„Lietuvos TSR istorijos šaltiniai“, Lietuvos rašytinių istorijos šaltinių publikacija. 1955–65 išėjo 4 tomai. Pateikta dokumentų nuo seniausių laikų iki 1940 vidurio.
Parengė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas. Sudarytojai: P. Pakarklis, K. Jablonskis, J. Jurginis, V. Neupokojevas, L. Mulevičius, E. Griškūnaitė, A. Tyla, O. Adomonienė, A. Gaigalaitė ir J. Marcinkevičius. Vyriausiasis redaktorius – J. Žiugžda; pirmojo tomo atsakingasis redaktorius K. Jablonskis, antrojo – V. Merkys.
Kitomis kalbomis rašyti istorijos šaltiniai (kronikos, metraščiai, aktai ir kiti) ar jų ištraukos, pateikiančios Lietuvos istorijos žinių, skelbiami tik lietuvių kalba (nurodoma originalo publikacija ar saugojimo vieta). Kiekvieno tomo pabaigoje yra chronologinis publikuojamų šaltinių sąrašas, geografinė ir vardų rodyklės, be to, 3 ir 4 tomuose – svarbiausiųjų 1917–40 Lietuvos istorijos įvykių, 4 tome – ir panaudotų archyvų fondų sąrašas.
Publikacijoje skelbiami istorijos šaltiniai parinkti pagal oficialų Lietuvos istorijos sovietinį modelį, dažnai tendencingai kupiūruoti, neįtraukta daugelis Lietuvos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykių su Rusija svarbių dokumentų, parodančių šių valstybių konfrontaciją. Šaltinių atranka menkina Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinę reikšmę, lietuvių tautinį judėjimą, labiausiai – Nepriklausomybės kovas (1918–20) ir 1918–40 Lietuvos valstybę.
Lietuvos TSR istorijos šaltiniai prisidėjo prie Lietuvos istorijos sovietinės koncepcijos diegimo. Vis dėlto 20 a. 6–9 dešimtmetyje ir tokia Lietuvos istorinių šaltinių publikacija buvo reikšminga – priminė senas Lietuvos valstybingumo tradicijas, prisidėjo prie Lietuvos istorijos žinių skleidimo.
1412