas 1965, Laikas eina per miestą 1966, Trys taktai 1966, Tours’o kino festivalio prizas 1967). Dokumentinio kino meniškumui, temų, raiškos priemonių įvairovei įtakos turėjo vaidybinio kino režisierių R. Vabalo (Stinga tik fiurerio 1965), M. Giedrio (Do‑re‑mi 1966), A. Žebriūno (Miške 1967, M. K. Čiurlionio simfoninės poemos motyvais) dokumentiniai filmai. Pieštinės animacijos filmų sukūrė kino mėgėjai Z. Tarakevičius (Vilkas ir siuvėjas 1966), J. Sakalauskas (Ežio namas 1968).
režisierius R. Verba (dešinėje) filmuoja dokumentinį filmą Čiutyta rūta
režisierius R. Verba filmuojant dokumentinį filmą Šimtamečių godos
režisieriaus R. A. Janausko animacinio filmo Iniciatyva kadras (1970)
1968 dokumentinio kino režisieriai A. Dausa ir A. Grikevičius debiutavo vaidybiniu filmu Jausmai (pagal režisieriaus V. Žalakevičiaus scenarijų; San Remo kino festivalio prizas 1975, pagamintas ribotas kopijų skaičius), kuriame aistros, prieštaringi žmogaus jausmai plėtojasi sudėtingų istorinių įvykių fone. Režisierius A. Grikevičius vėliau pratęsė intelektualiojo vaidybinio kino tradiciją (Ave, vita! 1969, Sadūto‑tūto 1974). Poetinių filmų vaikystės, jaunystės tema sukūrė režisierius A. Araminas (Kai aš mažas buvau 1968, pagal M. Untą, Maža išpažintis 1972, pagal V. Bubnį, Andrius 1980, pagal V. Palčinskaitę, Avellino vaikų ir jaunimo filmų festivalio prizas 1982). 1970 Lietuvos kino studijoje pirmąjį animacinį filmą Iniciatyva sukūrė režisierius R. A. Janauskas. Vaidybiniame kine vyravo istorinė tematika (Akmuo ant akmens 1972, režisierius R. Vabalas, Sodybų tuštėjimo metas 2 serijos 1976, pagal J. Avyžių, Faktas 1981, Kanų kino festivalyje rodytas pavadinimu Nulinė kraujo grupė, abiejų režisierius A. Grikevičius), kuri dažniausiai plėtota per individualius likimus ir išgyvenimus.
Sukurta keletas filmų apie gyvenamojo laikotarpio problemas (Birželis, vasaros pradžia 1969, Mainai 1979, pagal J. Trifonovą, abiejų režisierius R. Vabalas, Perskeltas dangus 1974, Nesėtų rugių žydėjimas 1979, abu pagal V. Bubnį, abiejų režisierius M. Giedrys). Kurtas žanrinis kinas – istorinis epas Herkus Mantas (2 serijos 1972, režisierius M. Giedrys), miuziklas Velnio nuotaka (1974, pagal K. Borutą, režisierius A. Žebriūnas, kompozitorius V. Ganelinas). Režisieriaus A. Žebriūno tragikomedija Riešutų duona (1977, pagal S. Šaltenį) pasižymėjo poetiškumu, subtiliu humoru, grotesko elementais. Režisieriaus G. Lukšo kino filmas Virto ąžuolai (1976, pagal J. Baltušį) išsiskyrė lietuvių kinui nebūdingomis didelėmis aistromis, temperamentingais charakteriais, vėlesniame šio režisieriaus filme Vasara baigiasi rudenį (1982, pagal R. Granauską) vaizduojama sovietinio kaimo degradacija.
režisieriaus R. Vabalo vaidybinio filmo Birželis, vasaros pradžia kadras (1969; Laima – E. Žebertavičiūtė)
miuziklo Velnio nuotaka stop kadras (1974; pagal K. Borutą, režisierius A. Žebriūnas, kompozitorius V. Ganelinas; Girdvainis – R. Adomaitis, Jurga – V. Mainelytė)
režisieriaus A. Puipos vaidybinio filmo Moteris ir keturi jos vyrai kadras (1983, pagal H. Drachmanną; iš kairės: Tėvas – A. Šurna, Moteris – J. Onaitytė, Jaunėlis – S. Balandis)
Intelektualiojo kino krypčiai artimos konceptualios režisieriaus A. Puipos ekranizacijos (Moteris ir keturi jos vyrai 1983, pagal H. Drachmanną, Amžinoji šviesa 1987, pagal R. Šavelį, San Remo kino festivalio Didysis prizas 1990, Žuvies diena 1989, pagal J. Skablauskaitę), kuriose literatūrinis šaltinis savitai perteikiamas kino raiškos priemonėmis, daug reikšmės teikiama vaizdo plastikai, montažinei struktūrai. Režisierius R. Banionis filmuose vaizdavo jaunimo gyvenimą ir problemas (Mano mažytė žmona 1984, Neatmenu tavo veido 1988, Maskvos vaikų ir jaunimo kino ir televizijos filmų festivalio prizas 1989). Režisierius J. Vaitkus sukūrė savo režisuotų dramos spektaklių kinematografinių variantų (Strazdas – žalias paukštis 1990, pagal S. Gedą), savitai derino kino ir teatro raiškos priemones. 9 dešimtmetyje svarbesnių filmų sukūrė režisieriai A. Žebriūnas (Kelionė į rojų 1980, pagal H. Sudermanną), V. Žalakevičius (Atsiprašau 1982, Savaitgalis pragare 1987, dalyvaujant A. Grikevičiui, A. Kvirikašviliui), R. Vabalas (Skrydis per Atlantą 1984, Miškais ateina ruduo 1989, pagal M. Katiliškį), M. Giedrys (Sūnus palaidūnas 1985, pagal R. Kašauską).
Nuo 8 dešimtmečio antros pusės Lietuvos kino studijoje daugiausia kurti televizijos filmai (dažniausiai užsienio rašytojų kūrinių ekranizacijos) SSRS centrinės televizijos užsakymu (Smokas ir Mažylis 3 serijos, 1975, pagal J. Londoną, režisierius R. Vabalas, Seklio Kalio nuotykiai 2 serijos 1976, pagal A. Lindgren, režisierius A. Žebriūnas, Amerikoniškoji tragedija 4 serijos 1980–81, pagal Th. Dreiserį, režisierius M. Giedrys, Turtuolis, vargšas 1984, pagal I. Shaw, 4 serijos, režisierius A. Žebriūnas), tokių užsakomųjų televizijos filmų sukūrė ir naujos kartos režisieriai G. Lukšas (Mano vaikystės ruduo 1977, pagal J. Aputį, Žolės šaknys 1988, pagal V. Jasukaitytę), J. Vaitkus (Zodiakas / M. K. Č. Zodiakas 1986, Don Žuanas 1987, pagal W. A. Mozarto operą), A. Puipa. Animacinių filmų sukūrė režisieriai N. Valadkevičiūtė (Medis 1983), R. A. Janauskas (Antspaudas 1986), I. Bereznickas (Baubas 1987), Z. Šteinys (Dosnumas 1988), V. Aškinis (Kaktuso paslaptis 1989).
Poetinės dokumentikos tradiciją pratęsė režisieriaus H. Šablevičiaus filmai (Apolinaras 1973, Liuob šokt, liuob dainuot 1974, Žiniuonė 1975, Žmogus, einantis namo 1986, Oberhauseno trumpametražių filmų festivalio prizas 1987, Pabuvam savam lauki 1988), juose gausu montažinių paradoksų, sudėtingų garso ir vaizdo jungčių. Ideologizuotų istorinių dokumentinių filmų sukūrė režisierius L. Lazėnas (Antanas Sniečkus. Gyvenimo ir veiklos bruožai 1976, su Telefilmu, Generolas Duglas 1978). Režisierius R. Šilinis sukūrė raiškių kino portretų (Pasirašau – arkitektas 1972, apie L. Šepką, Buvome greta 1984, apie K. Petrauską), filmuose (Savojo „aš“ beieškant 1977, Post scriptum senam filmui 1980, su V. Starošu, Randas 1985, Nojaus arka 1988) kėlė socialines problemas, žmogaus atsakomybės prieš laiką ir visuomenę klausimą.
filmuojamas režisieriaus H. Šablevičiaus dokumentinis filmas Žiniuonė
režisieriaus P. Abukevičiaus dokumentinio filmo Meškutės Nidos nuotykiai kadras
Režisierius G. Skvarnavičius sukūrė ironiškų socialinės problematikos kino feljetonų (Džokonda IV aukšte 1977, Ko ašaroja Medėja?, Būkit sveiki, ufonautai, abu 1979, Kur nueisim taip apsiavę? 1989), operatorius ir režisierius P. Abukevičius – kino ir televizijos filmų gamtos tema (ciklas apie meškutę Nidą – 13 filmų 1976–80, filmas Juodieji gandrai, elniukas ir Nida 1977, 18 tarptautinio Niujorko kino ir televizijos filmų festivalio prizas 1980, Vilkai 3 filmai 1981–83). Sudėtinga dramaturgija būdinga režisieriaus A. Tumo mokslo populiarinamiesiems filmams (Žmogus ir daiktai 1971, Raštą audžia istorija 1983). Mokomųjų filmų sukūrė režisieriai P. Kalabuchovas, A. Kriščiūnas, N. Liubošicas ir kiti.
Kiti svarbesni dokumentinio kino režisieriai: V. Imbrasas (Vandens ir vėjo fuga 1968, Akimirkos 1969, Variacijos 100‑ojo vaidmens tema 1974), B. Pajėdienė (Dviese 1974, Uždegu spalvą 1975), A. Digimas, Z. Putilovas (abu ir operatoriai). Jaunosios kartos režisieriai E. Zubavičius (Mums nebaisūs jokie priešai 1978, Jautrumo kaip duonos 1979, Dar sykį „Lie‑tu‑va“ 1989), S. Beržinis (Ant Žalalendo kranto 1987, Vėliava iš plytų 1988) filmuose kėlė smurto sovietinėje armijoje, atsakomybės problemas. Debiutavo režisieriai R. Gruodis (Savanoriai 1989), A. Matelis (Pelesos milžinai 1989), A. Stonys (Atverti duris ateinančiam 1989), režisierius Š. Bartas Vilniuje įsteigė pirmąją privačią kino studiją Kinema.
režisieriaus S. Beržinio dokumentinio filmo Vėliava iš plytų kadras (1988)
Kino scenarijų parašė rašytojai J. Aputis, G. Kanovičius, I. Meras, P. Morkus, S. Šaltenis, R. Šavelis, režisierius V. Žalakevičius (savo, režisierių A. Grikevičiaus ir A. Dausos, A. Puipos filmų), R. Vabalas, A. Žebriūnas. Prie filmų raiškumo prisidėjo vaidybinio kino operatoriai J. Gricius, R. J. Juodvalkis, A. Mockus, D. Pečiūra, J. Tomaševičius, dokumentinio kino operatoriai A. Baronas, A. Blyža, R. Damulis, R. Gabalis, A. Jančoras, J. Matonis, K. Matuzevičius, H. Mikalauskas, Z. Pomecka, A. Tarvydas ir kiti. Žymesni kino filmų, kostiumų ir grimo dailininkai: V. Bimbaitė, J. Čeičytė, J. Čiuplys, V. Kalinauskas, G. Kličius, L. Kriščiūnas, F. Linčiūtė‑Vaitiekūnienė, D. Mataitienė, A. Ničius, M. Oržekauskaitė, G. Remeikaitė, A. Švažas, I. Vabalienė. Muzikos kino filmams sukūrė kompozitoriai A. Apanavičius, O. Balakauskas, V. Barkauskas, V. Ganelinas, G. A. Kuprevičius, B. V. Kutavičius, J. Širvinskas ir kiti. Lietuvių aktoriai (R. Adomaitis, B. Babkauskas, G. Baikštytė, D. Banionis, J. Budraitis, A. Masiulis, L. Noreika), operatoriai (J. Gricius, A. Mockus), režisieriai (V. Žalakevičius) dalyvavo kuriant kitų SSRS respublikų filmus.
Iki 1990 Lietuvos kino studijoje sukurta 121 vaidybinis, 629 dokumentiniai filmai. Lietuvos kino filmai buvo apdovanoti daugiau kaip 40 SSRS kino festivalių.
L: M. Malcienė Lietuvos kino istorijos apybraiža: 1919–1970 Vilnius 1974; Lietuvių kino menas šiandien / sud. B. Gintalas, A. Šimkus Vilnius 1981; L. Tapinas Lietuvos kinematografininkai Vilnius 1986; Ekrane ir už ekrano / sud. S. Macaitis Vilnius 1993; V. Mikalauskas Kinas Lietuvoje: Nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno Vilnius 1999; A. Mikonis‑Railienė, L. Kaminskaitė‑Jančiorienė Kinas sovietų Lietuvoje: Sistema, filmai, režisieriai Vilnius 2015; S. Žalneravičiūtė Vilniaus iliuzionai Vilnius 2015.
1158