Lietuvos gamtinis žemėlapis
Lietuvòs reljèfas, dabartinio Lietuvos paviršiaus formų visuma, susiformavusi ištirpus paskutiniam ledynui.
Baltijos pajūriu tęsiasi Pajūrio žemuma, kuri pietuose išplatėja, apimdama Nemuno deltą. Toliau į rytus plyti Žemaičių aukštuma, susidedanti iš 3 dalių. Aukščiausia yra vidurinė dalis – Vidurio Žemaičių aukštuma, kurioje iškyla aukščiausios kalvos. Šiaurės vakariniame pakraštyje prie Žemaičių aukštumos prisišliejęs Vakarų Kuršo aukštumos segmentas (tarp Barstyčių ir Ylakių). Prie Vidurio Žemaičių aukštumos vakarinio šlaito prisišliejusi Vakarų Žemaičių plynaukštė. Jos aukštis neviršija 80–100 metrų. Vakarų Žemaičių plynaukštę nuo Pajūrio žemumos skiria aukštokas (iki 130 m aukščio) Endriejavo kalvagūbris, kuris pietuose pereina į neaukštą (60–80 m aukščio), bet labai raiškų Vilkyškių kalvagūbrį.
Rytų Žemaičių plynaukštė Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje
Vidurio Žemaičių aukštumos rytinėje pusėje plyti plati Rytų Žemaičių plynaukštė, pasiekianti Dubysos upę. Čia aukščiai kur kas didesni – iki 120–160 metrų. Šiaurėje prie Vidurio Žemaičių aukštumos šliejasi Ventos vidurupio lyguma, pakilusi iki 80 metrų. Labiau į rytus Žemaičių aukštuma pereina į Vidurio Lietuvos žemumą, susidedančią iš kelių dalių. Šiaurėje plyti Mūšos–Nemunėlio žemuma (40–60 m aukščio). Į šiaurę nuo jos, atskirta Linkuvos kalvagūbrio, tęsiasi Žiemgalos žemuma (30–50 metrų). Piečiau Mūšos–Nemunėlio žemumos šiaurės–pietų kryptimi nutįsusi plati Nevėžio žemuma. Jos šiaurinė dalis žemesnė (40–50 m), o pietinė aukštesnė – 50–70 metrų. Panemunėje Nevėžio žemuma nutįsta vakarų link, tai Karšuvos žemuma, kurios aukštis siekia 50–70 metrų. Kairėje Nemuno pusėje plyti Užnemunės žemuma (60–80 m aukščio).
Vidurio Lietuvos žemumą beveik iš visų pusių supa kalvagūbriai. Žemumos šaurinėje pusėje nutįsęs Linkuvos kalvagūbris (aukštis 70–80 m), vakarinėje – Radviliškio (115–125 m), Šeduvos (115–125 m), Baisogalos (110–135 m), Grinkiškio (105–125 m), Krakių (90–100 m), Ariogalos (90–100 m), pietinėje – Vilkijos kalvagūbris (80–90 m), Domeikavos (70–80 m), rytinėje – Lapių (80–100 m), Kulvos (90–105 m), Veprių (80–105 m), Vidiškių (80–90 m), Kavarsko (90–105 m), Anykščių (95–112 m), Viešintų (110–120 m), Adomynės (95–100 m) kalvagūbriai. Vidurio Lietuvos žemumos pietinę dalį juosia Šilavoto kalvagūbris (110–125 m), Veiverių kalvagūbris (80–95 m), Igliškėlių (115–125 m), Liudvinavo (110–127 m), Kalvarijos (115–123 m) kalvagūbriai. Į rytus ir į pietryčius nuo Vidurio Lietuvos žemumos kyla platoka 140–150 m aukščio reljefo pakopa. Rytuose ji sudaro Vakarų Aukštaičių plynaukštę (130–150 m), kurios pietinė dalis ties Širvintomis paplatėja ir pažemėja; čia aukštis siekia tik 110–130 metrų. Nemuno ir Neries tarpupyje bei Užnemunėje plyti neplačios, bet gana aukštos plynaukštės – Nemuno vidurupio plynaukštė, Neries žemupio plynaukštė. Aukštis siekia 110–140 m, Užnemunėje – 110–125 metrus.
Dzūkų aukštuma ties Aukštadvariu
Į pietus ir rytus nuo Vakarų Aukštaičių ir Nemuno vidurupio bei Neries žemupio plynaukščių iškyla aukštas Baltijos aukštumų lankas. Šį lanką Nemuno ir Neries slėniai skaido į 3 dalis: Sūduvos aukštumą, Dzūkų aukštumą ir Aukštaičių aukštumą. Baltijos aukštumų pietvakarinėje dalyje (Sūduvos aukštumoje) yra aukščiausia Baltijos aukštumų dalis – Pavištyčio kalnas ir Dunojaus kalnas. Rytų link Sūduvos aukštuma žemėja: 270 m ties Vygreliais, 200 m ties Rudamina, 190 m ties Šventežeriu ir Seirijais bei 150 m ties Miroslavu. Nemuno ir Neries tarpupyje esančios Dzūkų plynaukštės paviršius dar labiau sujauktas. Čia daug nedidelių stačiašlaičių pakilumų – moreninių masyvų ir juos juosiančių moreninių lankų. Aukščiausi moreniniai masyvai: Čižiūnų, Daugų, Pivašiūnų, Aukštadvario, Beižonių, Laičių. Masyvūs supantys lankai žemesni, bet juos sudarančios kalvos didesnės. Aukščiausias Dzūkų aukštumos taškas – Gedanonių kalnas (lentelė).
Aukštaičių aukštumą sudaro kelios stambios pakilumos, kurios kartais vadinamos aukštumomis: Riešės, Molėtų, Utenos, Pratkūnų, Zarasų. Jos iš visų pusių apjuostos ledyno tirpsmo vandenų išplautais senkloniais, kurių dugnu dabar vingiuoja nedideli upeliai: Riešė, Siesartis, Virinta, Dubingė. Aukščiausias Aukštaičių aukštumos taškas – Piliakalnio kalnas, esantis į pietus nuo Tauragno ežero. Į rytus nuo Baltijos aukštumų plyti siaura Šiaurryčių lyguma, pietuose pereinanti į smėlėtąją Pietryčių lygumą. Šių abiejų lygumų paviršius suklotas iš smėlio arba žvirgždo, kai kur pasitaiko gargždo ir riedulių. Lygumose gausu pelkėtų daubų ir duburių. Ledyno tirpsmo vandenų išplautuose giliuose pažemėjimuose (rinose) tyvuliuoja gilūs ištęsti ežerai. Bezdonių, Rūdininkų, Varėnos, Marcinkonių apylinkėse smėlis vietomis supustytas į aukštas kopas.
Medininkų aukštuma Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje
Į rytus nuo Šiaurryčių ir Pietryčių smėlėtųjų lygumų iškyla aukščiausios Lietuvoje Švenčionių aukštuma ir Medininkų aukštuma; tai didelės Baltarusijoje iškylančios Ašmenos aukštumos pakraščiai. Aukščiausias Švenčionių aukštumos taškas – Nevaišių kalnas. Medininkų aukštuma šiaurėje turi nedidelį kyšulį – Buivydžių aukštumą. Medininkų aukštumoje yra aukščiausias Lietuvos taškas – 293,84 m aukščio Aukštojas, 0,5 km į pietus nuo Juozapinės kalno. Pietvakariuose Ašmenos aukštuma leidžiasi labai plačia pakopa, sudarydama Lydos plynaukštę, kurios dalis Lietuvoje vadinama Eišiškių plynaukšte. Čia didžiausias aukštis siekia iki 180 metrų. Tarp Aukštaičių ir Švenčionių aukštumų Lietuvos teritorijoje įsiterpęs nedidelis Dysnos lygumos plotas. Lyguma nutįsusi palei Dysnos upę, Didžiasalio ir Tverečiaus apylinkėse. Šios lygumos aukštis siekia 140 metrų.
Neries žemupio plynaukštė ties Kernave
Lietuvos paviršius išraižytas didelių ir vidutinių upių slėnių. Giliausi slėniai yra Neries vidurupyje ir žemupyje, Nemuno vidurupyje, Dubysos ir Nevėžio vidurupyje ir žemupyje, Minijos, Jūros, Šventosios ir Ventos vidurupyje, Vilnios, Merkio ir Jiesios žemupyje. Gilių slėnių yra ir prie upelių, įtekančių į didžiąsias upes: Peršėkės, Verknės, Strėvos, Mituvos, Luokesos, Laumenos, Musės, Šušvės ir kitų.
Vidutinis Lietuvos paviršiaus aukštis 99 metrai. 32 % paviršiaus sudaro plokščios lygumos, 18 % – banguotas ir 50 % – kalvotas reljefas. Lygesnis paviršius yra vidurinėje ir vakarinėje dalyje, įvairesnis – Žemaitijoje ir rytuose.
Lietuvos reljefo kilmė
Dabartinį Lietuvos paviršių kūrė ir tebekuria įvairūs geomorfologiniai procesai. Pagrindinis paviršių suformavęs veiksnys – slenkantys ir tirpstantys ledynai. Lietuvos aukštumos buvo suformuotos (sustumtos) per pasikartojančius ledynmečius. Didžiąją dalį kalvoto reljefo, kuris paplitęs aukštumose ir gausiuose kalvagūbriuose (juose vyrauja sujauktas smėlis, žvirgždas, gargždas, rieduliai bei moreninis priemolis), sudaro ledyno pakraštyje akumuliuota medžiaga (morena). Ties ledyno padu akumuliuota morena sudarė morenines lygumas, kuriose vyrauja moreninio priemolio nuogulos. Plynaukštėse bei žemumose paplitę dugniniai moreniniai dariniai. Tirpstant ledynui tvenkėsi gausūs limnoglacialiniai baseinai, kurių gilesnėse vietose klostėsi molis, o seklesnėse – smėlis. Išdžiūvus baseinams jų vietoje plyti plačios lygumos, esančios plynaukščių pakraščiuose ir žemumose. Tirpsmo vandenys, tekėję ledynu, suraižė ledo kūną, kartu jame suklodami ir daug nešmenų.
Storių keimas (Anykščių rajono savivaldybės teritorija)
Ištirpus ledynui iš suneštos medžiagos paviršiuje susidarė sudėtingi kalvagūbriai (ozai) bei kepalo pavidalo kalvos (keimai). Šių darinių yra Nevėžio žemumoje (Okainių, Paežerių, Šėtos ozai), Aukštaičių (Pakalnių, Storių keimų laukai) ir Žemaičių aukštumose (Žąsūgalos, Pagirgždūčio keimai). Nuo ledyno tekėję tirpsmo (fliuvioglacialiniai) vandenys suklojo daug nešmenų ir suformavo smėlingas lygumas (zandrus). Plačiausia zandrų juosta yra Pietryčių smėlėtoje lygumoje. Deglaciacijos metu limnoglacialiniuose ir fliuvioglacialiniuose dariniuose liko daug po nešmenimis palaidotų ledo luitų. Poledynmetyje jie sutirpo (termokarstas), sudarydami gausias daubas ir duburius. Daugelyje jų ligi šiol tyvuliuoja taisyklingos ovalios formos ežerai ir ežerėliai, kiti – uždurpėję.
Nuledėjusį paviršių labai intensyviai veikė kriogeniniai (periglacialiniai) procesai. Jų vyksmo metu susidarė plačios lėkštašlaitės raguvos, solifliukciniai panuovoliai. Intensyviausiai kriogeniniai procesai performavo Medininkų, Švenčionių aukštumas ir Eišiškių plynaukštę. Išdžiūvus sekliems limnoglacialiniams baseinams jų dugne susikaupusį smėlį vėjas perpustė, sudarydamas aukštokas žemynines kopas. Didžiausi žemyninių kopų masyvai susidarė Pietryčių smėlėtoje lygumoje ir buvusiose limnoglacialinių baseinų deltose: Jonavos, Kazlų Rūdos, Viešvilės apylinkėse.
kopos Kuršių Nerijoje
Smėlis dabar intensyviausiai išpustomas ir supustomas Baltijos pajūryje. Išilgai jūros pakrantės dirbtinai suformuotas apsauginis kopagūbris, kurio aukštis Kuršių nerijoje siekia iki 12 metrų. Kuršių nerijoje yra keli ruožai, kur ligi šiol eoliniai procesai performuoja reljefą: atkarpa tarp Juodkrantės ir Pervalkos bei piečiau Nidos. Nuledėjusios teritorijos paviršių intensyviai veikė tekantis vanduo. Drenuodamos ežerus ir gilindamos savo vagas, upės suformavo gilius ir plačius terasinius slėnius. Lietuvos rytuose ir pietryčiuose upių slėniai turi iki devynių terasų (Neris), o vakarinėje ir šiaurinėje Lietuvoje terasų mažiau – nuo trijų (Minija, Akmena) iki keturių (Venta). Poledynmetyje upių nešami nešmenys suformavo didelę Nemuno deltą, kurios šiaurinė dalis yra Lietuvoje. Upių slėniuose susidarė palankios sąlygos sufoziniams procesams vykti. Dėl smulkožemio išplovimo požeminiais vandenimis susidarė amfiteatro pavidalo reljefo įdubimai. Jų dugnai pašlapę, čia trykšta daug šaltinių. Dėl Baltijos jūros vandens lygio svyravimų susidarė keletas litoralinių terasų. Dvi iš jų yra aukščiau dabartinio Baltijos jūros lygio, dvi – žemiau. Dėl litoralinių procesų veiklos susidarė neaukšta, lėkšta Pajūrio žemuma. Vandens lygio svyravimai būdingi ir ežerams. Daugelis jų turi kelias ežerines terasas. Lietuvos rytuose yra iki keturių ežerinių terasų.
Lietuvos reljefą intensyviai performuoja karstiniai procesai, dėl kurių Lietuvos šiaurėje tirpsta negiliai esantys gipso klodai. Per karstinius procesus susidaro gilios stačiašlaitės smegduobės, kurių gylis siekia net keliolika metrų. Stambesnėse smegduobėse tyvuliuoja ežerėliai. Didžiausias – Kirkilų bei šalia esantis mažesnis Ežerėlio ežeras. Poledynmetyje aukštumose, upių apyslėniuose labai intensyviai vyko eroziniai procesai. Jie suformavo daug išgraužų ir griovų, kurios ilgainiui virto raguvomis. Erozinius procesus sustiprino žemdirbystė ir intensyviai vykstanti urbanizacija.
Poledynmetyje nuslūgus ežerų lygiui ir nusekus požemio vandenims reljefo pažemėjimuose prasidėjo pelkėjimo procesai. Didžiausi pelkynai šiuo metu yra buvusių limnoglacialinių baseinų duburiuose. Lietuvos vakaruose viena didžiausių yra Aukštumalos, Žemaičių aukštumos rytiniame pakraštyje – Didžiojo tyrulio, Aukštaičių aukštumos vakarinėje dalyje – Šepetos, Lietuvos pietuose – Amalvo, Žuvinto pelkės ir Čepkelių raistas, rytuose – Baltosios Vokės ir Adutiškio pelkės.
2341
| Kalva | Absoliutusis aukštis (m) | Aukštuma |
|---|---|---|
| Aukštojas | 293,84 | Medininkų |
| Kruopynė (Žybartonių kalnas) | 293,57 | Medininkų |
| Juozapinės kalnas | 292,83 | Medininkų |
| Bajorų kalnas* | 292,22 | Medininkų |
| Nevaišių kalnas | 289,69 | Švenčionių |
| Stankūnų kalnas** | 285,53 | Sūduvos |
| Janaukos kalnas | 284,81 | Sūduvos |
| Būdakalnis (Ažušilės kalnas) | 284,78 | Švenčionių |
| Dunojaus kalnas** | 284,75 | Sūduvos |
| Pavištyčio kalnas | 282,43 | Sūduvos |
| Aukštakalnis (Staugūno kalnas) | 281,86 | Sūduvos |
| Paversmio kalnas | 264,24 | Švenčionių |
| Gedanonių kalnas | 257,32 | Dzūkų |
| Piliakalnio kalnas (Žiezdrių) | 247,39 | Aukštaičių |
| Pratkūnų kalnas (Mėmiakalnis) | 239,65 | Aukštaičių |
| Klykių kalnas | 235,41 | Aukštaičių |
| Medvėgalis | 234,64 | Žemaičių |
| Šatrija | 229,11 | Žemaičių |
| Girgždutė | 228,33 | Žemaičių |
| Nuobariškių kalnas | 228,82 | Dzūkų |
*pasienyje su Baltarusija
**pasienyje su Lenkija