Lietuvos Respublikos priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas

Lietuvõs Respùblikos priešgaisrnės apsaugõs ir gélbėjimo departameñtas

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vėliava

Lietuvos Respublikos priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos veiklą reglamentuoja Priešgaisrinės saugos įstatymas (2002, įsigaliojo 2003). Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas vadovauja civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos veiklai, ją organizuoja ir koordinuoja, pagal kompetenciją teikia pagalbą visuomenei, organizuoja gaisrų ir kitų ekstremalių situacijų prevenciją ir kontroliuoja, kaip laikomasi jos reikalavimų, rengia gaisrinės ir civilinės saugos mokymus.

Struktūra

Departamentą sudaro valdybos su skyriais: Civilinės saugos (Civilinės saugos planavimo ir koordinavimo, Gyventojų apsaugos organizavimo), Valstybinės priešgaisrinės priežiūros (Gaisrų prevencijos, Valstybinės priešgaisrinės priežiūros organizavimo), Pajėgų valdymo (Situacijų koordinavimo, Veiklos organizavimo), Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų (Korupcijos prevencijos, Vidaus tyrimų), prie direktoriaus patarėjų grupės veikiantys skyriai (Komunikacijos, Tarptautinių ryšių, Centralizuoto vidaus audito), Administracinė grupė su skyriais (Žmogiškųjų išteklių valdymo, Teisės ir personalo, Finansų, Darbo užmokesčio apskaitos, Dokumentų valdymo, Viešųjų pirkimų), Materialinių išteklių ir logistikos grupė su skyriais (Turto valdymo, Logistinio aprūpinimo, Informacinių technologijų ir ryšių, Specialiųjų priemonių aptarnavimo, Planavimo ir projektų valdymo).

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento būstinė Vilniuje (2019)

Nuo 2019 Departamento teritoriniai struktūriniai padaliniai yra Mažeikių objektinė, Vilniaus (priklauso Alytaus, Druskininkų, Lazdijų, Varėnos, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų, Ukmergės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos), Kauno (priklauso Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio, Jonavos, Kaišiadorių, Kėdainių, Prienų, Raseinių, Jurbarko priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos), Klaipėdos (priklauso Tauragės, Pagėgių, Šilalės, Gargždų, Kretingos, Neringos, Palangos, Skuodo, Šilutės, Plungės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos), Šiaulių (priklauso Telšių, Mažeikių, Akmenės, Joniškio, Kelmės, Pakruojo, Radviliškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos), Panevėžio (priklauso Utenos, Visagino, Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Zarasų, Biržų, Kupiškio, Pasvalio, Rokiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos) priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, Elektrėnų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.

Departamentui pavaldžios įstaigos: Bendrasis pagalbos centras, Gaisrinių tyrimų centras, Ugniagesių gelbėtojų mokykla. Departamentui vadovauja vidaus reikalų ministro skiriamas direktorius, kuris turi 2 pavaduotojus ir patarėjų grupę.

Istorija

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo 1522 privilegija buvo patvirtinta Vilniaus miesto įgula, kuri turėjo saugoti gyventojus nuo gaisrų, vagysčių ir plėšimų. 1530 Vilniaus miesto magistrato įsakymu visų namų savininkai turėjo įsigyti gaisrų gesinimo inventorių.

Druskininkų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastatas

Pirmoji Lietuvoje profesionalių ugniagesių dalis iš samdomų miesto gyventojų buvo sudaryta Vilniuje 1802 06 07, joje buvo 45 ugniagesiai (1842 – 42, 1920 – 109, 1939 – 106 ugniagesiai). Ji buvo pavaldi policijos viršininkui. Pirmoji ugniagesių dalis Kaune buvo įsteigta 1815. Apskričių miestuose ugniagesių dalis pradėta steigti nuo 19 a. 8 dešimtmečio. 19 a. pradžioje Vilniaus ugniagesių dalis turėjo rankinių vandens siurblių, apie 20 specialių vežimų gesinimo įrankiams, vandeniui vežti, 1870 įsigijo pirmąjį garu varomą siurblį, 1891 Vilniuje buvo įrengta elektrinė gaisrinė signalizacija, ji veikė daugiau nei 11 metų, t. y. kol Vilniuje išplito telefono ryšys. 1925 Vilnius, 1926 Kaunas įsigijo pirmuosius gaisrinius automobilius. 1924 Kaune įvyko pirmasis Lietuvos ugniagesių organizacijų suvažiavimas. Lietuvos ugniagesių sąjunga 1925 tapo viena Pabaltijo ugniagesių susivienijimo steigėjų. 1918–40 Lietuvoje veikė valstybinės, savivaldybių, visuomeninės ir privačios ugniagesių organizacijos.

1941 ugniagesyba pertvarkyta pagal Sovietų Sąjungos gaisrinės saugos sistemą. Ugniagesių tarnybos dalys įsteigtos visuose Lietuvos miestuose, kai kuriose pramonės įmonėse, prie geležinkelių.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Priešgaisrinės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos buvo įsteigtas 1990 05 29. Pagal 1992 Valstybinės priešgaisrinės priežiūros nuostatus, Respublikinė valstybinė priešgaisrinės priežiūros institucija buvo Priešgaisrinės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. 1999 01 07 Priešgaisrinės apsaugos departamentas pertvarkytas į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą, 2005 01 01 prie jo prijungtas Civilinės saugos departamentas, 2006 07 01 – Bendrasis pagalbos centras. 2014 papildytas Priešgaisrinės saugos įstatymas apibrėžiant savanorių ugniagesių statusą ir veiklą. 2016 savivaldybių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybas ėmė papildyti savanoriai ugniagesiai, o šios tarnybos iš departamento perėmė ne savivaldybių centruose buvusias ugniagesių komandas.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento ženklas

2019 apskričių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ir svarbių objektų apsaugą vykdančios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ar tarnybos prijungtos prie Priešgaisrinės apsaugos departamento ir tapo jo teritoriniais padaliniais, Specialioji priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba panaikinta.

Vadovai

Lent. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento* vadovai nuo 1990

Vadovas	Metai
Julius Kraujelis	1990–1994
Kazys Zulonas	1994–2006
Remigijus Baniulis	2006–2016
Kęstutis Lukošius	2017–2019
Saulius Greičius	nuo 2019

*iki 1999 veikė kitais pavadinimais

609

gaisrinė sauga

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas; gaisrinė sauga; Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba