Lietuvõs krkštas, katalikybės, kaip oficialios religijos, įvedimas Lietuvoje, lietuvių tautos perėjimas į krikščionių tikėjimą; ilgalaikis krikščioniškų vertybių ir normų diegimo lietuvių visuomenėje procesas.
Baltų kraštų christianizacijai geopolitinę įtaką darė greta jų 10 a. susikūrusios krikščioniškos Lenkijos (krikščionybę priėmė 966) ir Kijevo Rusios (krikščionybę priėmė 988) valstybės. Nuo tada ėmė ryškėti katalikų ir stačiatikių (Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia) kultūrų arealai, kurie tiesiogiai veikė visą vėlesnę baltų genčių ir tautų (t. p. lietuvių) istoriją.
Karalius Jogaila ir karalienė Jadvyga krikštija Lietuvą (chromolitografija, 1861, dailininkas W. Gersonas; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
1009 iš Lenkijos į Prūsų ir Lietuvos pasienį atvykęs misionierius šv. Brunonas pakrikštijo, manoma, prūsų kunigaikštį Netimerą, bet krikščionybė neįsitvirtino, o šv. Brunonas su kitais misionieriais 1009 03 09 buvo nužudytas; su šiuo įvykiu susijęs pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas istoriniuose šaltiniuose (Kvedlinburgo analai). Gretimuose kraštuose 12 a. (nuo žygio prieš slavus venedus, 1147) pradėjo prigyti kryžiaus karų ideologija, šalia taikingų misijų toleruojanti ir jėgos naudojimą. 12 a. pradžioje taikias misijas į Rytų Baltijos kraštus vykdė danai, švedai ir lenkai, 12 a. pabaigoje pradėjo veržtis vokiečių pirkliai, paskui juos ėjo ir vienuoliai misionieriai. Kitas krikščionybės plėtros etapas prasidėjo 13 a. pradžioje, kai prie Dauguvos buvo įkurtas Kalavijuočių ordinas, apie 1230 Kulmo žemėje – Vokiečių ordinas, kurie pradėjo karus su prūsais ir kitomis Rytų Baltijos kraštų tautomis. Su krikščionių valdų plėtra į rytus nuo Baltijos jūros susijęs pirmasis Lietuvos krikšto bandymas. 13 a. viduryje Lietuvoje kilus vidaus karui Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas, siekdamas išardyti priešiškų jėgų koaliciją, sudarė sąjungą su Livonijos ordinu ir jo magistro Andreaso von Stirlando padedamas 1251 pasikrikštijo (už paramą užrašė ordinui dalį Žemaitijos).
Gavus popiežiaus Inocento IV sankciją 1253 Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi; Lietuva oficialiai pripažinta krikščioniška valstybe ir įgijo tarptautinį pripažinimą bei Apaštalų Sosto paramą. 1253 įsteigta savarankiška Lietuvos vyskupija, pirmuoju vyskupu įšventintas Livonijos ordino kunigas Kristijonas. Pietų Lietuvoje tuo pat metu veikė lenkų misionieriai, apie 1253 čia buvo paskirtas kitas vyskupas – Gniezno arkivyskupo Fulkono (Pełkos) įšventintas dominikonas Vitas; 1255 jis pasitraukė. Christianizacija sustojo, kai 1258–59 Lietuvą nusiaubė mongolų totorių kariuomenė (Burundajaus žygis). Sustiprėjusi pagoniška reakcija privertė Mindaugą pereiti į Livonijos ordino priešininkų pusę ir sudaryti sąjungą su Naugardo ir Vladimiro kunigaikščiu Aleksandru Neviškiu, bet tai neišgelbėjo Mindaugo – 1263 rudenį jis buvo nužudytas Treniotos vadovaujamų sąmokslininkų.
Po Treniotos žūties (1264) Lietuvą valdė stačiatikis Vaišelga (Vaišvilkas; 1264–67).
Apie 1268 Lietuvą ėmė valdyti Traidenis, pradėjęs pagoniškų Lietuvos valdovų seką, todėl ir Lietuvos valstybė iki 1386 buvo laikoma pagoniška, nors nuo pat jos susikūrimo dalis gyventojų buvo krikščionys, daugiausia stačiatikiai.
Nuo 13 a. pabaigos sustiprėjęs Vokiečių ordino spaudimas skatino kelti Lietuvos krikšto klausimą derybose su popiežiumi, Lenkija, Vengrija ar Šv. Romos imperija. Derybas dėl Lietuvos krikšto vedė Gediminas (1322–24), Algirdas ir Kęstutis (1349, 1351, 1358); 1373 popiežius Grigalius XI ragino Lietuvos kunigaikščius priimti krikščionybę. Katalikiškas krikštas tuo metu Lietuvai buvo neparankus dėl Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vykdytos Rytų politikos – jis būtų komplikavęs Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės pastangas įsigalėti stačiatikių žemėse – tuo pat metu to siekė ir Maskva. Tik Lietuvą ėmus valdyti naujajai kunigaikščių kartai atstovaujančiam Jogailai ir po Kulikovo mūšio (1380) nusilpus Aukso ordai, o sustiprėjusiai Maskvai tapus rusų žemių vienijimo lydere, pradėta ieškoti palankiausių sąlygų katalikybei Lietuvoje įvesti. 1382–84 derybos dėl krikšto buvo vedamos su Vokiečių ordinu, Rusia ir Lenkija. Geriausiai derėję bendri Lietuvos ir Lenkijos interesai lėmė Krėvos sutarties (1385) pasirašymą. Šia sutartimi Jogaila pažadėjo, be kitų įsipareigojimų, priimti katalikybę. 1386 02 15 Jogaila Krokuvoje krikštijosi, vedė Jadvygą ir buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. 1387 vasarį–kovą Vilniuje buvo pakrikštyta Lietuvos diduomenė, vėliau – miestiečiai ir kiti gyventojai. Jogaila paskelbė krikščionišką lietuvių visuomenę teisiškai reglamentuojančius tris privilegijų aktus. Pirmuoju (Jogailos privilegija Vilniaus vyskupui 1387 02 17) paskirta žemės valdų ir kitų turtų Vilniaus katedrai ir vyskupijai išlaikyti, antruoju (Jogailos privilegija Lietuvos bajorams katalikams 1387 02 20) katalikų tikėjimą priėmusiems Lietuvos bajorams suteiktos teisės ir prievolės, prilyginančios juos Lenkijos šlėktai, trečiuoju (1387 02 22) pasižadėta atversti į Romos katalikų tikėjimą visus lietuvių tautos asmenis; šiuo aktu t. p. uždraustos mišrios santuokos su stačiatikiais. 1387 Vilniaus miestui suteiktos Magdeburgo teisės (Jogailos privilegija Vilniui), Lietuvoje pradėta kurti parapinių bažnyčių tinklą. Popiežius Urbonas VI 1388 03 22 patvirtino Jogailos privilegiją Vilniaus katedrai ir vyskupijai, pirmuoju jos vyskupu paskyrė pranciškoną Andrių, 1388 04 17 oficialiai pripažino Lietuvos krikštą. 1387 įvykiai reiškė oficialų visos lietuvių tautos krikštą, nors dauguma gyventojų tada ir nebuvo pakrikštyta. Dėl komplikuotų santykių su Vokiečių ordinu Žemaitija pradėta krikštyti 1413. 1417 įsteigta Medininkų (Varnių) vyskupija, 1421 patvirtinta popiežiaus Martyno V. Kultūriniu požiūriu Lietuva tapo katalikiškos Europos dalimi, geopolitiniu – dalimi Vidurio Europos, kuri baigiasi ten, kur prasideda stačiatikių kultūros arealas.
L: A. Bumblauskas, M. Bumblauskas Žemaitijos krikštas: Christianizacijos procesas 15–17 amžiuje Vilnius 2018.
987