Lietuvõs ùpės

Lietuvos hidrografinis žemėlapis

Lietuvos hidrografinis žemėlapis

Lietuvoje yra apie 30 000 vandentėkmių, ilgesnių kaip 0,25 kilometro. Jų bendras ilgis apie 64 000 kilometrų. Ilgesnių kaip 100 km upių yra 18 (lentelė), iš jų 7 teka ir per gretimų valstybių teritorijas. Daugiausia upių jungia Nemuno upynas. Jam tenka 71,6% Lietuvos teritorijos ploto; kitas plotas priklauso Lielupės (13,4 %), Ventos (8,0 %), Dauguvos (2,9 %) upynams ir mažesnėms upėms (4,1 %), įtekančioms tiesiog į Baltijos jūrą. Upių tinklo (su kanalais) vidutinis tankis Lietuvoje – 0,99 km/km2. Tankiausias (iki 1,5 km/km2) jis yra priemolingoje Vidurio Lietuvos žemumoje, o rečiausias (iki 0,45 km/km2) – smėlingose Neries–Žeimenos bei Dainavos lygumose. Palyginti retas vandentėkmių tinklas (0,6–0,8 km/km2) ir Baltijos aukštumose, kurias drenuoja ir upės, ir ežerai (žemėlapis).

Lietuvos upių tinkle ryškiai atsispindi ledynų tirpimo padariniai, prieledyninių baseinų raida, naujausi Žemės plutos svyravimai. Upių nuolydžio kryptys ne visada dera su stambių orografinių vienetų vyraujančiu nuolydžiu. Prieš vyraujantį nuolydį teka Nevėžis ir Dubysa – tai atvirkštinės upės. Nenuoseklios upės – Minija, Jūra, Šventoji (Neries baseinas) – teka skersai paviršiaus nuolydžio. Tik kai kurios upės (pvz., Šešupė ir Merkys) yra nuoseklios – jų vagų nuolydžiai dera su drenuojamų baseinų vyraujančiais nuolydžiais. Pačių vagų nuolydžiai maži (jie priklauso nuo upės vandeningumo ir dydžio, reljefo, kuriuo teka upė, vagos dugno šiurkštumo).

Nemuno ir Merkio santaka ties Merkine

Dubysos slėnis

1

*su ruožu, kuriuo eina Lietuvos siena

**ties Gilija, deltos pradžioje

Vingiuotumas

Akmenos vingis Pagramantyje

Pagal vingiuotumą Lietuvos upės skirstomos į sąlygiškai tiesias ir meandruojančias, o pastarosios – į vidutiniškai vingiuotas, vingiuotas ir labai vingiuotas. Visų rūšių vingiuotumas būdingas Šalčiai, Versekai, Ūlai, Žeimenai, Merai, Vilniai, Rudaminai. Didžiausias yra Šalčios upės vidutinis vingiuotumas (vingiuotumo koeficientas k=1,60), šiek tiek mažesnis – Kiaunos (k=1,58), Merkio ir Grūdos (k=1,56). Daugiausia Lietuvoje yra sąlygiškai tiesių ir vidutiniškai vingiuotų upių. Daugumos mažesnių upių (Agluonos, Ančios, Ditvos, Kalties, Meros, Upynos, Širvintos, Žižmos ir kitų) vagos arba jų ruožai (dažniausiai aukštupiai) būna reguliuoti.

Mityba

Lietuvos upių mityba yra mišri – upės plukdo baseino paviršiumi nutekėjusius lietaus bei ištirpusio sniego vandenis, t. p. požeminius vandenis, prasisunkiančius tiesiog į vagas arba slėnius. Pvz., 40 % Nemuno metinio nuotėkio sudaro sniego tirpsmo vanduo, 25 % – lietaus vanduo, 35 % – požeminiai vandenys. Visų nuotėkio rūšių pirminis šaltinis yra krituliai, todėl jie lemia bendrojo – vidutinio metinio – nuotėkio dydį. Santykinai vandeningiausios (jų didžiausi metinio nuotėkio moduliai) yra Žemaičių aukštumos vakarinius šlaitus drenuojančios upės. Mažiausiai vandens per metus nuplukdo Vidurio Lietuvos upės. Baltijos aukštumų ir smėlingųjų lygumų upės šiuo atžvilgiu yra tarpinės. Lietuvoje yra 155 upės, kurių vidutinis metinis debitas žiotyse daugiau kaip 1 m3/s, ir tik 14 upių, kurių debitas daugiau kaip 10 m3/s.

Lėvens ir jį maitinančio upelio santaka ties Pasvaliu

Hidrologinis režimas

Pagal hidrologinį upių režimą Lietuvoje skiriamos 4 sritys: Baltijos pajūrio, Žemaičių aukštumos, Vidurio Lietuvos žemumos ir Pietryčių. Šių sričių upės skiriasi vandens lygio svyravimais, metiniu nuotėkiu, mityba ir ypač nuotėkio pasiskirstymu įvairiais metų sezonais ir laikotarpiais.

Neris Vilniuje ties Vingio parku

Baltijos pajūrio srityje dažnesni lietūs, o žiemą – atodrėkiai. Jie upėse sukelia poplūdžius, kurių aukštis kartais yra didesnis už pavasario potvynių aukštį; pavasarį upėmis nuteka tik apie 30 % metinio nuotėkio. Panašus yra ir Žemaičių aukštumos upių (Minijos, Jūros) hidrologinis režimas, bet upių metiniame nuotėkyje padidėja pavasario potvynio nuotėkio dalis (apie 40 %). Vidurio Lietuvos žemumoje iškrinta mažiau kritulių, be to, nedaug jų susigeria į požemį, nes paviršių dengia nelabai laidūs gruntai. Upių (Mūšos, Nemunėlio, Nevėžio, Mituvos, Šešupės, iš dalies Ventos ir Dubysos) metinio nuotėkio didžiausią dalį sudaro pavasario nuotėkis (50 % ir daugiau); požeminis nuotėkis menkas (10–15 %), todėl mažesnės upės sausomis vasaromis išdžiūsta, o šaltomis žiemomis – įšąla iki pat dugno. Pietryčių srities upių (Šventosios, Žeimenos, Merkio, Strėvos) nuotėkis tolygus, nes jį reguliuoja smėlynai ir miškai, iš dalies – ežerai; požeminio nuotėkio dalis siekia 60 % metų nuotėkio.

Vandeningais pavasariais Lietuvos upėse būna didelių potvynių. Dažniausiai jie prasideda kovo pabaigoje–balandžio pradžioje ir trunka vidutiniškai 20–35 dienas. Aukščiausi stebėti potvyniai Nemune (Druskininkų–Smalininkų ruože) siekė 7–11 m, Neryje 6–8 m, mažesnėse upėse 5–7 metrus.

Vandens savybės

Šilčiausias vanduo Lietuvos upėse esti liepos mėnesį: šalies vidurinės dalies upių vandens temperatūra siekia vidutiniškai 20 °C, o pietryčių dalies upių, mintančių požeminiu vandeniu, ji gerokai žemesnė – apie 17,7 °C. Pastarosios upės dažną žiemą iš viso neužšąla, o pirmosios užsitraukia ledu vidutiniškai gruodžio 10–20 dienomis. Žemaitijos upės užšąla vėliau – dažniausiai sausio pirmąjį dešimtadienį. Upės būna užšalusios apie 3 mėnesius. Ledonešis anksčiausiai prasideda Lietuvos pietuose – vidutiniškai kovo 11 dieną, vėliausiai – Lietuvos šiaurėje – kovo 31 dieną. Ledonešis trunka nuo 2 iki 15 parų (trumpiau – mažose upėse), jo metu kartais susidaro ledų sangrūdos, sukeliančios staigius potvynius. Jų pasitaiko Neries žemupyje, Nemune ties Birštonu, Seredžiumi, Jurbarku, Smalininkais, Tilže, Rusne.

Žeimenos ir Neries santakoje – skirtingo drumstumo vanduo

Skaidriausias vanduo (vidutinis drumstumas mažiau kaip 25 g/m3) yra Lietuvos pietrytinės dalies upių, taip pat Šešupės, Širvintos, o drumsčiausias (50–100 g/m3) – Ventos, Virvytės, Jiesios, Verknės. Kitų upių vandens vidutinis drumstumas 25–50 g/m3. Per metus visos Lietuvos upės nuplukdo vidutiniškai 0,5 mln. t skendinčių ir dugnu velkamų nešmenų. Daugiausia vandenyje ištirpusių druskų (iki 800 mg/l) turi Lietuvos šiaurinės dalies upės (Mūša, Tatula), tekančios per sritis, kur arti žemės paviršiaus slūgso klintis, dolomitas ir gipsas. Mažiausiai mineralizuoti (vidutiniškai 200–300 mg/l) yra Lietuvos pietrytinės dalies ir Žemaitijos upių vandenys. Per metus vandens mineralizacija kinta: pavasarį ji siekia apie 150 mg/l, vasarą ir žiemą padidėja iki 400–500 mg/l, o Lietuvos šiaurinės dalies upėse – net iki 2 g/l.

Minija ties Kartena

Tyrinėjimų istorija

Mera žiemą

2795

Sistemingai tirti upes Lietuvoje pradėta 19 a. pradžioje, kai Nemuno žemupyje buvo įsteigtos Rusnės (1810) ir Smalininkų (1811) vandens matavimo stotys. 1900 tokių matavimo stočių buvo 32, 1940 – 81. 2007 prie Lietuvos upių veikė 62, 2021 – 80 vandens matavimo stočių. Jose matuojama vandens lygis, temperatūra, debitas, stebimi ledo reiškiniai, imami vandens mėginiai drumstumui bei cheminei sudėčiai nustatyti.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką