Lietuvõs totõriai

Gausiausios totorių bendruomenės įsikūrusios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Vilniaus, Alytaus, Trakų, Varėnos rajonų savivaldybėse. Totoriai kaba rusų, lietuvių, lenkų, totorių (beveik nevartoja) kalbomis. Dauguma tikinčiųjų yra musulmonai sunitai.

Kultūra

Subartonyse (Varėnos rajonas) įsikūręs Lietuvos totorių buities muziejus, Trakų istorijos muziejuje veikia nuolatinė Lietuvos totorių kultūros, istorijos ir meno ekspozicija. Nuo 1991 veikia 4 totorių mečetės (Keturiasdešimt Totorių kaime, Nemėžyje, Raižiuose ir Kaune). Nuo 1995 leidžiamas laikraštis Lietuvos totoriai. 1997 iškilmingai pažymėtas totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 600 m. jubiliejus, 1998 atkurtas muftijatas. 2017 buvo paminėtos 620‑osios totorių įsikūrimo Lietuvoje metinės. 2018 Lietuvos paštas išleido totoriams skirtą pašto ženklą. 2021‑ieji paskelbti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais.

totorių mečetė Keturiasdešimt Totorių kaime (Pagirių seniūnija, Vilniaus rajono savivaldybė)

totoriai meldžiasi Nemėžio mečetėje

Lietuvos totoriai švenčia Naujuosius metus pagal Mėnulio kalendorių, pavasario lygiadienį Novrūzą, sabantujų vasaros pradžioje, ramadano pabaigą Ramazan bairam, Kurban bairam šventes. Išlaikė savitą kulinarinį paveldą: pyragą šimtalapį, koldūnus (kundum), moliūgų pyragą su mėsa, apeiginius paplotėlius (džaima), chalvą ir kitus.

Istorija

Lietuvos totoriai yra išeivių iš Aukso ordos, Krymo chanato palikuonys. Lietuvoje pirmąsias totorių gyvenvietes prie Vokės, Trakų 1397 įkūrė didysis kunigaikštis Vytautas Didysis. Totorių pagrindinė veikla buvo karyba, diplomatinė tarnyba, sargyba. Totoriai sudarė Vytauto Didžiojo asmeninę sargybą, dalyvavo su juo Žalgirio mūšyje. 16 a. totoriai apgyvendinti prie Minsko, Voluinėje, Podolėje, 17–18 a. – Bresto, Kobrino ekonomijoje, Gardino ekonomijoje. Lietuvos totoriai priklausė įvairioms grupėms, kalbėjo kipčiakų kalbų tarmėmis, bet 16 a. jau buvo praradę savo kalbą. Lietuvoje kilmingieji totoriai daugiausia gyveno bajorkaimiuose, užusieniuose, viensėdžiuose. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui priklausantys totoriai paveldėjimo teise iš jo gaudavo žemės.

Lietuvos pašto išleistas pašto ženklas, skirtas Lietuvos totoriams (2018)

totorių mečetė Nemėžyje (pastatyta 1909)

Totoriai turėjo atlikti karinę prievolę, t. p. ir papildomas prievoles (vežioti paštą, tiesti kelius, eiti sargybą). Totoriai, kaip ir bajorai, turėjo žemėvaldos teisę, bet neturėjo politinių teisių. Pagal Lietuvos Statutą, civilinėje ir baudžiamojoje teisėje totoriai buvo prilyginti bajorams žygininkams (keliuočiai). Totorių bendruomenės teritorinis administracinis ir mokestinis vienetas buvo vėliava, vadovaujama ulono (kunigaikščio). Miestuose nekilmingi totoriai vertėsi daržininkyste, odų dirbimu, arklininkyste, vežėjavimu. Savo teises totoriai išsaugojo ir 1795 Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos. Įrodę bajorystę totoriai ėjo karo bei administracinę tarnybą, neįrodę – perėjo į vienkiemininkus, mokėjo pagalvės mokestį. Totoriai tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, iki 1803 joje buvo atskiras Lietuvių ir totorių pulkas.

Dalis totorių 1812 dalyvavo lietuvių Napoleono I rėmimo kampanijoje, 1830–1831 ir 1863–1864 sukilimuose, rėmė lietuvių tautinį išsivaduojamąjį judėjimą.

20 a. pradžioje pradėjo kurtis totorių tautinės organizacijos. 1909 Vilniuje susikūrė Lietuvos musulmonų bendrija, 1917–1923 (pirma Petrograde, nuo 1921 – Vilniuje) veikė Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos totorių sąjunga. Lietuvos Respublikoje 1923–1936 veikė Kauno totorių draugija. Lenkijos okupuotoje Rytų Lietuvoje 1925–1940 veikęs Lenkijos totorių kultūros švietimo sąjungos skyrius leido mokslinę, grožinę ir religinę literatūrą, 1934–1939 Vilniuje – laikraštį Życie tatarskie, 1929–1940 Vilniuje veikė totorių tautinis muziejus, nuo 1931 – archyvas, nuo 1934 – Jaunimo ratelis. 1925 12 28 Vilniuje buvo įkurtas musulmonų religinis centras – muftijatas (muftijus J. Šinkevičius), 1936 įteisinta musulmonų konfesijos autokefalija. Totoriai turėjo atskirą karinį dalinį – totorių eskadroną (priklausė Vilniaus 13-ajam ulonų pulkui).

Nemėžio totorių bendruomenės namai

1939 pabaigoje Lietuvoje veikė Kauno, Raižių (Alytaus apskritis), Vinkšnupių (Vilkaviškio apskritis), Vilniaus Keturiasdešimt Totorių ir Nemėžio (abi Vilniaus apskrityje) musulmonų parapijos. 1940 06 15 SSRS okupavus Lietuvą totorių organizacijos buvo uždarytos.

totorių kapinės Nemėžyje (Vilniaus rajono savivaldybė)

20 a. 9 dešimtmečio antroje pusėje prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui ir 1990 03 11 atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę Alytuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Varėnoje, Vilniuje, Visagine atsikūrė totorių bendruomenių visuomeninė veikla. 1988 įsikūrė Lietuvos totorių kultūros draugija, 1996 įkurta Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga. Veikia keturios totorių sekmadieninės mokyklos (medresės), folkloro ansambliai Alije (įkurtas 1996) ir Ilsu (įkurtas 2011), Lietuvos totorių asociacija (įkurta 2004).

Skaičiaus kitimas

1897 ir 1923 Lietuvoje gyveno apie 2700, 1959 – 3023, 1970 – 3460, 1988 – 4006, 1989 – 5135 totoriai. 2001 (gyventojų surašymo duomenimis) buvo 3235 totoriai, daugiausia miestuose (Vilniuje – 1060, Visagine – 263, Klaipėdoje – 227, Kaune – 200, Alytuje – 195) ir Lietuvos pietrytinės dalies rajonų savivaldybėse (Vilniaus – 364, Alytaus – 231, Švenčionių – 95, Trakų – 65), t. p. gyveno Nemėžyje, Keturiasdešimt Totorių kaime, Grigiškėse, Elektrėnuose, Trakuose, Raižiuose ir Butrimonyse. 2011 Lietuvoje (gyventojų surašymo duomenimis) gyveno 2793 totoriai.

totorių mečetė Raižių kaime (Punios seniūnija, Alytaus rajono savivaldybė)

senosios totorių kapinės Raižiuose (Alytaus rajono savivaldybė)

1516

2271

totoriai

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką