Lietuvõs valstýbinė kalbà
Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Ji yra valstybės ir individo, valstybės ir visuomenės santykių kalba, oficialiai vartojama viešajame valstybės gyvenime, mokyklose, įstaigose, žiniasklaidoje, reikalų raštuose. Pripažindamos kalbą valstybine aukščiausiosios valstybės institucijos įsipareigoja ją globoti, rūpintis jos ugdymu, mokymu, taisyklingu vartojimu visose viešojo gyvenimo srityse. Valstybinės kalbos oficialaus vartojimo teises, vartojimo ir priežiūros pagrindines nuostatas įtvirtina Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas (priimtas 1995 01 31). Jo nuostatų įgyvendinimu rūpinasi Valstybinė lietuvių kalbos komisija (Lietuvių kalbos komisija). Ji teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei tvirtinti valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo programas ir jas vykdo, sprendžia kalbos kodifikacijos ir norminimo klausimus. Viešosios kalbos vartojimo priežiūrą vykdo Valstybinė kalbos inspekcija (įkurta 1990), savivaldybių kalbos tarnybos. Už valstybinės kalbos oficialaus vartojimo reikalavimų ir viešosios kalbos taisyklingumo pažeidimus numatyta administracinė atsakomybė pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą.
teisės aktų rinkinys Lietuvos Respublikos valstybinė kalba (sudarė D. Mikulėnienė, J. Palionytė, Vilnius, 1997)
Prie viešosios kalbos ugdymo prisideda Lietuvių kalbos draugija, kitos visuomeninės organizacijos, įvairių sričių specialistai, pedagogai. Valstybė kaip prioritetinę mokslo šaką remia lietuvių kalbos tyrinėjimus, sudaro sąlygas saugoti kalbos normas, asmenvardžius, vietovardžius, tarmes, rašytinius kalbos paminklus. Valstybinės kalbos įstatymas nereglamentuoja Lietuvos gyventojų neoficialaus bendravimo kalbos, nevaržo tautinių mažumų religinės ir kultūrinės veiklos, mokymosi jų gimtąja kalba.
Lietuvos valstybinės kalbos istorija
Lietuvių kalba valstybine pirmą kartą pripažinta 1922 Lietuvos Konstitucijoje, pakartotinai – 1928, 1938 Lietuvos Konstitucijose. Per pirmuosius nepriklausomos valstybės dešimtmečius lietuvių kalbos vartojimas buvo įtvirtintas visose viešojo gyvenimo srityse. Lietuvių kalba buvo kodifikuota, susiformavo bendrinės kalbos stiliai, galintys patenkinti mokslo, administravimo, literatūros ir žiniasklaidos poreikius. Taisyklingos kalbos reikalavimai buvo privalomi visiems valstybės tarnautojams.
SSRS okupacijos laikotarpiu valstybinės kalbos samprata buvo panaikinta, vykdyta planinga rusinimo politika. Sovietų valdžia stengėsi lietuvių kalbą išstumti iš valstybės oficialaus gyvenimo, įstaigose, įmonėse, mokyklose įtvirtinti rusų kalbą ir dvikalbystę. Lietuvių šviesuomenė, kalbininkai, rašytojai tam priešinosi, rūpinosi lietuvių kalbos taisyklingumu ir mokymu. Nuo 1987 pasipriešinimas virto protestais prieš SSKP vykdomą tautos rusinimą, buvo reikalaujama grąžinti lietuvių kalbai valstybinės kalbos teises. Sąjūdžio ir visuomenės spaudžiama LSSR Aukščiausioji Taryba 1988 11 18 pripažino lietuvių kalbą valstybine. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 Laikinasis Pagrindinis Įstatymas ir 1992 priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija teisiškai įtvirtino šį lietuvių kalbos statusą (14 straipsnis).
2352