Lietuvõs miestẽliai. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą (1994, papildymai 2001, 2004, 2005, 2010) miesteliu laikoma kompaktiškai užstatyta gyvenamoji vietovė, turinti 500–3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirba pramonės, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityje. Miesteliais tradiciškai laikomos ir mažesnės istorinės gyvenvietės. Dauguma miestelių turi savo herbus. 2023 Lietuvoje buvo 253 miesteliai.
Labanoras – mažiausias Lietuvos miestelis pagal gyventojų skaičių (2021)
Istorija
14 a. pabaigoje miesto pobūdžio gyvenvietės pagal funkcijas ir dydį diferencijavosi į miestus ir miestelius. Miestelio terminas pirmą kartą paminėtas 1387 (taip pavadintas Alytus, Birštonas, Nemunaitis ir Punia). 1496 suteikta pirmoji miestelio įvardijimą atitinkanti privilegija (Krekenava), kurių daugiau buvo teikiama po 1553–57 Valakų reformos. Valdovas ir didikai buvo suinteresuoti miestelių prekyba ir pajamomis, todėl jų tinklas plėtėsi gana tolygiai. Naujų miestelių, kaip ir miestų, tuo metu buvo įsteigta per karus su Vokiečių ir Livonijos ordinais nukentėjusioje Užnemunėje ir Šiaurės Lietuvoje. Vien 16 a. antroje pusėje–17 a. pirmoje pusėje dabartinėje Lietuvos teritorijoje miestelių steigimo ir prekybos privilegijos suteiktos daugiau kaip 30 gyvenviečių. Miesteliai kūrėsi prie dvarų sodybų, šalia valakinių kaimaviečių. Dauguma miestelių tapo parapijų centrais, juose veikė parapinės (kartais ir vidurinės) mokyklos, kai kur vienuolynai. Miestelių gyventojai – amatininkai ir prekeiviai (daugiausia žydai) – už naudojamą žemę mokėjo činšą; žemdirbiai iki baudžiavos panaikinimo turėjo kasmet atidirbti dvare nustatytą skaičių dienų lažo, atlikti talkų ir pastočių prievoles. Miesteliams tvarkyti dvaras skirdavo vaitą. Nemažai miestelių steigimo arba prekybos privilegijas gavusių gyvenviečių netapo miesteliais, o jų funkcijas vykdė kai kurios neturėjusios prekybos privilegijų gyvenvietės, įsikūrusios ūkinei veiklai patogesnėse vietose. 17 a. viduryje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo apie 800 miestelių. Jie labai nukentėjo per 17 a. vidurio Abiejų Tautų Respublikos karus su Rusija ir Švedija ir 1700–21 Šiaurės karą. Atkuriant miestelius buvo pakartotinai teikiamos privilegijos ir papildomos lengvatos.
1795 didžiąją dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prijungus prie Rusijos imperijos ir panaikinus daugelio miestų savivaldą, miestelių padaugėjo. Jų funkcijos beveik nepakito. 19 a. antroje pusėje prie magistralinių kelių buvusios gyvenvietės daug kur tapo miesteliais ir nustelbė netoliese buvusius senuosius prekybos ir amatų centrus (Subačius). Juose sparčiau plito smulkioji pramonė (lentpjūvės, malūnai, plytinės, spirito varyklos ir kita), gausėjo amatininkų. Vietos valdžios institucijos nuolat tikrino, ar miesteliais vadinamos gyvenvietės atitinka nustatytus kriterijus ir ar gali būti taip įvardijamos. 1897 dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo 271 miestelis, turintis daugiau kaip 500 gyventojų.
Daug miestelių turėjo nemažą žydų dalį. Vietovės, kuriose žydams buvo leidžiama pastoviai apsigyventi, vadinosi štetlais. Tai dažniausiai buvo gyvenvietės su išplėtota žydų religinio gyvenimo infrastruktūra, kurią sudarė sinagoga, nuolatinis rabinas, religinės mokyklos, laidojimo brolija ir kita. 20 a. pradžioje didžiausi štetlai (pagal gyventojų skaičių ir žydų gyventojų procentą) buvo Joniškyje, Molėtuose, Pakruojyje. Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas sunaikino štetlus, tačiau liko daugybė pėdsakų apie buvusį gyvenimą juose.
20 a. 3–4 dešimtmetyje daugelio miestelių funkcijos mažai keitėsi, bet plečiantis miestų aptarnavimo zonai jos siaurėjo, gyventojų skaičius mažėjo. Dalis miestelių, kurie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėjo prekybos privilegijas, sunyko (Šakyna, Balsiai, Žluktinis, Plonėnai) ir tapo bažnytkaimiais ar net kaimavietėmis. 1923 dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo 274 miesteliais įvardytos gyvenvietės, 1940 – 253. 1946 kai kurie miesteliai priskirti miesto tipo gyvenvietėms (Birštonas).
Sovietų okupacijos metais (nuo 1950) dalis miestelių tapo rajonų centrais ir gavo miesto teises, dauguma kitų virto kolūkių ir tarybinių ūkių centrinėmis gyvenvietėmis. Jų skirtumus nuo naujų žemės ūkio gyvenviečių daugiausia lėmė senasis paveldas – sudėtingesnis ir raiškesnis gatvių tinklas, išlikusios turgaus aikštės, bažnyčios. Nuo 1967 pagal Lietuvos apgyvendinimo sistemą daugumai miestelių, nepatekusių į miestų grupę, skirtos žemės ūkio mikrorajonų – kelių ūkių aptarnavimo centrų funkcijos. Dalis miestelių tapo neplėstinomis gyvenvietėmis.
1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę dauguma miestelių tapo seniūnijų centrais. Juose atsirado privataus verslo. 20 a. pabaigoje miestelio statusas suteiktas kai kurioms miesto ir kaimo tipo gyvenvietėms. Po 2000 miesteliais tapo 3 buvę miestai (Juodupė, Kulautuva, Tyruliai) ir 5 kaimai (Jūrė, Kalnujai, Salakas, Turgeliai, Viečiūnai).
-štetlas
2
1
3
972