Lietuvõs Respùblika 1920–1940
Atgimusi Lietuvos valstybė neapėmė visų istorinių ir etninių lietuvių žemių (žemėlapis). 1923 oficialiais duomenimis, šalyje (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų) buvo 2 028 971 gyventojas (84 % jų – lietuviai). Tautinės mažumos įgijo kultūrinę autonomiją – galimybę mokytis gimtąja kalba, steigti organizacijas ir kita. Kovos dėl nepriklausomybės trukdė dėsningą jaunos valstybės raidą. Dar 1919 04 04 pirmuoju šalies prezidentu išrinktas A. Smetona perėmė dalį Lietuvos Tarybos funkcijų. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas (1919 11 20) atitiko formalius demokratijos reikalavimus (slaptų, lygiateisių, visuotinių, tiesioginių rinkimų teisę įgijo 21 m. sulaukę piliečiai). Kelti kandidatus į Seimą galėjo politinės partijos, tautinės mažumos ir pavieniai asmenys. 1920 04 14–15 rinkimus į Steigiamąjį Seimą (1920–22) laimėjo krikščionys demokratai (krikščionys demokratai, Lietuvos krikščionių demokratų partija įkurta 1917), jų politinės nuostatos pasirodė priimtiniausios valstietijai, t. y. gyventojų daugumai. Steigiamojo Seimo (ir to meto Vyriausybės) pagrindinis uždavinys buvo organizuoti šalies gynybą, pasibaigus laisvės kovoms – įvesti savo valiutą, parengti žemės reformą, Konstitucijos projektą, sukurti švietimo, sveikatos apsaugos sistemas. 1920 05 15 Lietuva paskelbta demokratine respublika. 1920 06 02 priimta, 06 12 įsigaliojo nauja Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija.
Pirmoji Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Iš kairės: Švietimo ministerijos valdytojas J. Yčas, teisingumo ministras P. Leonas, ministras pirmininkas, užsienio reikalų ministras, krašto apsaugos ministras A. Voldemaras, finansų, prekybos ir pramonės ministras, susisiekimo ministras M. Yčas, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras J. Tūbelis, vidaus reikalų ministras bei laikinai einantis maitinimo ir darbų ministro pareigas V. Stašinskas (Vilnius, 1918; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1920–22 Lietuvos prezidento pareigas ėjo Seimo pirmininkas krikščionis demokratas A. Stulginskis (1922 12 išrinktas prezidentu). 1922 08 01 priimta, 08 06 įsigaliojo pirmoji nuolatinė Lietuvos Valstybės Konstitucija. 1922 08 16 įstatymu įvesta (apyvartoje nuo 1922 09 25) auksu padengta nacionalinė valiuta – litas (1 Lt – 0,150462 g gryno aukso).
100 litų banknotas (1922, Aušros muziejus)
Lito kursas ostmarkių (auksinų) atžvilgiu buvo nustatomas Finansų ministerijos, pagal 1920 Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartį gautas auksas (3 mln. aukso rublių prilygo 15 mln. litų) sustiprino litą. Žemės ūkio reformos poreikis, kilęs dar iki 20 a. pradžios, sustiprėjo po I pasaulinio karo, kai atsirado daug bežemių karo pabėgėlių, padaugėjo mažažemių valstiečių, apleistų dvarų. Ūkininkams (80 % gyventojų) priklausė apie 50 % visos žemės, apie 26 % – bajorų kilmės dvarininkams (4 % gyventojų), dažniausiai nusiteikusiems prolenkiškai (kitą žemę valdė valstybė, Bažnyčia, miesto gyventojai).
Pagal Steigiamojo Seimo 1922 02 15 priimtą Žemės reformos įstatymą (paskelbtas 1922 04 03), dvarų žemės, viršijančios nustatytą 80 ha (nuo 1929 – 150 ha) žemės ir 25 ha miško normą, buvo nusavintos ir priskirtos valstybės žemių fondui. Šios žemės buvo dalijamos kariams savanoriams, bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Pradėta naikinti bendras ganyklas, kaimus skirstyti vienkiemiais. Žemės reforma (ji neapėmė Klaipėdos ir Vilniaus krašto) susilpnino socialinę atskirtį ir socialinę įtampą kaime, sustiprino vidutinių ūkininkų sluoksnį ir sudarė sąlygas tolesnei žemės ūkio raidai. Jis plėtotas pagal vadinamąjį Danijos modelį: orientuotasi į mėsos ir pieno gamybą Lietuvai ir eksportui į Vakarų šalis (Didžiąją Britaniją, Prancūziją ir kitas). Žemės ūkio pagrindu plėtojosi pramonė.
Žemaičių naujakurio sodyba Kaltinėnų valsčiuje (20 a. 3–4 dešimtmetis)
Pagrindiniu mėsos perdirbėju ir mėsos produktų gamintoju tapo bankininkų brolių Vailokaičių Aleksote (tuo metu Kauno priemiestis) 1923 įkurta bendrovė Maistas (netrukus ji tapo valstybine ir gerokai išsiplėtė), supirkinėjanti iš ūkininkų gyvulius ir paukščius. Pieno pramonės plėtote iš pradžių rūpinosi Lietuvos ūkininkų sąjunga (įkurta 1919), 1927 įsteigta valstybės remiama kooperatinių pieno perdirbimo bendrovių sąjunga Pienocentras.
Septintoji Lietuvos žemės ūkio ir pramonės paroda (Kaunas, 1928; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Prie ūkio plėtros prisidėjo Lietūkio kooperatyvų sąjunga (įsteigta 1923), kuri supirkinėjo ir eksportavo maisto produkciją, tiekė ūkininkams naujausias importuojamas technologijas, kitas prekes, t. p. rūpinosi ūkininkų švietimu, išlaikė kvalifikuotus agronomus. Pradėta plėtoti medienos apdirbimo, tekstilės pramonės šakas. Amerikos lietuvių lėšomis 1920 įkurtoje bendrovėje Drobė (apie 200 darbininkų) ir kitose įmonėse gaminti vilnos, linų audiniai tenkino vos 1/3 šalies poreikių, todėl šių gaminių teko importuoti. Plėtota bankininkystė: 3 dešimtmečio pradžioje Kaune buvo 6 bankai (valstybiniai – Lietuvos bankas, Žemės bankas, privatūs – M. Yčo Prekybos ir pramonės bankas, brolių Vailokaičių Ūkio bankas ir kiti; Lietuvos bankai), turintys filialų kituose miestuose. Jie teikdavo kreditus pramonininkams. Vis dėlto Lietuva išliko agrarinė šalis – dauguma (76 %) jos gyventojų gyveno kaime (nors Kauno gyventojų 1918–40 padaugėjo nuo 70 000 iki 154 000).
Plėtota kultūra ir švietimas. Jau 1919 veikė 1036 pradinės ir 38 vidurinės mokyklos, vėliau jų daugėjo. Pirmaisiais metais iškilo mokytojų kvalifikacijos problema: trūko žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, mokytojų kursus baigusieji stokojo pedagoginio darbo patirties. Rytų Lietuvos praradimas neleido lietuviams atkurti istorinio Vilniaus universiteto. 1920 Kaune pradėjo veikti Aukštieji kursai, 1922 jie pertvarkyti į Lietuvos universitetą (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas). Jo personalą sudarė Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių aukštąsias mokyklas baigę ir mokslo laipsnį įgiję asmenys. Aukštąjį mokslą plėtoti padėjo mokslininkai iš Vokietijos, Šveicarijos, kitose Europos šalyse gyvenantys rusų emigrantai. 4 dešimtmečio pradžioje pradėjo dirbti jaunieji mokslininkai – universiteto auklėtinių kartõs, turėjusios galimybę tobulintis užsienio aukštosiose mokyklose ir taikančios vakarietiškus studijų modelius, atstovai (dauguma jų II pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus).
Karo muziejaus atidarymas 1921 02 16 Kaune (pirmoje eilėje centre stovi ministras pirmininkas K. Grinius)
Lietuvos tarptautinė padėtis buvo sudėtinga. Pirmosios ją pripažinusios valstybės buvo Vokietija ir Sovietų Rusija, Vakarų valstybės (Prancūzija, Didžioji Britanija, Olandija ir kitos) neskubėjo Lietuvos Respublikos pripažinti de jure. Dar 1920 Baltijos šalys prašėsi priimamos į Tautų Sąjungą, buvo priimtos po metų – Lietuva visateise nare tapo 1921 09 22.
Ministras pirmininkas E. Galvanauskas priima sukilėlių paradą Klaipėdoje (1923)
Po I pasaulinio karo tarptautinio ginčo objektu tapo Klaipėdos kraštas. Klaipėdos uostu buvo suinteresuota ne tik Vokietija ir Lietuva, bet ir Lenkija, kuri tikėjosi Prancūzijos paramos. 1918 11 30 Prūsų lietuvių tautos taryba (Mažosios Lietuvos tautinė taryba) išreiškė siekį atsiskirti nuo Vokietijos ir prisijungti prie Lietuvos (Tilžės aktas). Versalio taika (1919 06 28), po I pasaulinio karo nustačiusi Europos valstybių sienas, atskyrė Mažosios Lietuvos šiaurės rytų teritoriją su Klaipėda, ją administruoti laikinai pavedė Prancūzijai, kuri įvedė čia savo karines pajėgas. 1921 11 11 Steigiamasis Seimas priėmė nutarimą prijungti prie Lietuvos valstybės Mažąją Lietuvą (autonomijos teisėmis). 1922 krašte imta rengti Lietuvos valdžios remiamą Klaipėdos krašto sukilimą. 1923 01 10 lietuvių kariai ir šauliai, remiami vietos gyventojų, įžengė į Klaipėdos kraštą, po kautynių 01 15 privertė Prancūzijos pajėgas (apie 60 žmonių) pasiduoti ir užėmė Klaipėdos miestą.
1923 01 19 paskelbta, kad Klaipėdos kraštas jungiasi prie Lietuvos (01 24 Seimas tai patvirtino). Prancūzija atšaukė savo atstovus, 1923 02 16 Ambasadorių konferencijos sprendimu Klaipėdos kraštas pripažintas Lietuvai, kuri įsipareigojo garantuoti laisvą tranzitą Nemunu ir kompensuoti Antantės šalims laikino administravimo išlaidas. 1924 05 08 Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos krašto konvencija, pagal ją kraštas de facto perduotas Lietuvai (autonomijos teisėmis).
Pasak daugumos tyrinėtojų, Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos buvo vienas drąsiausių, didelę istorinę reikšmę turinčių nepriklausomos Lietuvos Respublikos žingsnių, svarbus politiškai ir ekonomiškai. Lietuva prisijungė palyginti nedidelę teritoriją (Klaipėdos kraštas sudarė 5,5 % to meto valstybės teritorijos), bet gavo vienintelį uostą. Padidėjo Lietuvos, kaip sugebančios savarankiškai ginti savo interesus, tarptautinis autoritetas. Pamažu Klaipėdos kraštas integruotas į Lietuvos ūkį (uostas pagyvino prekybą su užsieniu), Klaipėdos mieste ir krašte buvo steigiamos mokyklos, vietos lietuviai įsitraukė į krašto valdymą. Tačiau įtampa išliko – vietos vokiečių teisės nebuvo aiškiai apibrėžtos, dėl to Vokietija darė Lietuvai spaudimą, rėmė provokiškas jėgas.
Klaipėdos krašto prijungimas nebuvo Lietuvos Respublikos įvykdyta aneksija ar okupacija: sukilime gana aktyviai dalyvavo vietos lietuviai, pačią akciją objektyviai lėmė įtempta to meto tarptautinė padėtis, per I pasaulinį karą neišspręstų tarptautinių santykių problemos ir didžiųjų valstybių tarpusavio prieštaravimai. Klaipėdos krašto sukilimas buvo Lietuvos laisvės kovų tąsa. Santykiai su Sovietų Rusija (nuo 1922 SSRS) buvo grindžiami 1920 Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartimi. SSRS ateityje planavo įtraukti Baltijos šalis į savo įtakos sferą, todėl buvo suinteresuota Lietuvos nepriklausomybe, ypač tuo, kad Lietuvai kuo mažesnę įtaką darytų Lenkija. Vilniaus klausimu ji palaikė Lietuvos pusę, notomis demonstratyviai reiškė jai palankumą. Ši nuostata buvo išreikšta 1926 09 28 Lietuvos–SSRS nepuolimo ir neutraliteto sutarties notoje, kuri dar kartą patvirtino 1920 sutartimi nustatytas sienas – Vilniaus kraštas pripažintas Lietuvos dalimi.
Lietuvos Respublika 1920–40
Kartu SSRS nevykdė 1920 sutarties sąlygų: taip ir neatlygino Lietuvai jos patirtų nuostolių ir negrąžino daugelio kultūros vertybių, pirmiausia Lietuvos Metrikos – svarbiausio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archyvo. Vilniaus vyskupiją 1925 priskyrus Lenkijai pablogėjo santykiai su Vatikanu – Lietuvos atstovas paliko Vatikaną, o popiežiaus nuncijus išvyko iš Lietuvos (santykiai normalizuoti 1927 09 27 sudarius konkordatą).
Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis (centre) žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune (1924; Devintojo forto muziejus)
1920–26 laikotarpiui būdinga partijų kova dėl politinės valdžios ir dažna vyriausybių kaita. Krikščionys demokratai (ir jiems artimos organizacijos), nors I Seime (1922–23) sudarė daugumą, vieni negalėjo išrinkti prezidento ir sudaryti Vyriausybės. Opozicinės partijos – Lietuvos socialdemokratų partija (įkurta 1896) ir Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (įkurta 1922) – nepasitikėjo prezidentu A. Stulginskiu ir 1923 02 sudaryta E. Galvanausko Vyriausybe. Dėl šių nesutarimų A. Stulginskis I Seimą 1923 03 12 paleido. Per 1923 05 12–13 rinkimus į II Seimą (1923–26) krikščionys demokratai laimėjo absoliučią daugumą. 1923 06 19 prezidentu vėl išrinktas A. Stulginskis. Krikščionys demokratai, nors jų vyriausybėms pavyko pagerinti daugelį ūkio rodiklių, sustiprinti litą, buvo kaltinami valdžios uzurpavimu ir finansinėmis machinacijomis; labai išplėstas administracinis aparatas, kunigai darė poveikį politikai.
Po 1926 05 08–10 rinkimų gausiausią III Seimo (1926–27) frakciją vėl sudarė krikščionys demokratai (30 iš 85), bet daugumos jie jau neturėjo.
Vyriausybę (ministras pirmininkas M. Sleževičius) sudarė kariosios – valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų – bei tautinių mažumų partijos. 1926 06 08 prezidentu išrinktas valstiečių liaudininkų atstovas K. Grinius. Panaikinta dar laisvės kovų laikotarpiu įvesta karo padėtis, paskelbta politinė amnestija, liberalizuotas spaudos įstatymas, laisviau pradėjo reikštis tautinės mažumos (Švietimo ministerija leido įsteigti 75 lenkų mokyklas), siekta riboti dvasininkų privilegijas, planuota Bažnyčią atskirti nuo valstybės. Tokiems pertvarkymams nepritarė konservatyvi visuomenės dauguma. Suaktyvėjo radikaliųjų politinių jėgų, pirmiausia SSRS kurstomų komunistų, antivalstybinė veikla. Krikščionys demokratai ir nauja politinė jėga – tautininkai (Lietuvių tautininkų sąjunga įkurta 1924) Vyriausybės politikoje įžvelgė lenkų ir komunistų (Lietuvos komunistų partija 1919 buvo uždrausta) įtakos Lietuvos užsienio ir vidaus politikai stiprėjimą.
Prezidentas K. Grinius (sėdi pirmoje eilėje centre) Lietuvos aviacijos šventėje Kaune 1926 (pirmas iš kairės ministras pirmininkas M. Sleževičius, pirmas iš dešinės – Seimo pirmininkas Jonas Staugaitis; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Autoritarinio valdymo metai (1926–1940)
Šarvuočiai prie Vyriausiojo štabo rūmų Kaune (1926 12 17)
1926 12 17 karininkų grupuotė, tautininkų ir krikščionių demokratų politiškai remiama, įvykdė Gruodžio septynioliktosios perversmą, prezidentas ir Vyriausybė buvo nušalinti. Prezidentu paskelbtas A. Smetona, ministru pirmininku – A. Voldemaras. 1927 04 Seimas buvo paleistas (kitas išrinktas tik 1936). Daugiau kaip 100 asmenų (daugiausia komunistų) buvo apkaltinta antivalstybine veikla ir suimta, keturiems jų įvykdyta mirties bausmė. Pagal 1928 paskelbtą naują Konstituciją (pasirašyta prezidento ir Vyriausybės), Seimas nebebuvo vienintelis tautos valios reiškėjas, Prezidento institucija tapo praktiškai nepriklausoma nuo Seimo. 1929 09 A. Smetona privertė A. Voldemarą išeiti iš Vyriausybės (siekdami jį sugrąžinti į valdžią voldemarininkai 1930–34 surengė keletą sąmokslų). Ministru pirmininku tapo J. Tūbelis (pareigas ėjo iki 1938).
Lietuvos kariuomenės šarvuočiai kariuomenės štabo kieme 1926 12 18 (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Prezidentas A. Smetona ir Lietuvos įgaliotasis ministras Italijoje V. Čarneckis tarp Lietuvos kariuomenės karininkų (iš kairės: generalinio štabo pulkininkas P. Kubiliūnas, generolas leitenantas V. Grigaliūnas-Glovackis, pulkininkas P. Jackevičius, generolas leitenantas T. Daukantas, pulkininkas K. Skučas, generalinio štabo pulkininkas Z. Gerulaitis, Ukmergė, 1929)
Lietuvoje per kelerius metus įsitvirtino autoritarinė A. Smetonos politinė valdžia, bet padėtis šalyje buvo stabilizuota, užkirstas kelias SSRS inspiruojamiems vietos komunistų veiksmams. Didesnę reikšmę įgavo savivaldybės, nuo 1931 tiesiogiai pavaldžios Vidaus reikalų ministerijai. Opozicinių partijų įtaka sumažėjo, o 1936 Seimo rinkimų išvakarėse krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų partijos buvo uždraustos (pagal 1936 05 įstatymą kandidatus į Seimą siūlė apskričių ir miestų tarybos). Tautininkams atiteko visa valdžia. Seimo įtaka A. Smetonos valdymo metais buvo nedidelė, jis paprastai tik priimdavo Vyriausybės siūlomus įstatymus. 1938 02 11 Seimas priėmė Konstituciją, kuri suteikė prezidentui įstatymų leidžiamąją teisę, jam atsakinga tapo Vyriausybė. Nuo 1933 prezidentas tautininkų buvo vadinamas Tautos Vadu. Ideologine prezidento ir valdančiosios partijos doktrina tapo tautos vienybės idėja, kuria bandyta pateisinti 1926 Gruodžio septynioliktosios perversmą, demokratijos varžymus ir kuri pirmiausia reiškė visišką paklusnumą centrinei valdžiai.
Lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno laidotuvės Kaune (1933 07 20; Kauno miesto muziejus)
Tuo remdamasi SSRS istoriografija A. Smetonos režimą vadino fašistiniu, bet iš tiesų to meto Lietuvos politinė santvarka buvo panašesnė į gretimų Latvijos ir Lenkijos autoritarinę santvarką, o ne į Italijos ar Vokietijos režimus. 4 dešimtmečio pabaigoje, pablogėjus tarptautinei padėčiai, valstybę imta demokratinti (buvo plečiama vyriausybių politinė sudėtis), bet tai neturėjo didesnio poveikio šalies vidaus gyvenimui.
4 dešimtmetyje Lietuva ėmė glaudžiau bendradarbiauti su kitomis Baltijos valstybėmis ir Vakarų šalimis. 1934 09 12 sudaryta Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinė ir diplomatinė sąjunga Baltijos antantė – siekta plėsti šių valstybių bendradarbiavimą ir stiprinti jų tarptautinę padėtį. Lenkija siekė priversti Lietuvą užmegzti diplomatinius santykius, bet ši atsisakė sudaryti bet kokias oficialias sutartis (tai būtų suvokta kaip jos silpnumas). 1927 Ženevos konferencijoje Lenkijos reikalavimu Tautų Sąjunga apkaltino Lietuvą tranzito trukdymu, bet 1931 Nuolatinis tarptautinis teisingumo tribunolas Hagoje Lietuvą išteisino. 1938 03 17 Lenkija pasinaudojo pasienyje įvykusiu incidentu ir ultimatyviai pareikalavo užmegzti diplomatinius santykius (Lenkijos ultimatumas Lietuvai). Vakarų šalys ragino Lietuvą nusileisti Lenkijai. Vokietija, kilus Lietuvos ir Lenkijos kariniam konfliktui, rengėsi užimti Klaipėdos kraštą ir Žemaitiją iki Dubysos. Tokiomis aplinkybėmis Lietuva neatsispyrė spaudimui ir 1938 03 19 užmezgė diplomatinius santykius su Lenkija, bet ir vėliau abiejų valstybių santykiai išliko šalti, nors buvo pasirašytos kelios sutartys.
Klaipėdos celiuliozės ir kartono (faneros) fabrikas (20 a. 4 dešimtmetis)
1928 Lietuvos–Vokietijos sienos sutartimi buvo nustatyta abiejų valstybių siena – Klaipėdos kraštas pripažintas Lietuvai; sureguliuoti krašte gyvenančių vokiečių karo veteranų pensijų, Nemuno priežiūros ir kiti klausimai. 1933 Vokietijoje į valdžią atėjus nacionalsocialistams abiejų šalių santykiai blogėjo – vėl iškilo Klaipėdos krašto klausimas (A. Hitleris siekė peržiūrėti Versalio taikos sutartį ir prijungti šį kraštą prie Vokietijos). 1932 Klaipėdos gubernatorius atleido tuomet mažai su Lietuvos valdžia tesiskaičiusį direktorijos pirmininką O. Böttcherį. Klaipėdos seimeliui išreiškus nepasitikėjimą paskirtu pirmininku E. Simonaičiu buvo paleistas ir seimelis.
Nuolatinis tarptautinis teisingumo tribunolas nepaklusnaus direktorijos pirmininko atleidimą pripažino teisėtu, bet seimelio paleidimą – neteisėtu (Klaipėdos krašto byla). Vokietija darė Lietuvai ir ekonominį spaudimą – apribojo prekybą (tai labai paveikė šalies žemės ūkį; dėl to, t. p. ir dėl pasaulinės ekonominės krizės padarinių, 1935 kilo Suvalkijos valstiečių streikas). Santykiai su Vokietija dar labiau pablogėjo Klaipėdoje susikūrus dviems nacionalsocialistinės krypties politinėms partijoms, kurios 1934 pradėjo rengti sukilimą, siekdamos atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos. Sąmokslas buvo atskleistas. Kaune įvyko pirmasis pasaulyje nacių teismas – Klaipėdos krašto nacių 4 vadovai 1935 03 buvo nuteisti mirties bausme, dar 84 – kalėti (Vokietijos reikalavimu mirties bausmė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos, visi maištininkai iki 1938 buvo paleisti; noimanininkai, zasininkai). Prisijungusi Austriją ir okupavusi Čekiją Vokietija 1939 03 20 įteikė Lietuvai ultimatumą, kuriuo, grasindama karine invazija, pareikalavo Klaipėdos krašto. Po 2 d. Lietuva buvo priversta šį reikalavimą įvykdyti.
J. Urbšys pasirašo Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartį (1939 10, Maskva; iš kairės stovi –Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras SSRS L. Natkevičius, SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas, Lietuvos ministro pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas, Lietuvos kariuomenės vadas S. Raštikis, SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pirmasis pavaduotojas Vladimiras Potiomkinas, J. Stalinas, SSRS gynybos liaudies komisaras K. Vorošilovas, A. Ždanovas; Rusijos Federacijos vaizdo ir garso archyvas)
Vokietija pažadėjo neremti prieš Lietuvą nukreiptos trečiosios jėgos, bet šio pažado netesėjo – 1939 08 23 sudarė slaptą sutartį su SSRS (Molotovo–Ribbentropo paktas), kuria pasidalijo Rytų Europą į įtakos sferas (Lietuva pateko į Vokietijos, Latvija ir Estija – į SSRS įtakos sferą). Netekusi Klaipėdos Lietuva prarado vienintelį jūrų uostą ir 1/3 šalies pramonės. Jai teko rūpintis Klaipėdos krašto pabėgėliais (daugiau kaip 10 000 žmonių). Molotovo–Ribbentropo paktas ir Vokietijos įvykdyta Lenkijos okupacija (per II pasaulinį karą 1939 09 pradėjusią Lenkijos kampaniją Lietuva laikėsi neutraliteto, atmetė nacių valdžios siūlymą užimti Vilniaus kraštą ir priglaudė apie 14 000 lenkų karo pabėgėlių – karių ir civilių) iš esmės pakeitė jėgų balansą regione. Pagal 1939 09 28 sutartį su Vokietija, SSRS užleido jai teritorijas į rytus nuo Vyslos, o Vokietija sutiko, kad Lietuva, kaip ir kitos dvi Baltijos šalys, patektų į SSRS įtakos sferą. Tą pačią dieną SSRS primetė Estijai, o 10 05 – Latvijai savitarpio pagalbos sutartis, pagal kurias įgijo teisę įvesti į šių šalių teritoriją savo karinius junginius (po 25 000–30 000 karių). 1939 10 10 analogišką Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartį buvo priversta pasirašyti ir Lietuva; jos teritorijoje buvo įkurdinta apie 20 000 (vėliau daugiau) SSRS karių. SSRS karinių junginių įvedimas buvo žingsnis į nepriklausomybės praradimą.
Lietuva faktiškai prarado politinės veiklos savarankiškumą ir virto tarsi SSRS protektoratu. Mainais SSRS, neva laikydamasi 1920 taikos sutarties, 10 09 perdavė Lietuvai Vilniaus miestą (215 000 gyventojų) ir dalį Vilniaus krašto (7000 km2; kitą dalį atidavė Baltarusijai). 1939 10 28 Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, kurį Lenkijai žlugus jau kelias savaites buvo užėmusi SSRS kariuomenė. Vilniečiai buvo įbauginti jos plėšikavimų, NKVD suėmė bei ištrėmė nemažai vietos lenkų ir lietuvių politikos ir kultūros veikėjų. Vilniaus krašto ūkis buvo apleistas, todėl Lietuvai teko į jį investuoti nemažai lėšų. Trūkstant maisto mieste buvo steigiami maitinimo punktai, parduotuvės. Vilniaus krašte prisiglaudė apie 100 000 lenkų karo pabėgėlių.
Lietuvos kariuomenė įžengia į Vilnių (1939 10 28)
Santykiai su SSRS. Valstybingumo praradimas
Prezidentas A. Smetona (ketvirtas iš kairės) su Vyriausybės nariais Prezidentūroje 1939 11 22 (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1939 11 21 pradėjo darbą paskutinė Lietuvos Vyriausybė (ministras pirmininkas A. Merkys), kurią, be tautininkų, sudarė valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų atstovai. Kariuomenės vadu tapo V. Vitkauskas (pakeitė generolą S. Raštikį). SSRS kariuomenės junginiams įsikūrus Lietuvoje pradėjo aktyviau veikti SSRS remiami vietiniai komunistai – organizavo trumpalaikius streikus, bet surengti didesnių akcijų jiems nepavyko. Po SSRS–Suomijos karo (1939) 1940 02 nuspręsta SSRS agresijos atveju sudaryti Vyriausybę užsienyje, 1940 05 – okupantams priešintis ginklu, prezidentui ir Vyriausybei trauktis į Kudirkos Naumiestį ir iš ten vadovauti pasipriešinimui, kritiniu atveju trauktis į Vokietiją (šis planas nebuvo įvykdytas, nes lemiamu momentu prezidentas ir Vyriausybė veikė kitaip). SSRS nepavykus užimti Suomijos ir Vokietijai pergalingai kariaujant Vakarų fronte SSRS ėmė atvirai grasinti Baltijos šalims. 1940 05 25 ji apkaltino Lietuvą provokacijomis prieš SSRS kariuomenės įgulas.
1940 06 14 ultimatumu Lietuvai (Sovietų Sąjungos ultimatumas Lietuvai; užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui jį įteikė SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas) SSRS pareikalavo sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti neribotą SSRS karinį kontingentą. Nepareiškusi oficialaus protesto Lietuvos Vyriausybė patenkino visus SSRS ultimatumo reikalavimus. Naujos vyriausybės vadovu siūlytas S. Raštikis, bet SSRS pareiškė protestą nurodydama, kad dėl naujos vyriausybės sudėties reikia tartis su Maskvos įgaliotiniu V. Dekanozovu; tai reiškė Lietuvos Respublikos suverenumo panaikinimą. Sužinojęs apie planuojamą V. Dekanozovo atvykimą A. Smetona perdavė prezidento pareigas A. Merkiui ir 1940 06 15, SSRS kariuomenei (15 divizijų, apie 150 000 karių) jau okupuojant Lietuvą, pasitraukė į Vokietiją; 06 16 į Lietuvą atvyko V. Dekanozovas. Prasidėjo SSRS okupacijos laikotarpis, nors ne visi gyventojai ir net valstybės veikėjai tai iš karto suprato.
Du nepriklausomo gyvenimo dešimtmečiai buvo labai reikšmingi Lietuvos vidaus raidai ir santykiams su užsieniu. Pasiekta didelė žemės ūkio, pramonės, mokslo, kultūros pažanga: Lietuva pasiekė vidutinį Vidurio Rytų Europos šalių lygį. Ji tapo visateise pasaulio tautų bendrijos nare. Lietuvos Respublikos metais išaugo ir subrendo nauja karta, kurios sąmonėje įsitvirtinusi nepriklausomybės idėja padėjo išgyventi SSRS okupaciją ir jai priešintis.
https://s.vle.lt/maps/vle-2022/?mapid=lietuvos_sienu_kaita-117499
-Lietuvos istorija
P: Lietuvos aneksija: 1940 metų dokumentai Vilnius 1990; Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16.–1940.VI.15.) Vilnius 1996. L: R. Žepkaitė Lietuva ir didžiosios valstybės 1918–1939 m. Kaunas 1986; A. Eidintas Lietuvos Respublikos prezidentai Kaunas 1991; J. Jakštas Nepriklausomos Lietuvos istorija Chicago 1992; A. Kasparavičius Didysis X Lietuvos užsienio politikoje: 1926 metų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties analizė Vilnius 1996; Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai 1918–1940 m. Vilnius 1997; G. Vaskela Žemės reforma Lietuvoje 1918–1940 m. Vilnius 1998; A. Gaigalaitė, J. Skirius, A. Kasparavičius, A. Veilentienė Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940 Vilnius 1999; D. Mačiulis Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 metais Vilnius 2005; Lietuvos istorija t. 10 Nepriklausomybė (1918–1940 m.) Vilnius 2013; Z. Norkus Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai: kapitalizmas, klasės ir demokratija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu Vilnius 2014; A. Kasparavičius Griūvanti taika. Lietuva didžiojoje politikoje 1934–1939 (1940) Vilnius 2021.
1088
Lietuva ikivalstybiniu laikotarpiu
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Liublino unijos (1569–1795)
Lietuva Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1914)
Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918)
Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas (1918–1920)
Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija (1940–1941)
Lietuva Vokietijos okupacijos metais (1941–1944)
Lietuva stalininio režimo metais (1944–1953)
Lietuva politinio atšilimo ir stagnacijos laikotarpiu (1953–1987)