Lietuvos krikščionių demokratų partija

Lietuvõs krikščiónių demokrãtų pártija, 1917–40 Lietùvių krikščiónių demokrãtų pártija, LKDP, didžiausia krikščionių demokratų srovės politinė partija, Lietuvoje veikusi 1917–40, 1941–44 ir 1989–2001.

Dalis tyrinėtojų, pirmiausia buvę nariai ir partijos politikos perėmėjai, partijos įkūrimo data skelbia 1904, kai buvo parengtas krikščionių demokratų programos projektas, arba 1905–06, kai buvo bandoma įkurti Lietuvos krikščionių demokratų susivienijimą, bet bendra organizacija tada nebuvo įkurta.

Rusijoje Lietuvių krikščionių demokratų partijos organizacija susikūrė 1917 03 (po 1917 Rusijos Vasario revoliucijos), Lietuvoje – 1917 09 (per 1917 Lietuvių konferenciją). Šios organizacijos turėjo visas politinei partijai būdingas institucijas (suvažiavimą, centro komitetą, vietos organizacijas) ir dokumentus (programą, įstatus). Įkurta partija nuo 1917 vadovavo visoms katalikiškoms organizacijoms (ne visada tiesiogiai, nuo 1919 didele dalimi, nuo 1936 beveik vien per Katalikų veikimo centrą); 20 a. 3 ir 4 dešimtmetyje, ypač 3 dešimtmečio pirmoje pusėje, partija buvo glaudžiai susijusi su Katalikų Bažnyčia, vyskupais ir kunigija, įstatymais įtvirtino didelę Bažnyčios reikšmę valstybėje. 1917 Lietuvių konferencija 6 narius – K. Bizauską, P. Dovydaitį, Justiną Staugaitį, A. Stulginskį, K. S. Šaulį ir J. Vailokaitį – išrinko Lietuvos Tarybos nariais, visi jie tapo Vasario 16 Akto signatarais.

LKDP politinė veikla Lietuvoje pagyvėjo, kai 1918 pabaigoje iš Rusijos ėmė grįžti ten veikusios organizacijos nariai. Buvo sutarta, kad Rusijos organizacija nutraukia veiklą, bet iškilo abiejų grupių esminių programinių nesutarimų – Rusijos organizacijos programa buvo daug radikalesnė ir kairesnė. Siekiant išvengti partijos skilimo L. Bistro ir kitų siūlymu 1918 02 20–22 Vilniaus konferencija paliko galioti abi programas, t. y. galėjo veikti partijos dešinysis ir kairysis sparnai. Vilniaus vyskupo J. Matulaičio patarimu tolesnėje veikloje partija iš esmės rėmėsi kairiųjų programa. Nepriklausomos Lietuvos pirmaisiais metais LKDP buvo pagrindinė valdančioji partija, tad jos veikla aprėpė ne tik partijos, bet ir Bažnyčios, valstybės ir visuomenės reikalus. Partija, siekdama patraukti platesnius visuomenės sluoksnius, 1919 pabaigoje įkūrė krikščioniškų profsąjungų pavyzdžio organizaciją Lietuvos darbo federaciją (darbui tarp darbininkų) ir Lietuvos ūkininkų sąjungą; netrukus jos pasiskelbė politinėmis organizacijomis, per rinkimus su LKDP sudarė krikščionių demokratų bloką.

Seimuose krikščionių demokratų blokas turėjo daugumą arba didžiąją frakciją: Steigiamajame seime krikščionių demokratų atstovų buvo 59 iš 122, I ir II atitinkamai 38 ir 40 iš 78. 1920 06–1926 06 LKDP buvo valdančioji (iki 1924 06 kartu su liaudininkais), 1920–22 vienas partijos lyderių A. Stulginskis ėjo prezidento pareigas, 1922–26 – prezidentas. LKDP reikšmingai prisidėjo prie demokratinės 1922 Lietuvos Valstybės Konstitucijos priėmimo (jos rengimo komisijai vadovavo A. Tumėnas), Lito įstatymo ir įvedimo (1922), prie žemės reformos (įstatymo parengimui ir reformai iš pradžių vadovavo M. Krupavičius). LKDP rūpinosi švietimu – 20 a. 3 dešimtmetyje Lietuvoje pirmąkart buvo sukurta švietimo sistema dėstomąja lietuvių kalba nuo pradinių mokyklų iki aukštųjų (1922 įkurtas Lietuvos universitetas, 1924 – Žemės ūkio akademija). Lietuva įgijo tarptautinį pripažinimą, nusistojo jos 3–4 dešimtmečio teritorija (nors 1920 pabaigoje nepavyko išsaugoti Vilniaus ir Vilniaus krašto, 1923–24 buvo prijungtas Klaipėdos kraštas). LKDP vadovaujamas krikščionių demokratų blokas tuomet išreiškė Lietuvos valstietijos, pirmiausia ūkininkų, interesus, vykdė dešiniojo, kartais ir kairiojo centro (pvz., buvo priimti socialiniai įstatymai, ginantys dvarų darbininkų ir kumečių interesus, miestuose įvesta 8 valandų darbo diena) politiką.

Steigiamojo Seimo Krikščionių demokratų frakcija (1920, pirmoje eilėje sėdi trečias iš dešinės Steigiamojo Seimo pirmininkas A. Stulginskis, ketvirtas – vicepirmininkas Justinas Staugaitis, antroje eilėje stovi trečias iš dešinės Krikščionių demokratų partijos vadovas M. Krupavičius, ketvirtas – J. Purickis; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

LKDP rėmėsi daugiausia tradiciniais gyventojų sluoksniais, susidarantys nauji (lietuvių verslininkai, karininkija, studentai) jos buvo mažiau veikiami.

Krikščionių demokratų frakcija III Seime. Stovi iš kairės: Jonas Steponavičius, P. Karvelis, Z. P. Starkus, A. Endziulaitis, kunigas Juozapas Dagilis, E. Turauskas, J. Masiliūnas, sėdi – S. Ladigienė, M. Galdikienė, kunigas M. J. Krupavičius, L. Bistras, kunigas A. Šmulkštys, Emilija Gvildienė.

1924 06–1926 06 krikščionių demokratų blokas valdė vienas, ėmė labiau rūpintis išsaugoti valdžią, priėmė įstatymų, nukreiptų prieš antivalstybinės Lietuvos komunistų partijos veiklą, dalį jų – dėl cenzūros, susirinkimų – panaudojo ir politinių oponentų liaudininkų ir Lietuvos socialdemokratų partijos veiklai riboti. Dėl to ir dėl kai kurių veikėjų bandymo praturtėti naudojantis valdžia bloko partijos buvo kritikuojamos politinių oponentų, 1926 per III Seimo rinkimus prarado daugumą. Siekdama grįžti į valdžią LKDP 1926 parėmė Gruodžio septynioliktosios perversmą (tikėta, kad negausi Lietuvių tautininkų sąjunga vėliau negalės laimėti Seimo rinkimų), bet tautininkai 1927–35 Seimo rinkimų nerengė, įvedė autoritarinę A. Smetonos valdžią, 1927 04 išstūmė krikščionis demokratus iš vyriausybės, nuo 3 dešimtmečio pabaigos ėmė varžyti jų veiklą, 1936 ją sustabdė (LKDP toliau veikė neoficialiai). Šio laikotarpio LKDP svarbiausi periodiniai leidiniai buvo savaitraštis Tėvynės Sargas (1917–26), dienraščiai Laisvė (1919–23) ir Rytas (1923–36).

Per SSRS ir Vokietijos okupaciją (1940–90) LKDP nariai aktyviai dalyvavo pasipriešinimo judėjime, daugelis aktyvesnių buvo represuoti. 1942 M. Krupavičius pasirašė Memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune, dėl to kalintas. Pasitraukusieji į Vakarus įsitraukė į Lietuvos laisvinimo sąjūdį, 1946 buvo įkurta Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga. M. Krupavičius ir kiti veikėjai prisidėjo prie Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir kitų lietuvių organizacijų įkūrimo, aktyviai įsitraukė į kitų veiklą. 20 a. 8–9 dešimtmetyje Lietuvos katalikai ir krikščionių demokratų pažiūrų šalininkai dalyvavo intelektiniame ir dvasiniame pasipriešinime sovietų valdžiai.

1989 02 paskelbta, kad LKDP atkuriama. 1990 01 27–28 Kaune įvyko LKDP atkuriamoji konferencija; joje dalyvavo 150 delegatų iš 35 Lietuvos rajonų, paskelbta deklaracija apie partijos veiklos atnaujinimą. 1992 06 LKDP iniciatyva surengtas referendumas dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Iki 1993 LKDP daugiausia veikė pagal Sąjūdžio veiklos programą.

Dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo (1992 gavo 10, 1996 – 16, 2000 – 3 vietas), savivaldybių (1995 gavo 247, 1997–182, 2000 – 99 vietas) rinkimuose. Veikė partijos vidaus struktūros: taryba, valdyba, skyriai, kuopos, t. p. jaunimo, moterų, kaimo reikalų, senjorų bei politinių kalinių ir partizanų sekcijos. Nuo 1993 01 partija priklausė Europos krikščionių demokratų sąjungai ir Krikščionių demokratų internacionalui. Kitaip nei 20 a. 3 dešimtmetyje, 20 a. pabaigoje partija nesugebėjo atspindėti plačiųjų gyventojų sluoksnių socialinių interesų, neįgyvendino visos krikščionių demokratų socialinės programos (reikalavimai ginti socialinius dirbančiųjų ir buvusių kolūkiečių interesus daliai posovietinių LKDP veikėjų atrodė komunistiniai). Be to, partija stokojo įtakingų visos Lietuvos masto lyderių. Jos politiniai reikalavimai iš esmės sutapo su konservatorių (Tėvynės sąjunga) politika ir dauguma jų rinkėjų ėmė remti pastaruosius. Dėl rinkėjų praradimo, vidinių nesutarimų dėl tolesnės veiklos 1998 nuo LKDP atsiskyrė Moderniųjų krikščionių demokratų sąjunga (pirmininkas V. Bogušis), 2001 LKDP susivienijo su Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga į partiją Lietuvos krikščionys demokratai (pirmininkai K. J. Bobelis, Valentinas Stundys); taip 21 a. pradžioje dėl krikščioniškosios demokratijos ypatybių nepakankamo suvokimo, nevisiško jos ir ypač krikščionių demokratų socialinės programos įgyvendinimo, nepakankamo gebėjimo veikti naujomis politinėmis sąlygomis, t. p. dėl grupinių interesų, kovos dėl valdžios LKDP suiro, vietoj jos liko iš naujo įsikūrusios ir kitos krikščionių demokratų partijos, pvz.,Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija.

Atkurtoji LKDP leido laikraštį Apžvalga (1990–2001), žurnalą Tėvynės Sargas (1992–2001). Partijos idėjas propagavo laikraštis XXI amžius, žurnalas Naujasis Židinys – Aidai.

1993 turėjo 7500, 1997 – 11 170 narių.

LKDP pirmininkai: Rusijoje – J. Vailokaitis (1917), M. Krupavičius (1917–18), Lietuvoje – A. Stulginskis (1917), M. Krupavičius (1919–23 ir 1926–27, 1947–50), P. Karvelis (1923–25), A. Šmulkštys (1925–26), L. Bistras (1927–40), E. Klumbys (1989–92), A. Saudargas (1992–98), Z. Zinkevičius (1998–2001).

1919

1412

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką