Lietuvõs mùzika

Muzika nuo seniausių laikų iki 18 amžiaus

Muzika sudarė svarbią pagoniškųjų apeigų dalį; 2 tūkstantmečio pradžioje baltų gentys (jotvingiai, prūsai) turėjo mirusiųjų laidojimo ritualą ir jo atlikėjus (šventikai ligašonys, tulisonys), specialų žanrinį repertuarą (apie žuvusiųjų žygius buvo dainuojama arba rečituojama). Atrodo, ritualinį rečitavimą turėjo praktikuoti ir lietuvių kriviai, žinčiai (tokias pareigybes mini Algirdo laikų dokumento nuorašas ir 15 a. istorikas J. Długoszas). Būta ir ritualinių dainų apie karus ir didvyrius (dainą, kurioje apraudamas 1362 Kauno pilies išgriovimas, t. p. Vytauto laikų dainą apie Giedraičių kunigaikštį Daumantą mini ir cituoja 16 a. istorikas M. Strijkovskis). Bardų tipo atlikėjų buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų dvaruose. Dar 1546 Trakų vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo citrininkas (kanklininkas?) Andrius apdovanotas už vadinamosios kaimiškos raudos giedojimą.

1325 Lietuvos valdovo Gedimino duktė Aldona, tapdama Lenkijos karaliene, savo dainininkų ir muzikantų atsivežė į Krokuvą; profesionalių muzikantų 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje turėjo didysis kunigaikštis Vytautas savo dvare Vilniuje. Buvo griežiama Renesanso epochos instrumentais: išilginėmis fleitomis, vargonais (pozityvais), klavikordais. Jogaila turėjęs guslininkų (gali būti, kad tai slavišku žodžiu pavadinti kanklininkai). Tikėtina, kad kryžiuočių užimtoje vakarinėje Lietuvos dalyje 13 a. jau atsiradęs grigališkasis choralas; 13–14 a. misionieriai vienuoliai jį platino ir kitose Lietuvos vietose. Tai patvirtina Lietuvos karaliaus Mindaugo krikšto ir vainikavimo iškilmės, katalikiškos apeigos bažnyčiose ir vienuolynuose Gedimino ir Algirdo laikais. Vilniaus katedros vietoje jau 13 a. stovėjo krikščionių bažnyčia, kurioje turėjo būti giedama. Kai kuriuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestuose, daugiausia dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, kunigaikščių Vaišvilko ir Švarno dvaruose, t. p. Gedimino ir Algirdo prisijungtoje Haličo ir Voluinės Ukrainoje būta stačiatikiškojo giedojimo; kartu su cerkvių statyba jis plito ir etninėse lietuvių žemėse. Vytauto laikų Lucke (vienas žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų) reiškėsi ir armėnų kultūra (t. p. muzikinė). Taip ėmė formuotis kai kurie bendri regioniniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikos bruožai. 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje įvedus visoje etninėje Lietuvoje Romos apeigų krikščionybę, paspartėjo profesionaliosios muzikos raida: bažnyčiose buvo statomi vargonai, steigiami chorai, praktikuota grigališkasis giedojimas. Prie Vilniaus katedros ir kitų bažnyčių įsteigta giedotojų mokyklų, katedroje įvesta kantoriaus (1522 prelato kantoriaus) pareigybė. 16 a. pabaigoje Vilniaus katedros mokykloje buvo mokoma giedojimo ir muzikos (galbūt, vargonų). Varnių katedra turėjo giedotojų ir kanklininkų (M. Valančiaus sąvokos). Vienuolynuose perrašinėta giesmynai.

Vakarų ir Vidurio Europos muzikos tradicijų plėtotę Lietuvoje skatino ir keliaujantieji tų kraštų muzikantai, ir Magdeburgo teisės suteikimas miestams (1387 ją gavo Vilnius, 15 a. 1 pusėje Kaunas, Trakai ir Ukmergė). Pradėjo kurtis muzikantų cechai, giedotojų brolijos, miestų magistratai steigė orkestrus. Didžiųjų kunigaikščių (Jogailos, Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio, Kazimiero Jogailaičio, Aleksandro), didikų dvaruose atsirado vokalinių ir instrumentinių kapelų. Italų Renesanso kultūros plitimą paskatino Žygimanto Senojo vedybos su Bona Sforza. Pažymėtinas istoriškai ankstyvas (1551) vadinamųjų itališkųjų smuikininkų atsiradimas Mikalojaus Radvilos Juodojo dvare. 16 a. žinomi vietiniai muzikantai Steponas Vilnietis, Motiejus Kaunietis (pastarasis dirbęs Žygimanto Augusto įsteigtoje vadinamojoje Lietuviškoje kapeloje Gardine). Suartėjus Lietuvai su Lenkija, padidėjo pastarosios kultūrinė įtaka, formavosi ir bendri muzikinės kultūros bruožai. Istoriniai įvykiai (pavyzdžiui, Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos) paliko pėdsakų ir profesionaliojoje kūryboje, ir dainuojamojoje tautosakoje.

16–17 a. Lietuvoje ryšku Renesanso ir baroko pasaulietinės muzikos apraiškos: buvo rengiami karnavalai ir muzikiniai paradai. Didikai, sekdami didžiaisiais kunigaikščiais Žygimantu Senuoju ir Žygimantu Augustu, steigė kapelas (Vilniuje, Kėdainiuose, Biržuose ir Nesvyžiuje garsėjo Radvilų kapelos). Lietuvoje dirbo italų, lenkų, vengrų, vokiečių kilmės muzikai: A. Pesenti, L. Marenzio, M. Galilei, G. B. Cocciola, Vaclovas Šamotulietis, K. Bazilikas, V. Bakfarkas, H. Finckas, J. Brantas. Vilniaus universitete dėstė muziką komponavę S. Berentas, M. Kretzmeris. Italijoje 17 a. 1 pusėje gyveno ir kūrė lietuvių kompozitorius ir liutnininkas Kazimieras Stanislovas Rudamina Dusetiškis.

Nuo 1579 rengiamuose Vilniaus universiteto mokyklinio teatro spektakliuose (kolegijose buvo rengiami ir anksčiau) buvo nemaža muzikos ir šokių. Vilniaus universiteto studentai kartu su miesto magistratu rengdavo iškilmingas pasaulietines apeigas, teatralizuotas eisenas su alegoriniais vaidinimais, vokaline ir instrumentine muzika. Nuo 1636 Vilniuje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdovų rūmuose (vadinamajame Pilies teatre) pastatyta italų operų (dvaro kompozitoriaus M. Scacchi Elenos pagrobimas 1636, autorystė spėjama; Andromeda 1644, Apviltoji Kirkė 1648; visų operų libretus parašė V. Puccitelli), trupėje buvo ir šokėjų. Bažnyčiose pastatyta didelių vargonų; nulieta varpų, pradėta gaminti smuikus ir klavesinus.

Nuo 16 a. vidurio išplitęs reformacijos sąjūdis skatino kurti, parengti (verstinį) ir spausdinti giesmių repertuarą lietuvių ir lenkų kalba. Atsirado nemaža lietuvių giesmių su natomis (jų išspausdinta 1547 M. Mažvydo Katekizme). 1570 išspausdinta pirmoji lietuviška keturbalsė harmonizacija – M. Mažvydo giesmė Gyvenimą tas turės. Liaudies giedojimuose pradėjo klostytis savitas lietuvių protestantiškasis choralas (daugiausia Vakarų Lietuvoje). Kontrreformacijos veikėjai t. p. teikė nemažai reikšmės muzikiniam švietimui, pradėta steigti muzikos bursas (mokymo įstaigas su bendrabučiais). Vilniaus bažnyčiose 17–18 a. rengta muzikiniai pasijų vaidinimai.

Lietuvos muzikos raidai reikšminga Vilniaus universiteto veikla (dėstyta muzika, veikė studentų vokalinė instrumentinė kapela, atlikinėta motetai, simfonijos, kanconos). 1667 universiteto profesorius Ž. Liauksminas išleido pirmąjį Lietuvoje natų rašto ir giedojimo vadovėlį lotynų kalba Muzikos teorija ir praktika (Ars et praxis musica), A. Tylkowskis parašė traktatą Įdomioji fizika (Physica curiosa, 1669 išleista Krokuvoje lotynų kalba), kuriame aprašė muzikinės akustikos ir psichologijos dalykus. Vilniaus universiteto auklėtinis N. Dileckis daugiabalsio komponavimo ir giedojimo naujoves platino Rusijoje ir Ukrainoje. Jo svarbiausio veikalo Muzikos gramatika (Gramatyka muzyczna) pirmoji neišlikusi versija parašyta Vilniuje 1675 lenkų kalba, 1677 išversta į bažnytinę slavų kalbą.

Lietuvos Renesanso muzika

Lietuvos baroko muzika

M. Mažvydo giesmės Gyvenimą tas turės fragmentas (išspausdinta giesmyne Giesmės krikščioniškos 1570)

Muzika 18–19 amžiuje

Mažojoje Lietuvoje giesmių su muzika (jos neišliko) sukūrė K. Donelaitis. Klaipėdos miesto teatre (įkurtas 1785) 18 a. pabaigoje buvo atliekamos operos, kurį laiką Klaipėdoje gyveno ir kūrė kompozitorius J. D. Berlinas (vėliau žymus kompozitorius Norvegijoje). P. Ruigys paskelbė keletą lietuvių liaudies dainų tekstų, paliudijo tokio repertuaro vartojimą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestuose (aplankytame Kaune).

18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų rūmų kapelų koncertams būdinga barokinis puošnumas, paradiškumas. Operos ir baletai buvo statomi Radvilų (Nesvyžiuje, Slucke), Tyzenhauzų (Gardine), Oginskių (Slanime), kitų didikų dvaruose. Šiuose teatruose pradėjo ryškėti ir kai kurios Šviečiamojo amžiaus tendencijos (vaizduota valstiečiai, operose dainuota ne italų kalba), buvo rengiami atlikėjai. Lenkijoje dirbo lietuvių kilmės (spėjama) kompozitorius A. Milvydas.

18 a. pabaigos–19 a. pradžios vokiečių muziko J. D. Hollando, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų kompozitorių Motiejaus Radvilos, Mykolo Kazimiero Oginskio kūryba turėjo klasicizmo stilistikos bruožų; sukurta serenadų, kvartetų, sonatų, simfoninio žanro muzikos kūrinių. Mykolas Kleopas Oginskis parašė apoteozinę operą Napoleono I garbei (laukta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo), saloninių polonezų (Atsisveikinimas su Tėvyne ir kitų), apybraižų apie jo lankytų šalių muziką, Vilniuje spausdino savo instrumentinę ir vokalinę kūrybą. Operų spektaklius rengė gastroliuojančios (tarp jų ir iš Klaipėdos) ir Vilniuje įsikuriančios trupės. Vilniaus miesto teatre (įkurtas 1785) buvo statomos G. Paisiello, P. Anfossi, W. A. Mozarto, G. Rossini, L. Cherubini, C. M. von Weberio operos. 19 a. 1 pusėje Vilniuje buvo atlikta J. Haydno oratorija Pasaulio sukūrimas (1809) ir W. A. Mozarto Requiem (1840). Vilniaus universitete muziką dėstė J. D. Hollandas (išleido vadovėlį Akademinis traktatas apie tikrąjį muzikos meną / Traktat akademicki o prawdziwej sztuce muzyki, išspausdintas Vroclave 1806, Vilniuje 1813 su priedu), J. Renneris. Tuo metu pradėta rinkti ir leisti lietuvių liaudies dainas (pirmąjį rinkinį Dainos 1825 Karaliaučiuje išleido M. L. Rėza, Dainas žemaičių 1829 Vilniuje, o jų melodijas 1833 Rygoje – S. Stanevičius), sukurta lietuvių liaudies dainų harmonizacijų (pirmosios paskelbtos W. Sowińskio Paryžiuje).

Lietuvių poetai (A. Strazdas, S. Valiūnas) kūrė ir platino naujas lyrinio, istorinio ir socialinio turinio dainas su originaliomis arba pritaikytomis melodijomis. Kražių kolegijoje giedota liaudiškai harmonizuotos lietuvių mišios. Po 1830–31 sukilimo uždarius universitetą Vilniaus muzikinę veiklą gaivino gastroliuojantys muzikantai, čia gyvenantis kompozitorius S. Moniuszko (1848 Vilniuje atlikta jo opera Halka; jis sukūrė kantatų lietuvių mitologijos siužetais, religinės muzikos, populiarių dainų pagal A. Mickevičiaus, V. Sirokomlės ir kitų lenkiškai kuriančių Lietuvos poetų žodžius). Pasijų, simfonijų sukūrė Vilniuje dirbantys muzikai V. Dankowskis, F. Bobrowskis, T. Sokołowskis.

19 a. anoniminėse ir verstinėse dainose yra sukilimų, karų, socialinių konfliktų atgarsių. Vakarų Lietuvoje baigė klostytis savitas lietuvių protestantų (liuteronų) choralas. 1850 Vilniuje buvo septynios fortepijonų, vargonų ir kitų instrumentų dirbtuvės. 1873–1915 (su pertrauka) veikė Rusų muzikos draugijos Vilniaus skyrius ir jo muzikos mokykla. Kai kurie dvarai Lietuvoje jau nuo 19 a. pradžios turėjo muzikos mokyklas, pajėgius orkestrus (19 a. pabaigoje reikšmingos Plungės muzikos mokykla, Rietavo muzikos mokykla, Rokiškio muzikos mokykla). Vilniuje ir Kaune buvo privačių muzikos mokyklų, miestuose veikė kariniai ir pramoginiai orkestrai, muzikos mėgėjų draugijos. Vilniaus miesto teatras, paverstas rusišku, statė rusų ir Vakarų kompozitorių operas. Toks buvo pirmasis Lietuvos ir lietuvių profesionaliosios muzikos raidos etapas.

Po 1863 sukilimo lietuvių kultūrinė veikla buvo smarkiai varžoma, bet 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje atsirado kultūrinių draugijų (kai kur slaptų), išpopuliarėjo lietuviškieji vakarai (dažnai su koncertais). Prireikė lietuviško repertuaro. Rašytojas ir visuomenės veikėjas V. Kudirka sukūrė pjesių fortepijonui, rūpinosi liaudies dainų pritaikymu chorams, išleido liaudies dainų harmonizacijų rinkinį Kanklės (2 sąsiuviniai 1895–99). Vargonininkai J. Kalvaitis, M. Racevičius‑Račas, P. J. Pranaitis sukūrė mišių, pjesių fortepijonui. Mažojoje Lietuvoje greta liaudies dainų rinkimo ir epizodiško viešo jų propagavimo (t. p. parengta svarbių leidinių) 19 a. pabaigoje įsisteigė pirmosios legalios ir veiksmingos lietuvių kultūros draugijos su chorais (Tilžės Birutė 1885, Tilžės lietuvių giedotojų draugija, 1895; žymiausias organizatorius ir chorų vadovas Vydūnas). 1899 Tilžėje pastatyta pirmoji lietuviška muzikinė pjesė scenai – Vydūno Pasiilgimas veldėtojo.

Didelę įtaką lietuvių muzikos raidai darė kompozitorių, vargonininkų ir dirigentų Č. Sasnausko, J. Naujalio, M. Petrausko ir M. K. Čiurlionio kūryba bei visuomeninė veikla. Jų veikalams būdinga nuosaikus klasicistinis romantizmas (Č. Sasnausko Requiem 1899 ir 1915, kantata Broliai, išspausdinta 1910, dainos Kur bėga Šešupė, Užmigo žemė, Jau slavai sukilo, J. Naujalio motetai, choro dainos Lietuva brangi, Vasaros naktys, Jaunimo giesmė) bei vėlyvasis romantizmas su moderno ir konstruktyvizmo elementais (M. K. Čiurlionio simfoninės poemos, kūriniai fortepijonui, chorai). Muzikinę kultūrą ugdė naujai įkurtos arba po 1904 legalizuotos draugijos: Daina, Vilniaus kanklės, Šv. Grigaliaus vargonininkų draugija (1908–14; šios draugijos vardu J. Naujalis 1909–10 leido pirmąjį lietuvių muzikos žurnalą Vargonininkas), J. Naujalio įsteigti vargonininkų ir choro dirigentų kursai (veikė nuo 1892 Kaune). Taip reiškėsi antrasis lietuvių profesionaliosios muzikos raidos etapas: remiantis folkloru sąmoningai siekta tautinės kūrybos. Tuos klausimus svarstė savo straipsniuose kompozitoriai M. K. Čiurlionis, M. Petrauskas.

romantizmas Lietuvos muzikoje

Birutės draugijos choristai prie Rambyno

Juozas Naujalis

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Česlovas Sasnauskas

Muzika 20 amžiaus pradžioje–1940

Po 1904 tolydžio aktyvėjančiame chorų sąjūdyje dalyvavo ir jaunesnieji kompozitoriai bei dirigentai: J. Gruodis, S. Šimkus, J. Tallat Kelpša, A. Iešmanta, J. Bendorius, N. Martinonis. Lietuvių muziką skleidė Lietuvos, Rusijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose veikiančios kultūros ir savišalpos draugijos (daugelis jų turėjo chorus). Pastatyta pirmosios lietuvių operetės (M. Petrausko Adomas ir Ieva 1905 Sankt Peterburge, A. Kačanausko Jaunoji našlelė 1908 Rygoje). 1906 Vilniuje draugija Vilniaus kanklės pastatė pirmąją lietuvių operą – M. Petrausko Birutė (G. Landsbergio‑Žemkalnio libretas). 1908–10 M. K. Čiurlionio iniciatyva rengtas pirmasis lietuvių kompozitorių kūrybos konkursas. Tarptautinėse antologijose bei rinkiniuose išspausdinta Č. Sasnausko ir J. Naujalio kūrinių vargonams. Nuo 1909 Vilniuje koncertavo K. Galkausko, L. Rogowskio, A. Wyleżyńskio diriguojamas simfoninis orkestras (1913 skambėjo stambios formos M. K. Čiurlionio kūriniai). Vilniuje veikė ir lenkų draugija Lutnia (vėliau turėjo ir teatrą), Mažojoje Lietuvoje – vokiškosios chorų draugijos. Muzikinio gyvenimo raidą (lietuvių muzikos mokyklos Kaune įsitvirtinimą ir kita) sutrukdė I pasaulinis karas ir Vokietijos okupacija.

1918 paskelbus atkuriamą nepriklausomą Lietuvos valstybę sostinėje Vilniuje ne kartą keitėsi politinė valdžia, kultūrinis gyvenimas joje negalėjo sustiprėti. Konservatoriją mėgino steigti M. Petrauskas, S. Šimkus. 1919 pradžioje čia apsiskelbusios sovietų valdžios pavedimu K. Galkauskas mėgino organizuoti pastovų valstybinį simfoninį orkestrą. 1920 spalio mėnesį Vilnius buvo antrąkart Lenkijos okupuotas ir iki 1939 aneksuotas su visu Rusijos 1920 vasarą pripažintu Lietuvai rytiniu regionu. Tuo laikotarpiu čia skatintos tik lenkų kultūrinės įstaigos, lietuvių inteligentija buvo tremiama, varžoma. Varšuvos valdžia šio krašto kultūra menkai tesirūpino. 1919–40 Lietuvos muzikinio gyvenimo centras buvo Kaunas. J. Naujalio įkurta muzikos mokykla (Kauno muzikos mokykla) buvo suvalstybinta, 1933 pertvarkyta į konservatoriją (Kauno konservatorija). 1920 įkurta profesionali Lietuvių meno kūrėjų draugijos Operos vaidykla (nuo 1922 Valstybės opera, nuo 1926 veikė kaip Valstybės teatro dalis; Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Greta užsienio kompozitorių veikalų pastatyta M. Petrausko Birutė (1921), J. Karnavičiaus Gražina (1933), Radvila Perkūnas (1937), A. Račiūno Trys talismanai (1936), M. Petrausko ir J. Dambrausko Eglė (1939). Operose svarbiausias partijas dainavo K. Petrauskas, A. Galaunienė, V. Grigaitienė, A. Sodeika, A. Staškevičiūtė, A. Kučingis, M. Rakauskaitė, V. Jonuškaitė, A. Dambrauskaitė, J. Mažeika, A. Kutkus.

1925 susidarė baleto trupė. Buvo pastatyti baletai Lietuviška rapsodija (1928, pagal J. Karnavičiaus muziką), V. Bacevičiaus Šokių sūkuryje, J. Gruodžio Jūratė ir Kastytis, B. Dvariono Piršlybos (visi 1933). Operas ir baletus dirigavo J. Tallat Kelpša, J. Gruodis, M. Bukša, L. Hofmekleris, V. Marijošius, J. Pakalnis. Operų (lietuvių kalba) ir zingšpylių (vokiečių kalba) buvo pastatyta Klaipėdos teatre; operas dirigavo J. Kačinskas. Instrumentinės muzikos koncertus rengė Valstybės teatro orkestras, Kauno radiofono simfoninis orkestras, Lietuvos filharmonijos draugija, Kudirkos simfoninis orkestras, Kauno ir Klaipėdos muzikos mokyklų simfoniniai orkestrai, dirigavo Lietuvos ir užsienio (E. Cooperis, N. Malko) dirigentai. Kamerinę muziką propagavo I. Vildmano‑Zaidmano bei radiofono styginių kvartetai, Valstybės teatro orkestro kvintetas ir nonetas, Klaipėdos muzikos mokyklos pedagogų (čekų) nonetas. Užsienyje gastroliavo pianistai V. Bacevičius, B. Dvarionas, dainininkai K. Petrauskas, P. Oleka, A. Kučingis, A. Dambrauskaitė, A. Staškevičiūtė, V. Jonuškaitė, J. Mažeika, Valstybės teatro baleto trupė. Tarptautinių konkursų laureatais tapo pianistas S. Vainiūnas (1933) ir dainininkas J. Mažeika (1937). Chorai koncertavo Paryžiuje, Prahoje, Stokholme, Rygoje. 1924 Kaune įvyko pirmoji visos Lietuvos dainų šventė (antroji –1928, trečioji –1930; Lietuvos dainų šventės). Reikšmingos buvo regioninės dainų šventės (itin didelės 1927, 1933 ir 1938 Klaipėdoje). Tautinės dvasios ieškota propaguojant kanklių ir skudučių muziką, rengiant vadinamąsias senovės dienas. Muzikų profesionalų parengė Kauno muzikos mokykla, Klaipėdos muzikos mokykla, Šiaulių muzikos mokykla, Kauno konservatorija. Žymiausi kompozitoriai buvo J. Gruodis, V. Bacevičius, S. Šimkus, V. J. Jakubėnas, K. V. Banaitis, J. Kačinskas. Šio laikotarpio daugelio lietuvių kompozitorių kūrybai būdinga neoromantinė stilistika, nemaža kūrinių grindžiama liaudiškomis intonacijomis. V. Bacevičius ir J. Kačinskas sukūrė atonaliosios ir mikrotoninės ekspresionistinės muzikos kūrinių. Vadovėlių parašė T. Brazys ir kiti. Ėjo žurnalai Muzikos menas, Muzika, Muzikos aidai, Muzikos barai, Vargonininkas (1933–34), Muzika ir teatras. Muzikologijos baruose reiškėsi J. Žilevičius, kritikas V. J. Jakubėnas, muzikinę tautosaką tyrė T. Brazys, J. Čiurlionytė. Originalių muzikos pedagogikos idėjų paskelbė I. Prielgauskas. Pasirodė populiarių monografijų apie didžiuosius Vakarų Europos kompozitorius, pradėtas skelbti M. K. Čiurlionio palikimas.

Naujas lietuvių muzikologijos etapas buvo jos institucijų kūrimo pradžia. Kaune 1935 įsteigtas Lietuvių tautosakos archyvas (dirbo S. Šimkus, J. Čiurlionytė, Z. Slaviūnas). Greta nuo seniau veikiančių muzikos draugijų buvo įkurta Lietuvos muzikų draugija, Lietuvos filharmonijos draugija, Lietuvos kanklininkų draugija; daugiau kaip 20 skyrių turėjo Klaipėdos krašto giedotojų draugijų sąjunga (1926–39). Vilniuje (1920–39 valdomas Lenkijos) veikė Vilniaus konservatorija (1923–35), Karłowicziaus konservatorija, Žydų muzikos institutas, lenkų muzikos draugija Lutnia, Vilniaus filharmonijos draugija (simfoniniams koncertams iki 1936 dirigavo A. Wyleżyńskis). Čia gyveno ir koncertavo lenkų pianistas S. Szpinalskis, kūrė kompozitoriai T. Szeligowskis, W. Rudzińskis, Karłowicziaus konservatorijos auklėtinė H. Kalmanowicz tapo tarptautinio pianistų konkurso diplomante (Viena, 1933) ir Chopino tarptautinio pianistų konkurso laureate (Varšuva, 1937). Lietuvių muzikinėje veikloje dalyvavo kompozitoriai ir dirigentai K. Galkauskas, J. Sinius, pedagogas A. Krutulys, baltarusių – R. Šyrma, V. Rouda. Lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazija turėjo savo simfoninį orkestrą, joje veikė neoficiali muzikos mokykla. Lietuvai atgavus Vilnių, 1939 įkurtas Vilniaus miesto savivaldybės simfoninis orkestras (dirigentas B. Dvarionas). Į Vilnių persikėlė radiofono orkestras, Muzikos barų redakcija, iš Vokietijos 1939 užgrobtos Klaipėdos – Pedagoginis institutas, kuris rengė ir muzikos mokytojus.

modernizmas muzikoje

pirmoji Lietuvos dainų šventė (1924 08 22, diriguoja šventės vyriausiasis dirigentas J. Naujalis)

Stasys Šimkus

Juozas Gruodis

Klaipėdos muzikos mokyklos pedagogai ir mokiniai (nuotrauka iš D. Kauno albumo Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai 2000)

Muzika 1940–1990

1940 Lietuvą okupavus ir aneksavus SSRS, prasidėjo ketvirtasis lietuvių muzikos raidos etapas, kuris nuo 1944 visai susiskaldė į sovietinį ir nepriklausomą, arba išeivijos, veikimą. Sovietų valdžia, laikydama meną politikos priemone, visas institucijas suvalstybino ir kontroliavo. Įsteigta Vilniaus muzikos mokykla, Kauno muzikinės komedijos (vėliau Kauno muzikinis teatras) teatras, Valstybinė filharmonija ir jos simfoninis orkestras (vadovavo B. Dvarionas), Valstybinis dainų ir šokių ansamblis (vadovavo J. Švedas), filharmonijos mišrus choras (vadovavo B. Budriūnas). Prasidėjo repertuaro sovietinimas.

Per Vokietijos okupaciją (1941–44) lietuvių muzikinę veiklą palaikė Kauno teatro (statė operas, operetes, baletus) ir Vilniaus operos trupės bei filharmonijos orkestro (vadovavo J. Kačinskas), chorų, solistų ir liaudies dainų ir šokių ansamblių (vadovavo J. Švedas, uždarytas 1943; Čiurlionio ansamblis, vadovavo A. Mikulskis, veikė visą laiką) spektakliai, koncertai. Žuvo, pasitraukė į SSRS arba slapstėsi daug žydų muzikų. Kauno konservatorija 1943 Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu uždaryta, bet vadinamoji savivalda Vilniaus muzikos mokyklai leido dirbti pagal konservatorijos programą. Siekta išsaugoti muzikos kolektyvus, švietimą, koncertų ir spektaklių repertuarą. V. Kudirkos Tautiška giesmė, kai kurios dainos (M. Petrausko ir S. Navicko Eina garsas) skambėdavo kaip rezistencijos balsai. Pastatyta naujų lietuvių veikalų: S. Šimkaus opera Kaimas prie dvaro (Pagirėnai 1942) ir J. Pakalnio baletas Sužadėtinė (1943). Vengdami grįžtančios SSRS okupacijos daug lietuvių muzikų, tarp jų kompozitoriai, dainininkai, pianistai, vargonininkai, Čiurlionio dainų ir šokių ansamblis, pasitraukė į Vakarus.

SSRS okupuotoje Lietuvoje muzikinis gyvenimas buvo tvarkomas pagal sovietų suvalstybintą sistemą. Kūryba (labiausiai pirmaisiais dešimtmečiais) ne tik buvo griežtai reglamentuojama, bet ir valstybės užsakoma, perkama. Vilniaus muzikos mokykla 1945 pertvarkyta į Vilniaus konservatoriją. 1949 ji sujungta su Kauno konservatorija į vieną LSSR konservatoriją Vilniuje. Įsteigtos muzikos mokyklos (muzikos technikumai, aukštesniosios muzikos mokyklos) Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, vidurinės meno mokyklos su muzikos skyriais Vilniuje ir Kaune, daug vaikų muzikos mokyklų. Bendrojo lavinimo mokyklose muzikos dėstymas buvo panaikintas, bet nuo 1957 vėl atkurtas; muzikos mokytojus rengė Vilniaus pedagoginis institutas, vėliau – Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetai, Šiaulių pedagoginis institutas. 1946 Vilniuje surengta visos Lietuvos dainų šventė (1950–90 tokios šventės buvo rengiamos kas penkeri metai). 1948 Operos ir baleto teatras perkeltas iš Kauno į Vilnių. 1945 atnaujinta LSSR kompozitorių sąjungos (įkurta 1941 Kaune) veikla (organizacinis komitetas sudarytas 1940), 1948 įvyko pirmasis LSSR kompozitorių sąjungos suvažiavimas, pažymėtas dvasinio teroro ir prievartavimo. Pasirodė stambesnių politiškai pataikaujamų vadinamųjų tarybinės tematikos kūrinių (A. Klenickio kantata Marytė Melnikaitė 1945, J. Tallat Kelpšos Kantata apie Staliną 1947, A. Račiūno kantata ir oratorija, opera Marytė 1952). Muzikinę kūrybą žalojo primityvūs SSKP pareigūnų reikalavimai, originaliau rašančių kompozitorių užsipuldinėjimai. Paveiktas piktos kritikos nusižudė (oficiali versija) J. Pakalnis, širdies liga mirė J. Gruodis (abu 1948). Ne vienas muzikas pateko į kalėjimą ir lagerį (J. Sinius, J. Indra, A. Kučingis), neišaiškintomis aplinkybėmis nužudytas A. Šerėnas. Nors ir teroro atmosferoje bei ribojami senos romantinės stilistikos, vertingų kūrinių parašė B. Dvarionas (koncertas smuikui ir orkestrui, 1948), J. Juzeliūnas (baletas Ant marių kranto 1953). Naują modernesnę stilistiką nužymėjo J. Juzeliūno opera Sukilėliai (1957, dar 20 metų neleista statyti dėl V. Mykolaičio-Putino ir A. Liobytės libreto vadinamųjų idėjinių trūkumų) ir E. Balsio antrasis koncertas smuikui ir orkestrui (1957).

Ilgainiui daugėjo konservatoriją Vilniuje baigusių kompozitorių ir muzikologų, gausėjo ir įvairėjo muzikinė kūryba. Taikantis prie sovietinių taisyklių reikėjo apsiriboti 19 a. romantine bei eklektine stilistika ir garbinti esamą politinį režimą ir jo ideologiją. Oficiali norminė estetika skatino muzikos programizmą kaip tariamai suprantamesnę liaudžiai ir valdžios labiau kontroliuojamą pakraipą. Liaudiškumo reikalavimas, interpretuojant jį nedogmatiškai, leido remtis tikra tautosaka, sceniniuose žanruose – ir savojo krašto istorija. Taip radosi operų ir baletų, kuriuose nuoširdus kūrybinis ir patriotinis pradas reiškėsi nenustelbtas sovietinio konformizmo. Tie veikalai dažnai priminė 19 a. Rytų Europos nacionalinių mokyklų stilių, užpildė lietuvių kultūros istorijos spragą. Laisviausia kūrėjams buvo instrumentinė muzika, kurią kurti skatino atsiradę pajėgūs atlikėjai; kai kada šios dvi profesijos sutapdavo (B. Dvarionas, S. Vainiūnas). Bažnytinę muziką kurti buvo galima tik slapčiomis arba ją rašė muzikai, nepriklausantys oficialioms organizacijoms ir valstybės įstaigoms. Iš vietinio vadinamojo sąjunginės respublikos biudžeto finansuojami (žinybos įsigydavo pasaulietinius muzikos kūrinius) kompozitoriai buvo ir remiami, ir politiškai viliojami. Jų organizacijos – LSSR kompozitorių sąjungos – reikmes finansavo SSRS Muzikos fondo Lietuvos skyrius, kuris gaudavo savo dalį, neproporcingai mažesnę iš biudžetinių mokestinių pajamų, kurios būdavo atskaitomos iš visų muzikinių renginių SSRS ir jos aneksuotose šalyse. Kompozitorių kūrinius Lietuvoje pirkdavo, komisijoms aprobavus jų ideologiją ir meniškumą, kai kada juos iš anksto užsakanti Kultūros ministerija (iš LSSR biudžetinių lėšų). Muzikologų darbai, nors šios profesijos muzikai t. p. galėjo priklausyti Kompozitorių sąjungai ir sudarė joje atskirą sekciją, be mažų išimčių, nebūdavo užsakomi ir įsigyjami. Muzikos žurnalui leisti, nepaisant nuolatinių muzikų reikalavimų, valdžia lėšų neskyrė, o privati leidyba buvo draudžiama. Koncertus galėjo rengti tik valstybinės įstaigos ir LSSR kompozitorių sąjunga.

Okupuotos Lietuvos kompozitorių kūryboje maždaug iki 1960 vyravo romantinės ir neoromantinės krypties bruožai, daugelyje kūrinių cituojama lietuvių folkloro motyvai, melodijos. Jaunesnieji kompozitoriai (A. Rekašius, V. Jurgutis, V. Laurušas, V. Barkauskas, F. R. Bajoras, O. Balakauskas, B. V. Kutavičius, J. Juozapaitis ir V. Juozapaitis) vartojo ir modernias raiškos priemones: dodekafoniją, aleatoriką, koliažą, savaip siejo jas su senąja lietuvių liaudies muzika. Naują stilistiką po 1960 toliau plėtojo ir jų pedagogai – vyresni kompozitoriai J. Juzeliūnas ir E. Balsys. Tai lėmė po J. Stalino mirties SSRS prasidėjęs atšilimas ir pačios lietuvių kultūros gyvybingumas, priešinimasis sovietizacijai. Lietuvių muzikinės kūrybos raidoje tai naujas ketvirtojo etapo periodas, svarbus atgijimo ir naujos brandos laikotarpis. Per 2–3 dešimtmečius (~1960–90) sukurta reikšmingų kūrinių: J. Juzeliūno, F. R. Bajoro, O. Balakausko, V. Barkausko, J. Bašinsko, B. Kutavičiaus, J. Juozapaičio, V. Juozapaičio, A. Rekašiaus simfonijos, E. Balsio ir B. Kutavičiaus oratorijos ir kantatos, J. Juzeliūno, J. Juozapaičio, V. Juozapaičio, B. Kutavičiaus, V. Laurušo, O. Balakausko, A. Rekašiaus, F. Bajoro kvartetai, sonatos ir kiti kameriniai kūriniai. Vertingų vargonų koncertinės muzikos kūrinių sukūrė J. Juzeliūnas, T. Makačinas, V. Laurušas, B. V. Kutavičius, K. Brundzaitė.

Jaunoji to meto kompozitorių karta (A. Martinaitis, M. Urbaitis, O. Narbutaitė, J. Tamulionis, V. Bartulis), pradėjusi labiau reikštis po 1980 ir iš dalies veikiama B. Kutavičiaus, F. Bajoro, O. Balakausko, siekė muzikos intymumo, nuoširdumo ir lakoniško paprastumo. Pratęsta ir išplėtota apie 1970 prasidėjusi muzikos kryptis, kuri nuosekliai reiškėsi ir stiprėjo kaip vadinamasis magiškas folklorinis ir konstruktyvistinis minimalizmas. Jaunesniųjų kūryba turiniu ir stiliumi savaip atspindėjo epochą (katastrofos nuojauta, vadinamoji paskutiniųjų pasaulėjauta), naujomis skaudžiomis romantinėmis spalvomis papildė lietuvių muzikos ir visos kultūros panoramą. Kaip dalinė estetinė antiromantinė atsvara reiškėsi ir jauniausioji kūrėjų grupė (Š. Nakas, N. Valančiūtė, R. Mažulis). Didėjant lengvosios ir pramoginės, vėliau roko muzikos paklausai, sparčiai gausėjo šio žanro kūrinių, pasirodė ir hibridų. Muzikos kūrybos problemos buvo nagrinėjamos tęstiniuose leidiniuose Muzika ir teatras, Menotyra, Muzika; Kompozitorių sąjunga leido informacinį kronikos biuletenį Muzikos naujienos, žurnalą Gaida (1989).

Muzikologinių institucijų steigimas vyko itin vangiai. Folklorą tyrė Lietuvių kalbos ir literatūros institutas bei Lietuvos konservatorijos Liaudies muzikos kabinetas. Muzikos teorijos klausimus nagrinėjo maža laboratorija Lietuvos konservatorijoje. Vėliausiai (1988) buvo sudaryta lietuvių muzikos istorijos tyrimo ir rašymo grupė prie Lietuvos istorijos instituto (1990–2002 Kultūros ir meno instituto, 2002–10 – Kultūros, filosofijos ir meno instituto Muzikologijos, 2009 – Muzikologijos ir teatrologijos, nuo 2010 Lietuvos kultūros tyrimų instituto Muzikos ir teatro istorijos skyrius). Muzikologijos disertacijoms ginti Lietuvos konservatorijoje 1980–91 veikė specializuota mokslo taryba. Trijų Baltijos šalių muzikologų bendradarbiavimas reiškėsi kasmetinėmis konferencijomis (nuo 1967; iki 2015 surengta 44 Baltijos muzikologų konferencijų), leidžiant Pabaltijo muzikologijos rinkinį rusų kalba (1982 kn. 1, 1985 kn. 2, 1987 kn. 3, 1992 kn. 4), vėliau – Baltijos muzikologų konferencijų rinkinius anglų ir vokiečių kalbomis. Nuo 1989 pradėta rengti lietuvių ir lenkų muzikologų konferencijas (abiejose šalyse paeiliui), leidžiami jų rinkiniai (lenkų ir lietuvių kalbomis).

Veikė LSSR valstybinis akademinis operos ir baleto teatras Vilniuje (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras), Kauno muzikinis teatras, Klaipėdos muzikinis teatras, Lietuvių folkloro teatras, dainų ir šokių ansamblis Lietuva, pučiamųjų orkestras Trimitas, Lietuvos televizijos ir radijo choras ir Lietuvos televizijos ir radijo lengvosios muzikos orkestras (1958–2001; dabar Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos orkestras). Valstybinė filharmonija turėjo simfoninį orkestrą (1940–41 ir nuo 1958; Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras), Lietuvos kamerinį orkestrą, 3 styginių kvartetus (Lietuvos kvartetą, Vilniaus kvartetą, Čiurlionio kvartetą), Kauno chorą, Šiaulių kamerinį chorą Polifonija, ansamblį Musica humana, pramoginės muzikos ansamblių, džiazo trio (Ganelino trio). Koncertavo Jaunimo simfoninis orkestras (įkurtas 1988; nuo 1990 Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras), Vilniaus naujosios muzikos ansamblis. Kasmet buvo surengiama daugiau kaip 4000 koncertų, parodoma daugiau kaip 600 muzikinių spektaklių. Nemaža lietuvių muzikos atlikėjų tapo SSRS ir kitų tarptautinių konkursų laureatais.

Veikė Lietuvos konservatorija (1975–95 turėjo fakultetus Klaipėdoje), aukštesniosios muzikos mokyklos Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Vilniuje, Panevėžyje, vaikų muzikos mokyklos, Kauno Naujalio, Vilniaus Čiurlionio, Klaipėdos Balsio vidurinių meno mokyklų Muzikos skyriai, Marijampolės vidurinė muzikos mokykla prie Krikščioniškojo kultūros centro (nuo 1989).

Vilniuje buvo rengiama vadinamosios respublikinės dainų šventės (Lietuvos dainų šventės), Čiurlionio konkursas (Lietuvos pianistų 1965, nuo 1968 – SSRS valdžios apribotas tarptautinis Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Moldavijos pianistų, kai kada ir vargonininkų), Dvariono jaunųjų pianistų konkursas (nuo 1974), kamerinės muzikos (nuo 1967), vargonų (nuo 1968), lietuvių tarybinės muzikos (1977, 1982, 1987) festivaliai, lietuvių pramoginių dainų jaunųjų atlikėjų konkursai Vilniaus bokštai (1967–87), Šiauliuose – senosios muzikos festivaliai (1978–89, nuo 1990 Tarptautinis bažnytinės muzikos festivalis), Birštone, Vilniuje (abu nuo 1980) ir Panevėžyje (nuo 1988) – džiazo muzikos festivaliai, Druskininkuose – jaunimo kamerinės muzikos dienos (nuo 1987). Reikšmingi Muzikos dienų, Muzikos rudens renginiai, Dainų dainelė, chorų ir autentiško folkloro ansamblių festivaliai. LSSR kompozitorių sąjunga 1989 sausio mėnesį atsiskyrė nuo SSRS kompozitorių sąjungos (Lietuvos kompozitorių sąjunga). 1987 įkurta Lietuvos muzikų draugija (nuo 1999 Lietuvos muzikų sąjunga). 1989 Vilniuje surengtas pirmasis lietuvių kompozitorių išeivių festivalis Sugrįžimas, Lietuvos operos ir baleto teatre pastatyta D. Lapinsko opera Dux Magnus.

modernizmas muzikoje

lietuvių išeivių muzikai prieš Baltijos šalių muzikos festivalį Carnegie Hall Niujorke (1952 10 12). Iš kairės: J. Kačinskas, J. Žilevičius, V. Jakubėnas, V. Bacevičius

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, priekyje – meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas J. Domarkas

Eduardas Balsys

Julius Juzeliūnas

Balys Dvarionas

Kauno muzikinis teatras

Muzika po nepriklausomybės atkūrimo

1990 Kovo 11 Aktas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo paskatino laisvos, atviros, autentiškos kultūros raidą, pakeitė ir muzikos reiškimosi sąlygas, nužymėjo penktojo lietuvių muzikos laikotarpio pradžią. Institucinis atsiskyrimas nuo SSRS buvo užbaigtas, vėrėsi naujos bendravimo su pasauliu galimybės. Jomis naudojosi jauni Vakaruose studijuojantys muzikai, jau žinomi ir nauji lietuvių atlikėjai, nevaržomai išvykstantys koncertuoti ar dirbti užsienio teatruose, t. p. klausytojai, išgirstantys Lietuvoje kur kas daugiau pasaulio muzikos įžymybių. 1991 surengtas pirmas atviras tarptautinis Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas (Čiurlionio konkursas). Nuo 1995 jis yra visateisis Tarptautinės muzikos konkursų federacijos narys. Nuo 2001 Vilniuje rengiamas tarptautinis J. Heifetzo smuikininkų konkursas. Svarbūs Vainiūno (Vainiūno konkursas), Dvariono (Dvariono konkursas) tarptautiniai jaunųjų pianistų konkursai. Pertvarkytas Lietuvos reikmėms muzikos švietimas, nauji bruožai ryškėjo koncertiniame gyvenime. Nuo 1991 Lietuvos kompozitorių sąjunga rengia tarptautinį Baltijos šiuolaikinės muzikos festivalį Gaida. Tarptautinį pripažinimą įgijo Pažaislio (Pažaislio muzikos festivalis) ir Vilniaus (Vilniaus festivalis) festivaliai, džiazo festivaliai ir šventės Birštone (Birštono džiazo festivalis), Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje. Reikšmingas tarptautinis Thomo Manno festivalis Nidoje (nuo 1997). Festivalių kultūra suklestėjo miestuose, rajonuose. Vilniuje vyksta tarptautinis folkloro festivalis Skamba skamba kankliai, Jauna muzika ir Kristupo vasaros festivaliai, rengiami Šiaulių bažnytinės muzikos, Utenos, Biržų, Tytuvėnų festivaliai. Druskininkai tampa ir tarptautiniu muzikos kultūros reiškiniu, kuriam reikšmės teikia M. K. Čiurlionio vardas.

Pasaulinis žydų profesionaliosios muzikos festivalis, inicijuotas 1992 Vilniuje, toliau vyksta įvairiose šalyse. Valstybinė konservatorija 1992 tapo Lietuvos muzikos akademija, 2004 – Lietuvos muzikos ir teatro akademija (joje nuo 1993 teikiami daktaro mokslo laipsniai). Nuo 1993 Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje veikia Muzikologijos institutas su Muzikos teorijos ir istorijos, Etnomuzikologijos skyriais. 1993 aukštesniosios muzikos mokyklos pertvarkytos į konservatorijas (nuo 2004 kolegijų fakultetai ir vidurinės mokyklos). Atgimsta bažnytinės muzikos kūryba ir muzika bažnyčiose. 1988 vyko bažnytinės filosofijos ir meno renginiai Sinoikija. Rengiami tarptautiniai bažnytinės muzikos festivaliai (nuo 1990), veikia 1989 atkurta Šv. Cecilijos draugija. Radosi daugiau koncertus rengiančių organizacijų, jų tarptautinių ryšių, muzikos leidybos inciatyvų. 1989–94 veikė leidykla Muzika, 1990–2005 – atkurta J. Petronio leidykla Kaune, eina Muzikos barai, tęstinis leidinys Lietuvos muzikologija (nuo 2000; iki 2015 išėjo 15 tomų). Muzikinei veiklai įtakos turėjo pereinamojo laikotarpio į rinkos ekonomiką sunkumai, valstybės finansinės paramos galimybės (skiriamos stipendijos meno kūrėjams, užsakymai, nacionalinės, vyriausybinės ir savivaldybių premijos), asmeninės iniciatyvos dinamika bei rizika. Atkurta lietuvių muzikos Lietuvoje ir išeivijoje vienovė, tarpusavio ryšiai. SSRS blokada 1990 vasarą dar sutrukdė dalyvauti Lietuvos dainų šventėje Vilniuje daugeliui išeivijos kolektyvų (jie dalyvauja nuo 1994). 2003 UNESCO Lietuvos (kartu su Estijos ir Latvijos) dainų ir šokių švenčių tradiciją ir simboliką paskelbė Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru. Nuo 1989 Lietuvos dainininkai, dirigentai, režisieriai, dailininkai, šokėjai dalyvauja Čikagos lietuvių operos spektakliuose. 1991 Čikagos lietuvių opera su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru parengė A. Ponchielli operos Lietuviai, 1996 su Kauno muzikiniu teatru – K. V. Banaičio operos Jūratė ir Kastytis premjeras. Išeivių kūryba Lietuvoje tapo bendra kultūros savastimi. Lietuvos muzikai, daugiausia dainininkai, garsėja pasaulyje (V. Urmana), instrumentininkai, chorai laimi tarptautiniuose konkursuose.

L: J. Gaudrimas Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos 2 kn. Vilnius 1958–64, Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos: Tarybinė muzika (1940–1965) kn. 3 Vilnius 1967, Lietuvos kompozitoriai ir muzikologai Vilnius 1988; V. Jakelaitis Lietuvos dainų šventės Vilnius 1970; R. Geniušas Dirigavimas ir Lietuvos dirigentai Vilnius 1973; V. Zaborskaitė Prie Lietuvos teatro ištakų Vilnius 1981; K. Jasinskas Koncertinis gyvenimas Lietuvoje 1919–1940 Vilnius 1983; A. Ambrazas Lietuvių kompozitorių mokyklos raidos bruožai / Kultūros barai 1991 nr. 12; O. Narbutienė Muzikinis Kaunas Kaunas 1992; B. Zubrickas Lietuvos chorų istorija Vilnius 1994; J. Trilupaitienė Jėzuitų muzikinė veikla Lietuvoje Vilnius 1995, Martynas Mažvydas: pirmųjų lietuviškų knygų giesmės Vilnius 1998; D. Kšanienė Muzika Klaipėdos krašte: muzikinis gyvenimas iki 1939 metų Kaunas 1996, Muzika Mažojoje Lietuvoje: Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika (XVI a.–XX a. 4 dešimtmetis) Klaipėda 2003; R. Gudelis Lietuvių chorinė literatūra Vilnius 1998; J. Vyliūtė Čikagos lietuvių opera Vilnius 1999, Lietuvių muzikai Vokietijoje 1944–1949 Vilnius 2005; Lietuvių teatro istorija: 1970–1980 (opera ir baletas 1957–1980) Vilnius 2006; J. Bruveris Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Vilnius 2006; Z. Ivinskis Kirchengesang in Litauen im XVI–XVII Jahrhundert Bonn 1954; A. Tauragis Lithuanian Music Vilnius 1971; Iz istorii litovskoj muzyki (1940–1975) Leningrad 1978; A. Ambrazas Problema nacional′nogo svoeobrazija v litovskoj profesional′noj muzyke / Pribaltijskij muzykovedčeskij sbornik t. 1 Vilnius 1982; V. Landsbergis Osnovnye ėtapy razvitija litovskoj muzykal′noj kul′tury (vozmožnosti periodizacii) / Pribaltijskij muzykovedčeskij sbornik t. 1 Vilnius 1982.

127

Kristupo vasaros festivalis (2007; Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje koncertuoja kamerinis choras Aidija ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguoja D. Katkus)

2007 Lietuvos dainų šventė Būties ratu. Dainų diena Vingio parke Vilniuje

folkloro festivalis Skamba skamba kankliai (Vilnius, 2007)

Pažaislio muzikos festivalis (Kaunas, 2007)

Mirga Gražinytė-Tyla diriguoja Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (Berlynas, 2018)

dainuoja Violeta Urmana (Vilniaus festivalis, 2018)

Muzika 21 amžiuje

Ryškiausi 21 a. pradžios Lietuvos muzikinio gyvenimo bruožai – tarptautinė integracija, nevyriausybinio sektoriaus plėtra ir didėjanti viešųjų ryšių bei socialinių tinklų reikšmė muzikos sklaidoje.

Svarbiausioje muzikinio ugdymo institucijoje – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – yra 3 fakultetai (vienas jų Klaipėdoje), 27 katedros (3 Klaipėdoje). 2011 Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetas (veikęs nuo 1989) prijungtas prie Kauno Vytauto Didžiojo universiteto ir tapo šio universiteto Muzikos akademija (su 5 katedromis). Veikia vidurinio muzikinio ugdymo tinklas: Kauno Juozo Gruodžio, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos. Kai kurios konservatorijos reorganizuotos į gimnazijas ir mokyklas (jose vykdomas vidurinis ir muzikinis ugdymas): Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija, Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija (buvusi Panevėžio konservatorija), Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija (buvusi Šiaulių konservatorija), Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija, Klaipėdos Eduardo Balsio menų mokykla; veikia Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla (Čiurlionio menų mokykla) Vilniuje. Šalyje veikia savivaldybių pavaldumo vaikų muzikos mokyklų tinklas. 1999 Lietuvai prisijungus prie Europos Sąjungos rėmimo (studijų finansavimo, akademinio mobilumo) programos Erasmus, nemažai muzikos mokslus studijuojančių studentų ir dėstytojų įgijo galimybę stažuotis užsienio aukštosiose mokyklose.

Be gilias tradicijas turinčių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Kauno (Kauno muzikinis teatras), Klaipėdos (Klaipėdos muzikinis teatras), Panevėžio muzikinio teatro, veiklą plėtoja ir nevyriausybinio sektoriaus trupės – Vilniaus miesto opera, Vilniaus kamerinė opera, Baltijos kamerinis operos teatras, Baroko operos teatras, šiuolaikinės operos sambūris Operomanija, rengiantis festivalį NOA (Naujosios operos akcija) ir kita.

Pagrindinė koncertinė institucija – Lietuvos nacionalinė filharmonija – plėtoja veiklą ir kaip koncertų organizavimo agentūra, ir kaip muzikos kolektyvų administratorė. Jai priklauso Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Lietuvos kamerinis orkestras, Valstybinis Vilniaus kvartetas, Čiurlionio kvartetas ir ansamblis Musica humana. Filharmonija rengia ne tik prestižinį Vilniaus festivalį (nuo 1997), aprėpiantį plačią žanrų įvairovę, bet ir daugelį mažesnės apimties projektų, iš jų sėkmingiausias – Vilniaus fortepijono festivalis (nuo 2009 vyksta kas dvejus metus). Kitos didžiosios koncertinės institucijos: Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno filharmonija, Klaipėdos koncertų salė, Šiaulių valstybinis kamerinis choras Polifonija. Koncertinę veiklą plėtoja ir Lietuvos muzikų rėmimo fondas, Lietuvos muzikų sąjunga, Lietuvos kompozitorių sąjunga ir kitos nevyriausybinės institucijos, viešosios įstaigos.

21 a. pirmaisiais dešimtmečiais išliko svarbi vyresniosios kartos kompozitorių F. R. Bajoro, O. Balakausko, B. V. Kutavičiaus, V. Barkausko, J. Juozapaičio ir kitų kūryba. Jų individualus kūrybos stilius susiformavo po 1970 stilistinio lūžio, kai Baltijos kraštų muzika patyrė staigų modernėjimo šuolį, paveiktą politinio atšilimo, užsimezgusių ryšių su kitomis buvusių sovietinių šalių muzikinėmis bendruomenėmis, pakitusios kultūrinės paradigmos. Vienas originaliausių kūrėjų – B. V. Kutavičius – pasuko kompozicinio asketiškumo, repetityviškumo (vėliau apibūdinto kaip baltiškasis minimalizmas) ir istorinio, tautinio, religinio bei kultūrinio tapatumo temų link. Lyg antropologas jis rekonstravo archajinių kultūrų ritualus, reformavo muzikos kūrinio, kaip garsinės struktūros, sampratą, nauju pavidalu grąžino jai avangardo nuvertintą naratyvumą. B. Kutavičiaus muzikoje svarbi kitų menų (literatūros, dailės, tautodailės, folkloro) inspiracija, istorizuojanti vaizduotė, teatriniai gestai, garso ir erdvėlaikio santykiai. O. Balakauskas yra grynosios muzikos šalininkas, vengiantis klausytojams primesti bet kokias prasmines konotacijas, jo ištobulintas simfoninis stilius bei pedagoginė veikla padarė didelę įtaką jaunesnėms kompozitorių kartoms; jo 5 simfonijos yra modernioji lietuvių muzikos klasika.

8 dešimtmetyje debiutavusios vadinamosios neoromantikų kartõs, paveiktõs minėto stilistinio lūžio, ryškiausi atstovai: A. Šenderovas, M. Urbaitis, A. Martinaitis, V. Bartulis, O. Narbutaitė (vėliau jie atsisakė neoromantinės estetikos). Dalis šios kartos kūrėjų (G. A. Kuprevičius, A. L. Vilkončius) aktyviai reiškiasi miuziklo, roko operos žanruose.

Savitą kompozicinės muzikos dalį užima po 1980 įsiliejusi vadinamųjų mašinistų karta: R. Mažulis, R. Kabelis, Š. Nakas, G. Sodeika, A. Kučinskas; jie pasuko į urbanizmo estetiką, kurios raiškai pasitelkiamos tiek viduramžių kanono, tiek amerikietiškojo minimalizmo technikos. Kita tos kartos kūrėjų atšaka labiau linkusi į neoromantinę tradiciją (V. Augustinas, Loreta Narvilaitė, Z. Bružaitė). Originaliai teatro ir kino muziką komponuoja F. Latėnas ir G. Puskunigis.

20–21 a. sandūroje savo kūrybinį kelią pradėję kompozitoriai (Ž. Martinaitytė-Rosachi, V. Baltakas, R. Motiekaitis, V. Jurgutis, R. Šerkšnytė, Diana Čemerytė, M. Baranauskas, Martynas Bialobžeskis, J. G. Janulytė, Arturas Bumšteinas) turėjo galimybę tobulintis meistriškumo kursuose užsienyje, jie labiau linkę tapatintis su tarptautiniu kontekstu. Jauniausia kompozitorių karta (Lina Lapelytė, M. Natalevičius, Rūta Vitkauskaitė, Rita Mačiliūnaitė, Jonas Jurkūnas, Julius Aglinskas, Dominykas Digimas ir kiti) išsiskiria bendruomeniškomis iniciatyvomis: jie patys imasi savo kūrybos pristatymų, tobulinasi kaip atlikėjai, padeda vieni kitiems įgyvendinti idėjas.

2009 šiuolaikinę muziką atliekantys lietuvių muzikai susijungė į Lietuvos ansamblių tinklą (vadovas V. Baltakas), kuris aktyvina lietuvių kompozitorių kūrybos sklaidą šalyje ir svetur, t. p. pristato Lietuvoje ryškiausius užsienio šiuolaikinės muzikos kūrėjų vardus.

Tarptautinėje scenoje didėja lietuvių atlikėjų, daugiausia vokalistų, pripažinimas. Be ilgą laiką žymiausios Lietuvą reprezentavusios atlikėjos V. Urmanos, 2 dešimtmetyje pasaulyje pripažinimą pelnė A. Grigorian, Justina Gringytė, E. Montvidas, K. Smoriginas, K. Benedikt (V. Vyšniauskas) ir kiti.

Be nacionalinių ir valstybinių kolektyvų, vis daugiau reiškiasi nepriklausomi atlikėjų ansambliai, iš jų ryškiausi: FortVio, Kaskados, Kauno styginių kvartetas, kvartetas Chordos, netradicinės sudėties 4TANGO ir Subtilu-Z, t. p. baroko muziką puoselėjantys Morgaine ir Canto Fiorito. Gilias chorinės kultūros tradicijas šalyje kūrybiškai plėtoja valstybiniai chorai Vilnius, Aukuras, Kauno choras, kameriniai chorai Aidija, Brevis, Jauna muzika, Polifonija ir kiti.

Rengiami tarptautiniai festivaliai: Kristupo vasaros festivalis (Vilniuje), Pažaislio muzikos festivalis (Kaune ir miesteliuose), Klaipėdos muzikos pavasaris ir Muzikinis rugpjūtis pajūryje (Klaipėdoje ir kituose pajūrio miestuose), Thomo Manno festivalis (Nidoje). Šiuolaikinė muzika pristatoma tarptautiniuose festivaliuose Gaida (Vilniuje), Iš arti (Kaune), Permainų muzika (Klaipėdoje), Muzikos ruduo (keliuose miestuose), senoji muzika – festivalyje Banchetto musicale, Marco Schacchi senosios muzikos festivalyje.

Kiti Lietuvoje rengiamai festivaliai: Tytuvėnų festivalis, Chaimo Frenkelio vilos festivalis (Šiauliuose), Kintų muzikos festivalis, Šv. Jurgio meno sezonas ir Medynės (Marijampolėje), Tauragės muzikos festivalis, Mažeikių meno festivalis, Šiaulių fortepijoninių duetų festivalis (pastaruosius 5 gimtosiose vietose rengia iš jų kilę atlikėjai). Vis didesnę muzikos rinkos dalį užima džiazo koncertai ir festivaliai, iš kurių ryškiausi Vilniaus džiazo festivalis, Kauno džiazo festivalis, Birštono džiazo festivalis, Vilnius Mama Jazz, Broma Jazz (Kėdainiuose) ir kiti. Folkloro ir pasaulio muzikos žanrus plėtoja tradiciniai festivaliai Skamba, skamba kankliai, Baltica, Griežynė ir kiti. Iš viso Lietuvoje rengiama beveik 200 tarptautinių, nacionalinių ir regioninių festivalių (tarp jų ir komerciniai populiariosios muzikos festivaliai).

Vis daugiau nepriklausomų atlikėjų imasi meno vadybos, rengia koncertus, festivalius, edukacinius projektus, viešųjų ryšių momentines akcijas (flashmob), socialinių tinklų strategijas; sambūris Accoakademija nuo 2012 rengia festivalį Akordeono muzikos savaitė (2014 jos metu surengtas maratonas įrašytas į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausiai trukęs akordeonistų pasirodymas).

Restauruota koncertų salių: Šv. Kotrynos bažnyčioje (veikia nuo 2006), Vaidilos teatre (nuo 2015), White Piano Hall (nuo 2008), Valdovų rūmuose (nuo 2013; visi Vilniuje), t. p. Kauno filharmonija (nuo 2008), Klaipėdos koncertų salė (nuo 2005).

2163

Lietuvos bažnytinė muzika

Lietuvos opera

Lietuvos operetė

lietuvių liaudies muzika

lietuvių liaudies giesmės

muzikos instrumentai Lietuvoje

Lietuvos muzikologija

↑ lietuvių išeivijos muzika

grigališkasis choralas

protestantiškasis choralas

folkloro ansambliai

Lietuvos kultūra

Lietuva

Lietuvos gamta

Lietuvos gyventojai

Lietuvos religijos

Lietuvos konstitucinė santvarka

Lietuvos partijos ir profsąjungos

Lietuvos socialinė apsauga

Lietuvos sveikatos apsaugos sistema

Lietuvos ginkluotosios pajėgos

Lietuvos ūkis

Lietuvos istorija

Lietuvos užsienio politika

Lietuvos švietimas

Lietuvos literatūra

Lietuvos architektūra

Lietuvos dailė

Lietuvos choreografija

Lietuvos teatras

Lietuvos kinas

Lietuvos žiniasklaida

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką