Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos

Lietuvõs–Lénkijos demarkãcijos lnijos, Antantės Aukščiausiosios Tarybos nustatytos administracinės linijos, kurios laikinai (1919–39) atstojo Lietuvos–Lenkijos sieną.

Demarkacijos linijomis stengtasi nutraukti Lietuvos ir Lenkijos karo veiksmus ir sutelkti jų jėgas kovai prieš bolševikų ekspansiją. Lenkijos politiniai sluoksniai puoselėjo inkorporacijos, federacijos ar bent karinės sąjungos su Lietuva idėjas. Lietuvos Vyriausybė, siekdama įtvirtinti nepriklausomybę, rengdamasi atsiimti Sovietų Rusijos kariuomenės užimtą Vilnių, neatsisakė bendradarbiauti su Lenkija. Vykstant Lietuvos ir Lenkijos deryboms 1919 04 22 Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių ir veržėsi gilyn į Lietuvos teritoriją. 1919 06 18 Antantės Aukščiausiosios Tarybos sprendimu nustatyta pirmoji demarkacijos linija (žemėlapis). Lenkijos kariuomenė jos nepaisė ir toliau puolė Lietuvos teritoriją. 1919 07 26 Antantės Aukščiausioji Taryba nustatė Lenkijos rytinę sieną, 1920 09 20 Lietuvos Vyriausybė dalį jos pripažino Lietuvos ir Lenkijos siena. Pagal abi demarkacijos linijas Lenkijai paliktos užimtos Lietuvos teritorijos, geležinkelis Varšuva–Daugpilis.

Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos (1919–23)

Vykstant Lenkijos–Sovietų Rusijos karui, remdamasi 1920 07 12 Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartimi, Vakarų valstybėms bei Lenkijai žinant ir pritariant, Lietuvos kariuomenė 1920 08 27 atsiėmė Vilnių. Nustatytos demarkacijos linijos faktiškai buvo panaikintos. Lenkijos kariuomenė, 1920 08 perėjusi į Sovietų Rusijos kariuomenės puolimą, 1920 08 29 pasiekė Lietuvos kariuomenės užimtą liniją, užėmė Augustavą, Suvalkus ir Seinus. 1920 10 07 Lietuvos ir Lenkijos Suvalkų sutartimi nustatyta trečioji demarkacijos linija. Vilnius liko Lietuvos pusėje. Sulaužiusi sutartį, tariamai maištaujanti, iš tikrųjų J. Piłsudskio karinės vadovybės įsakymu generolo L. Żeligowskio karinė rinktinė apėjo demarkacijos liniją (ji buvo nustatyta tik fronto pietinėje dalyje iki Bastūnų), 1920 10 09 užgrobė Vilnių ir puolė toliau į vakarus ir į šiaurę nuo Vilniaus. Po želigovskininkų pralaimėto Giedraičių mūšio (1920 11 19–21) Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos tarpininkavimu 1920 11 29 Kaune su L. Żeligowskio atstovais sudarytos paliaubos: tarp užimto Vilniaus krašto ir Lietuvos sudaryta 5–12 km pločio neutralioji zona. L. Żeligowskiui liko okupuota Lietuvos dalis su Vilniumi. Tautų Sąjungos Taryba 1923 02 03 neutraliąją zoną padalijo: demarkacijos liniją nustatė pagal geležinkelį Gardinas–Vilnius–Daugpilis (jį paliko Lenkijai). Ambasadorių konferencija 1923 03 15 nutarė demarkacijos liniją (nuo 1928 Lietuvoje vadinama administracine linija), susidariusią padalijus neutraliąją zoną, laikyti Lietuvos ir Lenkijos valstybine siena. Lietuva be jos (Tautų Sąjungos narės) sutikimo nustatytos sienos nepripažino. Ši linija gyvavo iki 1939 10 27, kai Lietuvos ir SSRS vyriausybių atstovų susitarimu buvo nustatyta Lietuvos ir SSRS siena.

1083

-administracinė linija; -demarkacijos linijos