Lietuvõs konstitùcijos, Lietuvos valstybingumo rašytiniai šaltiniai.
Pirmieji konstitucinės reikšmės dokumentai
Lietuvos valstybingumo rašytiniai šaltiniai ir pirmieji konstitucinės reikšmės dokumentai, įtvirtinantys valstybės suverenumą, jos teisinius pagrindus, bajorų luomo teises, varžantys absoliučią monarcho valdžią, yra Lietuvos Statutai, Gegužės trečiosios konstitucija ir ją lydintis Abiejų Tautų tarpusavio įžadas, kurio ypatingą reikšmę liudija šio akto forma, archajiška kalba, o svarbiausia – karaliaus bei jo įpėdinių pareiga laikytis šio akto ir jam prisiekti įžengiant į sostą. Šiuolaikinės valstybės konstitucionalizmo raidai pirmasis konstitucinės reikšmės turintis dokumentas yra 1917 Lietuvių konferencijoje Vilniuje išrinktos Lietuvos Tarybos 1918 paskelbtas Vasario 16 Aktas. Jame Lietuva skelbiama nepriklausoma demokratine valstybe su sostine Vilniumi, laisva nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis, deklaruojamas tikslas sušaukti demokratiniu būdu renkamą Steigiamąjį Seimą, kuris turi nustatyti valstybės pagrindus, santykius su kitomis valstybėmis.
Ketverių metų seimas priima Gegužės trečiosios konstituciją (aliejus, 1806, dailininkas K. Wojniakowskis, Varšuvos nacionalinis muziejus)
1918 Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai
1918 11 02 Valstybės Taryba priėmė pirmąją Laikinąją Konstituciją – Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Ši Konstitucija turėjo galioti tol, kol Steigiamasis Seimas nuspręs dėl Lietuvos valdymo formos ir nuolatinės Konstitucijos. Įstatymų leidžiamoji valdžia ir tarptautinių sutarčių tvirtinimas pavesta Valstybės Tarybai, vykdomoji – Valstybės Tarybos Prezidiumui (jį sudarė Prezidentas ir 2 viceprezidentai), kuris atstovavo valstybei, skelbė įstatymus, skyrė aukštesniuosius pareigūnus, ir Ministrų (Ministerių) Kabinetui (Lietuvos Ministrų Kabinetas), kurio nariai kontrasignavo Prezidiumo skelbiamus aktus. Prezidiumas tvirtino Ministrų Kabineto sudėtį ir abi valdžios institucijos buvo solidariai atsakingos Valstybės Tarybai.
Iki Pirmojo pasaulinio karo galioję teisės aktai palikti galioti tiek, kiek neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos Pamatiniams Dėsniams. Panaikintos luomų privilegijos, paskelbta piliečių lygybė prieš įstatymus, nuosavybės neliečiamybė, žodžio, tikybos laisvė ir kita.
1919 01 24 Laikinoji Konstitucija buvo papildyta straipsniu, nustatančiu, kad įstatymų leidybos teisė suteikiama vykdomajai valdžiai, t. y. Ministrų Kabinetas gavo teisę tarp Valstybės Tarybos sesijų leisti laikinuosius įstatymus. 1919 04 04 Valstybės Taryba priėmė 1918 Laikinosios Konstitucijos naują redakciją. Karinė grėsmė valstybingumui vertė sustiprinti vykdomąją valdžią – kolegialų Valstybės Tarybos Prezidiumą pakeitė jos renkamas Valstybės Prezidentas; greta galių, kuriomis anksčiau naudojosi Valstybės Tarybos Prezidiumas, jam suteikta teisė skelbti ne tik Valstybės Tarybos, bet ir Ministrų Kabineto leidžiamus įstatymus, šaukti ir paleisti Valstybės Tarybos sesijas (jos tapo ypač retos).
1920 Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija
1920 06 02 Steigiamasis Seimas priėmė antrąją Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją (įsigaliojo 1920 06 12 ją paskelbus Laikinosios Vyriausybės žiniose). Lietuva paskelbta demokratine respublika, suverenių galių įgyvendinimas pavestas Steigiamajam Seimui (suteikta teisė leisti įstatymus, ratifikuoti sutartis su kitomis valstybėmis, tvirtinti valstybės biudžetą ir prižiūrėti įstatymų vykdymą), vykdomoji valdžia – Prezidentui, renkamam Steigiamojo Seimo (faktiškai Prezidentas nebuvo renkamas, jo pareigas ėjo Steigiamojo Seimo pirmininkas), ir Ministrų Kabinetui, atsakingam Steigiamajam Seimui ir turinčiam turėti jo pasitikėjimą. Konstitucija reglamentavo asmens, turto neliečiamybės, tikybos, sąžinės, žodžio, susirinkimų laisvę.
1922 Lietuvos Valstybės Konstitucija
1922 08 01 Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją (įsigaliojo 1922 08 06 ją paskelbus Vyriausybės žiniose). Preambulėje skelbiama, kad Konstituciją priėmė Lietuvos Tauta per savo įgaliotuosius atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą. Lietuva skelbiama demokratine respublika, kurioje suvereni valstybės valdžia priklauso Lietuvos Tautai.
Valstybės valdžios vykdymas pavedamas Seimui, Vyriausybei ir Teismui. Skelbiamas teismų savarankiškumo principas, Konstitucijos viršenybė, kurios įgyvendinimas pavedamas įstatymų leidėjui. Konstitucijoje įtvirtinta parlamentinė valstybės santvarka.
Atstovaujamoji valdžia pavesta vienerių rūmų Seimui, renkamam visuotiniais rinkimais (aktyviąją rinkimų teisę pripažįstant piliečiams, sulaukusiems 21, pasyviąją – 24 m.) pagal proporcinę rinkimų sistemą 3 metams. Seimas vienintelis turėjo teisę leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti svarbiausias tarptautines sutartis, spręsti karo ir taikos klausimus, prižiūrėti Vyriausybės darbus, tvirtinti nepaprastosios padėties įvedimą. Įstatymų iniciatyvos teisė suteikta Ministrų Kabinetui, Seimo narių grupei ir 25 000 Seimo rinkimų teisę turintiems piliečiams, įstatymų skelbimo teisė pavesta Prezidentui. Seimui pavesta prižiūrėti Vyriausybės veiklą (teikti jai paklausimus ir interpeliacijas, skirti revizijas); absoliučia visų atstovų dauguma jis turėjo teisę kelti Prezidentui ir bet kuriam ministrui baudžiamąją bylą dėl tėvynės išdavimo ir tarnybinių nusikaltimų. Seimui jo įgaliojimų laiku absoliučia balsų dauguma suteikta teisė rinkti Prezidentą, kuris Seimą galėjo paleisti ir anksčiau laiko, bet susirinkęs naujas Seimas t. p. turėjo rinkti Prezidentą. Seimui suteikta teisė 2/3 balsų dauguma nušalinti Prezidentą nuo pareigų.
Vykdomoji valdžia pavesta Vyriausybei, t. y. Prezidentui ir Ministrų Kabinetui, privalėjusiam turėti Seimo pasitikėjimą. Prezidentui pavesta skelbti įstatymus, reprezentuoti valstybę, kviesti ministrą pirmininką, patikėti jam sudaryti Kabinetą, jį tvirtinti ir priimti jo atsistatydinimą, skirti aukštuosius pareigūnus, vadovauti ginkluotosioms pajėgoms, suteikta teisė dalyvauti Ministrų Kabineto posėdžiuose ir jiems pirmininkauti, dovanoti bausmę. Ministrų Kabinetui pasiūlius, Prezidentas galėjo skelbti nepaprastąją padėtį, sustabdyti piliečių teisių garantijas, bet apie tai turėjo pranešti Seimui; Prezidentas turėjo nesunkiai įveikiamą veto teisę Seimo priimtiems įstatymams, išskyrus įstatymus, Seimo pripažintus skubiais. Mandato gavimas iš Seimo ir visiškas kadencijų sutapimas Prezidentą darė priklausomą nuo Seimo. Prezidento aktų kontrasignavimo teisė pavesta Ministrų Kabineto atstovui (taip jis dalyvavo visuose valstybės valdymo aktuose ir prisiimdavo už juos atsakomybę Seimui). Kabinetas buvo solidariai atsakingas Seimui už bendrąją Vyriausybės politiką, privalėjo turėti Seimo pasitikėjimą.
Konstitucijoje įtvirtintos pamatinės žmogaus teisės, skelbiama valstybės garantuojama apsauga senatvėje, ligos, nedarbo atvejais.
1928 Lietuvos Valstybės Konstitucija
1928 05 25 buvo oficialiai paskelbta ir įsigaliojo Prezidento pasirašyta antroji (oktrojuotoji) nuolatinė Lietuvos Valstybės Konstitucija, kurioje nustatyta, kad ne vėliau kaip per 10 m. Konstitucija turės būti tikrinama referendumu. Konstitucijoje įtvirtinti autoritarinio valstybės valdymo pagrindai, valdžios sutelkimas Prezidento, kurį 7 metams renka specialių rinkikų kolegija – ypatingieji Tautos atstovai (išrinkti savivaldybių tarybų narių apskrityse), – rankose. Prezidentui (nesant Seimo ar tarp Seimo sesijų) suteikti įgaliojimai vykdyti Seimo funkcijas: leisti įstatymus, tvirtinti biudžetą, ratifikuoti tarptautines sutartis, kelti ministrams baudžiamąsias bylas.
Numatyta, kad Seimas bus renkamas proporcine sistema 5 m. kadencijai, bet nenustatytas pirmųjų rinkimų terminas. Seimui suteikta teisė nepasitikėjimą Ministrų Kabinetu pareikšti tik 3/5 atstovų balsų, o Prezidento aktui, kuriuo atleidžiamas Kabinetas, nebereikėjo Kabineto atstovo kontrasignacijos. Tam tikrą vaidmenį įstatymų leidyboje Konstitucija pavedė naujai konstitucinei institucijai – Valstybės Tarybai, kurios viena pagrindinių funkcijų buvo rengti jų projektus ir kodifikuoti esamus; jos narius skyrė ir atleido Prezidentas. Valstybės valdymas buvo grindžiamas Tautos solidarumo, ypatingo valstybės vaidmens, visuomenės ir jos vado vienybės principais.
1938 Lietuvos Konstitucija
1938 02 11 Prezidentui lojalus Seimas priėmė trečiąją nuolatinę Lietuvos Konstituciją, ji įsigaliojo 1938 05 12, t. y. po 3 mėn. (pagal 1928 Konstitucijoje nustatytą Konstitucijos keitimo tvarką, po preliminaraus Konstitucijos projekto paskelbimo nesulaukus Prezidento arba 50 000 piliečių reikalavimo teikti ją referendumui, ji buvo pasirašyta Prezidento, kontrasignuota Ministro Pirmininko ir oficialiai paskelbta). Lietuvos Respublikos pavadinime neliko žodžio demokratinė. Valstybės valdžia skelbiama nedaloma, ją vykdo Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas.
Prezidentą 7 m. renka Tautos atstovai. Pagal Konstituciją Prezidentas už savo galios veiksmus neatsako, už kitus veiksmus, kol vadovauja valstybei, t. p. negali būti traukiamas atsakomybėn. Prezidentui suteikti įgaliojimai paleisti Seimą ir skelbti naujo Seimo rinkimus, šaukti ir baigti Seimo sesijas (suteikta teisė užbaigti Seimo sesiją prieš baigiantis jai skirtam laikui, o nepaprastąją sesiją – neapsvarsčius visų tai sesijai numatytų reikalų), šaukti Ministrų Tarybos posėdžius, skirti ir atleisti ministrus, Seimui nesant ar tarp jo sesijų leisti įstatymus. Pabrėžiant Prezidento savarankiškumą jis eliminuotas iš Vyriausybės, kuri dabar susidėjo iš Ministro Pirmininko ir ministrų, sudariusių Ministrų Tarybą. Konstitucijoje realiai nustatyta Vyriausybės politinė atsakomybė Prezidentui ir reikalavimas turėti jo pasitikėjimą: sprendimą dėl Ministro Pirmininko skyrimo ir atleidimo, dėl sutikimo iškelti jam baudžiamąją bylą Prezidentas galėjo priimti savarankiškai, tam skirtiems jo aktams nereikėjo kontrasignacijos.
Seimui nesuteikta teisė reikalauti Ministrų Tarybos atsistatydinimo, Seimas galėjo tik svarstyti ir priimti įstatymų projektus, kuriuos tvirtino ir skelbė Prezidentas. Prezidentui suteikta teisė vetuoti Seimo siūlomus įstatymus, šį veto (Prezidentui nepritarus Seimo nutarimui atmesti veto) galėjo įveikti tik naujai išrinktas Seimas.
LSSR konstitucijos
1940 okupacinis SSRS režimas apgaulingai, valstybės vadovui esant užsienyje, pasinaudojo jo asmenine, autoritarine galia paleisti Seimą, išleido naują rinkimų įstatymą ir inkorporavo Lietuvą į SSRS sudėtį. Lietuvos konstitucionalizmo raidą nutraukė 1940–90 SSRS okupacija. 1940 ir 1978 okupacinės valdžios primestose konstitucijose buvo įformintas Lietuvos valstybės teritorijos užgrobimas (aneksija) ir neteisėtas prievartinis įtraukimas į svetimos valstybės sudėtį.
Pereinamojo laikotarpio teisės aktai
20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje pasinaudojus SSRS skelbiama kova su biurokratizmu, viešumo, pertvarkos idėjomis buvo priimti politiniam Tautos suvereniteto įtvirtinimui ir valstybingumo atkūrimui svarbūs pereinamojo laikotarpio teisės aktai. 1988 10 22–23 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavime buvo priimta rezoliucija Dėl LTSR suvereniteto sampratos, suformuluotas tikslas – laisvai veikti tarptautiniuose santykiuose, pasirinkti visuomeninę, politinę sistemą.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio politinis spaudimas paskatino oficialią valdžią priimti LSSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 05 18 deklaraciją Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą, kurioje paskelbtas Lietuvos prievartinio prijungimo prie SSRS neteisėtumas, Lietuvos įstatymų viršenybė prieš SSRS teisės aktus, siekis tarpvalstybinėmis sutartimis nustatyti Lietuvos santykius su SSRS. Padaryti esminiai LSSR politinės teisinės santvarkos pakeitimai – panaikintas komunistų partijos išskirtinis statusas, nustatyti vienodi teisiniai pagrindai visų politinių partijų veiklai, šalies turtas paskelbtas išimtine Lietuvos nuosavybe, įtvirtinta Lietuvos pilietybė, deklaruotas žmogaus teisių teisminės gynybos principas.
1990 02 07 priimtas LSSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Dėl 1939 m. Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių likvidavimo, nustatyta, kad Liaudies Seimo 1940 06 21 Lietuvos stojimo į SSRS deklaracija yra neteisėta ir negaliojanti, todėl SSRS 1940 08 03 įstatymas Dėl LTSR priėmimo į TSR Sąjungą yra neteisėtas ir Lietuvos su SSRS nesaisto.
Teisės aktai po 1990 03 11
SSRS primestas režimas buvo nutrauktas naujai Aukščiausiajai Tarybai 1990 03 11 priėmus aktą Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo (Kovo 11 Aktas), įstatymą Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo, Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Juos priėmė 1990 02 24–03 04 Lietuvos žmonių laisva valia išrinktoji LSSR Aukščiausioji Taryba, todėl teisiškai ir kokybiškai tikra atstovaujamosios valdžios institucija, kuri pagal 1990 03 11 deklaraciją Dėl LTSR AT deputatų įgaliojimų buvo laikinai pavadinta Lietuvos Aukščiausiąja Taryba. Pagal 1990 03 11 įstatymą Dėl valstybės pavadinimo ir herbo Lietuvos Aukščiausioji Taryba pavadinta Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba (1996 Seimo deklaracija pavadinta Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu).
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis pasirašo Lietuvos Respublikos Konstituciją (1992 11 06)
Pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą nuo 1990 03 11 valstybinę valdžią Lietuvoje vykdė Lietuvos Aukščiausioji Taryba, Vyriausybė ir Teismas. Aukščiausioji Taryba – aukščiausioji valstybinės valdžios institucija, turėjusi teisę priimti Konstituciją ir kitus teisės aktus, tvirtinti biudžetą, steigti jai atskaitingas institucijas, nustatyti teismų, prokuratūros sistemą ir įgaliojimus, sudaryti Vyriausybę, kurti savivaldos teisinius pagrindus, keisti teritorijos administracinę struktūrą, nustatyti užsienio politikos pagrindinius principus, rengti referendumus, vykdyti Vyriausybės veiklos parlamentinę kontrolę ir kita. Aukščiausiąją Tarybą sudarė 141 deputatas. Aukščiausiosios Tarybos sudėtinė dalis buvo jos Prezidiumas (jį sudarė 11 Aukščiausiosios Tarybos deputatų), kuriam pavesta šaukti naujojo šaukimo Aukščiausiosios Tarybos pirmąją sesiją, organizuoti Aukščiausiosios Tarybos sesijų rengimą, koordinuoti jos nuolatinių komisijų veiklą, teikti pilietybę ir spręsti klausimus dėl pilietybės netekimo, prieglobsčio suteikimo, teikti malonę ir kita. Vyriausybė (Ministrų Taryba) buvo atsakinga ir atskaitinga Aukščiausiajai Tarybai, o tarp sesijų – jos Prezidiumui. Ministrų Taryba privalėjo turėti Aukščiausiosios Tarybos pasitikėjimą.
Vadovaudamasi 1991 02 09 plebiscito rezultatais, kai daugiau kaip 3/4 rinkimų teisę turinčių Lietuvos gyventojų pasisakė už Lietuvą kaip nepriklausomą demokratinę valstybę, Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1991 02 11 priėmė konstitucinį įstatymą Dėl Lietuvos valstybės.
Jame teiginys Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika įtvirtintas kaip konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas; šie principai gali būti pakeisti tik plebiscito būdu, jei už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių aktyvią rinkimų teisę. Aukščiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas 1992 06 08 priėmė konstitucinį aktą Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas, pagal kurį bet kokie mėginimai įtraukti Lietuvos Respubliką į buvusios SSRS pagrindu kuriamas valstybių sąjungas ar sandraugas laikomi priešiška Lietuvos nepriklausomybei veikla, t. p. uždraustas Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar jai priklausančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių buvimas Lietuvos teritorijoje. Šie du konstituciniai aktai tapo Lietuvos piliečių 1992 10 25 referendume priimtos nuolatinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis skaito Lietuvos Respublikos Konstituciją (1992 11 06)
1992 Lietuvos Respublikos Konstitucija
Pirmą kartą Lietuvos istorijoje steigiamoji valdžia – Tauta – referendume priėmė didžiausios teisinės galios pirminį ir tiesiogiai taikomą aktą, kuriuo grindžiami visi kitų valstybės institucijų išleisti teisės aktai. 1992 Konstitucijoje įtvirtintas teisės tradicijų perimamumas (preambulėje skelbiama, kad Lietuvių Tauta savo valstybės teisinius pamatus grindė Lietuvos Statutais ir Konstitucijomis), žmogaus teisės paskelbtos prigimtinėmis, įtvirtinta teisės viršenybė, nustatyti nepriklausomos demokratinės valstybės politinės, ekonominės, socialinės santvarkos pagrindai ir siekiai, įtvirtintos esminės įvairių socialinių gyvenimo sričių teisinio reguliavimo kryptys ir gairės įstatymų leidėjui, konstitucinių institutų apsaugos garantijos, nubrėžtos politinės valdžios įgyvendinimo ribos.
1888
1553