Lietuvõs ùžsienio poltika
Lietuvos užsienio politika iki Liublino unijos (1569)
Lietuvos užsienio politikos istorija siekia viduramžius.
Pirmuoju tiksliai datuojamu Lietuvos užsienio politikos dokumentu laikoma besikuriančios Lietuvos valstybės pirmtakės – Lietuvių žemių konfederacijos – kunigaikščių 1219 taikos sutartis (Lietuvos–Voluinės sutartis) su rytų slavų Haličo ir Voluinės kunigaikštyste. Vienas vyresniųjų konfederacijos kunigaikščių Mindaugas 1253 buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi – taip jis patvirtino savo, kaip suverenaus valdovo, padėtį tarp Europos krikščionių karalių.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio laikais (13 a. antra pusė) klostėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) naujos užsienio politikos kryptys, kurių svarbiausias principas buvo gebėjimas vienu metu kariauti ir vykdyti diplomatines akcijas Rytuose ir Vakaruose.
13–14 a. Lietuvos raidą ypač veikė nuolatiniai karai su Vokiečių ordinu (kryžiaus karai Baltijos regione). Šalies resursų telkimas karo reikmėms padėjo atlaikyti 14 a. ordino puolimus, kartu vykdyti ekspansiją į Rusios žemes. Per karą su Vokiečių ordinu Lietuvos didysis kunigaikštis vis dažniau imdavosi diplomatinių metodų.
Jau Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis 13 a. pabaigoje palaikė taikius santykius su Rygos miestu ir arkivyskupu. Jo brolis ir įpėdinis Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas pakėlė Lietuvos diplomatiją į europinį lygį (Gedimino laiškai).
Kita Gediminaičių diplomatijos kryptis – dinastinės vedybos. Jos nemažai lėmė rusiškų žemių integracijos į LDK sėkmę, per jas buvo užmegzti pirmieji taikūs santykiai su krikščioniškomis Mazovija ir Lenkija.
14 a. sudarytos pirmosios rašytinės LDK taikos sutartys su kitomis šalimis: 1323 su Livonija, 1338 taikos ir prekybos sutartis su Livonijos ordinu, iki Lietuvos krikšto (1387) rašytinės sutartys buvo sudarytos su Maskvos kunigaikštyste, Vokiečių ordinu, Mazovijos kunigaikščiais.
1385 Krėvos sutartimi ir 1386 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos vedybomis su Lenkijos karaliene Jadvyga bei vainikavimu Lenkijos karaliumi prasidėjo kelis amžius trukusi Lenkijos ir LDK unija. LDK politinį stabilumą sukrėtė 14–16 a. karai su stiprėjančia Maskvos didžiąja kunigaikštyste (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Maskvos karas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Maskvos didžiosios kunigaikštystės karai).
Krėvos sutarties aktas (saugomas Krokuvos kapitulos archyve)
Lietuvos užsienio politika po Liublino unijos (iki 1795)
1569 Liublino unija buvo sudaryta federacinė Lenkijos ir Lietuvos Valstybė, arba Abiejų Tautų Respublika (ATR, gyvavo iki 1795). Liublino unija nustatė bendrą ATR užsienio politiką, bet LDK politinis savarankiškumas ryškėjo ir šioje politikoje – Lenkija ir LDK turėjo savo interesų.
LDK labiau rūpinosi santykiais su Rusija ir Švedija. 1582 Lenkija ir LDK sėkmingai baigė Livonijos karą su Rusija. 1600–29 ATR karas su Švedija buvo nesėkmingas (Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Švedijos karas; prarasta beveik visa Livonija). Per 1654–67 karą su Rusija (Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Rusijos karas) ir 1655–60 karą su Švedija (Pirmasis Šiaurės karas) LDK buvo Rusijos ir Švedijos kariuomenių užimta bei nuniokota. Per 1700–21 Didįjį Šiaurės karą LDK vėl okupavo ir nuniokojo Švedijos bei Rusijos kariuomenės.
LDK nuosekliai, nepriklausomai nuo valdovų ir Lenkijos, vengė karų prie savo sienų, siekė su kaimynais palaikyti taiką. LDK užsienio politikai įtaką darė bajorų, susiejusių savo gyvenimą su žeme, pacifizmas. Po 17–18 a. pralaimėtų karų ėmė plisti nuostatos, kad silpna valstybė nepavojinga ir niekas jos nepuls. Tokia bajorų pozicija trukdė vykdyti aktyvią užsienio politiką.
Užsienio politika nepriklausomybės metais (1918–1940)
Po I pasaulinio karo atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos tarptautinė padėtis buvo sudėtinga.
Pirmosios ją pripažinusios valstybės buvo Vokietija ir Sovietų Rusija, Vakarų valstybės (Prancūzija, Didžioji Britanija, Olandija ir kitos) neskubėjo Lietuvos pripažinti oficialiai.
1921 Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą.
Lietuvos atstovas prie Tautų Sąjungos V. Sidzikauskas (dešinėje) su Lietuvos užsienio reikalų ministru D. Zauniumi (1932; Vokietijos federacinis archyvas Koblenze)
Tarptautinio ginčo objektu tapo Klaipėdos kraštas (1923 prijungtas prie Lietuvos Respublikos). Santykiai su Sovietų Rusija (nuo 1922 SSRS) buvo grindžiami 1920 taikos sutartimi (Lietuvos–Sovietų Rusijos taika). SSRS ateityje planavo įtraukti Baltijos šalis į savo įtakos sferą, todėl buvo suinteresuota Lietuvos nepriklausomybe, ypač tuo, kad Lietuvai kuo mažesnę įtaką darytų Lenkija. Vilniaus klausimu SSRS palaikė Lietuvos pusę, notomis demonstratyviai reiškė jai palankumą. Ši nuostata buvo išreikšta 1926 Lietuvos–SSRS nepuolimo ir neutraliteto sutartyje, kuri dar kartą patvirtino 1920 sutartimi nustatytas sienas – Lenkijos okupuotas Vilniaus kraštas pripažintas Lietuvos dalimi.
4 dešimtmetyje Lietuva ėmė glaudžiau bendradarbiauti su kitomis Baltijos valstybėmis ir Vakarų šalimis. 1934 sudaryta Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinė bei diplomatinė sąjunga Baltijos antantė.
Lietuvos atstovas B. E. Dailidė (antras iš kairės), įteikęs skiriamuosius raštus Estijos prezidentui K. Pätsui (ketvirtas iš kairės; Talinas, 1934, Vytauto Didžiojo karo muziejus)
Lenkija siekė priversti Lietuvą užmegzti diplomatinius santykius, bet ši atsisakė sudaryti bet kokias oficialias sutartis. 1938 Lenkija ultimatyviai pareikalavo užmegzti diplomatinius santykius (Lenkijos ultimatumas Lietuvai). Vakarų šalys ragino Lietuvą nusileisti Lenkijai, Lietuva neatsispyrė spaudimui ir 1938 užmezgė diplomatinius santykius su Lenkija, bet ir vėliau abiejų valstybių santykiai išliko šalti, nors buvo pasirašytos kelios sutartys.
1928 Lietuvos–Vokietijos sienos sutartimi buvo nustatyta abiejų valstybių siena – Klaipėdos kraštas liko Lietuvai. 1933 Vokietijoje į valdžią atėjus naciams abiejų šalių santykiai blogėjo – vėl iškilo Klaipėdos krašto klausimas (A. Hitleris siekė jį prijungti prie Vokietijos). 1939 Vokietija įteikė Lietuvai ultimatumą, kuriuo pareikalavo Klaipėdos krašto, Lietuva buvo priversta šį reikalavimą įvykdyti.
1939 Lietuva t. p. buvo priversta pasirašyti Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartį. Mainais SSRS, neva laikydamasi 1920 taikos sutarties, 1939 perdavė Lietuvai Vilniaus miestą ir dalį Vilniaus krašto. 1939 prasidėjus II pasauliniam karui Lietuva laikėsi neutraliteto.
1940 SSRS įvykdytos Lietuvos aneksijos nepripažino 26 valstybės, per visą sovietinės okupacijos laikotarpį veikė Lietuvos diplomatinė tarnyba. Jai vadovavo S. Lozoraitis (vyresnysis), po jo mirties (1983) – S. A. Bačkis (1991 perdavė šios tarnybos įgaliojimus Lietuvos Respublikos vadovybei).
2271
Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas S. Lozoraitis (vyresnysis) savo darbo kabinete Romoje apie 1968
Lietuvos užsienio politika po 1990
1988–89 didėjant SSRS politinei ir ekonominei krizei susidarė sąlygos ir Lietuvai (Sąjūdžiui) viešai iškelti savo užsienio politikos tikslus. 1990 02–03 Sąjūdis užtikrintai laimėjo rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą. Nepriklausomos valstybės atkūrimas buvo įteisintas 1990 03 11 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktu Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo (Kovo 11 Aktas). Lietuva buvo atkurta su faktinėmis sienomis, kartu deklaruota ištikimybė visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, tarp jų – ir sienų neliečiamumo principui, suformuluotam 1975 Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte. Lietuva nuosekliai laikosi deklaruotų principų ir niekada nereiškė teritorinių pretenzijų gretimoms valstybėms.
Sovietų Sąjunga į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą reagavo labai priešiškai: pareikalavo Kovo 11 Aktą atšaukti, vėliau – sustabdyti jo veikimą. Į Lietuvos siūlymą Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo klausimą spręsti derybomis SSRS atsakė ekonomine blokada. Nors 1990 spalį prasidėjo valstybės delegacijų susitikimai, tikros derybos neprasidėjo iki pat SSRS suirimo. Kartu tartasi su Rusijos demokratine valdžia. Po 1990 07 27–28 Jūrmaloje įvykusio Rusijos ir Baltijos šalių vadovų susitikimo prasidėjo Lietuvos ir Rusijos derybos, 1991 07 29 Maskvoje pasirašyta dvišalė sutartis (įsigaliojo 1992 05 04), kuria Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir teritorinį integralumą.
1991 08 19–21 Maskvoje žlugus Rugpjūčio pučui paspartėjo Lietuvos tarptautinis pripažinimas.
Palankiausios Lietuvai buvo Šiaurės valstybės – Islandija ir Danija. Jos pirmosios (1991 02 11 ir 1991 08 24) pripažino vėl esant nepriklausomą Lietuvą. Pirmoji diplomatinius santykius su Lietuva užmezgė Islandija (1991 08 26), tos pačios dienos vakare – Danija. Nors dabartinės Lietuvos sienos neapima visų lietuvių etninių žemių, bet pirmą kartą tarptautiniu mastu pripažintas Lietuvos suverenitetas jos dabartinėje teritorijoje su Vilniumi ir Klaipėda.
1990 05 12 Lietuvos, Latvijos ir Estijos vadovų susitikime buvo atnaujinta 1934 Baltijos valstybių santarvės ir bendradarbiavimo sutartis ir įkurta Baltijos Valstybių Taryba (jos posėdžiuose rengta bendra užsienio politikos pozicija). Tarpusavio pripažinimui atskirų dokumentų nereikėjo.
1991 09 17 Generalinės Asamblėjos 46 sesijoje Lietuva buvo priimta į Jungtines Tautas (Lietuva ir Jungtinės Tautos); 1991 pabaigoje–1992 pradžioje Lietuva įstojo į Jungtinių Tautų specializuotąsias įstaigas: UNESCO (Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija), Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizaciją, Tarptautinę darbo organizaciją, Tarptautinę telekomunikacijų sąjungą ir kitas, 2014–15 Lietuva buvo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nenuolatinė narė. 2015 išrinkta į UNESCO Vykdomąją tarybą (2015–19 kadencijai), 2015–17 buvo šios tarybos vicepirmininkė.
1991 09 Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja suteikė Lietuvai specialaus svečio statusą. 1993 05 13 Lietuva priimta į Europos Tarybą, 1991 09 10 tapo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) nare, 1991 10 15 pasirašė Helsinkio baigiamąjį aktą, 1991 12 05 – Europos Chartiją.
Lietuvos priėmimas į Jungtines Tautas 1991 (Niujorkas)
Pasiekus tarptautinį pripažinimą Lietuvos užsienio politikos prioritetais tapo santykiai su Rusija, Lenkija, Baltarusija, t. p. santykių su Europos ekonomine bendrija (nuo 1993 Europos Sąjunga), NATO ir jų šalimis narėmis plėtojimas.
Per tarptautines organizacijas ir derybas su Rusija siekta, kad iš Lietuvos būtų išvesta Rusijos kariuomenė. Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafikas patvirtintas 1992 09 08 Maskvoje dvišale Lietuvos ir Rusijos sutartimi. Susitarimą pasiekti padėjo per ESBO viršūnių susitikimą 1992 07 10 Helsinkyje į deklaraciją įrašytas reikalavimas visiškai išvesti Rusijos kariuomenę iš Baltijos šalių (Lietuva 1992 06 14 sprendžiamuoju referendumu pareikalavo Rusijos kariuomenės išvedimo iki 1992 pabaigos ir žalos Lietuvai atlyginimo). Iki 1993 08 31 Rusijos kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta. 1997 10 24 buvo pasirašyta sutartis su Rusija dėl valstybės sienos.
Su Lenkija oficialiai pradėta tartis 1991 pradžioje. 1992 01 13 pasirašyta Deklaracija bei Konsulinė konvencija, 1992 02 27 – Lietuvos ir Lenkijos sutartis Dėl prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo, pasiekta kitų susitarimų. Po ilgų derybų 1994 04 26 buvo pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis. 1997 07 02 įsteigta Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo narių Asamblėja.
1991 09 01 prasidėjo Lietuvos ir Baltarusijos derybos. 1991 10 24 Vilniuje valstybių vadovai pasirašė Deklaraciją dėl Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos geros kaimynystės santykių principų. 1995 02 06 buvo pasirašytos sutartys dėl geros kaimynystės ir bendradarbiavimo bei dėl valstybės sienos.
Su Latvija diplomatiniai santykiai atkurti 1991 10 05. 1993 pasirašyta sutartis Dėl valstybės sienos atstatymo. Po ilgų derybų 1999 buvo pasirašyta dvišalė sutartis Dėl teritorinės jūros, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo atribojimo Baltijos jūroje (ją ratifikavo tik Lietuvos Respublikos Seimas, Latvijos Respublikos Seimo neratifikuota).
Su Europos ekonomine bendrija 1992 05 Lietuva pasirašė sutartį Dėl prekybos bei komercinio ir ekonominio bendradarbiavimo. Visos atkurtos Lietuvos vyriausybės nuosekliai siekė kuo greitesnės Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (Lietuva ir Europos Sąjunga). 1995 buvo pasirašyta Europos sutartis, 1999 12 Lietuva buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės Europos Sąjungoje. Lietuva derybas pradėjo 2000 02 ir sėkmingai jas baigė 2003 04 16. 2004 05 01 Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, 2015 01 01 – 19‑ąja euro zonos nare. Tolesnis Lietuvos tikslas yra visapusė integracija į bendrąsias Europos Sąjungos transporto, energetikos ir telekomunikacijos sistemas, įtvirtinti Lietuvą kaip tarpregioninio bendradarbiavimo centrą (Lietuvos regioninis bendradarbiavimas), remti tolesnę Europos Sąjungos valstybių integraciją atsižvelgiant į Lietuvos nacionalinius interesus, plėtoti Europos Sąjungos vidaus rinką, skatinti stabilumo ir demokratijos plėtrą į Rytus, stiprinti Europos Sąjungos valstybių solidarumą.
Lietuvos Respublikos prezidentas V. Adamkus ir prezidentas A. Brazauskas su Lietuvos diplomatais (1998)
1991 12 Lietuva prisijungė prie Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos, 1994 01 – prie programos Partnerystė taikos labui (The Partnerschip for Peace). Visos pagrindinės politinės jėgos Lietuvoje sutarė dėl kuo greitesnės narystės NATO (Lietuva ir NATO). Susitarimas buvo įtvirtintas 1996 12 Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu, kuriame integracija į Europos ir transatlantines struktūras pavadinta prioritetiniu Lietuvos užsienio politikos tikslu ir nacionalinio saugumo garantijų priemone. Lietuva vykdė aktyvią užsienio politiką šia linkme. 1997 08 įsteigta Lietuvos misija prie NATO. 2000 05 Vilniuje įvyko 9 kandidačių į NATO užsienio reikalų ministrų susitikimas. Priimta bendra deklaracija dėl NATO plėtros ir įvardyti Vilniaus grupės bendradarbiavimo principai. 2002 11 21 Prahoje 7 NATO kandidatės – Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija – pakviestos pradėti derybas su Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija dėl narystės. 2004 03 29 Lietuva tapo NATO nare. Dar besirengdama narystei Lietuva aktyviai įsitraukė į besikeičiančios ir prie naujos pasaulinės saugumo aplinkos prisitaikančios NATO veiklą. Dalyvauja taikos palaikymo ir stabilizavimo operacijose, remia demokratinių šalių raidą, prisideda prie partnerysčių plėtojimo. Svarbiausias Lietuvai išlieka kolektyvinės gynybos principas, įvardytas Šiaurės Atlanto sutartyje.
1994 05 09 Vakarų Europos Sąjungos Ministrų Taryba, susitikusi Liuksemburge, priėmė Kirchbergo deklaraciją, pagal kurią Lietuvai ir dar 8 Vidurio ir Rytų Europos valstybėms buvo suteiktas asocijuotųjų partnerių statusas.
1995 12 07 Zermatte (Šveicarija) Europos laisvosios prekybos asociacija pasirašė su Baltijos šalimis laisvosios prekybos sutartis (su Lietuva ši sutartis įsigaliojo 1997).
Jau pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais (1991–92) pasirašyta daugiau kaip 30 tarptautinių konvencijų. 1992 02 Lietuva prisijungė prie Vienos konvencijų dėl diplomatinių santykių, dėl konsulinių santykių ir dėl tarptautinių sutarčių teisės. Pasirašyta dvišalių ekonominio, prekybinio, kultūrinio bendradarbiavimo sutarčių su Rusija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Izraeliu, Švedija, Kinija, Vatikanu ir kitomis valstybėmis.
Lietuva vykdo aktyvią užsienio politiką, jos iniciatyva vyksta reikšmingi tarptautiniai susitikimai, pvz., Vilniaus konferencijos (aukščiausio lygio Vidurio ir Rytų Europos šalių, Europos Sąjungos, NATO vadovų susitikimai, rengiami nuo 1997), vadinamojo Vilniaus dešimtuko susitikimai (narystės NATO siekusios Baltijos šalys ir Vidurio Europos valstybės; rengti nuo 2000), Tarptautinis intelektualų forumas (nuo 2005; dalyvauja Baltijos šalių, Rytų ir Vidurio Europos valstybių, nevyriausybinių organizacijų atstovai) ir kita.
2018 Lietuvoje veikė 34 užsienio valstybių ambasados, 2 ambasadų biurai, 1 konsulinė įstaiga, vadovaujama karjeros generalinio konsulo (Rusijos Federacijos Klaipėdoje), 51 konsulinė įstaiga, vadovaujama garbės konsulo. Užsienio valstybėse veikė 39 Lietuvos ambasados, 7 atstovybės prie tarptautinių organizacijų, 11 konsulinių įstaigų, 1 specialioji misija, 1 ambasados skyrius.
2023 Lietuva buvo užmezgusi diplomatinius santykius su 189 pasaulio valstybėmis (lentelė) ir buvo daugiau kaip 250 tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų ir tarptautinių institucijų narė (Lietuvos narystė tarptautinėse organizacijose).
2271
1
* humanitarinės pagalbos organizacija
** iki 2003 Jugoslavija
2222
L: B. Dundulis Lietuvos užsienio politika XVI a. Vilnius 1971; R. Žepkaitė Lietuva ir didžiosios valstybės 1918–1939 m. Kaunas 1986; A. Gaigalaitė ir kiti Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940 Vilnius 1999; K. Paulauskas Kieno saugumas? Kuri tapatybė?: kritinės saugumo stadijos ir Lietuvos užsienio politika Vilnius 2010; Ambicingas dešimtmetis: Lietuvos užsienio politika, 2004–2014 / sud. D. Jakniūnaitė Vilnius 2015.
Lietuvos konstitucinė santvarka
Lietuvos partijos ir profsąjungos
Lietuvos sveikatos apsaugos sistema