Lietuvõs mẽninė fotogrãfija.
Fotografijos pradžia
Lietuvos fotografijos pradžia laikoma rekonstruojamų Verkių rūmų dagerotipavimas, kurį 1839 vasarą atliko kunigaikščio L. Wittgensteino (1799–1866) vaikų guvernantas François Marcillacas (1817–76). Apie pirmąjį dagerotipą, 1840 viešai demonstruotą Vilniuje, atsiminimuose mini Gabrielė Giunterytė‑Puzinienė (1815–69). Šis faktas minimas 1853 sausio mėn. laikraštyje Gazeta Warszawska paskelbtuose architekto Boleslavo Podčašinskio atsiminimuose. Nepalanki šalies politinė situacija lėmė lėtą naujos technologijos ir kultūrinės veiklos plėtotę. Pirmąją žinomą dagerotipinių portretų ateljė Vilniuje 1843 atidarė C. Ziegleris; tokios ateljė Lietuvoje veikė iki 1859. Vienas žymesnių fotografų buvo iš Norvegijos atvykęs K. Neupertas (nuo 1851 dirbo Vilniuje ir Druskininkuose). Iš ankstyvojo Lietuvos fotografijos periodo išliko keletas jo ir nežinomų autorių dagerotipų.
19 a. 6 dešimtmetyje paplitus negatyvo ir pozityvo kolodijaus technologijai vietoj dagerotipinių plokštelių pradėtas naudoti stiklo negatyvas ir albumino popierius, paplito standartizuotų formatų fotoportretai. Vilniuje, Telšiuose, Kaune ir kituose miestuose įsteigta komercinių fotografijos ateljė. Pirmąsias peizažines ir architektūros fotografijas sukūrė Vilniaus fotografai A. Korzonas ir A. Sveikovskis.
1860–63 A. Korzonas nufotografavo Vilniaus panoramų, architektūros paminklų (pagal jo fotografijas atliktais raižiniais 1861–64 iliustruotas savaitraštis Tygodnik Illustrowany), pirmasis užfiksavo įvykį (geležinkelio tunelio statybą Paneriuose), pagamino erdvinių fotografijų. 1861–66 miesto panoramas ir architektūrą fotografavo A. Sveikovskis. Jis sudarė pirmąjį Lietuvoje fotografijų rinkinį Vilniaus albumas (32 vaizdai), sukūrė 5 dalių Vilniaus panoramą. Ankstyvosiose peizažinėse fotografijose miestas vaizduojamas romantizuotai ir pakiliai. 1862 patvirtintos Laikinosios cenzūros taisyklės, kuriomis nustatyta fotografijos įstaigų veikla; jų priežiūrą vykdė Vidaus reikalų ministerijos Vyriausioji spaudos reikalų valdyba. 1863 sukilime dalyvaujantys fotografai savo ateljė paversdavo sueigų vieta, ginklų sandėliu, fotografavo sukilėlius, jų portretus klijavo ant vardinių fotokortelių. 1863 atlikus Vilniaus fotografijos įstaigų reviziją 4 iš 9 tuomet mieste veikusių ateljė buvo uždarytos, fotografijos, negatyvai konfiskuoti ir sunaikinti, už dalyvavimą sukilime Vilniaus fotografai nubausti (G. A. Bonoldi repatrijuotas į Vakarus, A. Korzonas ištremtas į Sibirą).
A. Korzono fotografija Geležinkelio tunelio statyba Paneriuose (Lietuvos mokslų akademijos biblioteka)
B. H. Tiškevičiaus fotografija Be pavadinimo (autoportretas kalniečio medžiotojo drabužiais) (1893, N. Niépce’o muziejus Šalone prie Sonos)
Norintys tęsti veiklą fotografai turėjo pateikti rekomendacijas ir sumokėti užstatą. Buvo uždrausta fotografuoti sukilėlius, platinti jų portretus, politinių įvykių nuotraukas. Fotografuoti vietoves buvo galima tik su generalgubernatoriaus leidimu, karinės reikšmės objektus – ypač patikimiems ir įgaliotiesiems asmenims. Imperinė politika stabdė Lietuvoje fotografijos kūrybinius procesus, kurie tuo metu vyko Vakarų Europoje. Fotografų veikla buvo ribojama cenzūruojant jų kūrybos turinį ir apimtį, todėl iki 20 a. pradžios profesionalus fotoportretas plito tik komercinėse fotografijos ateljė. Meistriškumu, didesne įvairove pasižymėjo fotografijos, darytos dailininko A. V. Strauso Vilniuje įsteigtoje fotografijos ateljė (veikė iki I pasaulinio karo).
Vienas svarbiausių fotografijos panaudojimo mokslo tikslais faktų yra 1865 Vilniaus universiteto Astronomijos observatorijoje įrengtas antrasis pasaulyje (po Londono) heliografas, kuriuo buvo stebimas ir fotografuojamas Saulės dėmėtumas. P. Višinskis studijoje Antropologinė žemaičių charakteristika (1897, išspausdinta 1935) panaudojo apie 170 žemaičių fotografijų.
Mėgėjiška fotografija pirmiausia plito dvaruose. 1876–1900 J. Hiksa fotografavo Verkių dvaro gyvenimą, didikų keliones po Europą. Vienas žymesnių fotomėgėjų buvo grafas B. H. Tiškevičius, jis fotografavo Raudondvario rūmus, jų interjerą, gyventojus, Paryžiuje turėjo įsirengęs fotografijos laboratoriją ir studiją, kurioje sukūrė įvairių etninių portretų, žanrinių fotografijų, dalyvavo tarptautinėse parodose. Po 1890 Vaitkuškio dvare grafas S. K. Kosakovskis įrengė modernią fotografijos laboratoriją (joje dirbo su fotografu J. Krajewskiu), sukaupė didžiausią žinomą 19 a. šeimos fotografijų archyvą, pelnė diplomų tarptautinėse ir vietinėse fotografijos parodose.
S. K. Kosakovskio fotografija Vaitkuškio rūmai iš sodo pusės (1902, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Profesionalios meninės fotografijos pradžia
J. Čechavičiaus fotografija Paplaujos priemiestis (1870–80, Vilniaus universiteto biblioteka)
Fotomenininko statusą įtvirtino profesionalūs fotografai J. Čechavičius, S. F. Fleury ir J. Bułhakas, jie suformavo individualų stilių, rengė savo kūrybos parodas. J. Čechavičius, vienas žymiausių 19 a. Lietuvos fotografų, nuo 1865 gyveno Vilniuje, intensyviai fotografavo miesto architektūrą, interjerus (pirmasis iš Lietuvos fotografų), gatvių fragmentus, panoramas, jose išryškino savitą miesto landšaftą, išplėtojo kraštovaizdinės fotografijos žanrą, sukaupė vieną didžiausių 19 a. Lietuvoje fotografijos archyvų ir sudarė fotoalbumus Vilniaus vaizdai (Widoki Wilna apie 1870), Neries pakrančių albumas (Album brzegów Wilii 19 a. 8 dešimtmetis). Jo fotografijoms būdinga didinga panorama, ištobulinta architektūros fotografijų kompozicija, kruopštus techninis atlikimas.
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje fotografas S. F. Fleury pasižymėjo gatvės fotografijomis, kuriose vaizdavo ekspresyvią ir gyvybingą miesto kasdienybę, jose nėra to laikotarpio Lietuvos fotografijai (brolių Leono ir Mirono Butkovskių, T. Chodźkos) būdingo oficialumo ir patetikos. Fotografijos meno sampratą diegė ir naują fotografijos estetiką išplėtojo J. Bułhakas. Vilniaus miesto magistrato užsakymu jis fotografavo Vilniaus architektūrą (fotografijų rinkinys Fotografijos archyvas 15 t. 1912–15); fotografijose ryšku prancūzų piktorializmo įtaka. 1919 Vilniaus universiteto Dailės fakultete įsteigus Fotografijos katedrą J. Bułhakas dėstė meninę fotografiją, sukūrė teorinę ir praktinę bazę, suformavo Vilniaus fotografijos mokyklą.
S. F. Fleury fotografija Pilies gatvės pradžia (apie 1900, Lietuvos nacionalinis muziejus)
J. Bułhako fotografija Vilniaus senamiesčio panorama su Dominikonų bažnyčia (1917)
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje kraštovaizdžio fotografijų, portretų Palangoje ir jos apylinkėse sukūrė P. Mongirdaitė, Kaune – V. Zatorskis (jo fotoalbumą 1895 miesto bendruomenė padovanojo burmistrui A. N. Reichardui). 1902–15 Vilniuje lietuvių kultūros draugijų sambūrius fotografavo aktyvus jų narys ir fotografas A. Jurašaitis. Nykstantį smulkiosios architektūros paveldą dokumentavo ir kraštotyrinę fotografiją plėtojo vienas jos pradininkų dailininkas A. Varnas (nuo 1905) ir fotografas I. Končius, etnografas ir fotografas B. Buračas įamžino daug kryžių, koplytėlių, tautodailės paveldo ir papročių.
Lietuvos meninė fotografija 1918–1939
Pirmąjį dešimtmetį po nepriklausomos valstybės atkūrimo fotografai stengėsi plėsti fotografijos sklaidos sritis. 1926 Kaune įsteigta Lietuvos fotografų profesionalų draugija. Vilniaus krašte meninė fotografija turėjo gilesnes tradicijas ir plėtota kryptingiau: 1927 įkurta Vilniaus fotomėgėjų draugija ir Vilniaus fotoklubas (J. Bułhako iniciatyva) rengė parodas, dalyvavo tarptautiniuose salonuose, leido fotografijos almanachus. Modernėjanti Lietuvos kultūra skatino fotografijos raiškos pokyčius. Spaudoje paplito atsinaujinančią šalį vaizduojančios fotografijos, propaguotas deklaratyvus tautinis stilius. Fotografiją populiarino Lietuvos policijos sporto klubo fotosekcija Kaune ir draugija Putpelė Šiauliuose (abi įkurtos 1932).
B. Buračo fotografija Audėja‑verpėja J. Jokšienė (1934, Vytauto Didžiojo karo muziejus Kaune)
J. Bułhako fotografija Vilniaus panorama (apie 1939, Lietuvos mokslų akademijos biblioteka)
1932 Kaune fotografas P. Babickas surengė pirmąją Lietuvoje individualią parodą. Lietuvos fotomėgėjų sąjunga (įkurta 1933 Kaune, nuo 1936 draugija) rūpinosi tautinio fotografijos meno sklaida. Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos Fotosekcija (įkurta 1935 Kaune) rengė fotografijos parodas ir konkursus, fotografijose romantizavo šalies kraštovaizdį, kaimo žmogų. 1937 Pasaulinėje parodoje Paryžiuje Lietuvos fotomėgėjų draugija ir 9 fotografai pelnė aukso medalius. 1938 Kaune surengta pirmoji Lietuvoje tarptautinė fotografijos paroda (dalyvavo 34 užsienio ir 30 lietuvių fotografų).
4 dešimtmetyje fotografijos raida pagyvėjo, gausiau buvo leidžiami fotoalbumai, parodų katalogai, pasirodė K. Lauciaus vadovėlis fotomėgėjams Fotografuoti gali kiekvienas (1933), žurnalas Foto mėgėjas (1933, 1934), tarptautinio žurnalo Galerija lietuviškoji laida (1937–38). 1940 Vilniuje Lietuvos fotomėgėjų draugija ir Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos Fotosekcija surengė bendrą parodą (pristatyti V. Augustino, K. Daugėlos, P. Karpavičiaus, S. Kolupailos, Antaninos Lauciuvienės ir K. Lauciaus, J. Miežlaiškio, A. Naruševičiaus kūriniai). Tai buvo pirmasis Lietuvos fotografijos pristatymas Vilniuje, jis apibendrino šį Lietuvos meninės fotografijos raidos etapą.
V. Augustino fotografija Piemenėlis gano karvių ir avių bandą (20 a. 4 dešimtmetis)
Lietuvos meninė fotografija 1940–1944
1940 SSRS okupavus Lietuvą, vidaus reikalų ministro nutarimu visų iki 1940 06 20 įregistruotų draugijų ir jų skyrių veikla buvo sustabdyta. Varžyta fotomėgėjų kūryba. Kai kurie fotografai suimti ir įkalinti (1942 SSRS sušaudytas K. Laucius), kiti ištremti. 1941 Panevėžio fotografas J. Žitkus (tikr. Žitkevičius; 1945 nuteistas 10 m. kalėti) įamžino sovietų teroro Panevėžyje aukų laidotuves (fotografijos 1941–42 publikuotos spaudoje, 1942 eksponuotos nacių surengtoje parodoje). 1944 dalis fotografų (V. Augustinas, P. Babickas, K. Daugėla, S. Kolupaila) pasitraukė į Vakarus išsiveždami ir savo fotografijos archyvus. 1944 karo veiksmams Lietuvos teritorijoje pasibaigus sugriautą Vilnių fotografavo J. Bułhakas su sūnumi Janoszu, Kauną – fotografas M. Pranckūnas.
Lietuvos meninė fotografija 1945–2007
5 dešimtmečio antroje pusėje–6 dešimtmečio pradžioje fotografija pradėta ideologizuoti, ji turėjo plėtoti socialistinio realizmo metodą ir šlovinti socialistinę santvarką. Tematiką lėmė fotografijai keliami uždaviniai: parodyti didžiąsias komunizmo statybas, iškelti naujus, pažangius, tik sovietinei valstybei būdingus bruožus. Meninio įtaigumo esmė buvo grindžiama fotografijos dokumentiškumu ir apibendrinta idėja.
Ch. Levino fotografija Dainų ir šokių liaudies ansamblių šventės dalyvė iš Tauragės (1977)
Fotoreportažas buvo paskelbtas pagrindiniu fotografijos meno žanru. Profesionalių fotoreportažų sukūrė fotografai I. Fišeris, J. Kacenbergas, Ch. Levinas, M. Ogajus, M. Rebis, E. Šiško. Socialistinio realizmo fotografija vaizdavo daugiausia tipiškas realybės apraiškas – tipiškus charakterius tipiškomis aplinkybėmis – taip įtvirtindama ir skleisdama totalitarinę ideologiją. Centralizuotą fotopropagandą ir informaciją skleidė ELTA, kuri rinko ir platino fotoinformaciją, rengė agitacinius fotografijų rinkinius švietimo ir kultūros įstaigoms. 1950 Vilniuje išleistas jubiliejinis (sovietinės valdžios Lietuvoje dešimtmečiui) propagandinis fotoalbumas Tarybų Lietuva apie socialistines permainas visose gyvenimo srityse. Egzistavo ir neoficialioji fotografija: pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui (daugelio fotografijų autoriai nežinomi), tremties fotografijos (V. Janiselio fotoalbumas Sibiras 1949–1958: Iš tremtinio dienoraščio, išleistas 2000).
1952 Vilniuje žurnalo Švyturys redakcija surengė pirmąją fotografijos parodą, kurios pagrindinis objektas buvo pati fotografija (dalyvavo 16 fotografų). Kūriniai buvo tuo metu toleruojamos tematikos (miestų atstatymas, stachanoviečiai, žemės ūkio pirmūnai, mokslo darbuotojai ir jų laimėjimai), tačiau bandyta parodyti ir fotografų kūrybines galimybes. Parodoje buvo pristatytos ir spalvotos A. Mockaus nuotraukos.
1953 LSSR dailininkų sąjungos ir SSRS dailės fondo Lietuvos skyriaus surengta fotografo P. Karpavičiaus spalvotosios fotografijos paroda buvo pripažinta meno reiškiniu, iš esmės pasikeitė fotografijos meno vertinimas. 1957 P. Karpavičius išrado spalvų skyrimo būdą – izopolichromiją, 1961 išleido fotografijos technikos vadovėlį Spalvotosios fotografijos praktika.
Per atšilimo laikotarpį iš dalies išlaisvinta idėjų raiška leido išplėsti vaizdo suvokimą, sudarė palankias sąlygas reikšti subjektyvias ir sunkiai cenzūruojamas idėjas, jas savo kūryboje įgyvendino vieni žymiausių to laikotarpio fotografų A. Marcinkevičius ir V. Stanionis. 1958 įkurta LSSR žurnalistų sąjungos Fotografijos sekcija (vienijo fotožurnalistus), A. Marcinkevičiaus iniciatyva surengta kolektyvinė meninės fotografijos paroda. Daugelyje miestų įsteigta fotografijos klubų (Respublikinių profsąjungos rūmų ir Zaria Vilniuje, Sūduva Kapsuke, dabar Marijampolė, Pajūrio krašto meninės fotografijos salonas Klaipėdoje, fotografijos salonas Žemaitija Plungėje), kurie skatino mėgėjų kūrybą.
V. Stanionio fotografija Turgaus aikštė (1956)
Aktyviausiai veikė Kauno fotoklubas (įkurtas 1963, organizacinio komiteto nariai Vincas Dineika, V. Jasinevičius, P. Karpavičius, A. Macijauskas, Vilius Naujikas), kurio iniciatyva 1966 buvo įkurta Lietuvos fotografijos klubų taryba. Mėgėjų fotografijos klubų rengiamos parodos, konkursai, kūrinių aptarimai išugdė talentingų fotografų, kurie atstovavo Lietuvai sąjunginėse ir tarptautinėse parodose. Fotografijų dokumentalumas tapo formalesnis, jos pasidarė meniškesnės, paįvairėjo tematika.
A. Sutkaus fotografija Pionierius (1964; © LATGA, 2020)
Naują požiūrį į meninės fotografijos raišką atspindėjo fotografų R. Rakausko ir A. Sutkaus fotoalbumas Vilniaus šiokiadieniai (1965), A. Kunčiaus fotoalbumas Senojo Vilniaus vaizdai (1969), metinis almanachas Lietuvos fotografija (1967, ėjo iki 1987), 1968 LSSR dailės muziejuje Vilniuje vykusi fotožurnalistų A. Kunčiaus, Viliaus Naujiko, R. Rakausko, A. Sutkaus 100 kūrinių paroda. Reikšmingas įvykis buvo 1969 Maskvoje surengta paroda 9 Lietuvos fotografai ir išleistas jos katalogas. Atšilimo metais debiutavusius fotografus siejo gimtojo krašto tematika, humanistine pasaulėjauta grindžiama poetika, stilistiniai ieškojimai. Kryptinga, moderni ir naujos kokybės meninės fotografijos raiška suformavo Lietuvos fotografijos mokyklą. 7 dešimtmetyje išryškėjęs sovietinės valdžios stagnacinis požiūris į kūrybinius procesus skatino fotomenininkus atsiriboti nuo funkcionalaus ir ideologizuoto fotožurnalizmo, siekti menininko statuso oficialaus pripažinimo.
Fotografo A. Sutkaus suburtos iniciatyvinės grupės pastangomis 1969 priimtas LSSR Ministrų Tarybos nutarimas dėl LSSR fotografijos meno draugijos (nuo 1989 Lietuvos fotomenininkų sąjunga) įsteigimo. Nutarimas įsteigti analogų SSRS neturinčią instituciją buvo didelis Lietuvos fotografų laimėjimas: atsirado galimybė nuolat dalyvauti vietinėse ir tarptautinėse parodose, skelbti savo kūrinius meninės fotografijos leidiniuose, legaliai juos realizuoti. 1973 Šiauliuose įkurtas Lietuvos fotografijos meno draugijos fotografijos muziejus (ekspozicijos autorius A. Dilys; nuo 1976 Fotografijos muziejus – vienas Aušros muziejaus skyrių).
A. Macijausko fotografija iš ciklo Lietuvos kaimo turguose (1973; © LATGA, 2020)
R. Rakausko fotografija Žydėjimas (1975; © LATGA, 2020)
V. Luckaus fotografija iš ciklo Požiūris į senovinę fotografiją (1974–87)
Formaliai nuo fotožurnalizmo atsiribojusių fotomenininkų raiškos forma ir toliau buvo grindžiama dokumentinio kadro paveikumu. Socialiniai santykiai, lyrinis peizažas, psichologinis portretas fotografijose išreiškė apibendrintą vaizdinį, atspindėjo idealizuotą požiūrį į tikrovę. Kurti tęstiniai teminiai ciklai: egzistencinis A. Sutkaus Lietuvos žmonės (nuo 1959), estetizuotas R. Dichavičiaus Žiedai tarp žiedų (1965–89), nostalgiškas A. Kunčiaus Sekmadieniai (1968–85), groteskiškas A. Macijausko Lietuvos kaimo turguose (1968–87), simbolinis V. Butyrino Terra incognita (1974–76), lyrinis R. Rakausko Žydėjimas (1974–84), asociatyvus V. Luckaus Požiūris į senovinę fotografiją (1974–87). Lietuvos fotografijos mokyklos tradiciją tęsė A. Černiauskas, M. Černiauskas, J. Kazlauskas, R. Požerskis, V. V. Stanionis, V. Šonta, S. Žvirgždas ir kiti.
9 dešimtmečio pradžios fotografijos pokyčius lėmė postmodernistinės tendencijos. Fotografijoje iki tol vyravusį metaforišką, dažniausiai pozityvų vaizdinį pakeitė alternatyvi vadinamoji stebėtojų nihilistų pozicija (V. Balčyčio, A. Budvyčio, R. Pačėsos, A. Šeškaus, Gintaro Zinkevičiaus fotografijos), būdinga neekspresyvi, nekontrastinga, minimalistinė forma, sąmoningai pasirinktas neįdomus, nevertingas vaizdavimo objektas.
A. Budvyčio fotografija Kelyje (1983; © LATGA, 2020)
G. Trimako fotografija Plokštumos XIII (1987; © LATGA, 2020)
A. Valiaugos fotografija Vidurnaktis (2009, iš projekto Tarp krantų)
Naują estetiką diegė grupės TTL fotografai A. Lukys, R. Treigys, G. Trimakas (2002 Vilniuje įvyko paroda TTL požiūris). Fotografijoje žmogaus kūną naujai interpretavo V. Bubelytė (savianalizės principo taikymas), S. Michelkevičiūtė (vyro akto stereotipų laužymas), V. Šonta (tradicinių estetinių normų ignoravimas). Stiprėjančią teminę ir žanrinę fotografiją liudija fotografų R. Vikšraičio atvirai rodomos socialinės negerovės, A. Aleksandravičiaus psichologiniai portretai, A. Baltėno estetizuotos architektūrinės erdvės, A. Valiaugos identitetų paieška.
21 a. pradžios Lietuvos fotografijai būdingi pasaulio mene vykstantys pokyčiai – vis dažniau fotografijos tolsta nuo elementaraus referentiškumo ar metaforinio įvaizdžio, joms būdinga konceptualumas ir sąsajos su kitais menais. Fotografiją su medija, kitomis meno sritimis derina A. Griškevičius, D. Liškevičius, D. Narkevičius, P. E. Pukytė, S. Stanikienė ir P. Stanikas. Skaitmeninė technologija išplėtė fotografijos galimybes, kartu fotografijoje vis labiau niveliuojami realybės atspindžio ir jos konstravimo skirtumai, fotografija įterpiama į statišką tapybos arba dinamišką kinematografinį vaizdą. 2001 Vilniuje įsteigtas Lietuvos spaudos fotografų klubas (daugiau kaip 50 narių, iniciatorius ir prezidentas Jonas Staselis) rengia kasmetinį spaudos fotografijų konkursą‑parodą Tai Lietuva (nuo 2003). 1997 Vilniaus dailės akademijoje įsteigta Fotografijos ir videomeno katedra (nuo 2000 Fotografijos ir medijos meno katedra).
Lietuvos meninės fotografijos tyrinėjimai
Fotografijos istorijos tyrinėjimus 1939 pradėjo fotografas J. Bułhakas žurnale Fotograf Polski paskelbtame straipsnyje apie pirmuosius Vilniaus fotografus. Fotografijos pradžią Lietuvoje aprašė lenkų tyrinėtoja W. J. Mossakowska (knygoje Fotografijos pradžia Varšuvoje: 1839–1863 / Początki fotografii w Warszawie: 1839–1863 1994). Platesnius lietuvių fotografijos istorijos tyrinėjimus atliko V. Juodakis, jis išleido pirmą Lietuvos fotografijos istorijos knygą Lietuvos fotografijos istorija: 1854–1940 (1996). D. Junevičius tyrinėja 19 a. vidurio–20 a. pradžios fotografijos raidą, Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijų fotografijos ateljė veiklą. Svarstymus apie įvairias fotografijos sritis plėtojo S. Valiulis, S. Žvirgždas. M. Matulytė analizuoja visą fotografijos raidą, daugiausia SSRS okupacijos laikotarpio fotografijos ideologizavimą, raišką ir sklaidą, A. Narušytė – 20 a. pabaigos–21 a. pradžios fotografijos raidos tendencijas. Fotografijos teoriniai ir istoriniai straipsniai skelbiami metraštyje Lietuvos fotografija: Vakar ir šiandien.
Lietuvių išeivijos meninė fotografija
Išeivijos meninė fotografija aktyviau plėtojama Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1966 Jaunimo centre Čikagoje įsteigtas Lietuvių fotoarchyvas (dabar S. Budrio lietuvių fotoarchyvas; renka ir saugo fotografijas, filmus apie Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių organizacijas, žymius veikėjus). 1972 Čiurlionio dailės galerijoje pradėtos rengti kasmetinės fotografijos parodos (eksponuoti V. Augustino, K. Daugėlos, J. Dovydėno, A. Kezio, V. Maželio kūriniai).
A. Kezio fotografija IBM paviljonas. Niujorko pasaulinė mugė (1964)
P: Dagerotipai, ambrotipai, ferotipai Lietuvos muziejuose / Daguerreotypes, Ambrotypes, Tintypes in Lithuanian Museums / sud. M. Matulytė Vilnius 2000; Atsisveikinant su XX amžiumi: Lietuvos fotografija 1932–2000 / sud. A. Sutkus, S. Žvirgždas Vilnius 2000; Lietuvos fotografija: Iki XXI a. / sud. S. Žvirgždas Vilnius 2002, Lietuvos fotografijos antologija / sud. S. Žvirgždas 3 t. Vilnius 2011–13. L: M. Matulytė Vilniaus fotografija: 1858–1915 Vilnius 2001, S. Valiulis, S. Žvirgždas Fotografijos slėpiniai 2 d. Vilnius 2002–06, M. Matulytė Sovietinės fotografijos funkcijos ir specifika 1940–1953 m. / Genocidas ir rezistencija 2003 nr. 2, Lietuvių fotografijos meno raiška kultūros sovietizavimo kontekste (1958–1970 m.) / Genocidas ir rezistencija 2005 nr. 1, Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu Vilnius 2011; A. Narušytė Lietuvos fotografija: 1990–2010 Vilnius 2011; M. Matulytė, A. Narušytė Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija: 1839–1945 Vilnius 2016.
3150