Lietuvos miestų planavimas

Lietuvõs miẽstų planãvimas

Lietuvos urbanistikos istorijos pradžia sietina su klajoklių stovyklomis, nes dar jose išryškėjo kai kurie vėlesnių gyvenviečių svarbiausi dislokavimo ir plano ypatumai. Stovyklos kūrėsi nuo 5–4 tūkstantmečio pr. Kr. iki apytiksliai 3 tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos–2 tūkstantmečio pr. Kr. vidurio (beveik visą neolito laikotarpį); kaip ir kitose Europos šalyse, buvo stovyklų ir šalia vandens telkinių (Pietų, Pietryčių ir Rytų Lietuvoje, prie Baltijos jūros). Jos buvo išsidėsčiusios gana atokiai viena nuo kitos. Vienkartinės stovyklos buvo nedidelės (5–10 židinių), stovyklos, į kurias būdavo sugrįžtama, – didesnės (Nida). Stovyklų planas iš pradžių buvo padrikas, bet jau viduriniame neolite atsirado atviro lanksmo – atgręžtų į vandens telkinį, vėliau – uždaro arba iš dalies uždaro lanksmo formos. Bendro naudojimo erdvėje, kurią formavo lanksmu išsidėstę būstai, kartais stovėdavo gamybinis statinys (kaulų, ragų, gintaro apdirbimo dirbtuvės).

L: M. Gimbutienė Baltai priešistoriniais laikais Vilnius 1985; K. Šešelgis Lietuvos gyvenvietės iki XIII a. Vilnius 1986; Lietuvos architektūros istorija 2 t. Vilnius 1987–94; A. Miškinis Lietuvos urbanistika: Istorija, dabartis, ateitis Vilnius 1991, Urbanistikos tendencijų kaitos Lietuvoje apžvalga (iki Pirmojo pasaulinio karo) / Archiforma 1998 nr. 1, Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės t. 1 1999, t. 2 kn. 1–2 2002–05, t. 3 kn. 1–2 2004–07, t. 4 2009, visi Vilnius.

Ikimiestinio pobūdžio pastovios gyvenvietės

Pirmosios ikimiestinio pobūdžio pastovios gyvenvietės pradėjo kurtis vėlyvojo neolito viduryje. Iš pradžių gyvenvietės susidarė vandens telkinių apatinėse terasose, bet, vandens lygiui visuotinai pakilus, persikėlė į viršutines terasas, o daugelis – į upių ir upelių santakų kyšulius. Gyvenvietės buvo įvairaus dydžio (Nidos – 77, Kubilėlių – 9 šeimos). Didesnėse gyvenvietėse susidarė sodybų grupės (vadinamosios aikštelės), kuriose gyveno didžiosios (kelių kartų) šeimos. Be padriko ir lanksmo formos plano gyvenviečių, atsirado linijinės (Kubilėliai), kuriose sodybos buvo išsidėsčiusios vandens telkinio pakraščiu einančio kelio vienoje pusėje (tai atitiko žmonių pagrindinį verslą – žvejybą – ir su juo susijusią gyvenseną). Aptikta ir polinių gyvenviečių (prie Luokesų ežero). Vėlyvajame neolite, be vyraujančių kūgio pavidalo būstų, pradėta statyti ir keturkampio plano su dvišlaičiais bei keturšlaičiais stogais, t. p. sudėtingesnės formos (su priestatais) vadinamuosius ilguosius trobesius. 2 tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje gyvenvietes pradėta tvirtinti (Šventoji, Žemaitiškės, Švenčionių rajono savivaldybė), dėl to pakito gyvenviečių vieta, planas ir vaizdas; jos tapo kompaktiškesnės.

Labiau įtvirtintos gyvenvietės (ankstyvieji piliakalniai) atsirado 1 tūkstantmetyje prieš Kristų. Šalia jų susidarė įvairaus dydžio papėdės gyvenvietės (Sokiškiai), kurios būdavo anksčiau išryškėjusių plano formų: dažniausiai padriko, rečiau – lanksmo ar linijinio. Tokie kompleksai (šalia kitokio pobūdžio gyvenviečių) egzistavo iki 1 tūkstantmečio vidurio.

Tautų kraustymasis ir slavų ekspansija į baltų žemes paskatino lietuvių genčių apgyvendinimo struktūros kaitą (manoma, tai paveikė ir skirtingo pobūdžio gyvenviečių sklaidą). Didėjant gyvenviečių užpuolimo grėsmei įtvirtinimai tapo vis sudėtingesni, o 3–5 a. atsirado naujas piliakalnio tipas – slėptuvė.

L: M. Gimbutienė Baltai priešistoriniais laikais Vilnius 1985; K. Šešelgis Lietuvos gyvenvietės iki XIII a. Vilnius 1986; Lietuvos architektūros istorija 2 t. Vilnius 1987–94; A. Miškinis Lietuvos urbanistika: Istorija, dabartis, ateitis Vilnius 1991, Urbanistikos tendencijų kaitos Lietuvoje apžvalga (iki Pirmojo pasaulinio karo) / Archiforma 1998 nr. 1, Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės t. 1 1999, t. 2 kn. 1–2 2002–05, t. 3 kn. 1–2 2004–07, t. 4 2009, visi Vilnius; Lietuvos piliakalniai: Atlasas t. 1–3 Vilnius 2004.

Ankstyvosios pagoniškos miesto pobūdžio gyvenvietės

9–10 a. lietuvių genčių žemėse suklestėjus ūkiui ir pagausėjus gyventojų, gyvenvietės padidėjo, išsiplėtė jų funkcijos. Atsiradę vadinamieji pavieniai didieji piliakalniai (pvz., Kunigiškiai) t. p. sudarė prielaidas ryškesnei gyvenviečių diferenciacijai, jų kokybiniam persitvarkymui. Kai kurios prie tokių piliakalnių besikuriančios papėdžių gyvenvietės (20 a. pabaigoje jos pradėtos vadinti protomiestais) ėmė įgyti daugiau miesto pobūdžio gyvenvietėms būdingų funkcijų (amatai, prekyba) ir išorinių požymių. Esama įvairių nuomonių, kada vadinamieji protomiestai tapo pagoniškomis lietuvių (ir kitų baltų genčių) miesto pobūdžio gyvenvietėmis. Nurodomas jų susiformavimo laikotarpis – nuo 9–10 iki 13 amžiaus. Remiamasi ne tik archeologiniais duomenimis (jų nepakanka), bet ir ieškoma lietuvių ir kitų baltų bei gretimų genčių ūkio ir gyvenviečių raidos analogijų. Turint nepakankamai duomenų apie buvusias gyvenvietes prie vadinamųjų didžiųjų piliakalnių, kol kas objektyviai nenustatytas daugelio jų (Apuolės, Įpilties, Veliuonos, Merkinės) pobūdis. Išsamiau tyrinėtas Vilnius, iš dalies – Kernavė ir Palanga, veikiausiai liudija, kad 2 tūkstantmečio pradžioje jau galėjo būti įvairiu mastu funkciškai išsirutuliojusių ir urbanistiniu architektūriniu atžvilgiu susiklosčiusių pagoniškų miesto pobūdžio gyvenviečių. Manoma, anksčiausiai tokios gyvenvietės galėjo susikurti pajūryje (prūsų žemėse – Tursas, Viskiautai) dėl palankesnių sąlygų prekybai su Baltijos jūros pakrančių kitais uostamiesčiais (Švedijoje – Birka, Sigtuna, Visby) plėtoti. Neatmestina prielaida, kad tokių gyvenviečių užuomazgų galėjo būti ir prie Nemuno uostaviečių Jurbarke, Veliuonoje, Vilkijoje, Merkinėje. Lietuvių genčių žemėse besiformuojančios pagoniškos miesto pobūdžio gyvenvietės iki 12–13 a. sandūros dėl gynybos sistemos savitumų (piliakalnių ir pilių sklaidos) daugiausia buvo mažos, be to, funkciškai nepasiekė tuometinio Europos miesto lygio, o miestiečių sluoksnio jose nebuvo arba didesnėse gyvenvietėse (pvz., Vilniuje) jis dar tik buvo pradėjęs formuotis.

10–12 a. pradėjus labiau tvirtinti ūkinės veiklos ir gynybos atžvilgiu palankesnėje gamtinėje aplinkoje (upių arba upių ir upelių santakų kyšuliuose) išsidėsčiusius piliakalnius (Vilnius, Merkinė, Ukmergė, Veliuona), labiau išryškėjo ne tik jų diferenciacija, bet (panašiai kaip Rytų ir Vakarų Europoje) susidarė prielaidos tose vietose esančioms gyvenvietėms plėstis ir įgauti ryškesnių miesto pobūdžio gyvenviečių požymių. Kuriantis šalies gynybos sistemai atsirado daugiau linijinio plano gyvenviečių prie mažųjų piliakalnių. Jų forma, kai kada ir aplinkos gamtinės sąlygos, geriau atitiko žvejyba ir žemdirbyste besiverčiančių žmonių poreikius (Imbarė). Kai kuriose prie svarbių gynybos centrų išaugusiose gyvenvietėse susidarė kvartalai (Kernavė) arba pradėjo ryškėti spindulinio plano užuomazgos (Vilnius). Gyvenviečių raida buvo savaiminė. Pastatai iki 13 a. buvo nedideli mediniai; krikščioniškų Europos miestų vaizdui būdingų, jį formuojančių rotušių, bažnyčių, vienuolynų nebuvo. Be to, gyvenvietėse neišryškėjo centras ir kompaktiškesnio užstatymo zona. Gyvenviečių vaizdui didžiausią poveikį turėjo šalia išsidėstę piliakalniai su pilimis ir įtvirtinimais. Daugumoje tokių gyvenviečių, manoma, nebuvo ir aikščių (prekyba galėjo vykti už užstatytos, o kartais įtvirtinimais apjuostos teritorijos, pvz., Veliuonoje).

L: V. Daugudis Iš Vilniaus miesto praeities Vilnius 1983; M. Gimbutienė Baltai priešistoriniais laikais Vilnius 1985; K. Šešelgis Lietuvos gyvenvietės iki XIII a. Vilnius 1986; Lietuvos architektūros istorija 2 t. Vilnius 1987–94; A. Miškinis Lietuvos urbanistika: Istorija, dabartis, ateitis Vilnius 1991, Urbanistikos tendencijų kaitos Lietuvoje apžvalga (iki Pirmojo pasaulinio karo) / Archiforma 1998 nr. 1, Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės t. 1 1999, t. 2 kn. 1–2 2002–05, t. 3 kn. 1–2 2004–07, t. 4 2009, visi Vilnius.

Krikščioniškųjų miesto pobūdžio gyvenviečių skiriami 4 pagrindiniai raidos laikotarpiai: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Rusijos valdymo, nepriklausomos Lietuvos, SSRS (ir Vokietijos) okupacijos.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpis

Pagal reikšmę urbanistikos istorijai skiriami 4 laikotarpiai: 13 a. vidurys–1530–40, 1530–40–17 a. vidurys, 17 a. vidurys–18 a. vidurys, 18 a. vidurys–1795. Pirmojo laikotarpio (13 a. vidurys–1530–40) pradžioje, susidarius centralizuotai valstybei, pagerėjo gyvenviečių raidos sąlygos, o, Mindaugui tapus karaliumi ir priėmus krikščionybę, atsirado objektyvios prielaidos pagoniškoms miesto pobūdžio gyvenvietėms virsti krikščioniškomis. Tačiau kaimynystėje įsikūrus vokiečių ordinams ir prasidėjus ilgam karui su jais, dalies gyvenviečių raida ir persitvarkymas ne tik sulėtėjo, bet ir tapo sudėtingesnis. Vis dėlto, net ir vykstant karams bei esant nepalankioms ūkinės raidos sąlygoms, daugelis anksčiau susidariusių miesto pobūdžio gyvenviečių konsolidavosi ūkiškai, diferencijavosi į miestus ir miestelius (pirmą kartą paminėti 1387), juose įvyko reikšmingų plano ir vaizdo pokyčių. Pagausėjo radialinio (spindulinio) plano gyvenviečių, kurios formavosi prie svarbesnių pilių arba ūkiniu atžvilgiu reikšmingose vietose (Merkinė, Ukmergė, Raseiniai, Naugardukas). Linijinio plano gyvenviečių paplitimą iš dalies lėmė prie vandens telkinių besikuriantys nauji ir intensyviai augantys svarbūs ankstesni gynybiniai ir ūkiniai centrai (Veliuona, Vilkija, Trakai), nes jų sudėtingesnio plano susidarymui trukdė gamtinės sąlygos. Sumažėjo padriko plano gyvenviečių. Vyravo savaiminė miesto pobūdžio gyvenviečių raida; valstybės mastu ji nebuvo reguliuojama. Pagal stačiakampį planą nuo 1252 Vokiečių ordino užgrobtame pajūrio ruože buvo statoma tik Klaipėda (pirmoji gyvenvietė dabartinėje Lietuvos teritorijoje, 13 a. gavusi savivaldos teises). Ūkiniu atžvilgiu svarbesnėse miesto pobūdžio gyvenvietėse ėmė labiau ryškėti centras su jame susidariusia aikšte (Vilnius, Trakai, Merkinė, Kaunas).

Gyvenviečių vaizdas, kurį formavo vyraujantys mediniai pastatai, dėl Vokiečių ir Livonijos ordinų puldinėjimų dažnai keitėsi, bet išliko jų pagrindiniai parametrai ir bruožai. Panoramose tebevyravo piliakalniai su pilimis ir įtvirtinimais (Vilnius, Naugardukas, Merkinė, Veliuona). Po 1387 Aukštaitijos ir 1413 Žemaitijos krikšto daugelyje svarbesnių gyvenviečių pastatytos bažnyčios buvo nedidelės medinės ir neišryškėjo. Šiek tiek daugiau mūrinės bažnyčios galėjo pakeisti tik Vilniaus ir Gardino vaizdą. Apie 1440 išnykus ordinų grėsmei, kylant valstybės ūkiui, gynybiniai veiksniai ilgainiui neteko poveikio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakarinės dalies gyvenviečių raidai ir sklaidai, todėl dauguma piliakalnių ir pilių buvo apleista ir sunyko, o nemažai prie jų buvusių gyvenviečių persikėlė į ūkinei veiklai tinkamesnes vietas. Kūrėsi ir naujos miesto pobūdžio gyvenvietės. Visai sumažėjo padriko plano gyvenviečių, o pagausėjo linijinio ir ypač spindulinio; atsirado apskrito ir ovalaus plano gyvenviečių. Toliau ryškėjo miestų funkcinės struktūros kaitai svarbūs plano elementai – centras su turgaus aikšte, kai kur – šalutinių gatvių tinklas. Anksčiausiai ir ryškiausiai šios permainos vyko savivaldą gavusiuose miestuose (Vilniuje – nuo 14 a. pabaigos, Gardine – nuo 15 a. pradžios, t. p. Trakuose, Kaune, Naugarduke). 15 a. pirmoje pusėje Vilniuje jau buvo 2 aikštės – viena arčiau pilies (1387 ji buvo sumažinta pastačius Šv. Jono bažnyčią), kita – spinduliais sueinančių gatvių sankryžoje dabartinėje Rotušės aikštės vietoje. Daugelyje miestelių dėl jų agrarinio pobūdžio šis procesas vyko lėtai. Išplito bažnyčių statyba, bet jos miesto vaizde dar menkai teišryškėjo. Medinių pilių mažėjant, kraštovaizdžiui įvairovės teikė miestai su mūro pilimis, įtvirtinimais (Gardinas, Vilnius, Trakai, Naugardukas). 1503–22 Vilniuje apsisaugoti nuo totorių puldinėjimų pastatyta gynybinė siena su bokštais ir vartais iš esmės pakeitė miesto vaizdą. Sudėtingesnis jis tapo ir kituose daugiataučiuose miestuose (Trakuose, Lietuvos Brastoje), nes ne tik centre, bet ir kitose vietose buvo pastatytos skirtingų konfesijų maldyklos. Didesnių miestų vaizdą keitė ir įvairiu atstumu nuo centro besikuriantys priemiesčiai.

Iki 1530–40 pagausėjo savivaldą gavusių miestų ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakarinėje dalyje (dabartinėje Lietuvos teritorijoje), bet ir valstybės sudėtyje buvusiose slavų žemėse (dabar Baltarusija, Rusijos ir Ukrainos didelė dalis; tuo metu savivaldą turėjo apie 50 miestų). Dėl to keitėsi šių miestų, daugiausia centro, plano struktūra ir vaizdas. Tradiciškai kremliuose (su cerkvėmis) buvęs miesto centras, statant rotušes, o prie jų formuojantis turgaus aikštėms, keitėsi įgydamas Vakarų Europos miesto modelį. Didelį poveikį slavų žemių miestų vaizdui turėjo aplinkoje išsidėstę raiškios architektūros įtvirtinti vienuolynai.

Antruoju laikotarpiu (1530–40–17 a. vidurys) dar vyravo savaiminė visų gyvenviečių raida, bet jos mastas mažėjo dėl pradėtos įgyvendinti valstybės politikos statyti ir pertvarkyti miestus bei miestelius, o šiek tiek vėliau – ir kaimavietes. Daugeliui miestų iki 16 a. pradžios padidėjus, jų planui tapus sudėtingesniam, sutankėjus pastatams centre, pradėjo ryškėti (pirmiausia – dėl gaisrų) neigiami savaiminės raidos padariniai, todėl, manoma, dar 16 a. pirmame ketvirtyje galėjo būti imtasi priemonių reguliuoti miestų statybą. Po 1530 Vilniaus gaisro (per jį sudegė Žemutinė pilis, katedra ir didesnė miesto dalis) Žygimantas Senasis patvirtino magistrato ir miestiečių susitarimą, kuriuo mieste būtų statomi namai tik pagal vadinamąjį šniūrą. Panašų nurodymą Gardinui 1541 davė Bona Sforza, bet nėra duomenų, kad tokie nurodymai būtų vykdyti. Po 1537 didelio gaisro Kaunas buvo iš esmės perstatytas pagal Renesanso epochos miestų formavimo principus – pritaikytas nuo 13–14 a. Vakarų Europoje naudotas, o Kaune individualizuotas stačiakampis planas. Apie 1540 pagal paprastesnę standartinę stačiakampę (klasikinę) schemą išplėstas Bonai Sforzai priklausantis Jurbarkas: šalia linijinio plano miestelio (jis nebuvo pertvarkytas) statybai numatyta tuščia teritorija su kvadratine aikšte ir 8 gatvėmis (po 2 statmenas viena kitai iš kiekvieno aikštės kampo). Kaunas ir Jurbarkas suplanuoti dar iki Valakų reformos įstatymo paskelbimo (1557), bet jų planas atitiko vėliau pagal reformą numatytus miestų ir miestelių formavimo principus. Įgyvendinant Valakų reformą buvo kuriamas ir naujas kaimaviečių tinklas; jos planuotos pagal linijinį planą – sodybos numatytos vienoje arba abiejose gatvės pusėse. Vis dėlto gyvenvietės buvo pertvarkomos ne tik nevienodu mastu, bet ir ne visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (tad ir buvusiose slavų žemėse). Žemaičių ir Vilniaus vyskupų ir kai kurių privačių valdų miesteliai toliau augo arba buvo pradėti statyti nesilaikant stačiakampio plano (Panevėžys, Joniškis, Žemaičių Kalvarija). Manoma, šį planą galėjo įgyti iki 35–40 % tuometinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakarinės dalies (arba 25–30 % dabartinių) miestų ir miestelių. Slavų žemėse į rytus nuo sostinės stačiakampis planas buvo taikomas vis rečiau. Tokios plano formos kai kur nebuvo galima panaudoti, nes dalis miesto pobūdžio gyvenviečių buvo gana gerai užstatytos, turėjo savivaldos teises arba buvo išsidėsčiusios šiam planui nepalankioje gamtinėje aplinkoje (todėl kartais tebuvo pertvarkomos tik kai kurios miestų dalys, pvz., Ukmergėje).

Per Valakų reformą jau buvo sudaromi miestų ir miestelių (Batakiai, Palanga) planai, o jų autoriais laikytini matavimo darbus vykdę asmenys. Pagal dažniausiai naudotą standartinį stačiakampį planą ir tam tikrą jo modulį miestai ir miesteliai buvo naujai kuriami (Biržai, Nesvyžius), rekonstruojami (Kražiai), plečiami ir rekonstruojami (Kėdainiai, Kretinga) arba tik plečiami (Nemenčinė, Skuodas, Prienai). Teritorijose (Užnemunėje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakarinės dalies šiauriniame pakraštyje), kurios dėl karų su ordinais buvo labiausiai nusiaubtos, daugiau statyta naujų miestų. Nors nevengta ir jų perstatymo: nuo 15 a. vidurio iš naujo apgyvendinamoje Užnemunėje savaimingai iki tol atsiradusios gyvenvietės per Valakų reformą buvo įvairiu mastu pertvarkytos arba, derinantis prie tiesiamų strateginių kelių, net perkeltos į kitą vietą (Virbalis).

16 a. pabaigoje suplanuoti Biržai (1661–62 T. Krell‑Spinowskio sudaryto Biržų atstatymo ir išplėtimo plano fragmentas)

Pagal stačiakampį planą rekonstruojamos, plečiamos arba kuriamos gyvenvietės buvo formuojamos skirtingo dydžio plotuose; tai priklausė nuo gyvenvietės numatomos reikšmės: Virbaliui, Luckui ir Nesvyžiui skirta 100 margų, Senajam Bychavui – 60, Kretingai, Gomeliui, Skuodui, Biržams – 33, Baisiogalai – 22. Planuotas ir nevienodas kvartalų skaičius, prekybai reikalingos aikšts (dažniausiai vienos, kai kada, pvz., Nesvyžiuje – dviejų) plotas. Perplanuojant esamas gyvenvietes įvairiu mastu derintasi prie einančių per jas kelių, greta esančių vandens telkinių, o slavų žemių miestuose – ir prie tradicinės jų plano struktūros; taip pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Lenkijos karinių stovyklų principus perplanuoti kai kurie šių žemių miestai (Senasis Bychavas, Gluskas, Mogiliavo sritis).

Pertvarkymai pakeitė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų vaizdą – įsigalėjo bažnyčių ir rotušių bokštai, visuomeniniai pastatai; panoramos tapo raiškios, panašios į Vakarų Europos miestų. Tokį vaizdą įgijo Vilnius, Gardinas, Trakai, Lietuvos Brasta, Kleckas ir kiti. Ne toks raiškus buvo miestelių vaizdas, bet kai kurie jų (Kražiai) beveik nesiskyrė nuo mažų miestų. Skirtingai nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų, Klaipėda stačiakampį planą įgijo 13 a. viduryje pagal romėnų karinės stovyklos pavyzdžiu parengtą schemą. Miesto vaizdui 16 a. pradžioje didelę reikšmę turėjo pilis, bažnyčios ir pradinę teritoriją su Frydricho priemiesčiu apjuosę įtvirtinimai.

17 a. pradžios Vilniaus panorama (T. Makowskio raižinys)

Trečiojo laikotarpio (17 a. vidurys–18 a. vidurys) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų ir miestelių plano bei vaizdo raida itin reikšminga Lietuvos miestų planavimui. Per 17 a. viduryje vykusius karus su Rusija ir Švedija daugelis šalies vakarinės dalies miestų ir miestelių buvo sudeginta, apgriauta, išgrobta. Sumažėjo gyventojų (visose lietuvių žemėse – 39 %, Vilniaus vaivadijoje – 59 %), sunyko ūkis, kai kuriose gyvenvietėse – net dalis anksčiau užstatytų teritorijų, neliko stačiakampio plano aikščių (Kurtuvėnuose, Birštone) ar jų forma įvairiu mastu pakito (prarado ankstesnį taisyklingumą). Atstatant suniokotus miestus ir miestelius jau gana dažnai nesilaikyta jų planingo formavimo principų, ėmė įsigalėti savaiminis statybos pobūdis. Pagal Valakų reformos laikotarpio urbanistinius principus buvo atstatoma arba naujai formuojama vos 5–8 % miesto pobūdžio gyvenviečių (Biržai, Kėdainiai, Vilijampolė). Keli miesteliai (Jieznas, Kražiai) fragmentiškai rekonstruoti pagal to meto Vakarų Europoje paplitusius Baroko epochos principus. Daugelio atkūrimas užsitęsė. Sparčiau ir didesnio masto darbai vykdyti Vilniuje, Gardine, Nesvyžiuje. Jie beveik nepakeitė miesto plano, didesnį poveikį turėjo vaizdui. Nors sugriautų namų vietoje buvo atstatomi menkesni, bet daugelyje miestų ir miestelių statyti ir nauji visuomeniniai baroko architektūros pastatai arba kompleksai (bažnyčios, vienuolynai, mokyklos). Diduma rekonstruotų gotikos ir renesanso pastatų t. p. įgijo barokinį vaizdą. Miesteliai kito mažiau, o jų vaizdas, išskyrus nedaugelio (Jieznas), dažniausiai suprastėjo.

17 a. Nesvyžiaus aksonometrinis vaizdas (T. Makowskio raižinys)

Atsikuriančius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestus ir miestelius vėl nualino 18 a. pradžios karai su Švedija ir Rusija. Miestuose dar sumažėjo gyventojų, o daugelyje miestelių jų apskritai neliko. Išnyko nemažai gatvių, aikštės užžėlė, dėl to dar labiau pakito Valakų reformos metu pagal stačiakampį planą pertvarkytų arba naujai pastatytų miestų ir miestelių plano taisyklingumas, raiškesnis darėsi tik jų vaizdas: po 18 a. pradžios karo vien Vilniuje (ne tik centre, bet ir priemiesčiuose bei užmiestyje) buvo pastatyta 10 bažnyčių (kai kurios su vienuolynais), keliasdešimt didikų rezidencijų, visuomeninių pastatų. Vienuolynų ir bažnyčių pastatyta Kaune, Telšiuose, Raseiniuose, Kražiuose, Merkinėje, Gardine ir kitur.

Dėl panašios miestų ir miestelių raidos tuometinėje Prūsijoje po 17 a. vidurio gaisrų, 18 a. vidurio švedų ir rusų puolimų, Klaipėdos įtvirtinimais apjuostos teritorijos planas beveik nepakito. Iš 3 gyvenviečių besiformuojančioje Šilutėje pagal vienos jų – Šilokarčemos – 1731 sudarytą planą pradėta formuoti beveik stačiakampė turgaus aikštė, kuri sudarė prielaidas centrui susikurti.

Gardino rajono Meistriškumas plano schema (18 a.; iš dalies įgyvendintas)

Ketvirtuoju laikotarpiu (18 a. vidurys–1795) po karų, maro epidemijų ir bado šiek tiek atsigavęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ūkis vėl paskatino miestų ir miestelių planingą formavimąsi, bet iniciatorius buvo jau ne tik valstybė, bet ir pažangūs didikai. Naudoti dažniausia jau klasicizmo epochos urbanistikos ir architektūros principai (1745 po didelio gaisro – Kamajuose, vėliau – Eišiškėse, Veisiejuose, Sedoje, Rokiškyje, Eržvilke), pagal kuriuos gyvenviečių centrinės dalys numatytos rekonstruoti arba ir rekonstruotos panaudojus kvadratinėje arba stačiakampėje aikštėje statmenai susikertančių ašių kompozicinę schemą. Klasicistinių principų plitimą nuo 1765 paskatino A. Tyzenhauzo ūkinė veikla karališkosiose ekonomijose. Gardino ekonomijoje išplėstas šio miesto centras, planuotos naujos teritorijos – kultūrinis, pramoninis ir gyvenamasis kompleksas Meistriškumas. Tai turėjo būti originalus sudėtingos kompozicijos rajonas, kuriame pastatai išdėstyti palei plačias gatves, spinduliais sueinančias į apskritas, daugiakampes ar ovalias aikštes. Pertvarkyti Pastovys, Dambrava, Lipskas, Sokółka, kiti miestai ir miesteliai. Alytaus ekonomijoje perstatyti ir išplėsti Bartninkai, pradėti darbai Alytuje. 1769–72 sudarytas Šiaulių ekonomijos planas, o pagal miestų ir miestelių planus pradėta jų centrų, dvarų sodybų perstatymai. Pagal stačiakampį planą iš esmės buvo perstatyti Šiauliai, Joniškyje darbai tik pradėti, Žagarėje jie vykdyti fragmentiškai.

Greta klasicistinių kompozicinių principų, 18 a. antroje pusėje kai kurie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai ir miesteliai (Anykščiai, Jonava, Panevėžio dalis – Nikolajevas) buvo pertvarkomi dar pagal Valakų reformos metu naudotą stačiakampį planą, pakeitus kai kuriuos jo elementus. Ir klasicistiniai, ir ankstesni planavimo principai šiuo laikotarpiu įgyvendinti nevienodai ir nedaugelyje vietovių; net ir parengus planus vyravo savaiminė daugelio miestų ir miestelių raida. Klasicistinės architektūros poveikis gyvenviečių vaizdui buvo nevienodas: ryškesnis Vilniuje, Gardine ir rekonstruotuose mažuose miestuose arba miesteliuose, kurių centre pastatyta bažnyčių, prekybinių pastatų (vadinamųjų prekybos eilių, pvz., Sedoje), karčemų (Kamajuose).

Rusijos valdymo metai (1795–1914)

Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) didžioji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuviškųjų žemių dalis atiteko Rusijai (Užnemunė – iki 1807 Prūsijai), todėl miestai ir miesteliai formuoti pagal Rusijoje nustatytą tvarką. Panaikinus savivaldos teises miesto statusas paliktas arba suteiktas tik gubernijų ir apskričių centrams, kurie turėjo būti tvarkomi pagal 1785 paskelbtą, o buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1796 įteisintą Malonės raštą miestams; tai sudarė nevienodas ir nuo ankstesnių skirtingas miesto pobūdžio gyvenviečių raidos sąlygas. Miestų formavimas buvo reglamentuotas aiškiau ir tiksliau negu miestelių, be to, tik miestams nustatyta ir privaloma tvarka iš pradžių turėjo būti sudaromi projektiniai planai. Miestelių statyba kurį laiką (iki 1817) palikta savieigai ir tik kai kada (po gaisrų privačiose valdose jų savininkų iniciatyva) išdegusios teritorijos galėjo būti atstatomos planingai. Šio laikotarpio skiriami du etapai: 1795–19 a. 7 dešimtmetis ir 19 a. 7 dešimtmetis–1914. Pirmojo etapo (1795–19 a. 7 dešimtmetis) pradžioje gana nepalankiomis sąlygomis (1812 karo nuostoliai, 1831 sukilimas) pereita prie naujos miesto pobūdžio gyvenviečių formavimo tvarkos. Pirmiausia miestų projektiniai planai parengti Ukmergei (1800–01) ir Trakams (1801), vėliau – Marijampolei, Vilniui, Kaunui, bet jie nebuvo tinkami įgyvendinti, nes neatsižvelgta į esamą planą ir užstatymą, gamtines sąlygas, neįvertinta reali miestų plėtros galimybė. Vilnių buvo numatyta išplėsti beveik 3 kartus, suplanuotas sudėtingo reljefo neatitinkantis stačiakampis gatvių tinklas, numatyta 13 ar 14 aikščių. Netaisyklingo kontūro, banguoto reljefo pusiasalyje įsikūrusiems Trakams 1821 parengtas vietovei netinkantis vėduoklės pavidalo planas. Pagal 1823 Kauno projektinį planą beveik visus istorinio centro pastatus buvo numatyta nugriauti, o prie Rotušės aikštės ir pagrindinių gatvių priderinto plano likusį plotą padalyti sklypais sodybinio tipo namams statyti.

Nors ir nepalankiomis sąlygomis, kai kurių didikų iniciatyva buvo perstatomi ir miesteliai. Reikšmingiausi darbai atlikti Rokiškyje – čia 19 a. pirmaisiais dešimtmečiais sukurta įspūdinga 2 statmenų ašių klasicistinė kompozicija (pagrindinė ašis nuo bažnyčios iki dvaro rūmų sutapo su aikšte), suplanuotame plote numatyta 2 tipų sodybiniai standartiniai namai. Nuo 19 a. pradžios gyvenamieji namai ir visuomeniniai pastatai turėjo būti statomi pagal vadinamuosius pavyzdinius planus ir pavyzdinius fasadus; Vilniuje jie pradėti taikyti nuo 1814. Po 1831 sukilimo ir 1833 pakartotinio nurodymo planingai statyti miestus projektinių planų rengimas šiek tiek paspartėjo. Po 1836 Tauragės gaisro pirmą kartą pritaikyti Sudegusių miestų atstatymo nuostatai (1817).

1836–37 Zarasų projektinis planas

1847 Kauno projektinis planas

Parengti Zarasų (1836–37), Vilniaus (1837), Druskininkų (1831–41), Telšių (1837–39 ir 1851), Trakų (1846), Kauno (1847), Ukmergės (1855) planai. Juose miestus numatyta išplėsti į tuščius arba ekstensyviai užstatytus plotus, o tiesiant per juos Rygos–Tilžės ir Sankt Peterburgo–Varšuvos plentus – rekonstruoti. Įgyvendinti tik kai kurie planai, nes juos rengiant vis dar nebuvo atsižvelgta į esamą padėtį (Trakai, Šeduva, Ukmergė, Telšiai); tik Zarasai po gaisro atstatyti ir išplėsti pagal prie naujos plento trasos priderintą planą. Realizuoti ir kiti miestų išplėtimo planai (Kauno, Druskininkų, Tauragės, iš dalies – Vilniaus). Matininkų, kai kada ir architektų rengiamuose projektiniuose planuose dažniausia buvo numatomas stačiakampis (Kaune, Tauragėje), rečiau – vėduoklės (Zarasuose – netinkantis banguoto reljefo vietovei tarp ežerų) gatvių tinklas.

Pagal negausius ir nevienodu mastu įgyvendinamus miestų ir kai kurių miestelių projektinius planus vykdyta statyba sudarė nedidelę dalį šiose gyvenvietėse vykusių darbų (1850–56 dvarininko iniciatyva pagal netaisyklingos vėduoklės pavidalo klasicistinę kompoziciją rekonstruotas Rietavas). Nemažai miestų ir miestelių (Utena, Kelmė, Skaudvilė) įvairiu mastu pertvarkyta pagal kitais tikslais (tiesiant naujus kelius, kita) rengiamus planus. Daugelio miestelių statyba vyko pagal nedidelių teritorijų planus arba visai be jų. Vyraujant tokiai savaiminei statybai, miestuose ir miesteliuose išryškėjo daugiausia neigiami pokyčiai – sunaikinta nemažai buvusio taisyklingo plano elementų (Telšiai, Kražiai, Eišiškės), sumažintos arba pakeistos aikštės (Šiauliai, Anykščiai, Veliuona, Gargždai, Lazdijai, Kelmė).

Nuo 1830–35 padaugėjo statybų pagal vadinamuosius pavyzdinius planus ir fasadus. Tam naudoti ne tik senieji, bet ir 1840–41, 1843–52 katalogai, kuriuose pateikti pastatų projektai buvo parengti pagal rusų architektūros tradicijas. Statyba pagal katalogus ne tik niveliavo Lietuvos miestų ir miestelių individualų vaizdą, bet ir keitė jį suteikdama svetimos architektūros bruožų. Miestų ir miestelių vaizdas nemažai kito ir dėl Rusijos valdžios sąmoningo siekio sunaikinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio valstybingumo pėdsakus; 1800–05 Vilniuje nugriauta gynybinės sienos su kai kuriais vartais didžioji dalis, Žemutinė pilis, po 1831 sukilimo – Vyriausiojo Tribunolo rūmai su Pilies vartais. Uždarius daugelį katalikų vienuolynų jie natūraliai nyko arba buvo sąmoningai griaunami (Kražiuose nugriautas jėzuitų vienuolynas su kolegija, Merkinėje – jėzuitų vienuolynas su bažnyčia).

Antrojo etapo (19 a. 7 dešimtmetis–1914) pradžia siejama su reikšmingais visos Rusijos, ypač jos šiaurės vakarų gubernijų, kurioms priklausė ir lietuvių etninės žemės, pokyčiais: 1861 žemės reforma, 1863 sukilimu, pramonės atsiradimu ir plėtra, kokybinėmis transporto permainomis (nutiestos pirmosios geležinkelio linijos), po sukilimo konfiskuotų dvarų ir šalia jų buvusių miestelių liustracija. Miestų projektiniai planai rengti pagal ankstesnę tvarką, tik nuo 19 a. 8 dešimtmečio juose pradėta labiau atsižvelgti į esamą būklę – gatvių tinklą ir pastatus (Panevėžys, Šiauliai), bet vis dar nepakankamai – į gamtines sąlygas. Po 1863 planavimo nuostatuose atsirado reikalavimas gatvių tinklą ir aikštes planuoti taip, kad būtų sąlygos ginkluotam vietos gyventojų pasipriešinimui malšinti. Projektiniuose planuose dažniausia buvo numatomas stačiakampis gatvių tinklas, kelios aikštės, viena jų – cerkvei statyti.

19 a. 7 dešimtmetyje išplitus valdiškų dvarų liustracijai, padaugėjus gaisrų gyvenviečių centruose įsikūrusių žydų plotuose, pradėta intensyviau rengti miestelių projektinius planus. 1879 caras išleido potvarkį Dėl sudegusių Rusijos imperijos miestų ir miestelių atstatymo. Miestelių projektiniuose planuose buvo numatoma mažai tikrosios būklės pakeitimų; pernelyg derintasi prie esamų gatvių trasų ir sklypų ribų. Pagal gaisrnės saugos reikalavimus nauji namai išdegusiose teritorijose turėjo būti statomi rečiau, bet dėl to būtų tekę iš esmės keisti ir žemėvaldą (pastatai netilptų to paties savininko sklype). Tuo nepatenkinti padegėliai namus statydavo senose vietose, todėl po gaisrų atsikūrusių miestelių užstatymo pobūdis beveik nesikeitė, kito tik vaizdas. Daugiau kito privatūs miesteliai, atstatyti pagal radikalesnius išdegusių dalių projektinius planus (Žagarė po 1881 gaisro, Salakas); kai kada jų planas tapo net raiškesnis. Miestelių projektiniuose planuose kartais būdavo numatoma juos pernelyg išplėsti į gretimus plotus (Panemunis), todėl suplanuotos didelės teritorijos likdavo neužstatytos. Visai be planų formavosi tik prie geležinkelio stočių besikuriantys miesteliai (Subačius, Šeštokai). Šiuo laikotarpiu (daugiausia jo pabaigoje) didžiuosiuose miestuose jau pastatyta aukštesnių daugiabučių namų ir visuomeninių pastatų (Geležinkelio apygardos rūmai Vilniuje), labiau išryškėjo tankiau apstatyti centrai. Gausėjo istorizmo laikotarpio ir plytų stiliaus pastatų. Jų buvo statoma ir mažųjų miestų bei miestelių po gaisrų atkuriamose dalyse, dėl to kito iki tol daugiausia medinių vienaukščių trobesių formuojamas jų vaizdas. Tam reikšmės turėjo ir didelės, daugiausia eklektinės architektūros raudonų plytų vienbokštės arba dvibokštės bažnyčios. Jos tapo panoramų dominantėmis, nors dažnai dydžiu nederėjo prie miestelių mažaaukščio užstatymo. Per I pasaulinį karą daugelis miestų ir miestelių patyrė įvairių nuostolių, o jų statyba sustojo.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis

19 a. pabaigos–1921 Rokiškio tikrosios būklės planas

1918 atkūrus nepriklausomą valstybę kai kurie per karą nukentėję miestai ir miesteliai buvo atstatomi jų visai nereguliuojant, o kai kuriems buvo leista atsikurti pagal anksčiau parengtus projektinius planus (Zarasams – pagal 1871, Ylakiams – pagal 1911). 1919 pradėjus parceliuoti dvarus, o miestus ir miestelius plėsti jiems skiriamuose tuščiuose plotuose, imta rengti nemažai projektų. Dažniausia buvo planuojamos tik naujai statybai skirtos teritorijos (Šiaulių, Mažeikių, Prienų, Marijampolės, Radviliškio, Pakruojo, Raseinių, Vilkijos, Jurbarko), bet kai kada – ir jau užstatyti plotai. Susidaręs gatvių tinklas nekeistas (Biržuose) arba jis tik nežymiai papildytas (Rokiškyje – antra aikštė, Kėdainiuose); stačiakampis tinklas nepakankamai derintas prie anksčiau susidariusio, todėl dalis spindulinio arba linijinio plano miestelių ar mažų miestų ilgainiui įgijo mišrų planą.

Įsteigus Vyriausiąją statybos inspekciją, o apskrityse – statybos komitetus, nuo 1921 visi svarbesni miestų ir miestelių pastatų projektai juose buvo svarstomi: taip pradėta formuoti valstybinę statybos politiką, bet ji beveik neišplito į 1923 prie Lietuvos prijungtą ir autonomiją gavusį Klaipėdos kraštą. Tik rekonstruojant ir plečiant Klaipėdos uostą laikytasi valstybės nustatytų bendrųjų reikalavimų.

3 dešimtmetyje laikinajai sostinei Kaunui (prie jo 1919 prijungti priemiesčiai) 1923 buvo sudaryta perspektyvinės plėtros projektinė schema. Joje atliktas funkcinis ir statybinis teritorijų zonavimas, o miesto dalių gatvių tinklo pertvarkymas (Šančiuose) arba papildymas (Žaliakalnyje) numatytas taikant tuo metu Europos urbanistikoje paplitusias geometrizuotas gatvių tinklo formas. 1924–33 rengiant miesto dalių ir gatvių tvarkymo projektus ši schema buvo nuosekliai detalizuojama.

Rotušės aikštė Kaune (1939 nuotrauka, iš A. Burkaus rinkinio)

1939 Šventosios gyvenvietės projektas

1939 Mažeikių pietinės dalies projektas

1928 baigus rengti dvarų parceliavimo ir miestų bei miestelių projektinius planus, atsirado prielaidos šias gyvenvietes planingiau užstatyti. Prie to prisidėjo ir netrukus įvairiose vietose atliekami gatvių tinklo pertvarkymo bei papildymo, naujų aikščių planavimo arba ir įrengimo darbai. Dažniausia tai daryta po gaisrų arba siekiant konkrečių – automobilių ir geležinkelio transporto tobulinimo – tikslų (Kaunas, Kėdainiai, Pakruojis). 4 dešimtmečio antroje pusėje buvo sudaroma daugiau perspektyvinių projektinių planų (Mažeikiai, Laukuva, Eržvilkas), o kai kurie jų profesionaliai parengti pagal to meto Europos urbanistikos principus (Šventoji – kuriant naują pajūrio uostą po 1939 Klaipėdos krašto okupacijos).

Siekiant pagerinti miestų ir miestelių užstatymą bei vaizdą, 1929 pakeisti Lietuvos statybos įstatai – leista griauti blogos būklės ir vaizdo pastatus arba jų dalis. Iki 1939 jų nugriauta tūkstančiai, tarp kurių būta ir vertingų objektų (Sedos klasicistinės prekybos eilės, Rietavo dvaro rūmai). 1932 išleidus įsaką dėl mūro statybos plėtotės, visiems miestams ir daugeliui miestelių (Anykščiai, Joniškis, Rokiškis, Žagarė, Žeimelis, Laukuva) parengtos vadinamosios mūro statybos zonų schemos, pagal kurias įvairaus dydžio teritorijose (dažniausia centre – aplink aikštę ir pagrindinėse gatvėse) apribota medinių pastatų statyba, leista statyti tik mūrinius. Miestų ir miestelių vaizdas, jų architektūros kokybė pagerėjo, nes pastatų projektai rengti užsienyje mokslus baigusių vietos architektų, profesionaliai derinant krašto tradicijas ir sąlygas su to meto Europos architektūros pasiekimais ir tendencijomis. Sukurta savita moderniosios architektūros stilistika, kuri geriausiai išryškėjo Kaune (jis įgijo nemažai europinio miesto bruožų). 1940 pradėtas rengti Vilniaus perspektyvinis projektas.

Didžioji gatvė Vilniuje (fotografas S. F. Fleury, 1903–08 nuotrauka)

1919 Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte miestai ir miesteliai iki 1939 buvo formuojami pagal Lenkijos įstatymus ir statybos tvarką. Vilniuje planavimo darbų beveik neatlikta, o kai kurie krašto miesteliai buvo išplėsti dažniausia pagal stačiakampį gatvių tinklą (Kaltanėnai, Ignalina – joje pritaikytas anachroniškas Rusijoje 19 a. pirmoje pusėje ir viduryje naudotas plano modelis); kai kurių miestelių (Pabradė) projektinis planas geriau priderintas prie esamo.

Lietuvos urbanistikos raidos schema iki 1940

SSRS (ir Vokietijos) okupacijos laikotarpis

1940 SSRS okupavus Lietuvą nespėta įvesti naujos miestų ir miestelių formavimo tvarkos. Daugelyje miestelių (Šakiai, Žeimelis, Radviliškis) anksčiau pradėti darbai kurį laiką dar vyko, bet netrukus nutraukti. Priimtas iki okupacijos parengtas vertingų kultūros (tarp jų – ir urbanistikos) objektų apsaugos įstatymas. 1941 06 per Lietuvą einant II pasaulinio karo frontui nukentėjo nemažai miestų ir miestelių. Vokietijos okupacinei valdžiai nesiimant, bet iš pradžių ir nedraudžiant, imta rengti jų atstatymo projektus, dažniausia jie tik pradėti, o kai kur (Vilnius, Rietavas, Šiauliai, Varniai, Jonava) ir baigti. 1943 Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu šių projektų rengimas nutrauktas.

1944 SSRS kariuomenei vėl okupavus Lietuvą, nukentėję miestai bei dalis miestelių nuo 1945 pradėti atkurti planingai – pagal generalinius planus. Juos rengė Lietstatprojektas (vėliau – Miestų statybos projektavimo, Žemės ūkio statybos projektavimo, Kolūkių statybos projektavimo institutai). 1945 parengtos 5 projektinės schemos (Zarasų, Rokiškio ir kitos), 1946 – 12 (Šakių, Šiaulių, Mažeikių ir kitos), 1947 – 17. Jose daugiausia numatyti atkūrimo ir ribotos plėtros darbai iki 1950 arba 1955 metų. Pagal šiuos dokumentus įvairiu mastu planuota pertvarkyti ir ankstesnę miestų bei miestelių plano struktūrą (Varniuose savita 2 aikščių centro kompozicija pakeista tipine su keturkampe aikšte, Gargžduose panaikinta per Valakų reformą suformuota aikštė). Nepalankiomis miestų ir miestelių atstatymo sąlygomis (vyko ginkluotas pasipriešinimas sovietinės okupacijos režimui, gyventojų trėmimai, trūko specialistų ir statybinių medžiagų) daugelis projektų nepradėti įgyvendinti, apsiribota apgriautų pastatų remontu arba pritaikymu naujai paskirčiai. 1950 pertvarkius šalies administracinę sistemą nemažai miestelių – buvusių valsčiaus centrų – tapo rajonų centrais, tad jų ankstesnius projektus reikėjo keisti. Be to, 1948 parengti ir iki 1952 beveik įgyvendinti Naujosios Akmenės ir Grigiškių naujų darbininkų gyvenviečių projektai. 1–2 aukštų tipiniais gyvenamaisiais namais ir visuomeniniais pastatais užstatytos gyvenvietės suplanuotos pagal SSRS naudotus planavimo principus, galiojusias statybos normas (dėl to projektai iš esmės skyrėsi nuo nepriklausomoje Lietuvoje taikytos Europos miestų planavimo praktikos).

6 dešimtmetyje daugeliui miestų parengti nauji projektai, kuriuose numatyta jų raiškesnė plėtotė, tikslingesnis funkcinis zonavimas (suplanuotos pramonės zonos), kompleksiškesnis ir raiškesnis centrinių dalių formavimas (Vilniaus centrą numatyta plėsti Neries dešiniajame krante). Pradėtos tiesti naujos transporto magistralės; Vilniuje nepagrįstai išplatinta Muziejaus (dabar Vokiečių) gatvė, dėl to iš dalies suardyta senamiesčio plano struktūra. 1953–55 sudaryti didžiųjų miestų visuomeninių centrų detalūs projektai.

Plečiantis pramonei didėjo gyvenamosios statybos mastas. Daugiausia statyti standartinės architektūros privatūs gyvenamieji namai, kurie nulėmė plečiamų miesto teritorijų vaizdą (Šiauliai, Telšiai, Marijampolė). Negausūs daugiabučiai namai (Vilniuje, Klaipėdoje) ir visuomeniniai pastatai (dažniausia komunistų partijos komitetų būstinės naujuose rajonų centruose – Žiežmariuose, Veisiejuose, Varniuose) statyti pagal tipinius projektus, tik Šiauliuose atstatant sugriautą centrą leista individualizuoti statomų tipinių daugiabučių namų fasadus. Didžioji dalis miestelių, tapę kolūkių ir valstybinių ūkių centrinėmis gyvenvietėmis, turėjo būti formuojami pagal kaimo specifiką atitinkančius reikalavimus ir normatyvus. Ūkius stambinant projektai buvo dažnai keičiami.

Įvairiu mastu įgyvendinant miestų ir miestelių projektus (1960 juos turėjo 96 iš 116 miestų) daug kur buvo pakeista savita ir urbanistikos paveldo atžvilgiu vertinga jų plano kompozicija (Rietavas, Šiauliai, Skuodas). Siekiant nuo to apsaugoti kitus vertingus miestus 1949 architektūros paminklais paskelbti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kėdainių senamiesčiai, 1956–59 parengtas Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas; iki 1964 tokie projektai sudaryti Kauno, Klaipėdos, Kėdainių, o 1974 – Trakų senamiesčiams.

6 dešimtmetyje miestų plėtros realūs tempai pralenkė planuotus, todėl 7 dešimtmetyje beveik visiems miestams teko parengti naujus projektus. 1960 sudarytas ir naujo Elektrėnų miesto projektas – laisvo planavimo principais suformuota teritorija numatyta užstatyti tipiniais stambiaplokščiais namais ir visuomeniniais pastatais. Pagal tokius pat principus 1962–68 pastatytas pirmasis Vilniuje Žirmūnų gyvenamasis rajonas, o nuo 1974 statytas naujas miestas Sniečkus (dabar Visaginas). 1963 suformuota besiplečiančio Vilniaus išskaidyto plano struktūra; plėtotės pagrindinė kryptis numatyta į šiaurės vakarų pusę, suplanuoti želdynų masyvais atskirti gyvenamieji rajonai (Lazdynai, Karoliniškės, Viršuliškės, kiti).

Kauno plano struktūra, neįvertinus gamtinių sąlygų, formuota vieningo komplekso principu. Daugelį naujų kaimo gyvenviečių šliejant prie mažų miestų – rajonų centrų arba didesnių miestelių – jų teritorijos labai padidėjo, išsitęsė palei kelius (Užventis, Seda, Žiežmariai, Priekulė); dėl to susidarė Lietuvos miesto pobūdžio gyvenviečių tradicinei sistemai nebūdingi kompleksai, daug kur buvo iškreiptas jų plano struktūros mastelis, pažeistas logiškos plėtotės principas. Siekiant ideologinių tikslų, mažų miestų ir miestelių centruose statomais daugiabučiais namais ir visuomeniniais objektais siekta užstoti bažnyčias, sumenkinti jų reikšmę centro kompozicijai (Prienai, Žemaičių Kalvarija, Šaukotas).

Lazdynai Vilniuje (1974, architektai V. E. Čekanauskas, V. Brėdikis ir kiti)

Miestų planinga plėtra vykdyta pagal SSRS principus ir normatyvus. Pagal tipinius projektus užstatomos miestų naujosios dalys vienodėjo. Padėtis pagerėjo, kai buvo leista, nors ribotai, rengti vietos poreikius labiau atitikančius tipinius projektus. Kūrybiškai taikant šiuos principus suplanuota gana savitų naujų gyvenamųjų rajonų (Lazdynai Vilniuje). Siekiant išsaugoti kitų kultūros paveldo atžvilgiu vertingų miestų ir miestelių savitumus 1969 patvirtintas vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašas (61 objektas; 2007 – 58 objektai). 7 dešimtmetyje susiklosčiusius miestų ir miestelių formavimo principus ir būdus 8–9 dešimtmetyje siekta tobulinti nuo 1984 pradėjus rengti individualius perspektyvinio formavimo modelius (Šiauliai, Kaunas, Kapsukas, dabar Marijampolė, Ukmergė, Šilutė, Joniškis, Žagarė). Juose ieškota optimalios laikmečio reikalavimų, logiškos plėtros ir istorinės urbanistinės raidos vertingų elementų bei formų išsaugojimo simbiozės.

Šiuo laikotarpiu didžiausiuose ir vidutiniuose miestuose (Vilnius, Kaunas, Alytus, Utena) pastačius daugiabučių namų kompleksų, gerokai pasikeitė jų bendras vaizdas, poveikis aplinkai. Rekonstruojant miestų centrus pradėta formuoti pėsčiųjų zonas (Vilnius, Šiauliai, Kaunas, Marijampolė).

L: Lietuvos architektūros istorija 2 t. Vilnius 1987–94; A. Miškinis Lietuvos urbanistika: Istorija, dabartis, ateitis Vilnius 1991, Urbanistikos tendencijų kaitos Lietuvoje apžvalga (iki Pirmojo pasaulinio karo) / Archiforma 1998 nr. 1, Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės t. 1 1999, t. 2 kn. 1–2 2002–05, t. 3 kn. 1–2 2004–07, t. 4 2009, visi Vilnius, Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miesto ir kaimo gyvenviečių sąveikos / Urbanistika ir architektūra 2002 t. 26 nr. 2, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų ir miestelių planingas formavimas iki XVII a. vidurio: Ypatumai ir sąveika su Vakarų ir Rytų Europos urbanistika / Kultūros paminklai 2000 t. 6; Lietuvos urbanistikos paveldas: Vertybių įteisinimas, apsauga, tvarkymas (1967–93) / sud. A. Miškinis Vilnius 2005.

Atkurtos nepriklausomybės metai

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę susidarė sąlygos keisti ankstesnę sovietinę miestų ir miestelių plėtros teoriją ir praktiką, bet nesant šią veiklą reglamentuojančių teisės aktų, iš pradžių esminių pokyčių beveik neįvyko. Pasikeitus finansavimo tvarkai ir prasidėjus privatizavimui, sumažėjo valstybės galimybės tiesiogiai veikti urbanistikos procesą. 1995 priimtas Teritorijų planavimo įstatymas, miestai ir miesteliai pradėti formuoti pagal apskričių ir miestų bendruosius planus. Parengti jų plėtros modeliai, kurių įgyvendinimą pavedus savivaldos institucijoms, realūs pokyčiai vyko vangiai; didesnio masto urbanistiniai projektai nevykdyti. Ryškiausiai pasikeitė didžiųjų miestų centrai (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos), kuriuose pastatyta ir aukštybinių pastatų. Miestų teritorijų plėtotę lėmė didėjantis gyvenamosios statybos mastas. Parengta kai kurių didžiųjų miestų vertingų teritorijų reglamentai, specialieji planai (Vilnius, Trakai).

L: Lietuvos architektūros istorija 2 t. Vilnius 1987–94; A. Miškinis Lietuvos urbanistika: Istorija, dabartis, ateitis Vilnius 1991, Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės t. 1 1999, t. 2 kn. 1–2 2002–05, t. 3 kn. 1–2 2004–07, t. 4 2009, visi Vilnius; Lietuvos urbanistikos paveldas: Vertybių įteisinimas, apsauga, tvarkymas (1967–93) / sud. A. Miškinis Vilnius 2005.

972

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką