Lietuvõs prãmonė ik Prmojo pasaulnio kãro
Lietuvos pramonės kūrimasis iki 18 amžiaus pabaigos
Lietuvoje namų pramonės pėdsakų – keramikos dirbinių – rasta Nemenčinės, Aukštadvario, Punios ir kitų piliakalnių 10–14 a. kultūriniuose sluoksniuose. Namų pramonė buvo valstiečių ūkio pagalbinis verslas. Vienos ankstyviausių – metalurgijos užuomazgos. Geležis buvo išgaunama iš pelkių rūdos, valstiečiai gamino įvairius geležinius įrankius – peilius, įmovas, vedegas, kaltus, kirvius ir kita. Feodalinė pramonė pradėjo formuotis atsiradus amatams. Nuo 15 a. pabaigos kūrėsi amatininkų cechai (daugiausia Vilniuje). 15 a. antroje pusėje Vilniuje veikė patrankų liejykla, Nesvyžiuje garsėjo Radvilų varpų ir patrankų liejykla. 16 a. Vilniuje minimos audyklos. 1547 Žygimantas Augustas davė leidimą M. Paleckiui steigti stiklo liejyklą. Veikė daug plytų degyklų. 1524 Vilniuje įsteigta pirmoji popieriaus gamykla, vėliau – dar 3 popieriaus fabrikai. 17 a. pradžioje buvo žinomi 37 cechai, kurie vertėsi 83 rūšių amatais (žemės ūkio produktų perdirbimo – 20, odų ir kailių išdirbimo – 14, metalo apdirbimo – 25, audimo ir siuvimo – 24). 17 a. viduryje prasidėjus Lietuvos ekonominiam nuosmukiui sumenko ir amatų pramonė, daug cechų nustojo veikti. Vilniuje kilus badui ir marui cechų darbas pakriko. 18 a. Vilniuje veikė tik smulkūs cechai. 17 a. pabaigoje–18 a. dvaruose veikiančias įmones pradėta pertvarkyti į manufaktūras. Žymiausias manufaktūrų organizatorius Lietuvoje buvo grafas A. Tyzenhauzas. Pasikvietęs specialistų jis statydino vėjo ir vandens malūnus, kūrė metalo liejyklas, kalves, aliejaus spaudyklas, odų dirbtuves, popieriaus fabrikus, pramonės centru pavertė Gardino priemiestį Gorodnicą. Kūrėsi palivarkai su manufaktūromis, o aplink juos – valstiečių kaimai. Šiaulių ekonomijoje iš valstiečių atimtoje žemėje įkurtas 21 palivarkas. Šioje ekonomijoje 1765–68 pastatyti 4 vėjo malūnai, dvi alaus daryklos, suremontuoti 3 vandens malūnai. Žagarėje pastatytas vadinamasis vokiškas miestelis meistrams ir kvalifikuotiems darbininkams gyventi. Gruzdžiuose įrengta spirito varykla ir verpykla. Didelės manufaktūros įkurtos Gardine; jose dirbo apie 1500 darbininkų. Alytaus ekonomijoje Bartninkų palivarke veikė gelumbės audykla, metalo liejykla. A. Tyzenhauzo įmonėse buvo audžiama šilkas, gelumbė, drobė, mezgamos kojinės, gaminami ginklai, galanterijos prekės. Įmonėse buvo mokomi dirbti valstiečių vaikai. Nepakeldami sunkaus darbo manufaktūrose Šiaulių ekonomijos valstiečiai 1769 sukilo (Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas, kuriame dalyvavo apie 18 000 valstiečių). Sukilėliai reikalavo panaikinti palivarkus, neversti dirbti įmonėse, panaikinti lažą, gvoltą, sargybas, grįžti prie ankstesnės mokesčių sistemos. A. Tyzenhauzo reformos nesėkmės pagrindinė priežastis – grįžimas nuo činšo prie lažo. Sukilimas buvo numalšintas, karalius nutraukė sutartį su A. Tyzenhauzu ir atėmė ekonomiją. Žymus pramonės skatintojas buvo ir Vilniaus vaivada M. K. Oginskis. Jo baudžiauninkai 1765–84 iškasė 54 km Oginskio kanalą, kuris Nemuną sujungė su Dniepru, Baltijos jūrą – su Juodąja.
18 a. Lietuvos pramonės plėtrą sustabdė Šiaurės karas, kurį lydėjo maras ir badas. Cechų irimas, samdomojo darbo plitimas manufaktūrose, miestiečių ir valstiečių kovos už savo pilietines teises pradžia reiškė feodalinės gamybos irimo ir kapitalistinės gamybos plėtros pradžią.
Lietuvos pramonė Rusijos valdymo metais (1795–1915)
Po Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo 1795 Lietuvos teritorija (išskyrus Užnemunę) atiteko Rusijai. Veikė Rusijos imperijos įstatymai ir buvo laikomasi jos ekonominės politikos. Pramonės plėtra vyko prieštaringai: besiplėtojantys prekiniai piniginiai santykiai griovė feodalinės ekonomikos pagrindus ir skatino kapitalistinę gamybą (pirmiausia pramonę), o dvarininkai, nenorėdami atsisakyti prievartinio baudžiauninkų darbo, negalėjo kelti jų darbo našumo, naudoti pažangesnių darbo priemonių. Dvarininkai, negalėdami plėsti gamybos, stengėsi vis labiau išnaudoti baudžiauninkus – didino baudžiavines prievoles, užgrobdavo valstiečiams priklausančius žemės sklypus. Vilniaus gubernijos kai kurių apskričių gyventojų, besiverčiančių pramonės veikla, pasiskirstymas 1795–96 parodytas lentelėje.
1
Kučkuriškių popieriaus įmonė prie Vilniaus (19 a. pabaiga, fotografas S. F. Fleury)
Iš gubernatorių ataskaitų matyti, kad 1875 Kauno gubernijoje ir lietuviškojoje Vilniaus gubernijos dalyje veikė 107 pramonės įmonės, kurios gamino produkcijos už apie 250 000 rublių. Daugiausia buvo statybinių medžiagų, keramikos (41), odos ir kailių (25), audimo (8), metalo dirbinių (7) įmonių. Išsamesnius duomenis apie Kauno ir Vilniaus (lietuviškosios dalies) gubernijų pramonę 19 a. 6 dešimtmečio pabaigoje paskelbė Rusijos imperijos kariuomenės štabas, apibūdindamas tų gubernijų geografinę ir ekonominę padėtį. Pagal šiuos duomenis Kauno ir Vilniaus gubernijose veikė 1613 įmonių (neskaitant malūnų), kuriose dirbo 3266 darbuotojai. Daugiausia buvo malimo įmonių – 764, spirito varyklų – 514, alaus daryklų – 103, odos ir kailių dirbtuvių – 103, statybinių medžiagų ir keramikos gamybos įmonių – 82. Pramonė buvo menkai išplėtota, daug įmonių buvo amatininkiško pobūdžio. Pagaminamos produkcijos verte išsiskyrė spirito varyklos, bet vėliau dėl įvairių teisinių suvaržymų jų skaičius ir gamyba sumažėjo. Maisto ruošimo įmonių (kepyklų, mėsinių, pieninių, sūrinių, ledainių) buvo nedaug. Tam tikros reikšmės turėjo žuvų sugavimas (plėtojamas feodalams priklausančiuose ar iš valstybės nuomojamuose vidaus vandenyse) ir perdirbimas. Tabako dirbinių įmonės, būdamos toli nuo žaliavų šaltinių, plėtojosi menkai. 18 a. žlugus didžiosioms dvarų manufaktūroms panašios įmonės vėl ėmė kurtis 19 a. pirmoje pusėje. 1810 Vilniuje įsteigtos drobės ir gelumbės audyklos – didžiausios to meto audimo pramonės įmonės Lietuvoje. 1839 įsteigta didelė gelumbės audykla Švenčionyse, kiek vėliau – šilko ir vilnos dirbinių įmonė Šiauliuose. Metalo apdirbimo įmonės, kurios naudojo pelkių rūdą, sunyko neatlaikiusios iš Lenkijos ir Vokietijos atvežtų pigesnių gaminių konkurencijos. Dėl palankių gamtinių ir transporto sąlygų plėtota miško ir medienos apdirbimo pramonė. Mediena plukdyta Nemunu, Nerimi, Dauguva, kitomis mažesnėmis upėmis. Didelių medienos apdirbimo įmonių nebuvo, daugiausia šia veikla vertėsi amatininkai (lentų pjovėjai, dailidės, staliai). Didžiausią pažangą 19 a. pasiekė popieriaus pramonė. 1824 Kučkuriškėse (prie Vilniaus) įsteigta popieriaus gamybos įmonė, kurioje dirbo 70 valstiečių baudžiauninkų. Įmonė gamino rašomąjį ir spaustuvinį, po penkerių metų – ir ruloninį popierių. Perstatant Naujųjų Verkių įmonę įrengta vandens ir garo sukamų mašinų sistema.
Lietuviškosios Užnemunės (1795–1807 priklausė Prūsijai, 1807–15 – Varšuvos kunigaikštystei, 1815–1915 – Rusijos imperijos autonominiam vienetui Lenkijos karalystei) miestuose, remiantis J. Vonsickio surinktais duomenimis, 1799–1800 buvo 1397 amatininkai, iš kurių daugiau kaip 1250 vertėsi pramoninio pobūdžio amatais. Plėtoti pramonę Lenkijoje skatino 1810 įvesti apsauginiai muitai, susiformavo gana dideli pramoniniai centrai, bet Užnemunė plėtojosi silpnai, daugiau orientavosi ne į Lenkijos miestus, bet į Kauną. Marijampolės, Kalvarijos ir Seinų apskrityse 1846 buvo 476 įmonės (dirbo 1123 darbuotojai), jos pagamino produkcijos už 627 400 rublių. Užnemunėje labiausiai buvo paplitusios žemės ūkio produktų perdirbimo įmonės.
Klaipėdos krašto pramonė susiformavo 19 a. pirmoje pusėje. Čia buvo palankios sąlygos pramonei ir prekybai, bet dėl silpnų ekonominių ryšių su kitomis teritorijomis ji plėtojosi menkai. Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės (be miesto) apskrityse 1849 veikė 267 įmonės, kuriose dirbo 788 darbuotojai. Išskirtinė šio krašto pramonės šaka buvo gintaro pramonė (gintarą pradėta kasti 19 a. pradžioje). Intensyviai buvo kasamos ir durpės. 1840 Klaipėdoje pradėta statyti laivus, pastatyta pirmoji gana didelė metalo apdirbimo įmonė. Sparčiai plėtojosi ir medienos apdirbimo bei maisto produktų gamybos pramonė. Palankias sąlygas plėtotis turėjo žvejyba.
Baudžiavos panaikinimo išvakarėse dauguma lietuviškųjų gubernijų pramonės įmonių veikė kaimo vietovėse, miestuose – tik 7–8 % visų įmonių. Nepaisant palankių geografinių sąlygų, dėl politinio administracinio susiskaldymo, tinkamo išėjimo į Baltijos jūrą neturėjimo, negausių žaliavų ir kitų priežasčių Lietuvoje nebuvo didelių pramoninių centrų, tokių kaip Latvijoje ar Estijoje.
geležinkelio tunelis Paneriuose prie Vilniaus (1879, fotografas J. Čechavičius)
19 a. malūnas Kupiškyje (vienas iš trijų išlikusių)
1861 panaikinus baudžiavą likusios feodalinės liekanos trukdė kapitalistinės pramonės plėtrai. Pramonė sparčiau pradėjo plėtotis miestuose, kai buvo grįžta prie protekcionistinės muitų politikos. 1861–71 per Lietuvą nutiesti geležinkeliai Sankt Peterburgas–Varšuva ir Vilnius–Virbalis spartino pramonės plėtrą, leido ieškoti rinkų užsienyje. 1870–1900 pramonės darbuotojų skaičius padidėjo penkis kartus (miestuose – 11, kaimuose – tris kartus). 1900 miestuose dirbo 48 % visų pramonės dirbančiųjų, pagaminta 56 % visos pramonės produkcijos. 1900 lietuviškosiose gubernijose veikė 3232 įmonės (dirbo 18 350 darbuotojų), jos pagamino produkcijos už daugiau kaip 22,0 mln. rublių, 1908 – 3259 įmonės (18 430 darbuotojų), pagaminta produkcijos už apie 27,6 mln. rublių, 1912 – 3504 įmonės (21 710 darbuotojų), pagaminta produkcijos už 44,4 mln. rublių. Labiausiai pramonė plėtojosi Vilniuje (čia 1912 dirbo 21,5 % visų pramonės darbuotojų), Kaune (15,8 %), Klaipėdoje (13,6 %), Šiauliuose (4,9 %), Naujojoje Vilnioje (3,7 %), Panevėžyje (1,4 %). Labai menka pramonė buvo Švenčionyse, Raseiniuose, Ukmergėje, Marijampolėje, Naumiestyje, beveik visai nebuvo jos Trakuose, Telšiuose, Zarasuose. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje labiausiai buvo išplėtota medienos apdirbimo, popieriaus ir statybinių medžiagų, Kaune – mašinų gamybos ir metalo apdirbimo, Šiauliuose – odos, Panevėžyje – malimo, Klaipėdos krašte – medienos apdirbimo ir celiuliozės pramonė. Veikė vokiečių, švedų, anglų, belgų kapitalo įmonių. Lietuviškosiose gubernijose pramonė plėtojosi šiek tiek sparčiau nei Rusijos imperijoje, bet jos vis tiek buvo vienos labiausiai atsilikusių Rusijos imperijos gubernijų. Sparčiausiai plėtojosi maisto ir lengvoji, šiek tiek lėčiau – mašinų gamybos ir metalo apdirbimo bei odos ir avalynės pramonė.
2011
Lietuvos pramonė 20 amžiuje (iki 1990 metų)
pramonė Lietuvoje