Lietuvõs teãtras 1945–1970
Lietuvos teatras 1945–1957
SSRS okupuotoje Lietuvoje prie Kultūros ministerijos buvo įsteigta Repertuaro komisija, kuri vadovavo teatrams, kontroliavo jų repertuarą, suteikdavo leidimus rodyti arba uždrausdavo spektaklius, prižiūrėjo teatrų atsiskaitymą centrinėms SSRS institucijoms. Vieninteliu sektinu etalonu pripažintas Maskvos dailės teatras, buvo nurodoma laikytis jo buvusio vadovo K. Stanislavskio sukurtos, vėliau kitų sovietinių režisierių iškraipytos ir suprimityvintos sistemos principų (Stanislavskio sistema; režisierius B. Dauguvietis ir aktoriai G. Jackevičiūtė, A. Radzevičius, J. Rudzinskas gavo SSRS valstybinę premiją už 1946 pastatytą spektaklį M. Gorkio Priešai, kuris gana tiksliai pakartojo Maskvos dailės teatro to paties pavadinimo spektaklį). Pripažinta tik socialistinio realizmo kryptis, kuri režisūrai suteikė fotografinio, natūralistinio buitiškumo. Buvo varžoma teatro kūrėjų laisvė (persekiojami raiškesni kūrybiniai bandymai, režisūros eksperimentai), vadinamasis formalizmas laikytas kone politiniu nusikaltimu.
Šio laikotarpio teatrams būdingos panašios kūrybinės problemos: režisierių stoka (daugelis teatrų veikė be vyriausiųjų režisierių), susilpnėjusi trupė (dalis aktorių buvo pasitraukę į Vakarus, o jaunieji tik pradėjo vaidinti), skurdus repertuaras. Teatrus silpnino privalomos (turėjo sudaryti apie 1/2 repertuaro), bet lietuvių teatro tradicijoms, jo nacionaliniam mentalitetui svetimos sovietinės pjesės (Konstantino Treniovo, Vsevolodo Višnevskio, V. Ivanovo, Boriso Lavreniovo istorinės revoliucinės pjesės, buitinės pjesės apie kolūkius). Daugelio teatrų repertuaras supanašėjo (keliuose statyta Leonido Rachmanovo Nerami senatvė, Oleksandro Kornijčuko Platonas Krečetas, Boriso Gorbatovo Tėvų jaunystė, K. Simonovo Rusų klausimas). Lietuvių klasikos kūriniai sudarė repertuaro nedidelę dalį. Šiuo laikotarpiu pasirodžiusioms lietuvių autorių (Juozo Chlivicko, B. Dauguviečio, Juozo Gustaičio, Viktoro Miliūno, J. Paukštelio) pjesėms būdinga sovietinių idėjų deklaracija, tiesmuki, vienareikšmiai charakteriai, žmogaus psichologiją gožiančios gamybos problemos. Beveik nestatyta šiuolaikinių užsienio rašytojų pjesių, nedaug Vakarų Europos klasikos kūrinių.
Lietuvos dramos teatro spektaklio A. Čechovo Dėdė Vania scena (1954, režisierius R. Juknevičius, dailininkas J. Surkevičius; Sonia – O. Knapkytė, Voinickis – J. Kavaliauskas)
Lietuvos akademinio dramos teatro spektaklio B. Sruogos Apyaušrio dalia scena (1956, režisierius R. Juknevičius, dailininkas J. Surkevičius; Dalia Radvilaitė – L. Kupstaitė, Tyzenhauzas – S. Jukna)
Šiuo laikotarpiu lietuvių teatre daugiausia režisavo B. Dauguvietis, J. Miltinis ir R. Juknevičius. Visi jie patyrė didelį sovietinės valdžios ideologinį spaudimą; daugiausia – R. Juknevičius, pokariu paskirtas Vilniaus dramos teatro (nuo 1998 Lietuvos nacionalinis dramos teatras) eiliniu režisieriumi. Jo režisuoti A. Čechovo vodeviliai Piršlybos, Meška, Jubiliejus (1945) kritikuoti už vadinamąjį formalizmą, o dėl B. Dauguviečio pjesės Uždavinys pastatymo (1946) pareikšti ir politiniai kaltinimai. 1946 R. Juknevičius buvo pašalintas iš Vilniaus dramos teatro (režisavo Telšiuose, Klaipėdoje, Kaune), po J. Stalino mirties 1953 sugrąžintas. Nepaisydamas nuolatinės psichologinės įtampos R. Juknevičius Vilniaus dramos teatre sukūrė itin reikšmingų spektaklių. Vienam brandžiausių to meto spektaklių – B. Sruogos Apyaušrio dalia (1956) – būdinga teatrališkumas, metaforinis vaizdingumas. Naujoviškose rusų klasikos interpretacijose (A. Čechovo Dėdė Vania 1954, M. Lermontovo Maskaradas 1960, I. Turgenevo Mėnuo kaime 1962) subtilus poetinis psichologizmas derintas su teatrališku sąlygiškumu. R. Juknevičius vienas pirmųjų Lietuvoje pastatė modernios, ekspresyvios formos T. Williamso dramą Orfėjas nusileidžia į pragarą (1962).
1944–49 vyriausiuoju režisieriumi dirbusio B. Dauguviečio pastatytoms rusų (A. Čechovo Vyšnių sodas 1945, A. Ostrovskio Miškas 1948, A. Puškino Šykštusis riteris 1949) ir Vakarų Europos (Molière’o Tartiufas 1945, F. Schillerio Klasta ir meilė 1949) klasikų pjesėms būdinga režisūros nuosaikumas, realistinė psichologinė vaidyba, teikta reikšmės pjesės tekstui ir jo stilistikai. Šiuose spektakliuose atsiskleidė G. Jackevičiūtės, K. Kymantaitės, M. Mironaitės, T. Vaičiūnienės, N. Vosyliūtės, M. Chadaravičiaus, S. Juknos, V. Jurkūno, J. Rudzinsko, J. Sipario, J. Stanulio ir kitų aktorių talentas, jų vaidybos meistriškumas. Spektaklius vis dažniau pradėjo režisuoti aktoriai. K. Kymantaitės pastatyti lietuvių klasikos (Marti 1945, pagal Žemaitę, Paskenduolė 1956, pagal A. Vienuolį, G. Landsbergio‑Žemkalnio Blinda 1958, Meisteris ir sūnūs 1965, pagal P. Cvirką) ir šiuolaikinės dramaturgijos (B. Dauguviečio Žaldokynė 1948, K. Sajos Silva studentauja 1957, Nerimas 1962, Oratorius. Maniakas. Pranašas Jona 1967) kūriniai, herojinė poema Kraujas ir pelenai (1961, pagal Just. Marcinkevičių) tapo atsvara menkavertėms, itin ideologizuotoms sovietinėms pjesėms.
Vilniaus dramos teatro spektaklio A. Čechovo Vyšnių sodas scena (1945, režisierius B. Dauguvietis, dailininkas J. Jankus; iš kairės: Gajevas – M. Chadaravičius, Simeonovas‑Piščikas – Kazimieras Preikštas, Varia – T. Vaičiūnienė, Ranevskaja – G. Jackevičiūtė, Firsas – V. Derkintis)
K. Kymantaitės (rengė ir inscenizacijas) spektakliams apie senąjį lietuvišką kaimą būdinga raiškus etnografinis koloritas, sodrūs charakteriai, liaudiškas humoras, taiklios satyrinės kritinės detalės. Vaidino A. Budrikaitė, E. Grikevičiūtė, G. Jackevičiūtė, G. Jakavičiūtė, Genovaitė Jasiūnaitė, O. Juodytė, G. V. Kernagienė, K. Kymantaitė, L. Kupstaitė, A. Leimontaitė, M. Mironaitė, S. Nosevičiūtė, T. Vaičiūnienė, N. Vosyliūtė, M. Chadaravičius, J. Čepaitis, V. Derkintis, V. V. Dumšaitis, S. Jukna, V. Jurkūnas, J. Kanopka, J. Kavaliauskas, A. Kernagis, V. J. Kybartas, J. Lalas, B. Lukošius, J. Meškauskas, N. Nakas, Antanas Pikelis, A. Radzevičius, J. Rudzinskas, A. Sabalys, Povilas Saudargas, K. Simaška, J. Siparis, J. Stanulis, A. Zalanskas, P. Zulonas ir kiti.
Panevėžio dramos teatro režisierius J. Miltinis buvo vienintelis tuo metu lietuvių režisierius, ėjęs teatro mokslus Vakarų Europoje (4 dešimtmetyje mokėsi Ch. Dullino teatro studijoje Paryžiuje). Aktorius jis ugdė savo suburtoje studijoje (1940–80; su pertraukomis), statydamas lietuvių autorių pjeses – K. Binkio Atžalyną (1941), P. Vaičiūno Prisikėlimą (1942), S. Kymantaitės‑Čiurlionienės Pinigėlius (1943), A. Vienuolio Prieblandoje (1945). J. Miltinis režisavo ideologizuotų pjesių, kuriose vaizduotas gyvenimas užsienyje (K. Simonovo Rusų klausimas, A. Jakobsono Gyvenimas citadelėje, abu 1947, J. Petrovo Taikos sala 1948, Boriso Lavreniovo Amerikos balsas 1950, Dmitrijaus Umanskio Paryžius, Stalingrado gatvė 1951, A. Jakobsono Šakalai 1953), šiuose spektakliuose itin pabrėžė vizualinę spektaklio raišką: scenografiją, aprangą, apšvietimą, mizanscenas, veiksmo dinamiką. 6 dešimtmečio pradžioje pradėta kritikuoti vadinamoji formalistinė J. Miltinio režisūra (daugiausia spektaklis A. Čechovo Žuvėdra 1954, prieštaraujantis šio dramaturgo kūrybos trafaretinei traktuotei), jam priekaištauta dėl K. Stanislavskio mokyklos nepaisymo. 1954 J. Miltinis atleistas iš teatro, bet dirbdamas Lietuvos kino studijoje toliau slapta režisavo spektaklius Panevėžio dramos teatre. 1959 jis oficialiai grąžintas į šį teatrą.
5 dešimtmečio pabaigoje Kauno dramos teatre susilpnėjo aktorių trupė (dalis aktorių buvo pasitraukę į Vakarus, 6 dešimtmečio pradžioje mirė O. Rymaitė, N. Jurašūnaitė, O. Kurmytė), nebuvo nuolatinio vyriausiojo režisieriaus. Kūrybinis atgimimas prasidėjo 1952 į teatrą atėjus A. Lunačiarskio teatro meno instituto Lietuvių studiją Maskvoje baigusiems aktoriams, kurių dauguma sudarė trupės branduolį (A. Mackevičiūtė, A. Ragauskaitė, M. Rasteikaitė, B. Raubaitė, G. Tolkutė, R. Varnaitė, V. Eidukaitis, A. Gabrėnas, K. Genys, L. Noreika, R. Tumpa, L. Zelčius). 1953 pradėjo režisuoti tą patį institutą baigęs H. Vancevičius (1953–66 vyriausiasis režisierius).
1945 atkurto Klaipėdos dramos teatro (iki 1951 veikė įvairiais pavadinimais) trupės didžiąją dalį sudarė aktoriai mėgėjai, nuolat keisdavosi režisieriai. R. Juknevičius (1949–52 vyriausiasis režisierius), statydamas rusų klasikos kūrinius (A. Ostrovskio Be kaltės kaltieji 1949, N. Gogolio Vedybos 1951), ugdė trupės kūrybiškumą. Išsiskyrė J. Čeičytės (teatrališki, sąlygiški) ir J. Jankaus (buitiniai realistiniai) scenovaizdžiai. Teatre vaidino J. Budrikaitė, V. Gruodytė, L. Kerniūtė, V. Lietuvaitytė, E. Platušaitė, N. Bernotas, E. Čepulis, R. Grincevičius, B. Juškevičius, V. Kancleris, Juozas Paplauskas, S. Ratkevičius, A. Žadeikis ir kiti.
1945 įkurto Vilniaus rusų dramos teatro (nuo 2022 Vilniaus senasis teatras, 1960–2022 Lietuvos rusų dramos teatras) pirmąją trupę sudarė Maskvos ir Leningrado teatrų aktoriai bei teatro mokyklų absolventai. Daugiausia statyta sovietinių dramaturgų, rusų ir užsienio klasikos kūriniai. Teatre nebuvo nuolatinio vyriausiojo režisieriaus, kūrė įvairūs režisieriai. Vaidino O. Cholina, O. Kuzmina‑Dauguvietienė, Nina Vigilianskaja, J. Višnevskaja, Vladimiras Belickis, Michailas Buinas, J. Dubravinas, L. Ivanovas, Jakovas Janinas, B. Krasilnikovas, Sergejus Lobanovas, Borisas Smelcovas.
1941–49 veikęs Marijampolės dramos teatras buvo suburtas daugiausia iš aktorių mėgėjų. Režisavo ir vaidino K. Tumkevičius, vaidino I. Čepkevičiūtė, Irena Rutkauskaitė, A. Simokaitytė, J. Bautrėnas, Jonas Juodagalvis, Antanas Valaika ir kiti. 1956–62 šiame mieste (tada Kapsukas) veikusio dramos teatro branduolį sudarė Lietuvos konservatorijos auklėtiniai, kai kurie Klaipėdos dramos teatro aktoriai. 1940–49 Telšiuose veikė vienas pajėgiausių provincijos teatro mėgėjų kolektyvų – Žemaičių teatras (įkurtas Petro Gintalo ir Butkų Juzės iniciatyva). 1946–48 čia dirbusio R. Juknevičiaus spektakliams (N. Gogolio Vedybos 1947, A. Ostrovskio Augintinė 1948) būdinga didelis režisūrinis meistriškumas, kruopštus darbas su aktoriais (vaidino Janina Dulskytė, I. Gurinaitė, O. Knapkytė, Regina Vosyliūtė, S. Paska, Adomas Petkevičius, Antanas Pikelis, J. Šimkus, A. Žadeikis).
1949 Žemaičių teatro ir Marijampolės dramos teatro aktoriai papildė Šiaulių dramos teatro trupę. 6 dešimtmetyje Josifas Šeinas šiame teatre režisavo lietuvių dramaturgų pjesių (S. Kymantaitės‑Čiurlionienės Pinigėliai 1953 ir Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių 1954). Teatre vaidino E. Bindokaitė, I. Čepkevičiūtė, J. Gascevičiūtė, I. Gurinaitė, P. Pinkauskaitė, A. Simokaitytė, V. Venckutė, V. Auga, V. Benokraitis, S. Paska, Adomas Petkevičius, K. Simaška, K. Tumkevičius, J. Zubėnas ir kiti.
3015
Lietuvos teatras 1957–1970
Atšilimo laikotarpiu daugiau imta versti Vakarų Europos literatūros kūrinių, rengta dailės parodos, įvyko Vakarų Europos teatrų pirmosios gastrolės. Kultūros politika nepakito: tebeveikė ideologinė kontrolė, drausta rodyti kai kuriuos spektaklius, persekioti menininkai. Politiniai įvykiai Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje sukėlė meno inteligentijos pasipriešinimo bangą, kuri buvo nukreipta prieš mene Komunistų partijos taikomas ideologines politines dogmas.
Panevėžio dramos teatro spektaklio W. Shakespeare’o Makbetas scena (1961, režisierius J. Miltinis, dailininkas A. Mikėnas; centre Makbetas – S. Petronaitis)
Lietuvoje kartu su ideologine priešprieša atgimė nacionalinės savimonės ir valstybingumo idėjos, kurios plėtotos J. Glinskio, J. Grušo, Just. Marcinkevičiaus istorinėse dramose. G. Kanovičiaus, V. Rimkevičiaus, K. Sajos pjesėse parodyta sovietinio gyvenimo absurdas, socialinės negerovės. Daugiau statyta šiuolaikinių užsienio pjesių. Baigę Maskvos ir Leningrado aukštąsias teatro mokyklas režisieriai H. Vancevičius, V. Čibiras, P. Gaidys, J. Jurašas savo spektakliuose nagrinėjo reikšmingas visuomenines problemas, naudojo naujas sceninės raiškos priemones. Šiuo laikotarpiu teatras tapo viena svarbiausių meno šakų Lietuvoje.
Panevėžio dramos teatre J. Miltinis kūrė filosofinį intelektualųjį, humanistinių idėjų teatrą, kuriame individas susiduria su likimu, visuomene, mirtimi, atsiveria sudėtingas, kupinas prieštaravimų ir tragizmo žmogaus vidinis pasaulis, jo psichologijos paslaptys; reikšmingiausi spektakliai: H. Ibseno Heda Gabler (1957), A. Millerio Komivojažerio mirtis (1958, pirmasis spektaklis SSRS pagal šią pjesę; abu sukurti V. Blėdžio pavarde), A. Čechovo Ivanovas (1960), W. Shakespeare’o Makbetas (1961). Kiti žymesni J. Miltinio spektakliai sukurti pagal Vakarų Europos klasikos (P.‑A. de Beaumarchais Sevilijos kirpėjas 1957, V. Blėdžio pavarde, E. Labiche’o Šiaudinė skrybėlaitė 1959, Molière’o Žoržas Dandenas 1965), šiuolaikinės užsienio (W. Borcherto Lauke, už durų 1966, F. Dürrenmatto Fizikai 1967, Frankas V 1969) ir lietuvių (J. Grušo Adomo Brunzos paslaptis 1966 ir Pražūtingas apsvaigimas 1967) dramaturgijos kūrinius. Šiuose spektakliuose brandžius vaidmenis sukūrė aktoriai H. Hokušaitė, D. Melėnaitė, R. Mikalauskaitė, E. Šulgaitė, R. Zdanavičiūtė, J. Alekna, B. Babkauskas, D. Banionis, V. Blėdis, G. Karka, S. Kosmauskas, A. Masiulis, S. Petronaitis, K. Vitkus. Spektaklių režisavo ir aktoriai J. Alekna, V. Blėdis, G. Karka.
Panevėžio dramos teatro spektaklio F. Dürrenmatto Frankas V scena (1969, režisierius J. Miltinis., dailininkas A. Mikėnas; iš kairės: Otilija – Romualda Mikalauskaitė, guli Emilis Biokmanas – G. Karka, Frankas V – B. Babkauskas)
Kauno dramos teatro repertuare išsiskyrė visuomeniškai reikšmingos, aktualias temas nagrinėjančios lietuvių rašytojų J. Grušo, Just. Marcinkevičiaus, K. Sajos, J. Glinskio pjesės. H. Vancevičiaus režisuotiems spektakliams būdinga personažų tarpusavio santykių kruopšti analizė, psichologiškumas (L. Tolstojaus Gyvasis lavonas 1954, A. Čechovo Trys seserys 1960, A. Millerio Visi mano sūnūs 1962, K. Inčiūros Žemaitė, F. Garcíjos Lorcos Bernardos Albos namai, abu 1964, J. Steinbecko Pelės ir žmonės 1966), raiški teatrinė forma, romantinis patosas, grotesko elementai (J. Grušo Herkus Mantas 1957, Just. Marcinkevičiaus Dvidešimtas pavasaris 1958, K. Binkio Generalinė repeticija 1959, W. Shakespeare’o Antonijus ir Kleopatra 1966). Šio režisieriaus spektakliuose subrendo daugelis aktorių (R. Staliliūnaitė, R. Adomaitis, K. Genys, V. Tomkus). S. Motiejūno spektakliams būdinga nuotaikinga veiksmo atmosfera (Dalios Urnevičiūtės Vadink mane motina, Pažemintieji ir nuskriaustieji, pagal F. Dostojevskį, abu 1965, Baltaragio malūnas 1966, pagal K. Borutą, Dalios Urnevičiūtės Tėvuko žaislai 1967, I. Örkény Totas, kiti ir majoras 1970).
Kauno dramos teatro spektaklio J. Grušo Barbora Radvilaitė scena (1972, režisierius J. Jurašas, dailininkė J. Malinauskaitė, © LATGA, 2020; Žygimantas – K. Genys)
H. Vancevičiui perėjus į Lietuvos akademinį dramos teatrą Kauno dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi tapo J. Jurašas (1967–72). Jo spektakliai šio teatro raidai padarė didelį meninį ir visuomeninį poveikį, juose nagrinėtos aktualios šiuolaikinio gyvenimo problemos, atvirai konfrontuota su sovietine ideologija. J. Jurašo spektakliams būdinga itin įdėmi režisuojamo kūrinio prasminė, stilistinė ir žanrinė analizė, aiški spektaklio koncepcija, aštrus ekspresyvumas, tikslios sceninės metaforos, parodančios sovietinės tikrovės absurdiškumą (K. Sajos Mamutų medžioklė 1968 ir Šventežeris 1970), menininko ir valdžios dramatiškus santykius (M. Bulgakovo Moljeras 1968, J. Glinskio Grasos namai 1970). Spektakliuose plėtota tėvynės tema (J. Grušo Barbora Radvilaitė 1972), subtilus psichologiškumas sietas su raiškia, teatrališka forma. Reikšmingi scenografijos pokyčiai buvo susiję su J. Malinauskaitės konceptualiais ir režisieriaus idėjoms artimais scenovaizdžiais, tikslia ir raiškia jų forma.
Daugelis J. Jurašo spektaklių buvo rodomi cenzūruoti, draustos itin prasmingos jų detalės (Barboros Radvilaitės finalinėje scenoje uždrausta nuleisti Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslą). 1972 kelioms kultūros instancijoms režisierius parašė atvirą protesto laišką, kuriame jas kaltino nuolatiniu savo spektaklių persekiojimu ir žalojimu, kūrybos varžymu, todėl buvo pašalintas iš teatro, o 1974 emigravo. Jo spektakliuose reikšmingų vaidmenų sukūrė aktoriai G. Balandytė, A. Jodkaitė, B. Raubaitė, R. Staliliūnaitė, R. Varnaitė, A. Gabrėnas, K. Genys, A. Voščikas, L. Zelčius.
Šio laikotarpio Lietuvos akademinio dramos teatro padėtis buvo sudėtingesnė nei kitų teatrų. J. Rudzinsko (1953–66 vyriausiasis režisierius) spektakliai buvo buitinės realistinės pakraipos, nemažai reikšmės teikta aktoriams, jų kuriamų personažų charakteriams. Spektakliams pagal užsienio (W. Shakespeare’o Hamletas 1959, H. Ibseno Šmėklos 1961, M. Pagnolio Topazas 1963, M. Gorkio Dugne 1964, J. W. Goethe’s Faustas 1965) ir lietuvių (V. Krėvės Skirgaila 1966) klasikos kūrinius trūko raiškesnio konceptualumo, nuoseklesnės režisūros. Naujojo vadovo H. Vancevičiaus (1966–89) pasirinkimas rodė teatro vadovybės ir partinių ideologų požiūrį į šį teatrą, kuris turėjo tapti reprezentacine ideologine kultūros institucija. Teatras buvo remiamas ir palaikomas Centro komiteto ideologų: režisieriams ir aktoriams buvo skiriami apdovanojimai, rengtos užsienio gastrolės, teatrą drausta kritikuoti, todėl šio teatro repertuare nebuvo sovietinę tikrovę kritikuojančių pjesių, kokias tuo metu statė J. Jurašas Kauno dramos teatre ir P. Gaidys Klaipėdos dramos teatre. Daugelis šio laikotarpio Lietuvos akademinio dramos teatro spektaklių (daugiausia pagal šiuolaikines lietuvių pjeses) buvo konformistiški, jiems būdinga lėkštos, paviršutiniškos temos, prosovietinė dvasia.
H. Vancevičius pastatė nemažai spektaklių pagal lietuvių pjeses. Itin reikšmingas Just. Marcinkevičiaus Mindaugo (1969) pastatymas, kuriame keliant Lietuvos valstybingumo įgyvendinimo sudėtingus klausimus atsisakyta ankstesniems šio režisieriaus istoriniams spektakliams būdingos romantizuotos patetikos. H. Vancevičius sukūrė reikšmingų psichologinių spektaklių (J.‑P. Sartre’o Altonos atsiskyrėliai 1968). V. Čibiro spektakliams būdinga subtili estetika, nagrinėtos miesto, inteligentijos gyvenimo temos, naudotos modernios režisūros priemonės (Nazımo Hikmeto Visų užmirštas 1960, V. Rimkevičiaus Ratas, M. Kunderos Raktų savininkai, abu 1963, F. Dürrenmatto Damos vizitas 1966).
Lietuvos akademinio dramos teatro spektaklio Just. Marcinkevičiaus Mindaugas scena (1969, režisierius H. Vancevičius, dailininkas F. Navickas; centre Mindaugas – R. Adomaitis)
Lietuvos akademinio dramos teatro spektaklio L. Zorino Varšuvos melodija scena (1967, režisierius J. Jurašas, dailininkas M. Percovas; Helia – I. Garasimavičiūtė, Viktoras – A. Rosenas)
Spektaklių šiame teatre režisavo J. Jurašas (L. Zorino Varšuvos melodija, S. Mrożeko Tango, abu 1967, šis rodytas tik vieną sezoną, vėliau uždraustas), A. Z. Lapėnas (Dvylika kėdžių 1968, pagal I. Ilfą ir J. Petrovą, E. de Filippo Cilindras 1969, Dale’o Wassermano, Joe Dariono Žmogus iš La Mančos 1970) ir kiti. Vaidino aktoriai J. Berūkštytė‑Trinkūnienė, I. Garasimavičiūtė, A. Janušauskaitė, K. Kymantaitė, O. Knapkytė, I. Leonavičiūtė, M. Mironaitė, R. Paliukaitytė, J. Ramanauskaitė, M. Rasteikaitė, R. Adomaitis, A. M. Chadaravičius, H. Kurauskas, Otonas Laniauskas, L. Noreika, S. Petraitis, J. Rygertas, A. Rosenas, J. Rudzinskas, M. Smagurauskas, T. Vaisieta, A. Zigmantavičius ir kiti.
1965 Vilniuje įkurtas Jaunimo teatras. A. Ragauskaitė (1965–68 vyriausioji režisierė) jo trupę subūrė iš įvairių kolektyvų (t. p. ir mėgėjų) aktorių. Jos spektakliai (W. Shakespeare’o Romeo ir Džuljeta, poezijos spektaklis Gintaro paukštė, abu 1966, V. Palčinskaitės Aš vejuos vasarą... 1968) neapibrėžė teatro meninės krypties. Raiškių spektaklių režisavo scenografas I. Ivanovas (J. Anouilh’aus Vyturys / Žana 1967), V. Čibiras (1968–74 vyriausiasis režisierius, J. Osborne’o Atsigręžk rūstybėje 1967, J. Švarco Drakonas 1968), G. Žilys (T. Williamso Stiklinis žvėrynas 1968). Vaidino aktoriai B. Didžgalvytė, N. Gelžinytė, R. Kazlauskaitė, Valerija Marcinkevičiūtė, V. Marčinskaitė, Apolonija Matkevičiūtė, Aurelija Mikušauskaitė, E. Pleškytė, Laima Štrimaitytė, E. Žebertavičiūtė, R. Butkevičius, L. Ciunis, K. Dapkus, A. Grašys, F. Jakšys, J. Jaruševičius, R. Karvelis, S. Sipaitis, A. Šurna, G. Žilys. 1967 prie Jaunimo teatro įkurta pantomimos trupė (vadovas M. Tenisonas, 1967–70 veikė Kauno dramos teatre).
Klaipėdos dramos teatrui vadovauti paskyrus P. Gaidį (1963–98 vyriausiasis režisierius) trupė išgyveno kūrybinį pakilimą. Savo spektakliuose (Trys muškietininkai, pagal A. Dumas tėvą, C. Gozzi Karalius Elnias, abu 1965, I. Kočergos Laiko meistrai 1967, V. Majakovskio Pirtis, K. Sajos Poliglotas. Abstinentas, abu 1970) naudodamas satyros, grotesko, ironijos priemones jis negailestingai pajuokė sovietinės realybės absurdą, demagogiją, kitas visuomenės negeroves. P. Gaidžio pastatytoms dramoms ir tragedijoms (Vsevolodo Višnevskio Optimistinė tragedija 1963, G. Kanovičiaus Kaip jums sekasi, pramuštgalviai? 1965, Sofoklio Karalius Edipas 1966, poezijos spektaklis Krintančios žvaigždės 1968, pagal Just. Marcinkevičių) būdinga tiksliai perteikta autoriaus stilistika, preciziška vyksmo atmosfera ir nuotaika; reikšmingiausias spektaklis – Just. Marcinkevičiaus Mindaugas (1969), kuriame cenzūrai reikalaujant P. Gaidys turėjo pakeisti svarbius spektaklio koncepcijos elementus (atsisakyti finalinėje scenoje veidrodinės sienos kaip šiuolaikinės Lietuvos simbolio). Vaidino aktoriai M. Černiauskaitė‑Barauskienė, E. Gaigalaitė, J. Jankauskaitė, V. Leonavičiūtė, N. Narijauskaitė, N. Sabulytė, J. Sakalaitė, Genovaitė Vaitiekaitytė, H. Andriukonis, B. Barauskas, B. Gražys, R. Karvelis, V. Paukštė, Gediminas Pauliukaitis, Ričardas Poškus, G. Pranckūnas, P. Stankus, Aleksandras Šimanskis, A. Venskūnas ir kiti.
Šio laikotarpio Lietuvos rusų dramos teatro režisieriaus V. Golovčinerio (1955–61 vyriausiasis režisierius) spektakliams būdinga ansambliškumas, pabrėžiama personažų psichologija (M. Gorkio Barbarai 1955, A. Ostrovskio Vasilisa Melentjeva 1957, Sergejaus Radzinskio Grumtynės žygyje 1960, pagal Galinos Nikolajevos romaną). Vladimiras Galickis (1962–65 vyriausiasis režisierius) ieškojo naujų teatro raiškos priemonių (B. Brechto Ponas Puntila ir jo tarnas Matis 1963), Jevgenijaus Chigerovičiaus spektakliams (1966–69 ir 1973–75 vyriausiasis režisierius) būdinga psichologiškumas, grotesko elementai (M. Bulgakovo Bėgimas 1967, A. Ostrovskio Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo 1968). 1955–68 teatre dirbusi M. Mironaitė sukūrė raiškių vaidmenų L. Lurjė (Liza – Bajorų gūžta 1956, pagal I. Turgenevą, Nora – H. Ibseno Lėlių namai / Nora 1959, Eliza Dulitl – B. Shaw Pigmalionas 1961) ir kitų režisierių (Gitel – Williamo Gibsono Dviese sūpuoklėse 1962) spektakliuose. Vaidino aktoriai Dagnė Jakševičiūtė, J. Maivina, T. Majorova, Renata Vagnerytė, A. Inozemcevas, V. Jefremovas, M. Jevdokimovas ir kiti.
Lietuvos rusų dramos teatro spektaklio H. Ibseno Lėlių namai (Nora) scena (1959, režisierius L. Lurjė, dailininkas S. Lukackis; iš kairės: Helmeris – L. Ivanovas, Nora – M. Mironaitė, Rankas – V. Mileris)
Šiaulių dramos teatro vyriausiasis režisierius Josifas Šeinas (1949–58), atsižvelgdamas į nevienodo meistriškumo trupę, statė buitinės realistinės krypties spektaklius. Šią kryptį tęsė aktorius ir režisierius K. Tumkevičius, režisierius V. Limantas (1960–63 vyriausiasis režisierius). M. Karklelis (1964–72 vyriausiasis režisierius) pastatė lietuvių (V. Krėvės Žentas 1964, Parduotos vasaros 1965, pagal J. Baltušį, Šarūnas 1966, pagal V. Krėvę, K. Inčiūros Eglė žalčių karalienė 1967) ir užsienio (J. Rainio Pūsk, vėjeli 1965, Madam Bovari 1966, pagal G. Flaubert’ą, F. Dürrenmatto Vidurnakčio procesas 1967, G. Hauptmanno Paskendęs varpas 1968) rašytojų kūrinių. Išsiskyrė raiškios formos, teatrališki režisierės N. Ogaj spektakliai (A. Fredro Damos ir husarai 1968, S. Maršako Katės namai 1970). Teatre vaidino E. D. Cinauskaitė, F. V. Laurinaitytė, T. Maliukevičiūtė, N. Mirončikaitė, I. Tamošiūnaitė, Regina Ulbinaitė, G. Vaiginytė, Romas Gudas, N. Jasinskas, Edvardas Rupšys ir kiti.
3015
L: M. Petuchauskas Teatras – amžininkas Vilnius 1965, Premjerų keliais Vilnius 1967; Lietuvių tarybinis teatras: 1940–1956 Vilnius 1979; Lietuvių tarybinis dramos teatras: 1957–1970 Vilnius 1987; R. Bitinaitė‑Širvinskienė Įrėminta erdvė: Lietuvos teatro erdvė sovietmečiu Vilnius 2018.