Lietuvos komunistų partija

Lietuvõs komunstų pártija, Lietuvos politinė partija, veikusi 1918–91. Įkurta 1918 10 01–03 Rusijos komunistų partijos (bolševikų) lietuvių sekcijų Centro biuro veikėjų ir bolševikiškai nusiteikusių Lietuvos socialdemokratų darbininkų partijos narių.

Veikla

Lietuvos komunistų partija (LKP) 1918–19 kovojo prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę. 1919 03–1920 09 su Baltarusijos komunistų partija sudarė Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partiją. Kaip antivalstybinė organizacija LKP 1919 buvo Lietuvos vyriausybės uždrausta, veikė nelegaliai. 1921–40 LKP priklausė Komunistų internacionalui. Partija naudojo nelegalius ir veiklos legaliose organizacijose metodus – 5 komunistai buvo išrinkti Lietuvos I Seimo (1922–23) atstovais (kuopininkai). LKP taikė ir vadinamojo kultūrinio bolševizmo principus. Būdama negausi (1939 pabaigoje turėjo apie 1400 narių) partija didesnės įtakos Lietuvos visuomenei nedarė.

1940 06 SSRS okupavus Lietuvos Respubliką, LKP buvo legalizuota. Ji prisidėjo prie Lietuvos inkorporacijos į SSRS vykdymo. 1940 10–1991 partija buvo SSKP (Sovietų Sąjungos komunistų partija) sudėtinė dalis (veikė srities organizacijos teisėmis) ir paklusni jos vadovybės direktyvų – Lietuvos sovietinimo, ūkio sovietinio pertvarkymo, prievartinės žemės ūkio kolektyvizacijos, kultūros bolševizavimo – vykdytoja (Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas, kolektyvizacija). SSRS represinėms institucijoms padėjo organizuoti Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui slopinimą, gyventojų trėmimus (partijos vadovybės reikalavimu 6–7 dešimtmetyje daugeliui tremtinių neleista grįžti į Lietuvą; Lietuvos gyventojų trėmimai). 1944–47 SSRS ir Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) vadovybė LKP vadovais nepasitikėjo, todėl jos veiklai vadovavo VKP(b) Centro komiteto Lietuvos biuras (veikė Vilniuje), vėliau tas funkcijas iš dalies vykdė LKP Centro komiteto II sekretorius, skiriamas SSKP Centro komiteto Politinio biuro.

Po J. Stalino mirties (1953) SSRS valdžiai šiek tiek sušvelnėjus, LKP vadovybė ėmė daugiau ginti Lietuvos ekonominius ir kultūrinius interesus, rūpintis vadinamaisiais nacionaliniais kadrais (kadrai), lietuvių kalba.

6 dešimtmečio pabaigoje–7 dešimtmečio pradžioje griežtėjant komunistiniam totalitariniam SSRS režimui, LKP vadovybė laviruodama išsilaikė valdžioje, stengėsi, kad SSRS ir SSKP Centro komiteto vadovams bei vietos rusakalbiams nekiltų jokių, ypač tautinių santykių, problemų. Iki 1988 LKP vadovybė, kurią daugiausia sudarė nauja lietuvių partinės nomenklatūros karta (nomenklatūra), ir dalis komunistų uoliai vykdė SSKP nutarimus, aktyviai kovojo su tais, kurie jiems nepritarė. 1988–89 susidarius palankioms politinėms aplinkybėms, didelė dalis LKP narių (1986 iš daugiau kaip 197 000 partijos narių ir kandidatų apie 139 000 buvo lietuviai), ypač inteligentai, parėmė lietuvių tautos nepriklausomybės siekius, įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (Sąjūdis) veiklą.

Lietuvos komunistų partijos 18 suvažiavimo prezidiumas (1981 01 29; prie mikrofono partijos Centro komiteto I sekretorius Petras Griškevičius)

Žlungant sovietiniam režimui, 1989 12 vykusiame XX suvažiavime (Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavimas) LKP pirmoji iš Sovietų Sąjungos sąjunginių respublikų atsiskyrė nuo SSKP ir skilo: dauguma jos narių įkūrė savarankišką LKP (1990 ji buvo pertvarkyta į Lietuvos demokratinę darbo partiją, kuri 2001 susijungė su Lietuvos socialdemokratų partija), kiti, likę LKP (SSKP platformos) nariais, priešinosi Lietuvos nepriklausomybei, prisidėjo prie SSRS Sausio tryliktosios agresijos (1991). 1991 žlugus Rugpjūčio pučui Maskvoje, LKP 1991 08 buvo uždrausta; jos buvę vadovai M. Burokevičius, J. Jermalavičius, J. Kuolelis ir kiti nuteisti už antivalstybinę veiklą.

Vadovai

Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto I sekretoriai 1936–91: A. Sniečkus (1936–74), P. Griškevičius (1974–87), R. B. Songaila (1987–88), A. M. Brazauskas (1988–89; 1989–90 savarankiškosios LKP) ir M. Burokevičius (SSKP platformos, 1990–91).

-LKP

P: LKP agonijos kronika 2 kn. / sud. A. Liekis Vilnius 1996–97. L: J. Starkauskas Represinių struktūrų ir komunistų partijos bendradarbiavimas įtvirtinant okupacinį režimą Lietuvoje 1944–1953 m. Vilnius 2007; S. Grybkauskas Sovietinis „generalgubernatorius“: Komunistų partijų antrieji sekretoriai Sovietų Sąjungos respublikose Vilnius 2016.