Lietuvos Respublikos Vyriausybė

Lietuvõs Respùblikos Vyriausýbė, Lietuvõs Vyriausýbė, Vyriausýbė, vykdomąją valdžią Lietuvoje įgyvendinanti institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Ministrą Pirmininką Lietuvos Respublikos Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Prezidentas. Ministro Pirmininko teikimu Prezidentas skiria ir atleidžia ministrus.

Vyriausybės suformavimas, veikla

Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmai (1982, architektas V. E. Čekanauskas)

Paskirtasis Ministras Pirminkas ne vėliau kaip per 15 dienų pristato Seimui savo sudarytą ir Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą. Jei Seimas motyvuotu nutarimu nepritaria šiai programai, Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos pateikia svarstyti naują programą. Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria jos programai. Seimui pritarus Vyriausybės programai, ji per 3 mėnesius privalo parengti ir patvirtinti konkrečias priemones šiai programai įgyvendinti. Pradėdami eiti pareigas Ministras Pirmininkas ir ministrai prisiekia Seimo posėdyje. Priesaiką priima Seimo Pirmininkas. Vyriausybė tvarko krašto reikalus, rūpinasi teritorijos neliečiamybe, valstybės saugumu ir viešąja tvarka, vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus, Prezidento dekretus, koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą. Rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui, vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą, rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus.

Užmezga diplomatinius santykius, palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, vykdo kitas funkcijas.

Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras. Vyriausybės darbo tvarką nustato Vyriausybės įstatymas (1994, nauja redakcija 1998).

Už visą savo veiklą Vyriausybė solidariai atsakinga Seimui, ji ne rečiau kaip kartą per metus pateikia Seimui savo metinę veiklos ataskaitą. Ministrai už jiems pavestas valdymo sritis atsako Seimui, Prezidentui ir yra tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.

Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus Prezidentui po Seimo rinkimų ar išrinkus Prezidentą. Pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus, priešingu atveju Vyriausybė turi atsistatydinti. Vyriausybė t. p. privalo atsistatydinti Seimui du kartus iš eilės nepritarus naujai sudarytos Vyriausybės programai, visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškus nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku, atsistatydinus ar mirus Ministrui Pirmininkui, po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė. Ministras privalo atsistatydinti, kai nepasitikėjimą juo slaptu balsavimu pareiškia daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Prezidentas priima Vyriausybės ar ministro atsistatydinimą; prireikus paveda Vyriausybei toliau eiti pareigas arba paveda vienam ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.

pagrindinis įėjimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmus

Ministras Pirmininkas ir ministrai

Ministras Pirmininkas ir ministrai negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, t. p. gauti kitokį atlyginimą, išskyrus jiems nustatytą pagal pareigas Vyriausybėje bei užmokestį už kūrybinę veiklą.

Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio Prezidento sutikimo.

Ministras Pirmininkas atstovauja Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai. Kol nėra Ministro Pirmininko ar jis negali eiti savo pareigų, Prezidentas ne ilgesniam kaip 60 dienų laikui Ministro Pirmininko teikimu paveda vienam iš ministrų jį pavaduoti; kai tokio teikimo nėra, Prezidentas vienam iš ministrų paveda pavaduoti Ministrą Pirmininką. Ministras Pirmininkas potvarkiais skiria ir atleidžia iš pareigų Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus, Vyriausybės įstaigų vadovus.

Ministras vadovauja ministerijai, sprendžia jos kompetencijai priklausančius klausimus, t. p. vykdo kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Ministrą laikinai gali pavaduoti Ministro Pirmininko paskirtas kitas Vyriausybės narys. Ministerijų veiklą reglamentuoja Vyriausybės tvirtinami nuostatai. Ministerijas Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Seimas, priimdamas įstatymą.

Vyriausybei ir Ministrui Pirmininkui jų funkcijas vykdyti padeda Vyriausybės kanceliarija, vadovaujama Ministro Pirmininko skiriamo Vyriausybės kanclerio.

Vyriausybės atstovas

Vyriausybės atstovas tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas Vyriausybei, jį skiria Vyriausybė ketverių metų kadencijai viešo konkurso būdu. Vyriausybės atstovo veiklą reglamentuoja Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas (1998, nauja redakcija 2004). Vyriausybė kiekvienoje apskrityje skiria vieną Vyriausybės atstovą, kuris atlieka savivaldybių administracinę priežiūrą. Vyriausybės atstovas tikrina savivaldybių priimamus teisės aktus, neteisėtus teisės aktus siūlo panaikinti ar pakeisti, reikalauja, kad būtų laikomasi įstatymų. Jei savivaldybė, apsvarsčiusi Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako savo priimtą teisės aktą pakeisti ar panaikinti, Vyriausybės atstovas šį aktą skundžia teismui. Vyriausybės atstovas turi teisę dalyvauti savivaldybės tarybų posėdžiuose, motyvuotu teikimu siūlyti savivaldybės tarybai svarstyti neteisėto teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą, pateikti rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą. Vyriausybės atstovas savo potvarkiu gali sustabdyti savivaldybės priimtų teisės aktų vykdymą, jei šių teisės aktų pagrindu gali būti sudaromi neteisėti ir viešąjį interesą pažeidžiantys sandoriai.

1993 07 01 priimtas pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės atstovo įstatymas. Įgyvendindama šį įstatymą Vyriausybė 1993 10 05 nutarimu Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovų regionuose įsteigė 12 Vyriausybės atstovų pareigybių. Pirmasis Vyriausybės atstovas 1993 10 08 buvo paskirtas Vilniuje, vėliau – kituose regionuose. 1995 03 09 nutarimu Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovų regionuose tarnybų reorganizavimo Vyriausybės atstovų skaičius sumažintas nuo 12 iki 10 (sujungus Vyriausybės atstovų Vilniaus mieste ir regione bei Kauno mieste ir regione tarnybas). 1996 12 12 priimtas Apskrities valdymo įstatymo pakeitimo ir papildymo bei Vyriausybės atstovo įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymas, kuriuo panaikinta Vyriausybės atstovo institucija, o savivaldybių veiklos teisėtumo priežiūros funkcija perduota apskričių viršininkams. Šią funkciją apskričių viršininkai vykdė iki Konstitucinis Teismas 1998 02 18 nustatė, kad apskričių viršininkams suteikta teisė vykdyti savivaldybių veiklos teisėtumo priežiūrą yra neteisėta.

Vyriausybės atstovo institucija buvo atkurta 1998 05 14 priimtu Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymu. 2002 12 10 priimta nauja šio įstatymo redakcija detalizavo ir išplėtė Vyriausybės atstovų teises ir įgaliojimus, apibrėžė Vyriausybės atstovų tarnybos statusą. 2019 06 19 Vyriausybės nutarimu Dėl vyriausybės atstovų tarnybų reorganizavimo, vyriausybės atstovų tarnybų reorganizavimo sąlygų aprašo ir vyriausybės atstovų įstaigos nuostatų patvirtinimo 10 Vyriausybės atstovų tarnybų sujungtos į Vyriausybės atstovų įstaigą (pradėjo veikti 2019 07 02). Įstaigos buveinė yra Vilniuje, įstaigos valstybės tarnautojai dirba kiekvienoje apskrityje nuotolinėse darbo vietose buvusių Vyriausybės atstovų tarnybų patalpose.

Įstaigos, veikiančios prie Vyriausybės

Įstaigos, veikiančios prie Vyriausybės (2019): Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės, Lietuvos statistikos, Tautinių mažumų departamentai, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Vyriausybei atskaitingos valstybės institucijos ir įstaigos (2019): Mokestinių ginčų, Lietuvos administracinių ginčų komisijos, Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija, Ryšių reguliavimo, Viešųjų pirkimų tarnybos, valstybės įmonė Turto bankas, t. p. Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras, Informacinės visuomenės plėtros komitetas.

Ministerijos

Vyriausybę sudaro Aplinkos ministerija, Ekonomikos ir inovacijų ministerija, Energetikos ministerija, Finansų ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Kultūros ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Susisiekimo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Teisingumo ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Žemės ūkio ministerija.

Vyriausybė 1918–1940

Pirmoji Lietuvos Respublikos vyriausybė. Iš kairės: Švietimo ministerijos valdytojas Jonas Yčas, teisingumo ministras Petras Leonas, ministras pirmininkas, užsienio reikalų ministras, krašto apsaugos ministras Augustinas Voldemaras, finansų, prekybos ir pramonės ministras, susisiekimo ministras Martynas Yčas, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras Juozas Tūbelis, vidaus reikalų ministras bei laikinai einantis maitinimo ir darbų ministro pareigas Vladas Stašinskas (Vilnius, 1918; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

1918–1940 vykdomosios valdžios funkcijas atliko Lietuvos Ministrų Kabinetas (nuo 1938 Lietuvos Ministrų Taryba). Pagal 1918 11 02 Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius vykdomoji valdžia pavesta Ministrų Kabinetui (pirmoji Lietuvos Vyriausybė veikė 1918 11 11–1918 12 26, Ministras Pirmininkas A. Voldemaras) kartu su Valstybės Tarybos Prezidiumu, kurio pasirašytus aktus turėjo kontrasignuoti Ministras Pirmininkas ar tam tikros srities ministras. Prezidiumas skyrė Ministrą Pirmininką ir tvirtino jo sudaryto Ministrų Kabineto, kuris buvo solidariai atskaitingas Valstybės Tarybai, sudėtį. Valstybės Taryba galėjo jam pareikšti nepasitikėjimą ir jį atstatydinti. Įstatymų iniciatyvos teisė priklausė Valstybės Tarybai ir Ministrų Kabinetui. 1919 01 24 Laikinosios Konstitucijos pataisa Ministrų Kabinetui buvo suteikta teisė tarp Valstybės Tarybos sesijų leisti laikinuosius įstatymus, galiojusius, kol Valstybės Taryba juos atmesdavo ar pakeisdavo. 1919 04 04 (1918 Laikinosios Konstitucijos nauja redakcija) Valstybės Tarybos Prezidiumas kolegialaus valstybės vadovo funkcijas perdavė Valstybės Tarybos renkamam vienasmeniam Prezidentui, kuris skyrė Ministrą Pirmininką ir tvirtino jo sudarytą Valstybės Tarybai atsakingą Ministrų Kabinetą. Pagal 1920 06 02 Laikinają Lietuvos Valstybės Konstituciją Ministrų Kabinetas ir Steigiamasis Seimas turėjo įstatymų iniciatyvos teisę.

1

Vykdomoji valdžia pavesta dvinarei Vyriausybei, susidedančiai iš Steigiamojo Seimo renkamo Prezidento ir Ministrų Kabineto, atsakingo Steigiamajam Seimui (1920 10 25–1921 02 Mažajam seimui) ir privalančio turėti jo pasitikėjimą. Parlamentarizmą įteisinusia 1922 08 01 Lietuvos Konstitucija vykdomoji valdžia suteikta Prezidentui ir Ministrų Kabinetui, kuris privalėjo turėti Seimo pasitikėjimą. Prezidentas skyrė Ministrą Pirmininką ir tvirtino jo sudarytą Ministrų Kabinetą. Prezidento aktus turėjo kontrasignuoti Ministrų Kabineto atstovas. Ministrų Kabinetas, Seimas ir 25 000 Seimo rinkimų teisę turinčių piliečių turėjo įstatymų iniciatyvos teisę. Po 1926 12 17 perversmo Ministrų Kabinetas faktiškai tapo priklausomas tik nuo Prezidento ir atsakingas tik jam. 1928 05 25 Lietuvos Valstybės Konstitucija Prezidento aktui, kuriuo atleidžiamas Ministrų Kabinetas, nereikalavo Ministrų Kabineto atstovo kontrasignacijos. Konstitucija formaliai dar pripažino Ministrų Kabineto atsakomybę ir Seimui, bet 1927–1936 jo nebuvo, 1936 iš apskričių ir miestų tarybų pasiūlytų kandidatų rinktas Seimas tradicinėmis parlamentinėmis galiomis dalijosi su Prezidentu.

Formalius parlamentarizmo likučius galutinai panaikino 1938 05 12 Lietuvos Konstitucija, pagal kurią Vyriausybę sudarė Ministras Pirmininkas ir ministrai. Ministrą Pirmininką skyrė Prezidentas. Ministrų Kabinetas buvo politiškai atsakingas Prezidentui, privalėjo turėti jo pasitikėjimą. Nepasitikėjimą Ministrų Kabinetu Seimas galėjo pareikšti tik 3/5 atstovų balsų. Įstatymų iniciatyvos teisę turėjo Seimas (bent ketvirtadalis Seimo narių) ir Ministrų Kabinetas.

Vyriausybė sovietmečiu

SSRS okupavus Lietuvą, 1940 06 17 vietoj Ministrų Kabineto sudaryta marionetinė aukščiausiosios vykdomosios valdžios institucija Liaudies vyriausybė. Iš SSRS ambasados ir Lietuvos komunistų partijos parinktų Lietuvoje žinomų visuomenės ir kultūros veikėjų – E. Galvanausko, M. L. Kogano, V. Krėvės, M. Mickio, P. Pakarklio, J. Paleckio, A. Venclovos, V. Vitkausko – sudaryta vyriausybe (ją 1940 06 17 patvirtino laikinai prezidento pareigas tuomet ėjęs A. Merkys) SSRS vadovybė siekė užmaskuoti okupaciją, nuraminti ir apgauti Lietuvos ir pasaulio visuomenę, įteisinti krašto aneksiją.

Įvykdžiusi SSRS vadovybės uždavinį – sudaryti savanoriško stojimo į Sovietų Sąjungą teisėtumo regimybę – 1940 08 25 Liaudies vyriausybė buvo pertvarkyta į Liaudies komisarų tarybą, kuri 1946 pavadinta Lietuvos SSR Ministrų Taryba. Ji buvo sudaroma LSSR Aukščiausiosios Tarybos naujo šaukimo pirmojoje sesijoje. Lietuvos SSR Ministrų Taryba buvo sudaryta iš pirmininko, jo pirmojo pavaduotojo ir pavaduotojų, ministrų, valstybės komitetų pirmininkų. Formaliai Ministrų Taryba buvo atsakinga ir atskaitinga LSSR Aukščiausiajai Tarybai, tarp jos sesijų – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui, faktiškai jai vadovavo Lietuvos komunistų partijos centro komitetas. Ministrų Tarybos sudėtį LSSR Aukščiausiajai Tarybai siūlydavo Ministrų Tarybos pirmininkas. Ministrų Tarybos funkcijos: užtikrinti vadovavimą ūkiniam, socialiniam kultūriniam darbui ir kitoms valstybės valdymo sritims, sudaryti ir teikti LSSR Aukščiausiajai Tarybai tvirtinti valstybės biudžetą, leisti norminius teisės aktus ir kita. LSSR Ministrų Taryba veikė iki 1990.

ant dabartinio Užsienio reikalų ministerijos pastato Vilniuje pritvirtinta atminimo lenta, žyminti, kad 1990–91 šiame pastate posėdžiavo pirmoji atkurtos Lietuvos Respublikos Vyriausybė (2019)

Vyriausybė po 1990

Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme vykdomosios valdžios institucija t. p. vadinta Ministrų Taryba. 1992 Konstitucijoje įtvirtintas apibendrinantis terminas vyriausybė. 1994–2010 Vyriausybė per apskrities viršininką organizavo apskričių valdymą. Nuo 2010 07 01 pripažinus netekusiais galios Apskrities valdymo įstatymą (1994) ir kitus teisės aktus, panaikintos apskričių administracijos, o jų valdytas turtas bei funkcijos perduotos ministerijoms ir savivaldybėms (apskritys išliko kaip teritoriniai vienetai). Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 iki 2020 buvo sudaryta aštuoniolika Lietuvos Respublikos vyriausybių.

2

-LR Vyriausybė; -LRV

1553

2895

Lietuvos Respublikos ministerijos ir ministrai 1918–1940

Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai 1918–1940

Kazimiros Danutės Prunskienės vadovaujama Vyriausybė 1990–1991

Alberto Šimėno vadovaujama Vyriausybė 1991

Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Vyriausybė 1991–1992

Aleksandro Algirdo Abišalos vadovaujama Vyriausybė 1992

Bronislovo Lubio vadovaujama Vyriausybė 1992–1993

Adolfo Šleževičiaus vadovaujama Vyriausybė 1993–1996

Lauryno Mindaugo Stankevičiaus vadovaujama Vyriausybė 1996

Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Vyriausybė 1996–1999

Rolando Pakso vadovaujama Vyriausybė 1999

Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė 1999–2000

Rolando Pakso vadovaujama Vyriausybė 2000–2001

Algirdo Mykolo Brazausko vadovaujama Vyriausybė 2001–2004

Algirdo Mykolo Brazausko vadovaujama Vyriausybė 2004–2006

Gedimino Kirkilo vadovaujama Vyriausybė 2006–2008

Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė 2008–2012

Algirdo Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė 2012–2016

Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė 2016–2020

Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė nuo 2020

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką