Lietuvos klimatas

Lietuvõs klmatas

Lietuvoje vyrauja vidutiniškai šaltas su snieginga žiema klimatas (pagal W. Köppeno klimato klasifikaciją). Kritulių iškrinta pakankamai visais metų laikais, gausiau – šiltuoju laikotarpiu. Šalčiausio mėnesio (pajūryje – vasario, kitur – sausio) vidutinė temperatūra žemiau –3 °C, šilčiausio (pajūryje – rugpjūčio, kitur – liepos) – iki 18 °C. Ne mažiau kaip 4 mėnesius vidutinė temperatūra daugiau kaip 10 °C. Panašus klimatas būdingas Rytų Europos vidurinei daliai. Lietuvos vakaruose klimatas vidutiniškai šiltas, šalčiausio mėnesio vidutinė temperatūra aukščiau –3 °C. Šis klimato tipas vyrauja Vakarų Europoje.

Zoniniai ir azoniniai veiksniai

Lietuvos klimatą lemia globalūs (zoniniai) veiksniai ir vietinės geografinės sąlygos (azoniniai veiksniai). Zoniniai veiksniai: geografinė padėtis ir vyraujanti oro masių pernaša iš vakarų, apimanti visą troposferą ir žemutinę stratosferos dalį.

Lietuva išsidėsčiusi vidutinio klimato juostos (vidutinių platumų klimatas) šiaurinėje dalyje tarp 53° 54′ ir 56° 27′ šiaurės platumos. Nuotolis nuo pusiaujo (6130 km) ir Šiaurės ašigalio (3870 km) lemia Saulės aukštį virš horizonto, dienos trukmę ir bendrosios saulės spinduliuotės prietaką. Saulės aukštis virš horizonto Kauno platumoje kinta 47° intervale. Didžiausias (58,5°) jis būna birželio 22 dieną (diena trunka daugiau kaip 17 valandų), mažiausias (11,5°) – gruodžio 22 dieną (diena trunka vos 7 valandas ir keliolika minučių).

bendroji ir sugertoji saulės spinduliuotė Lietuvoje

bendroji ir sugertoji saulės spinduliuotė Lietuvoje

Bendrosios Saulės spinduliuotės į horizontalų paviršių per metus Lietuva gauna apie 3400 MJ/m² (dvigubai mažiau nei pusiaujo srityse). Šis kiekis per metus pasiskirstęs labai netolygiai: birželį Saulės spinduliuotės gaunama 17 %, o gruodį – tik 1 % metinio kiekio. Didžiausiomis bendrosios Saulės spinduliuotės sumomis išsiskiria šalies pietvakarinė dalis (3500 MJ/m²), o mažiausiomis – debesuotoji Žemaičių aukštumos vakarinė dalis (apie 3300 MJ/m²). Azoniniai veiksniai, lemiantys klimato bruožus: gretimi sausumos plotai, vandenynų ir jūrų išsidėstymas, reljefo absoliutus aukštis, dirvožemio savybės, paklotinio paviršiaus danga. Į vakarus nuo Lietuvos plyti Baltijos jūros bei Atlanto vandenyno akvatorijos ir tik nedideli sausumos plotai – Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasaliai su salomis, į rytus kelis tūkstančius kilometrų tęsiasi Eurazijos žemynas, todėl Lietuvos, nors ji ir pajūrio šalis, klimatas nėra tipiškas jūrinis. Per metus į šalį atslenka beveik po lygiai jūrinės ir žemyninės kilmės oro masių.

Iš vakarų į rytus didėja klimato kontinentalumas: kyla temperatūros metinė ir paros amplitudės, šaltesnės darosi žiemos, ilgiau išsilaiko sniego danga, sausėja oras.

Prie azoninių veiksnių priskiriami ir vietiniai klimato veiksniai (reljefo formos, vandens telkiniai, dirvožemiai, augalija, urbanizuotos teritorijos, t. p. jų fizinės būklės sezoninė kaita), kurie lemia mezomasto ir mikromasto klimato elementų ypatumus.

Paklotinio paviršiaus danga – svarbiausias veiksnys, lemiantis paviršiaus albedą ir Saulės spinduliuotės sugėrimą. Didžiojoje dalyje albedo metų vidutinės reikšmės yra apie 20 %, o miškinguose rajonuose sumažėja iki 17,5 %. Žiemą, kai žemė pasidengia sniegu, o Saulė pakyla neaukštai, bemiškių teritorijų albedas padidėja iki 50–60 % (šviežio sniego iki 90 %), vasarą miškai ir juodžemio dirvos atspindi tik 10–15 %, pievos ir pasėliai – 15–20 % spinduliuotės. Teritorijos paviršius per metus sugeria 2600–2900 MJ/m² Saulės energijos (daugiausia miškingi pietiniai ir pietvakariniai rajonai). Sugertosios spinduliuotės daugiausia tenka gegužei ir liepai (po 400–500 MJ/m²), mažiausia – gruodžiui ir sausiui (po 20–25 MJ/m²).

Saulės spinduliuotė

Horizontalaus paviršiaus spinduliuotės (radiacijos) balanso metinės reikšmės Lietuvoje kinta nuo 1600 iki 1900 MJ/m², bet per metus jis gali būti ir teigiamas, ir neigiamas. Kai Žemės paviršiaus efektyvioji spinduliuotė (į kosminę erdvę išspinduliuota energija infraraudonosiomis bangomis) didesnė už sugertąją spinduliuotę – balansas neigiamas (lapkritį–vasarį), kai sugertoji spinduliuotė viršija efektyviąją spinduliuotę – teigiamas (kovą–spalį). Didžiausios teigiamos balanso reikšmės – gegužę–liepą (apie 300 MJ/m²). Spinduliuotės (radiacijos) balansas kinta ir per parą, o didžiausia kaitos amplitudė – šiltuoju laikotarpiu. Naktį jis priklauso tik nuo efektyviosios spinduliuotės, o ši – nuo paklotinio paviršiaus temperatūros, debesuotumo, atmosferos stratifikacijos ir drėgnumo. Dieną balanso pagrindinė dalis – sugertoji spinduliuotė, kuri priklauso nuo Saulės aukščio virš horizonto, albedo ir debesuotumo.

spinduliuotės (radiacijos) balansas Lietuvoje

Giedros metu atviroje, lygioje vietovėje balansas per 0° pereina rytą, Saulei pakilus (vakare nusileidus) iki 7–8° aukščio virš horizonto.

Svarbus Saulės spinduliuotės prietakos ir spinduliuotės (radiacijos) balanso (t. p. terminių ir drėgminių klimato savybių) veiksnys – debesuotumas. Vidutinis metų bendrasis debesuotumas Lietuvoje apie 70 %, didžiausias – lapkritį–vasarį (80–85 %), mažiausias – gegužę–rugpjūtį (apie 65 %). Dėl debesuotumo faktinė Saulės spindėjimo trukmė (saulėtų valandų skaičius) daug mažesnė už didžiausią galimą, t. y., dienos trukmę. Faktinė Saulės spindėjimo trukmė sudaro nuo 37 % (rytuose) iki 41 % (pajūryje) didžiausios galimos trukmės. Iš viso per metus saulėtų valandų būna mažiausia Vilniuje (1630 valandų), daugiausia – pajūryje ir Kuršių nerijoje (1900–1915 valandų). Saulėčiausi yra gegužės–rugpjūčio mėnesiai (vidutiniškai po 230–270 valandų), o mažiausiai saulėtų valandų būna lapkritį–sausį (vidutiniškai po 30–45 valandos). Lapkritį–sausį daugiausia būna ir apsiniaukusių dienų, kai daugiau kaip 80 % dangaus skliauto padengta debesimis (vidutiniškai po 17–23 dienos per mėnesį), vasarą tokių dienų būna tik 5–10 per mėnesį. Iš viso per metus apsiniaukusių dienų priskaičiuojama vidutiniškai 150–160. Dienų, kai Saulė šviečia nuo patekėjimo iki laidos, būna nedaug: pavasarį ir vasarą apie 10 % (pajūryje dėl mažesnio debesuotumo iki 15 %), o rudenį ir žiemą tik 1–2 %. Vyraujant apsiniaukusiems cikloninio pobūdžio orams arba priešingai – giedriems anticikloniniams orams, kai kuriais metais galimi dideli nuokrypiai nuo Saulės spindėjimo trukmės daugiamečio vidurkio: metinės reikšmės svyruoja nuo 1260 iki 2200 valandų.

Spinduliuotės (radiacijos) balanso išteklius bei advekcinę šiluminę energiją paklotinis paviršius eikvoja drėgmei garinti ir turbulentinei šilumos apykaitai su atmosfera. Daugiausia šilumos garavimui (1000–1100 MJ/m²) eikvojama rajonuose, kur blogesnės sąlygos paviršiniam nuotėkiui (Mūšos–Nemunėlio, Karšuvos žemumos) ir Lietuvos pietinės dalies priesmėlio dirvožemiuose. Mažiausiai garavimui sunaudojama šilumos kalvotuose šiaurės vakariniuose ir šiaurės rytiniuose rajonuose (apie 800 MJ/m²). Garavimui sunaudojama apie 50–65 % balanso išteklių, kita jų dalis – turbulentinei šilumos apykaitai su atmosfera.

Oro masės

Visoje Lietuvos teritorijoje vyrauja vidutinių platumų oro masės (80 %), arktinės sudaro 18 %, tropikų – 2 %. Slenkančių oro masių savybės nuolat kinta, todėl jos gali iš vieno tipo transformuotis į kitą. Oro masių formavimosi rajonai šaltuoju ir šiltuoju metų laikotarpiu skiriasi.

Jūrinis poliarinis oras (vadinamas vidutinių platumų oras) iš pradžių būna žemyninis virš Kanados rytinės dalies (žiemą), vėliau, keliaudamas į rytus, įdrėksta ir sušyla. Vasarą jis formuojasi virš šaltų akvatorijų į rytus nuo Labradoro pusiasalio. Vidutinių platumų oro masės sudaro daugiau kaip pusę visų oro masių buvimo Lietuvoje laiko. Arktinės oro masės dažnesnės žiemą ir pereinamaisiais laikotarpiais. Dažniausiai jų judėjimo trajektorija kerta neužšąlančias Norvegijos ar Barentso jūras, todėl Lietuvą pasiekia turėdamos jūrinio arktinio oro bruožų. Itin ekstremalia laikoma arktinė oro masė, atslinkusi nuo Vidurinės Arkties per Taimyrą ir Rusijos šiaurinę dalį, bet ji pasitaiko ne kasmet (vasarą jos tikimybė artima nuliui).

Rečiausiai į Lietuvą užklysta tropinė žemyninė oro masė, kuriai vasarą formuotis palankios sąlygos susidaro Viduržemio jūros regione arba Pakaspijo žemumoje. Žiemą tokia oro masė formuojasi Afrikos šiaurinėje dalyje ir atslenka jau transformuota (didesnio drėgnumo). Jūrinės tropinės oro masės Lietuvos nepasiekia.

Staigias orų permainas daugiausia lemia praslenkantys atmosferos frontai. Per metus jų gali būti net 160–170. Daugiausia (vidutiniškai po 15 per mėnesį) praslenka spalį–gruodį, kai cikloninė veikla intensyviausia. Žiemą ryškiausi šiltieji frontai, kurie atneša apsiniaukusius orus ir kritulius (sniegą, šlapdribą, lietų, lijundrą). Vasarą šie frontai retesni, neryškūs ir tik iš kas antro jų lyja. Šaltieji frontai žiemą atneša ištisinį debesuotumą, sniegą ir dažnai – štorminius vėjus. Šio tipo frontai ryškiausi vasarą: 70 % atvejų iškrinta krituliai, 20 % būna su perkūnijomis.

tipinės ciklonų trajektorijos

Ciklonų pagrindinės trajektorijos Atlanto–Europos regione nusidriekia nuo rytinės Šiaurės Amerikos pakrantės iki Skandinavijos, Barentso ir Norvegijos jūrų bei Rusijos šiaurinės dalies. Daugiausia jų nuo Grenlandijos pietinės dalies juda per Islandiją Skandinavijos šiaurinės dalies link (tai regeneruojantys ciklonai). Kiti ciklonai, judėdami Skandinavijos pietinės dalies link, kerta Britų salas, tai – susiformavusių ir intensyvių ciklonų grupė. Mažiausią dalį sudaro vadinamieji pietiniai ciklonai, kurie formuojasi poliariniame fronte virš Viduržemio ar Juodosios jūrų akvatorijų; susidarius stipriai pietinei pernašai, jų trajektorijos nukrypsta į šiaurę Vidurio ir Rytų Europos link.

tipinės anticiklonų trajektorijos

Anticiklonai dažniausiai atslenka iš šiaurės vakarų ir šiaurės. Jų judėjimo greitis dažniausiai mažesnis nei ciklonų, todėl slinkdami į pietus jie įvairiai transformuojasi (pvz., įšyla, sumažėja slėgis). Rečiausiai (tik žiemą) iš šiaurės rytų, nuo Centrinės Arkties, užklysta ultrapoliariniai anticiklonai. Azorų (Azorų anticiklonas), arba subtropiniai Atlanto, anticiklonai savo pagrindine dalimi nesiekia Lietuvos, bet šiaurine jų periferija rudenį atkeliauja vadinamoji bobų vasara. Iš rytų anticiklonai neatslenka, bet dažnai nuo Sibiro (Azijos anticiklonas) anticiklono atsišakoja vakarinis arba šiaurės vakarinis gūbrys, siekiantis Skandinaviją ar net Šiaurės jūrą.

Oro temperatūra

Vidutinė metinė oro temperatūra Lietuvoje yra (1,5–2,0 m aukštyje) apie 6–7 °C; aukščiausia – Kuršių nerijoje ir pajūryje (7,4–7,6 °C), žemėja į rytus iki 5,8 °C. Uždara 6 °C izoterma apjuosia vėsesnę Žemaičių aukštumą. Sausio vidutinė temperatūra kinta nuo –1,4 °C (Klaipėdoje) iki –5,2 °C (Dūkšte). Visų žiemos mėnesių izotermų konfigūracija yra meridianinio pobūdžio (tankiausios jos Pajūrio žemumoje, kur pasireiškia šildantis Baltijos jūros poveikis). Toliau į rytus meridianinį izotermų išsidėstymą deformuoja Žemaičių aukštuma, nes aukščiausiose jos dalyse žiemą temperatūra būna apie 0,5 °C žemesnė nei tiek pat nuo jūros nutolusioje Karšuvos žemumoje, todėl –3,5 °C izoterma Žemaičių aukštumą apjuosia iš vakarų, o Karšuvos ir Šešupės žemumas (kur formuojasi aukštesnės temperatūros terminis slėnis) – iš rytų. Toliau į rytus izotermos vėl įgauna meridianinę kryptį. Liepos vidutinė temperatūra aukščiausia Nidoje (17,6 °C), žemiausia (dėl didesnio absoliutaus aukščio) – Žemaičių aukštumoje (Laukuvoje 16,4 °C).

vidutinė metinė oro temperatūra Lietuvoje

oro temperatūra Lietuvoje sausio ir liepos mėnesiais

Analogiškas vėsinantis reljefo poveikis pasireiškia ir rytuose – liepos temperatūra 0,2–0,3 °C žemesnė nei Vidurio Lietuvos žemumoje. Vasarą teritorinis temperatūros gradientas sumažėja iki 1,2–1,7 °C. Vidutinė aukščiausia temperatūra (šilčiausių dienos valandų temperatūra) tris mėnesius – birželį, liepą ir rugpjūtį – yra daugiau kaip 20 °C (pajūryje tik liepą ir rugpjūtį). Vidutinė žemiausia oro temperatūra (šalčiausio paros laiko temperatūra) balandį–spalį yra teigiama (pajūryje iki lapkričio pabaigos), o kitu metų laikotarpiu – neigiama. Teigiamos temperatūros laikotarpis (paros vidutinė temperatūra aukštesnė už 0 °C) rytuose apie 53 dienomis trumpesnis nei pajūryje (atitinkamai 242 ir 295 dienos). Žemiausia užregistruota temperatūra –42,9 °C (1956 02 01 Utenoje), aukščiausia 37,5 °C (1994 07 30 Zarasuose).

Vėjas

Vėjo vidutinis greitis (10 m aukštyje) didžiausias Lietuvos pajūryje (4,5–5,5 m/s), mažėja į rytus ir mažiausias reikšmes (2,7–3 m/s) pasiekia miškinguose ir kalvotuose rajonuose. Šaltuoju laikotarpiu dėl aktyvios cikloninės veiklos vėjo greičiai 1–2 m/s didesni nei vasarą. Stipriausi vėjai pučia lapkritį–sausį (pajūryje 5–6 m/s, kitur 3–5 m/s), silpniausi – gegužę–rugsėjį (pajūryje 4–5 m/s, kitur 2–3 m/s).

Didžiausi vėjo greičiai per parą paprastai būna 12–18 h, kada intensyviausia terminė konvekcija, o mažiausi – 00–06 h, vyraujant inversinei atmosferos paribio sluoksnio stratifikacijai. Kalvų viršūnėse ir priešvėjinių šlaitų viršutinėse dalyse vėjo greitis 30–50 % didesnis nei lygumose, o pavėjiniuose šlaituose ir neprapučiamose daubose – 20–40 % mažesnis. Rudenį ir žiemą dažniausiai pučia pietų, pietvakarių ir vakarų vėjai, vasarą įsivyrauja vakarų ir šiaurės vakarų vėjai. Tykų tikimybė didžiausia vasarą (pietryčiuose liepą iki 14 % visų matavimų), žiemą jos dvigubai retesnės. Pajūryje ramių (be vėjo) orų tikimybė visais metų laikais 1 %. Stipriausi vėjai rudenį ir žiemą būna pietryčių, pietų ir pietvakarių krypčių, vasarą – vakarų ir šiaurės vakarų krypčių. Vėjas, sustiprėjęs iki 15 m/s, tampa pavojingu meteorologiniu reiškiniu. Tokių vėjų didžiausia tikimybė pajūryje (apie 60–70 dienų per metus), mažiausia – pietryčiuose (apie 10 dienų). Didžiausias užfiksuotas gūsių vėjo greitis yra pasiekęs 40 m/s.

vidutinis metinis vėjo režimas Lietuvoje

Palankiausios sąlygos vėjui sustiprėti iki pavojingos ribos susidaro iš vakarų atslenkančiuose gilėjančiuose ciklonuose. Šių ciklonų judėjimo greitis siekia 30–100 km/h, o slėgis centre – 960–985 hPa. Tuo pat metu į rytus ir į pietus nuo Lietuvos būna išsidėstę aukšto slėgio bariniai dariniai. Susidarę slėgio gradientai šiuo atveju sukelia šiaurės vakarų ir vakarų krypčių stiprius vėjus. Kai Šiaurės Europoje būna įsitvirtinęs anticiklonas, o iš pietvakarių atslenka gilus ciklonas, kyla pietų ir pietryčių krypčių štorminiai vėjai.

Vandens garai

Vandens garai, esantys atmosferoje virš Lietuvos, yra advekcinės ir vietinės kilmės. Per metus į oro erdvę atkeliauja vidutiniškai apie 327 km³ drėgmės, o per metus išgarinama 35,2 km³ vandens. Vandens garų slėgis per metus svyruoja nuo 3,6–5,0 hPa (žiemą) iki 13,0–15,3 hPa (vasarą); teritoriniai skirtumai neviršija 1,0–1,3 hPa. Vandens garų slėgio kitimas per metus priklauso nuo oro temperatūros, kuri nulemia oro imlumą drėgmei, todėl mažiausiai drėgmės atmosferoje yra tada, kai temperatūra žemiausia (sausį–vasarį), o daugiausia, kai temperatūra aukščiausia (liepą–rugpjūtį).

Lietuvos oro drėgnumas per metus

Ekstremalios vandens garų slėgio reikšmės gali labai skirtis nuo vidutinių (pvz., žiemą, vyraujant šilto ir drėgno jūrinio oro advekcijai, gali padidėti iki 6–10 hPa, o sausose ir šaltose arktinėse oro masėse mažiau kaip 2 hPa). Vasarą ekstremalios vandens garų slėgio reikšmės t. p. priklauso nuo oro masės kilmės: gali siekti 20–24 hPa arba sumažėti iki 10–12 hPa. Kitokia yra santykinio oro drėgnumo kaita per metus. Žiemą net ir nedideli drėgmės kiekiai orą gali prisotinti. Paros vidutinis santykinis oro drėgnumas per metus pajūryje kinta 9 %, kitur 15 % intervale: mažiausias būna gegužę (apie 66–77 %), didžiausias – spalį–vasarį (apie 81–91 %). Įsiveržus karštoms ir sausoms žemyninėms oro masėms vasarą oro drėgnumas gali nukristi iki 20 %. Vasarą dienos santykinis oro drėgnumas yra daug mažesnis nei nakties: popietinėmis valandomis jis sumažėja iki 55–60 %, nakties pabaigoje vėl pakyla iki 85–95 %. Žiemą paros amplitudė paprastai neviršija 5 %.

Didelis santykinis drėgnumas palankus susidaryti rūkams. Rūkas Žemaičių ir Baltijos aukštumose per metus susidaro atitinkamai 90–105 ir 60–80 kartų, kitur – 40–50 kartų (bendra jų trukmė kinta nuo 200 iki 600 valandų per metus). Dažniausiai ir ilgiausiai rūkai tvyro rugsėjį-kovą. Upių slėniuose ir virš ežerų rudens naktimis, kai oras virš vandens pakankamai atvėsta, dažnai susidaro garavimo rūkai. Jie dažniausiai laikosi tik virš vandens ir gretimose šlapiose pievose. Giedromis ramiomis naktimis gali susidaryti šlaitų ir slėnių rūkai. Žiemą rūkų metu dažnai susidaro kristalinis šerkšnas.

Krituliai

Kritulių pasiskirstymui Lietuvoje didžiausią įtaką turi reljefas, šlaitų padėtis vyraujančių oro tėkmių atžvilgiu ir nuotolis nuo jūros. Per metus iškrinta apie 675 mm (44 km³) kritulių.

Vidutinis metinis kritulių kiekis kinta nuo 907 mm (priešvėjiniuose Žemaičių aukštumos šlaituose) iki 572 mm (Vidurio Lietuvos žemumoje, Dotnuvoje). Drėgnos jūrinio oro masės, atslinkusios iš vakarų ir pietvakarių, priverstos kilti Žemaičių aukštumos šlaitais, adiabatiškai atvėsta, aktyvėja debesodara, iškrinta gausesni krituliai. Priešingas procesas vyksta pavėjiniuose Žemaičių aukštumos šlaituose – oras besileisdamas adiabatiškai šyla ir kritulių sumažėja. Panašus efektas susidaro ir Sūduvos aukštumos šiaurės rytiniuose bei Švenčionių aukštumos rytiniuose šlaituose. Tolstant nuo jūros kritulių kiekis mažėja. Dėl atmosferos cirkuliacijos ypatumų konkrečiais metais kritulių kiekis gali skirtis nuo vidutinių reikšmių daugiau kaip 1,5 karto: didžiausias metinis kritulių kiekis yra buvęs 1109,2 mm (1981, Šilutėje), mažiausias – 355,7 mm (1964, Ukmergėje). Dar didesne amplitude svyruoja mėnesių kritulių sumos: daugiametis vidurkis gali būti viršytas 2–3 kartus arba per mėnesį neiškristi nė lašo (pvz., 1994 ir 2002 sausra).

vidutiniai metiniai krituliai Lietuvoje

60–66 % (ši dalis didėja einant iš rytų į vakarus) kritulių iškrinta šiltuoju metų laikotarpiu (balandį–spalį). Šiltojo ir šaltojo laikotarpio kritulių žemėlapių izohietų konfigūracija panaši kaip ir metinio kritulių kiekio. Pagal fazinį būvį vyrauja lietaus pavidalo (kinta nuo 72 % rytuose iki 77 % pajūryje), mišrieji (13–19 %) ir kristaliniai (sniego ir ledo) krituliai (jų dalis didėja iš vakarų į rytus nuo 6 % iki 9 %).

šiltojo ir šaltojo metų laikotarpio krituliai Lietuvoje

Perkūnija

Lietuvoje perkūnija per metus griaudi vidutiniškai 19–30 dienų (kai kuriais metais 40–45). Daugiausia tokių dienų pasitaiko pietuose, nes čia šiurkštus, miškingas paklotinis paviršius ir smėlingi dirvožemiai skatina oro turbulentinį maišymąsi ir terminę konvekciją. Bendra perkūnijų trukmė per metus kinta nuo 60 valandų (pietuose) iki 20 valandų (Lietuvos vidurinėje dalyje). Daugiausia perkūnijų pasitaiko birželį–liepą (pajūryje – rugpjūtį).

1163