Vilniaus universiteto senieji rūmai; priekyje – Didysis kiemas

Petro Rimšos skulptūra Lietuvos mokykla 1864–1904 (1914, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)

Lietuvõs švietmas

Švietimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Pirmosios mokyklos pradėtos steigti prie bažnyčių 14 a. pabaigoje. Pirmoji žinoma mokykla veikė prie Vilniaus katedros (Vilniaus katedros mokykla; manoma, įkurta apie 1387). 15 a. prie parapinių bažnyčių ir vienuolynų pradėtos steigti vienos pakopos (dvejų metų) pradinės mokyklos, vadinamosios parapinės mokyklos, ir vienuolynų mokyklos; buvo ir namų mokyklų. 16 a. pradžioje sukurta trijų pakopų švietimo sistema: pradinė, aukštesnioji mokykla ir aukštoji mokykla. 16 a. pirmoje pusėje Lietuvos teritorijoje žinomos 11 katalikų ir 6 protestantų pradinės mokyklos. 1539–1542 Vilniuje veikė A. Kulviečio įkurta aukštesnioji evangelikų liuteronų mokykla (pirmoji vidurinė mokykla). 1570 įkurta Vilniaus jėzuitų kolegija, 1579 ji tapo pirmąja aukštąja mokykla Lietuvoje (Vilniaus universitetas). 17 a. valdžios remiami jėzuitai buvo įsteigę apie 20 kolegijų, panašias į kolegijas mokyklas steigė ir kitų religijų vienuolynai. Reformatai iki 17 a. vidurio steigė vidurines mokyklas (gimnazijas) dvaruose, reikalavo, kad mokyklas lankytų visi dvaro apylinkių 9–15 metų vaikai. Iki aukštosios mokyklos įkūrimo (iš dalies ir vėliau) lietuviai aukštąjį mokslą įgydavo Vakarų Europos universitetuose. 16 a. užsienyje studijavo daugiau kaip 600, 17 a. – daugiau kaip 700 iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.

Edukacinė komisija 1773–1775 reformavo švietimo sistemą: mokyklas supasaulietino, įvedė visų luomų vaikų mokymąsi, 1775 vietoj kai kurių kolegijų ir gimnazijų įsteigė šešiametę vaivadijos mokyklą ir trijų klasių apskrities mokyklą. 1777 Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė 330 parapinių mokyklų, kuriose mokėsi 4956 mokiniai, iš jų 77 % sudarė valstiečių ir miestiečių vaikai.

1783 Abiejų Tautų Respublika suskirstyta į Lenkijos ir Lietuvos švietimo provincijas. Švietimą tvarkė supasaulietintas Vilniaus universitetas (nuo 1781 Lietuvos vyriausioji mokykla, 1783 prie jos įkurta Mokytojų seminarija).

Švietimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Švietimas Rusijos imperijos valdymo metais

Po 1802–1804 Rusijos švietimo reformos Vilniaus švietimo apygardai priskirtos 8 gubernijos. Lietuvoje veikė parapinės, apskričių mokyklos, gimnazijos ir aukštoji mokykla (nuo 1803 Vilniaus imperatoriškasis universitetas). Pradinė mokykla buvo vienklasė (mokslas trukdavo dvejus–trejus metus) ir dviklasė (mokslas trukdavo ketverius–penkerius metus). 1804 buvo 154 pradinės mokyklos, daugiausia jų Žemaitijoje. Apskrities mokyklas ir gimnazijas lankė tik berniukai, mergaitės mokėsi pensionuose (pensionas).

18 a.–19 a. pirmoje pusėje, be pradinių mokyklų, veikė neoficialios kaimo mokyklėlės, vadinamos bakalorijomis.

19 a. daugiausia Užnemunėje veikė dviklasės realinio profilio, vadinamosios elementarinės, mokyklos.

Po 1830–1831 sukilimo panaikinta Vilniaus švietimo apygarda, parapinės mokyklos uždarytos, vietoj jų steigtos valdinės su dėstomąja rusų kalba, sutrumpinta vidurinių mokyklų mokymo programa, rusų kalba padaryta dėstomąja, pradėta taikyti luominius varžymus. Iki 1831 Vilniaus švietimo apygardoje vienuolynų išlaikomos veikė 59, po sukilimo – 22 apskrities mokyklos. 1831 Vilniaus gubernijoje buvo uždarytos 6 (iš 15) vidurinės mokyklos, 1840 veikė 91 pradinė mokykla.

Nuo 1841 kultūros veikėjų (S. Daukanto, M. Valančiaus ir kitų) iniciatyva vėl leista steigti lietuvių pradines mokyklėles. 1853 Kauno gubernijoje buvo 197 lietuvių pradinės mokyklos (jose nemokamai mokėsi apie 6000 mokinių), 1859 Vilniaus gubernijoje – 36 pradinės mokyklos. 19 a. viduryje kūrėsi žemės ūkio, piešimo ir muzikos, muzikos, medicinos ir amatų mokyklos (amatų mokykla). 1832 uždarytas Vilniaus universitetas. Nelikus aukštosios mokyklos, jaunimas daugiausia studijavo Rusijos ir Lenkijos, 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos ir kitų Europos šalių aukštosiose mokyklose.

Po 1863–1864 sukilimo uždrausta spauda lotyniškomis raidėmis, įvesta graždanka, pertvarkytos vidurinės mokyklos, uždarytos vienuolynų vidurinės mokyklos, Vilniaus bajorų institutas, vietoj pradinių mokyklų imta kurti valdines rusiškas mokyklas, uždrausta mokyti lietuvių kalba ir mokytojauti katalikams lietuviams.

Nuo 1864 Užnemunėje lietuviams leista steigti lietuviškas pradines mokyklas ir mokyti gimtąja kalba iš graždanka spausdintų vadovėlių. Nuo 1871 šiose mokyklose pradėta mokyti rusų kalba (lietuvių kalba liko kaip mokomasis dalykas). Veikė berniukų gimnazijos, mokytojus rengė 1866 įkurti Veiverių pedagoginiai kursai (Veiverių mokytojų seminarija).

Lietuvių valstiečiai priešindamiesi rusifikacijai organizavo slaptąsias mokyklas, kuriose jų samdomi daraktoriai mokė gimtąja kalba. Dėl slaptųjų mokyklų veikimo daugėjo raštingų valstiečių (1897 Kauno gubernijos valdinėse mokyklose mokėsi tik 6,9 % mokyklinio amžiaus vaikų, o mokančių skaityti 9–49 metų žmonių buvo 54,2 %). Aukštąjį mokslą lietuviai įgydavo Rusijos ir Lenkijos universitetuose.

Po 1905–1907 revoliucijos Rusijoje buvo leista mokyti lietuvių kalba valdinėse pradinėse mokyklose ir kaip neprivalomąjį dalyką ją dėstyti vidurinėse mokyklose, mokytojauti lietuviams. Katalikiškos švietimo organizacijos (Žiburys, Saulė) ėmė steigti privačias lietuvių mokyklas. 1910 oficialiai veikė apie 70 privačių lietuvių pradinių mokyklų. 1907 dviklasė lietuvių pradinė mokykla įkurta ir Vilniuje. 1905 Marijampolėje įkurtas pirmasis lietuvių vaikų darželis.

1914 dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė (su žydų mokyklomis) 1620 pradinių, 45 nepilnosios vidurinės, 37 vidurinės mokyklos, kelios specialiosios vidurinės mokyklos. Kaimuose veikė ir slaptosios mokyklos (jos nebepersekiotos).

Švietimas Lietuvoje Rusijos imperijos valdymo metais

Švietimas Pirmojo pasaulinio karo metais

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui daugelis Lietuvos mokyklų uždarytos, nemažai lietuvių mokinių ir pedagogų susitelkė Rusijos miestuose, ypač Voroneže (1915 atidarytos berniukų ir mergaičių gimnazijos). 1915 Lietuvoje pradėjo veikti apie 1000 lietuvių pradinių mokyklų, įsteigtos pirmosios lietuvių vidurinės mokyklos ir progimnazijos. 1917 pabaigoje veikė apie 20 gimnazijų ir progimnazijų.

Švietimas Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo metais

Švietimas Mažojoje Lietuvoje

Mažojoje Lietuvoje mokyklos pradėtos steigti 13 a. prie bažnyčių. 16 a. antroje pusėje buvo 20 lietuvių parapinių mokyklų. 1574 Martyno Mažvydo Katekizme išspausdintas pirmasis lietuviškas elementorius – Pygus ir trumpas mokslas skaititi yr rašity. 1541 Karaliaučiuje įkurta aukštesnioji akademinė mokykla (nuo 1544 Karaliaučiaus universitetas). 18 a. mokyklos supasaulietintos. Frydrichas Vilhelmas I šalyje vykdė švietimo reformą: 1718 didesniuose kaimuose nurodė steigti vadinamąsias žemininkų mokyklas, vienas pirmųjų Europoje bandė įgyvendinti visuotinį pradinį mokslą 7–14 metų vaikams. Iki 1741 Lietuvos provincijoje veikė 275 lietuvių pradinės mokyklos. 1718 įkurtas Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras, 1727 – Hallės lietuvių kalbos seminaras. Nuo 1872 dėstomoji lietuvių kalba pradinėse mokyklose buvo pradėta keisti vokiečių kalba. 1875 Gumbinės apygardoje veikė 352 mišrios vokiečių ir lietuvių pradinės mokyklos.

Švietimas Mažojoje Lietuvoje

Švietimo sistema 1918–1940

Nepriklausomoje Lietuvoje 1920 buvo 16 gimnazijų, 22 progimnazijos, 16 vidurinių mokyklų. Pradžios mokyklų įstatymu (1922) nustatytas privalomas nemokamas keturmetis pradinis mokslas visiems 7–11 metų vaikams. Veikė 4 klasių pradinės mokyklos, nepilnosios 4 klasių vidurinės mokyklos (progimnazijos) ir 8 klasių vidurinės mokyklos (klasikinės, realinės, komercinės, meno, muzikos gimnazijos). 1926 buvo 2360 pradinių mokyklų (131 700 mokinių), 65 progimnazijos (7400 mokinių), 46 gimnazijos (15 400 mokinių). Beveik visos pradinės, apie pusę vidurinių ir visos aukštosios mokyklos buvo valstybinės. Tautinių mažumų mokyklose (buvo privačios) dėstyta tų mažumų gimtąja kalba. 1935 (be Klaipėdos ir Vilniaus krašto) žydų mokyklų buvo 29, lenkų – 18, vokiečių – 13, latvių – 14, rusų – 4, mišrių – 14. Po 1936 Švietimo reformos pradinės mokyklos pertvarkytos į 6 klasių, gimnazijose (veikė humanitarinės, realinės, klasikinės, sustiprinto užsienio kalbų mokymo, komercinės gimnazijos) mokslas sutrumpėjo iki 7, progimnazijose – iki 3 metų. Nuo 1936 ikimokykliniu ugdymu ėmė rūpintis Švietimo ministerija. 1940 veikė 197 vaikų darželiai, juos lankė 7000 vaikų.

Ūkininkų švietimu rūpinosi Žemės ūkio rūmai. 1939 buvo 126 amatų mokyklos, jas lankė 7500 mokinių. 20 a. 3 dešimtmetyje pradėtos steigti specialiosios (gimnazijos tipo) mokyklos (technikos, meno, muzikos, kai kurios žemės ūkio mokyklos) ir mokyklos neįgaliems vaikams. Mokytojams rengti buvo steigiami kursai ir seminarijos; 1927 Lietuvoje (be Klaipėdos ir Vilniaus kraštų) veikė 11 mokytojų seminarijų.

1919 Kaune įkurta Aukštųjų mokslų draugija. Suaktyvėjo aukštųjų mokyklų steigimas (1920 įsteigti Aukštieji kursai, 1924 – Lietuvos žemės ūkio akademija, 1927 – Telšių kunigų seminarija, 1931 – Aukštoji karo mokykla, 1933 – Kauno konservatorija, 1934 – Aukštieji kūno kultūros kursai, 1936 – Lietuvos veterinarijos akademija, nuo 2010 Lietuvos sveikatos mokslų universitetas).

1918–1940 sukurti suaugusiųjų švietimo pagrindai. 1919 Vilniuje Lietuvių mokslo draugija įkūrė mokslo kursus suaugusiesiems.

1923 Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos Respublikos dalimi, Švietimo ministerija siekė suvienodinti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos mokyklų programas. Vaikai lankė 8 skyrių (klasių) liaudies mokyklą, apėmusią dvimetę žemutinę, dvimetę vidurinę ir keturmetę aukštesniąją pakopas. Baigusieji žemutinę ir vidurinę pakopą galėjo toliau mokytis gimnazijoje ar kitoje aukštesnėje mokykloje. 1933 Klaipėdos krašte veikė 23 amatų mokyklos. 1934 įsteigtas Prekybos institutas, 1935 – Klaipėdos pedagoginis institutas. Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą lietuvių mokyklos uždarytos.

Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte dauguma valstybinių mokyklų buvo lenkų (1925 buvo 669 lenkų, 46 lietuvių, 11 lenkų ir lietuvių, 16 kitų pradinių mokyklų). 1924–1940 veikė Karłowicziaus konservatorija, Žydų muzikos institutas. 1938 liko tik dvi privačios lietuvių pradinės mokyklos ir viena lietuvių gimnazija. Lietuvių organizacijos steigė slaptas, vadinamąsias tėvų mokyklas, skaityklas. 1919 atkurtas Vilniaus universitetas.

Pasvalio Petro Vileišio gimnazija (pastatyta 1935; 1938 nuotrauka, Pasvalio krašto muziejus)

Lietuvos Respublikos švietimo sistema 1918–1940

Vytauto Didžiojo universiteto choras prie Latvijos universiteto Rygoje 1935 03 04

Švietimas Vokietijos okupacijos metais

1941 Vokietijai užėmus Lietuvą mokyklose vėl pradėta dėstyti tikyba, mokyti vokiečių kalbos, iš aukštųjų mokyklų pašalinti visi dėstytojai ir studentai žydai (vėliau lenkai ir rusai), uždrausta gintis disertacijas, teikti mokslo laipsnius, išduoti aukštojo mokslo diplomus, apribotas mokslinis darbas. 1943 03 17 aukštosios mokyklos uždarytos, taip pat uždaryta 19 gimnazijų ir 17 progimnazijų. Mokyklos dirbo nereguliariai.

Švietimas Lietuvoje Vokietijos okupacijos metais (1941–1944)

Švietimas sovietinės okupacijos metais

1940 SSRS okupavus Lietuvą švietimas buvo pertvarkytas pagal SSRS švietimo sistemos modelį: privačios mokyklos ir ikimokyklinės įstaigos nacionalizuotos, mokykla atskirta nuo Bažnyčios, tautinių mažumų mokyklos (išskyrus rusų) uždarytos. 1940–1941 progimnazijos ir gimnazijos pradėtos pertvarkyti į septynmetes nepilnąsias vidurines (septynmetė mokykla) ir vienuolikametes vidurines mokyklas, apėmusias ir keturmetę pradinę mokyklą. Pradėjo veikti specialiosios vidurinės mokyklos, Pionierių ir moksleivių rūmai. Steigtos naujos (Vilniaus dailės mokykla) ar pertvarkytos (Kauno meno mokykla) aukštosios mokyklos. Švietimo sistema buvo ideologizuojama, politizuojama, centralizuojama.

SSRS 1944 vėl okupavus Lietuvą buvo kurta sovietinė švietimo sistema. 1944–1949 veikė keturių klasių progimnazijos ir aštuonių klasių gimnazijos. 1945–1949 veikė 3241 pradinė mokykla, 242 progimnazijos, 131 gimnazija. 1949 įvestas privalomas septynmetis vidurinis mokslas 7–14 metų vaikams, gimnazijos pertvarkytos į 11 klasių vidurines mokyklas, progimnazijos – į septynmetes mokyklas (apėmė ir pradines mokyklas). Nuo 1949 mokyklos buvo stambinamos, daugelis pradinių prijungta prie vidurinių, įsteigta naujų vidurinių mokyklų, prie jų veikė bendrabučiai. 20 a. 6 dešimtmetyje bendrojo lavinimo programas papildė profesinis mokymas ir gamybinis mokymas, buvo kuriami tarpmokykliniai mokymo-gamybiniai kombinatai. 1958–1959 pradėtos steigti neakivaizdinės mokyklos ir neakivaizdiniai skyriai (neakivaizdinis mokymas).

1956 pradėtos steigti internatinės mokyklos, 1963 jų buvo 47. 1959 įvestas visuotinis aštuonmetis, 1987 – devynmetis mokslas (7–15 metų mokiniams, devynmetė mokykla). 1971 įvestas trijų klasių (vietoj keturių) pradinis mokslas, 1975 įgyvendintas visuotinis vidurinis mokymas. 1986–1987 pereita prie dvylikamečio vidurinio mokslo (mokyklose rusų dėstomąja kalba – prie vienuolikamečio vidurinio mokslo) ir keturmečio pradinio mokslo 6–10 metų vaikams. Komunistinį auklėjimą mokyklose diegė privalomos spaliukų, pionierių, komjaunimo organizacijos. Skirtas didelis dėmesys mokytojų rengimui.

1944–1959 darbininkus rengė valstybinių darbo rezervų mokyklos (1959 pertvarkytos į profesines technikos mokyklas; profesinis mokymas). 1985 buvo 97 profesinės technikos mokyklos (58 760 mokinių), 1986 – 104 vidurinės profesinės technikos mokyklos (63 400 mokinių). 1945 pradėta kurti neakivaizdiniai, 1954 – vakariniai specialiųjų mokyklų skyriai. 1949 kaimo jaunimo progimnazijos ir darbininkų jaunimo gimnazijos pertvarkytos į septynmetes ir vidurines darbininkų ir kaimo jaunimo mokyklas, 1959 darbininkų jaunimo mokyklos pavadintos vakarinėmis mokyklomis, 1961 kaimo jaunimo mokyklos pertvarkytos į vakarines sezonines mokyklas.

Aukštosios mokyklos pertvarkytos pagal SSRS aukštųjų mokyklų sistemą. 1944 buvo atgaivintos ankstesnės aukštosios mokyklos, įkurta naujų aukštųjų mokyklų: Lietuvos kūno kultūros institutas (įkurtas 1945, nuo 1992 Lietuvos kūno kultūros akademija, nuo 2012 Lietuvos sporto universitetas), Vilniaus konservatorija (įkurta 1945, nuo 2004 Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Šiaulių pedagoginis institutas (įkurtas 1954, nuo 1997 Šiaulių universitetas), Vilniaus inžinerinis statybos institutas (įkurtas 1969, nuo 1990 Vilniaus Gedimino technikos universitetas). 1950 vietoj Kauno universiteto įkurti Kauno medicinos institutas (nuo 1998 Kauno medicinos universitetas, nuo 2010 Lietuvos svaikatos mokslų universitetas) ir Kauno politechnikos institutas (nuo 1990 Kauno technologijos universitetas). Aukštosios mokyklos buvo labai išplėstos. 1940–1941 buvo 7 aukštosios mokyklos, 6000 studentų, 1987 – 12 aukštųjų mokyklų, 64 900 studentų.

Prasidėjus Sąjūdžiui 1988 imta reformuoti švietimo sistemą. 1988 pabaigoje paskelbta Tautinės mokyklos koncepcija. 1989 atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas.

Švietimas Lietuvoje sovietinės okupacijos metais (1940–1941 ir 1944–1990)

Vilniaus specialiojo lopšelio-darželio Čiauškutis žaidimų aikštelė

Švietimas po nepriklausomybės atkūrimo

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (1963, architektas V. Anikinas) Vilniuje

Lietuvos nacionalinio muziejaus Senasis arsenalas Vilniuje (priekyje – Karaliaus Mindaugo paminklas, skulptorius Regimantas Midvikis, 2003)

1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pertvarkyta švietimo valdymo struktūra, bendrojo ugdymo (iki 2011 bendrasis lavinimas), profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų sistema. 1991 paskelbti Švietimo (nauja redakcija 2011), 1997 Profesinio mokymo (nauja redakcija 2008) įstatymai. 1991 pradėtos steigti privačios mokyklos, 1992 – gimnazijos, 1993 – jaunimo mokyklos. 1995 įkurtas Studijų kokybės vertinimo centras, 1996 – Nacionalinis egzaminų centras. 1998 įvestas privalomas dešimtmetis pagrindinis mokslas (7–16 metų mokiniams), 2000 – profilinis mokymas. 2004 priėmus Mokyklų tinklo pertvarkos metodines rekomendacijas pradėta (iš esmės baigta 2015) bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarka.

Ikimokyklinis ugdymas teikiamas vaikams nuo gimimo iki 6 metų ikimokyklinio ugdymo įstaigose, vienmetis privalomas (nuo 2016) priešmokyklinis ugdymas – 6–7 metų vaikams vaikų darželiuose, vaikų darželiuose-mokyklose, bendrojo ugdymo mokyklų priešmokyklinėse grupėse.

Lietuvoje mokomasi pagal 12 metų trunkančią bendrojo ugdymo ir trijų pakopų aukštojo mokslo (bakalauro, magistro ir doktorantūros studijų) programą. Mokiniui iki 16 metų ugdymas pagal pradinio, pagrindinio ugdymo programas privalomas ir garantuojamas valstybės.

Iki bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos ugdymo sistemą sudarė keturmetė pradinė (7–11 metų vaikams), trimetė žemesnioji (11–14 metų vaikams), dvimetė aukštesnioji (14–16 metų vaikams) pagrindinės mokyklos pakopos ir dvimetė vidurinė (16–18 metų jaunuoliams) mokykla. Baigusieji bendrojo ugdymo mokyklą ir siekiantys įgyti profesiją galėjo mokslus tęsti vienmetėje arba dvimetėje profesinėje mokykloje (2018/2019 iš viso buvo 73 profesinio mokymo įstaigos, 34 008 mokiniai, 3 023 pedagogai). 2018/2019 buvo 147 pradinės mokyklos (20 941 mokinys, 2 020 pedagogų), 375 pagrindinės mokyklos (59 999 mokiniai, 8318 pedagogų), 153 progimnazijos (87 669 mokiniai, 7096 pedagogai), 401 gimnazija (153 633 mokiniai, 15 500 pedagogų).

Nuo 2015 Lietuvoje keturmetis pradinis ugdymas (7–11 metų vaikams) teikiamas vaikų darželyje-mokykloje ar pradinėje mokykloje, pagrindinio ugdymo programą įgyvendina pagrindinės mokyklos, progimnazijos, gimnazijos, taip pat jaunimo mokyklos (V–X klasės; 12–17 metų moksleiviams), profesinės mokyklos. Privaloma pagrindinio ugdymo programa sudaryta iš dviejų dalių: I dalis – 4 metai, įgyvendinama V–VIII klasėse (11–14 metų vaikams), ir II dalis – 2 meta , įgyvendinama IX–X (gimnazijos I–II klasėse; 14–16 metų vaikams) klasėse. Baigus 10 klasių ir įgijus pagrindinį išsilavinimą, toliau galima mokytis pagal dvejų metų vidurinio ugdymo programą gimnazijose (III–IV klasės; 17–18 metų moksleiviams), profesinėse mokyklose. Baigusieji vidurinio ugdymo programą ir išlaikę brandos egzaminus į aukštąją mokyklą priimami be stojamųjų egzaminų, per konkursą.

1991 pradėta labiau rūpintis specialiuoju vaikų ugdymu, įkurtos pirmosios ikimokyklinės įstaigos specialiųjų poreikių turintiems vaikams, kuriems būdingas vidutinio ir sunkaus laipsnio protinis atsilikimas. 1998 priimtas Specialiojo ugdymo įstatymas (2011 integruotas į Švietimo įstatymą), reglamentuojantis mokyklinio amžiaus (nuo 7 iki 18–21 metų) specialiųjų poreikių vaikų ugdymą bendrojo ugdymo mokyklose arba specialiosiose mokyklose.

1991 priimtas Mokslo ir studijų įstatymas (suvestinė redakcija 2014), reglamentuojantis mokslo institucijų ir aukštųjų mokyklų veiklą, 1997 – Mokslo sričių, krypčių ir šakų klasifikacija (nuo 2012 galioja nauja klasifikacija). 1999 patvirtinta Bendroji studentų priėmimo į valstybines aukštąsias mokyklas sąlygų derinimo tvarka, 2000 pradėta povidurinio mokymo reforma (atsisakyta aukštesniojo mokslo). Nuo 1991 studijos aukštosiose mokyklose yra universitetinės ir koleginės. 2017 pradėta aukštojo mokslo pertvarka. 2018/2019 veikė 13 valstybinių universitetinių aukštųjų mokyklų, 7 privačios universitetinės aukštosios mokyklos, 12 valstybinių kolegijų, 10 privačių kolegijų. 2020 yra 12 valstybinių universitetinių aukštųjų mokyklų, 5 privačios universitetinės aukštosios mokyklos, 12 valstybinių kolegijų, 7 privačios kolegijos, 3 katalikų aukštosios mokyklos.

1992 reformuotos suaugusiųjų švietimo institucijos, pradėta steigti suaugusiųjų švietimu, andragogų rengimu besirūpinantys padaliniai. 1992 Vilniuje įkurta Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija, 1995 Vilniuje – Trečiojo amžiaus universitetas.

Devintasis fortas Kaune

Svarbiausias mokslo centras – Lietuvos mokslų akademija. 2018 veikė 2 402 (iš jų 1 008 švietimo įstaigose, 40 aukštosiose mokyklose) bibliotekos (Lietuvos bibliotekos), iš jų svarbiausios – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Veikia nacionaliniai – Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Čiurlionio dailės muziejus, Valdovų rūmai, respublikiniai – „Aušros“ muziejus, Devintojo forto muziejus, Kauno zoologijos muziejus, Liaudies buities muziejus, Lietuvos geologijos muziejus, Lietuvos jūrų muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Trakų istorijos muziejus, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus ir kiti, taip pat apskričių ir savivaldybių muziejai.

Lietuvos Respublikos švietimo sistema po nepriklausomybės atkūrimo

L: M. Lukšienė Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. I pusėje Kaunas 1970; Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai Vilnius 1983; Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis XII–XVII a. Vilnius 1994; Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918–1940 Vilnius 1995; Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis. XIX a. antroji pusė–XX a. pradžia Kaunas 2002.

Lietuvos kultūra

2271

Lietuva

Lietuvos gamta

Lietuvos gyventojai

Lietuvos religijos

Lietuvos konstitucinė santvarka

Lietuvos partijos ir profsąjungos

Lietuvos socialinė apsauga

Lietuvos sveikatos apsaugos sistema

Lietuvos ginkluotosios pajėgos

Lietuvos ūkis

Lietuvos istorija

Lietuvos užsienio politika

Lietuvos literatūra

Lietuvos architektūra

Lietuvos dailė

Lietuvos muzika

Lietuvos choreografija

Lietuvos teatras

Lietuvos kinas

Lietuvos žiniasklaida

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką