Lietuvõs teãtras 1970–1990
Jaunimo teatro spektaklio A. Osieckos Trešnių skonis scena (1971, režisierė D. Tamulevičiūtė, dailininkas Sergejus Barchinas; centre: Vyras – A. Šurna, Moteris – E. Pleškytė)
Šis laikotarpis vadintinas teatro modernėjimo, teatro ir publikos glaudžios konsolidacijos etapu. 8 dešimtmetyje debiutavę režisieriai D. Tamulevičiūtė, J. Vaitkus, E. Nekrošius, R. Tuminas, G. Padegimas, S. Varnas 9 dešimtmetyje suformavo savitą lietuvių režisūrinio teatro poetiką, jų spektakliai tapo menine ir moraline opozicija vadinamajai brandaus socializmo tikrovei. Šiuo laikotarpiu siekta išlaisvinti teatrą iš priklausomybės nuo literatūros ir įteisinti jo, kaip savarankiško meno, meninės raiškos būdus. 8–9 dešimtmečio sandūroje lietuvių režisieriai plėtojo metaforinį teatrą, kuriam būdinga perkeltinių reikšmių žaismė, ištobulinta neverbalinė raiška, spektaklio protagonisto ir scenos erdvės autentiškumas (ryškiausias atstovas – E. Nekrošius). Sureikšminta teatrinio teksto semantika, režisūrinė metafora buvo viena veiksmingiausių priemonių kurti spektaklį kaip savitą meninį reiškinį ideologinių suvaržymų sąlygomis. Šie režisieriai baigė režisūrą aukštosiose teatro mokyklose Maskvoje ir Leningrade, todėl lietuvių metaforiniam teatrui įtaką darė ir iš rusų teatro atėję sceninis vyksmas (sceninė tradicija), fizinių veiksmų metodas, kuris tapo spektaklių teatrinio vaizdo kūrimo ekspresyviai ir įtaigiai jungiant vaizdą ir veiksmą pagrindu. Jaunimo teatras Vilniuje ir Kauno dramos teatras šiuo laikotarpiu buvo pagrindiniai teatro centrai, kuriuose formavosi autorinės režisūros principai, menininko saviraiška ir režisūrinis stilius sieta su paties menininko pasaulėjauta ir žmogiškąja pozicija.
Jaunimo teatre dirbusi D. Tamulevičiūtė (1974–88 vyriausioji režisierė) padarė didelę įtaką lietuvių teatro aktorystės raidai. Vadinamojo dešimtuko aktoriams (K. Kazlauskaitė, I. Kriauzaitė, D. Overaitė, V. Podolskaitė, D. Storyk, A. Latėnas, V. Petkevičius, K. Smoriginas, A. Storpirštis, R. Vilkaitis) jos suteikti improvizacijos meno pagrindai leido sukurti paveikų spontaniškos aktorystės efektą, pasireiškiantį jauno žiūrovo lengvai atpažįstama, laisva, ironiška vaidyba. Spektakliuose (pirmasis lietuviškas miuziklas S. Šaltenio, L. Jacinevičiaus, G. Kuprevičiaus Ugnies medžioklė su varovais, S. Šaltenio Škac, mirtie, visados škac..., abu 1976, Jasonas 1978) derinta poetinė metafora ir kasdienė intonacija, lyrizmas ir ironija, metaforizuojama kasdienybė (kitaip nei iki tol statytose šiuolaikinėse pjesėse, atpažįstami buities elementai tapo metaforiškais spektaklių personažais). Jauno žmogaus pasaulėjauta atsispindi ir kituose D. Tamulevičiūtės spektakliuose: Floriáno Kaló Keturiese vidurnaktį (1981), Liudmilos Razumovskajos Brangioji mokytoja (1982), Colino Higginso, J.‑C. Carrière’o Haroldas ir Modė (1983, spektaklis vaidintas 20 metų), V. Rozovo Brolis Alioša (1984). S. Šaltenis rašė šio teatro aktoriams skirtas pjeses, koregavo jas per repeticijas, vėliau tapo E. Nekrošiaus spektaklių literatūriniu bendraautoriumi.
Jaunimo teatro spektaklio S. Šaltenio Škac, mirtie, visados škac scena (1976, režisierė D. Tamulevičiūtė, dailininkas G. Kličius, © LATGA, 2020; priekyje Karvė – I. Kriauzaitė)
Jaunimo teatro spektaklio V. Korostyliovo Pirosmani, Pirosmani… scena (1981, režisierius E. Nekrošius, dailininkas A. Jacovskis, © LATGA, 2020; Niko Pirosmanašvili – V. Bagdonas (sėdi), Sargas – V. Petkevičius)
Jau pirmiesiems E. Nekrošiaus spektakliams (Sh. Delaney Medaus skonis 1977, Jaunimo teatre, S. Šaltenio Duokiškio baladės ir A. Čechovo Ivanovas, abu 1978, Kauno dramos teatre) būdinga novatoriškos režisūros, originalaus teatrinio mąstymo bruožai, savitas pasaulio ir teatro suvokimas. Metaforiškasis E. Nekrošiaus teatras suteikė impulsą atsirasti režisūrinių įvaizdžių dramaturgijai – aktoriaus fiziniam veiksmui, gestui; kasdieniam daiktui suteikta prasmių, kurias tradiciškai teatre perteikdavo rašytojo tekstas. E. Nekrošius režisavo mažai žinomų literatūros kūrinių (Kvadratas 1980, pagal Valentinos Jelisejevos apysaką O buvo taip, Vadimo Korostyliovo Pirosmani, Pirosmani... 1981), klasikinių pjesių pagrindu sukurtų savarankiškų teatro pjesių (K. Antanėlio, S. Gedos roko opera Meilė ir mirtis Veronoje 1982, pagal W. Shakespeare’o tragediją Romeo ir Džuljeta), prozos inscenizacijų (Ilga kaip šimtmečiai diena 1983, pagal Č. Aitmatovą), klasikinės dramaturgijos kūrinių (A. Čechovo Dėdė Vania 1986), kuriems taikė sceninės dramaturgijos, kaip autonomiškos meninės spektaklio realybės, konstravimo metodą, režisūrinės naracijos ekspresija rėmėsi pačiame literatūros kūrinyje esančia jo interpretacijos galimybe.
E. Nekrošius savo spektakliuose siejo meninį individualumą ir laiko ypatumus, gebėjo juose atspindėti to meto visuomenės egzistencinius išgyvenimus. 9 dešimtmetyje E. Nekrošiaus spektakliai vieni pirmųjų rodyti užsienyje – 1984 tarptautiniame Belgrado teatro festivalyje BITEF (Pirosmani, Pirosmani...), vėliau Lenkijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Austrijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (Pirosmani, Pirosmani..., Dėdė Vania), Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Italijoje, Škotijoje, t. p. Estijoje, Gruzijoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir kitur. Teatre vaidino aktoriai K. Andrejauskaitė, V. Bagdonas, S. Bareikis, Dalia Brenciūtė, G. Girdvainis, I. Tamošiūnaitė, Vytautas Taukinaitis ir kiti.
Jaunimo teatro spektaklio Ilga kaip šimtmečiai diena scena (1983, pagal Č. Aitmatovą, režisierius E. Nekrošius, scenografas A. Jacovskis, © LATGA, 2020; iš kairės: Jedigėjus – A. Latėnas, Tansikbajevas – A. Grašys)
Jaunimo teatro spektaklio A. Čechovo Dėdė Vania scena (1986, režisierius E. Nekrošius, dailininkė N. Gultiajeva, © LATGA, 2020; iš kairės: Sofija Aleksandrovna – D. Overaitė, Voinickaja – E. Žebertavičiūtė, Jelena Andrejevna – D. Storyk, Voinickis – V. Petkevičius, Teleginas – Juozas Pocius, Astrovas – K. Smoriginas)
Kauno dramos teatro spektaklio A. Jarry Karalius Ūbas scena (1977, režisierius J. Vaitkus, dailininkė J. Malinauskaitė, © LATGA, 2020)
8–9 dešimtmetyje Kauno dramos teatre J. Vaitkaus (1977–88 vyriausiasis režisierius) sukurtuose spektakliuose kritikuota to meto visuomenė, jai būdingas konformizmas (vadinamasis moralinio nerimo, analitinis teatras). Tai turėjo įtakos J. Vaitkaus teatro vizualumui, jis sąmoningai rinkosi programiniam idėjų teatrui artimas dekoratyvias ir deklaratyvias teatrines metaforas. J. Vaitkus pirmasis SSRS pastatė A. Jarry tragifarsą Karalius Ūbas (1977), kuris priskirtinas tragiškojo grotesko teatrui. Spektakliuose jis plėtojo asmenybės ir aplinkos konflikto, asmenybės neišvengiamos degradacijos temas (M. Gorkio Paskutinieji 1978, Ivano Radojevo Raudona ir ruda 1979, H. Ibseno Statytojas Solnesas 1980, Michailo Šatrovo Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje 1982, A. Camus Kaligula 1983, W. Shakespeare’o Ričardas II 1985, Golgota 1987, pagal Č. Aitmatovo romaną Ešafotas). Kai kurie J. Vaitkaus spektakliai (J. Glinskio Kingas 1980, J. Vaitkaus Literatūros pamokos 1985) cenzūros drausti kurį laiką rodyti.
Kauno dramos teatro spektaklio H. Ibseno Statytojas Solnesas scena (1980, režisierius J. Vaitkus, dailininkė J. Malinauskaitė, © LATGA, 2020; iš kairės: Knutas Bruvikas – L. Zelčius, Kaja Fosli – N. O. Lepeškaitė, Statytojas Solnesas – J. Budraitis, Ragnaras Bruvikas – R. Vaidotas)
Tai, kad J. Vaitkus domėjosi ritualo raiška teatre, Rytų teatru, kino ekrano ir scenos erdvės sąveika (sukūrė kino filmų), ezoterika, padarė įtaką ir aktorių vaidybai, išplėtė jų meninę raišką, ugdė asmenybes. E. Nekrošiaus ir J. Vaitkaus sukurti spektakliai reformavo tradicinį vadinamąjį psichologinės vaidybos būdą – aktorystę pradėta vertinti kaip subjektyvios ekspresijos ir individualios energetikos sistemą, imta domėtis ilgai lietuvių teatre ignoruota aktoriaus kūno kalba. Kauno dramos teatre sukurtiems G. Padegimo žymiausiems spektakliams (J. Grušo Gintarinė vila 1980, A. Strindbergo Kreditoriai 1981, T. Wilderio Mūsų miestelis 1982, N. Gogolio Pamišėlio užrašai 1985) būdingi psichoanalitinio teatro bruožai, domėjimasis modernaus, pusiausvyrą praradusio žmogaus vidiniu pasauliu. Garsėjo aktoriai R. Bagdzevičius, J. Budraitis, V. Grigolis, D. Juronytė, D. Kazragytė, N. Lepeškaitė, V. Masalskis, A. Masiulis, J. Onaitytė, R. Sabulis, V. Šinkariukas, R. Vaidotas, V. Valašinas, P. Venslovas, A. Vrubliauskas, A. Žekas.
Kauno dramos teatro spektaklio T. Wilderio Mūsų miestelis scena (1982, režisierius G. Padegimas, scenografas J. Arčikauskas, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė Dalia Kernagienė)
Lietuvos akademinio dramos teatro daugumai spektaklių buvo būdinga psichologinio realizmo kryptis. H. Vancevičius režisavo lietuvių (Just. Marcinkevičiaus Katedra 1971, Mažvydas 1978, B. Sruogos Kazimieras Sapiega 1979, V. Krėvės Skirgaila 1987) ir užsienio (Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai 1971, pagal F. Dostojevskį, H. Ibseno Laukinė antis 1973 ir Junas Gabrielis Borkmanas 1981) rašytojų kūrinių. I. Bučienė pastatė įvairių stilių ir žanrų aštrios, konfliktiškos tematikos kūrinių (A. Millerio Kaina 1970, K. Čapeko Makropulo receptas 1973, J. M. Synge’o Narsuolis iš Vakarų pakrantės 1975, A. Vampilovo Ančių medžioklė 1977, J. Anouilh’aus Antigonė 1978), kuriems būdinga raiški forma, subtili veikėjų psichologijos analizė. Raiškių spektaklių sukūrė A. Z. Lapėnas (Dvylika kėdžių 1968, pagal I. Ilfą ir J. Petrovą, Dale’o Wassermano, Joe Dariono Žmogus iš La Mančos 1970).
Lietuvos akademinio dramos teatro spektaklio V. Kukulo, R. Tumino Čia nebus mirties scena (1988, režisierius R. Tuminas, dailininkė V. Idzelytė, © LATGA, 2020; Vilniaus mažasis teatras)
R. Tumino spektakliams (Andrejaus Kuternickio Fėjos Dražė variacijos 1982 ir Tarytum mes nepažįstami 1985, T. Williamso Katė ant įkaitusio skardinio stogo 1983, Haroldo Müllerio Tyli naktis 1984, Aleksandro Galino Ir vėlei tenai, kur marios šviesų / Žana 1986) būdinga subtili, rafinuota psichologinio teatro forma, domėjimasis šiuolaikinio žmogaus vidiniu pasauliu ir jį supančia aplinka. Juose plėtota kasdienybės tragizmo tema, nagrinėtas mažojo žmogaus fenomenas, naudotos neopsichologinio teatro priemonės, itin savitai transformuota naujos rusų režisūros kartõs (8–9 dešimtmetyje A. Vasiljevo Maskvos K. Stanislavskio dramos teatre sukurti spektakliai) stilistika. R. Tumino spektakliuose naujai atsiskleidė Lietuvos akademinio dramos teatro vyresnės kartos aktoriai, taikyti nauji personažo psichologinio portreto kūrimo būdai. Nuo 1981 R. Tumino vadovaujama trupė vaidino Lietuvos akademinio dramos teatro Mažojoje salėje, kurioje pradėjo formuotis Vilniaus mažasis teatras (įsteigtas 1990, pradžia laikomas spektaklis V. Kukulo ir R. Tumino Čia nebus mirties 1988). Garsėjo aktoriai R. Arbačiauskaitė, A. Bružas, E. Gabrėnaitė, I. Kilšauskaitė, J. Kisielius, V. Mainelytė, S. Račkys, R. Ramanauskas, V. Rumšas, V. Tomkus.
Šiaulių dramos teatre režisavusios A. Ragauskaitės (1974–79 vyriausioji režisierė) spektakliuose (V. Mykolaičio‑Putino Valdovas 1974, B. Sruogos Pajūrio kurortas 1975, P. Vaičiūno Prisikėlimas 1977) įtaigiai aktualizuota nacionalinė dramaturgija, lietuvių teatrui būdinga istorinės praeities interpretavimo tradicija papildyta modernizuota romantine pasaulėjauta. S. Varnas (1980–88 vyriausiasis režisierius) pastatė iki tol Lietuvoje nerežisuotų literatūros kūrinių (G. Büchnerio Voicekas 1980, G. Byrono Kainas 1982, I. Bergmano Žemuogių pievelė 1985, J. Genet Kambarinės, Meistras ir Margarita, pagal M. Bulgakovą; abu 1987), kuriuose plėtojo sąlygiškojo filosofinio teatro principus, taikė intelektualaus, konstruktyvios, disciplinuotos formos teatro modelį, lavino trupę. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje į teatrą pakvietė dirbti kitų šalių menininkus – latvių režisierius Uģį Brikmanį, A. Lininį, scenografą A. Freibergą, estų režisierių P. Pedajasą.
Šiaulių dramos teatro spektaklio V. Mykolaičio‑Putino Valdovas scena (1974, režisierė A. Ragauskaitė, dailininkė D. Mataitienė, © LATGA, 2020)
Šiaulių dramos teatro spektaklio G. Büchnerio Voicekas scena (1980, režisierius S. Varnas, dailininkas A. Freibergas; iš kairės: Tamburmažoras – A. Venckus, Voicekas – S. Bareikis)
8 dešimtmetyje garsėjo nuo 1977 teatre vaidinančio I. Vaišytės kurso Lietuvos konservatorijoje (S. Bareikis, S. Jakubauskas, V. Kochanskytė, R. Krilavičiūtė, Edmundas Leonavičius, A. Venckus, Juozas Žibūda) diplominiai spektakliai W. Saroyano Žmogiškoji komedija, Vaikų dienos (abu 1977). N. Ogaj (1971–73 vyriausioji režisierė) sukūrė teatrališkų, dinamiškų spektaklių (S. Maršako Katės namai 1970, J. Anouilh’aus Euridikė 1972), kuriems būdinga žaismė ir improvizacija. Režisavo R. Steponavičiūtė (Williamo Gibsono Dviese sūpuoklėse 1975, H. Gulbio Vyturėliai 1976, Allos Sokolovos Fariatjevo fantazijos 1977, T. Williamso Ištatuiruota rožė 1978, E. O’Neillo Meilė po guobomis, H. Sudermanno Jonas ir Erdmė, abu 1979). Prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui šiame teatre dirbantis G. Padegimas (1988–93 vyriausiasis režisierius) deklaravo tautinio teatro idėją, siekė transformuoti A. Sutkaus tautinio simbolistinio teatro koncepciją, bet jo spektakliuose (V. Jasukaitytės Žemaitė 1986 ir Žilvinas 1988, A. Škėmos Žvakidė 1988 ir Vieną vakarą 1989, O. Milašiaus Mefibosetas 1991) išryškėjo schematiškas režisūrinis mąstymas. Reikšmingų vaidmenų sukūrė Vladas Baranauskas, Juozas Bindokas, O. V. Dautartaitė, I. Liutikaitė, P. Piaulokas ir kiti.
Panevėžio dramos teatre J. Miltinis tęsė intelektualaus teatro kryptį (A. Strindbergo Mirties šokis 1973, J. Grušo Pijus nebuvo protingas 1974, Sofoklio Edipas karalius 1977, W. Faulknerio, A. Camus Rekviem vienuolei 1979). Nuo 1988 teatre režisavęs S. Varnas (1993–96 vyriausiasis režisierius) J. Miltinio repertuarines tradicijas papildė abstrahuotos vizualinės raiškos ekspresija. Klaipėdos dramos teatre P. Gaidys režisavo raiškių komedijų (Aleksandro Kopkovo Dramblys 1977, W. Shakespeare’o Du veroniečiai 1980, Viktoro Merežkos Proletarinis laimės malūnas 1981), kurioms būdinga satyra ir groteskas, pastatė Just. Marcinkevičiaus trilogijos kitus 2 spektaklius (Mažvydas 1976, Katedra 1980), interpretavo užsienio (W. Shakespeare’o Koriolanas 1972) ir lietuvių (B. Sruogos Milžino paunksmė 1974) klasikos kūrinius. Vaidino aktoriai V. Anužis, Valentinas Klimas, Kęstutis Macijauskas, Igoris Reklaitis, N. Savičenko, R. Šaltenytė, Kęstutis Žilinskas ir kiti.
Panevėžio dramos teatro spektaklio Sofoklio Edipas karalius scena (1977, režisierius J. Miltinis, scenografai A. Mikėnas, Kęstutis Vaičiulis, kostiumų dailininkė Rimantė Stasiūnienė)
Lietuvos rusų dramos teatro spektaklio L. Petruševskajos Muzikos pamokos scena (1988, režisierius R. Viktiukas, scenografas V. Bojeris, kostiumų dailininkė L. Kazakova; iš kairės: Fiodoras Ivanovičius – V. Jefremovas, Nadia – Olga Demičeva, Nikolajaus senelė Vasiljevna – Lidija Perfiljeva)
Lietuvos rusų dramos teatro spektakliams tuo laikotarpiu buvo būdinga aštri socialinė problematika, kritiškas realybės vertinimas. R. Viktiukas (1970–74 šio teatro vyriausiasis režisierius) garsėjo emocingais, raiškios formos, šiuolaikinės tematikos spektakliais: Michailo Roščino Valentinas ir Valentina (1971), Aleksandro Čchaidzės Byla perduodama teismui (1972), A. Vampilovo Susitikimai ir išsiskyrimai / Praėjusią vasarą Čiulimske (1973), Rüstəmo Ibrahimbəyovo Panašus į liūtą (1974). Vitalijus Lanskojus (1975–78 vyriausiasis režisierius) sukūrė klasikinės dramaturgijos interpretacijų (M. Gorkio Vasarotojai 1975, M. Lermontovo Maskaradas 1976, N. Gogolio Mirusios sielos 1977). I. Petrovas spektakliuose derino aktualijas ir bendražmogiškųjų problemų analizę (V. Rozovo Ketvertas lašų 1975, Kurtinio gūžta 1979, I. Druţă Šventų švenčiausia 1976, Aleksejaus Kazancevo Kartą gyveno... / Senieji namai, T. Williamso Ištatuiruotoji rožė, abu 1978, T. Różewicziaus Kartoteka 1979).
Nuo 8 dešimtmečio režisieriai, siekdami estetinių naujovių, ieškodami naujų bendravimo su žiūrovais būdų, vis dažniau spektaklius statė netradicinėse vietose: A. Čechovo Tragikas per prievartą (1975) pastatytas Jaunimo teatro Kamerinėje salėje, J. Vaičiūnaitės Kasandra – Kauno menininkų namų Kameriniame teatre, N. Gogolio Pamišėlio užrašai (abu 1985) – Lietuvos akademinio dramos teatro fojė (visų režisierius G. Padegimas), Procesas (pagal F. Kafką, režisierius S. Varnas) vaidintas Panevėžio dramos teatro keliose vietose, A. M. Sluckaitės‑Jurašienės Smėlio klavyrai (pagal J. Bobrowskį, režisierius J. Jurašas; abu 1990) – Kauno dramos teatro Mažųjų scenų komplekse.
L: M. Petuchauskas Teatro akimirkos Vilnius 1977; E. Jansonas Etiudai apie teatrą Vilnius 1988; V. Vasiliauskas Teatras be iliuzijų Vilnius 1989; R. Marcinkevičiūtė Eimuntas Nekrošius: Erdvė už žodžių Vilnius 2002; Lietuvių teatro istorija: 1970–1980 Vilnius 2006; Lietuvių teatro istorija: 1980–1990 Vilnius 2009; R. Bitinaitė‑Širvinskienė Įrėminta erdvė: Lietuvos teatro erdvė sovietmečiu Vilnius 2018.
104